Filmas: "Kneecap" / "Kneecap"

 

Sveiki,

Nesu hiphopo mėgėjas, negalėčiau staiga įvardyti kokio nors šio žanro atlikėjo ar grupės, tad gan įtariai žiūrėjau į Kino pavasario repertuare siūlomą airių režisieriaus Rich Peppiatt filmą „Kneecap“ (angl. Kneecap) (2024). Pavadinimas tyčia neverčiamas, nes filmas vadinasi kaip ir skandalingos airių muzikos grupės pavadinimas, kurią sudaro Mo Chara, Móglaí Bap ir DJ Próvai. Pastarieji yra ne tik šios tikrai egzistuojančios grupės nariai, bet tampa ir pagrindiniais filmo aktoriais, vaidinančiais pačius save.

Filmo žanrą galėtume pavadinti dokumentine vaidybine drama, kuri tikriausiai tik iš dalies atitinka realiuosius įvykius. Žaismingai dinamiška istorija mus nukelia į netolimos praeities Šiaurės Airiją, Belfastą, kuriame gyvena pagrindiniai veikėjai. Šiame regione jau ilgą laiką tvyro airių ir britų nesantaika ir įtampa. Pagrindinio veikėjo Móglaí Bap tėvas ekstremistas, kovojantis už airių kultūrą, skatinantis sūnų didžiuotis airių kalba ir kovoti prieš invazinę anglų kalbą ir kultūrą. Galiausiai tėvas tampa teroristu sprogdintoju ir ieškomu saugumiečių ir policijos, kol vieną dieną suvaidina savo mirtį. Neturėdamas nuolatinio santykių su tėvu, Móglaí Bap su draugeliu stumdo narkotikus, kol vieną dieną neatsiduria areštinėje, kurioje atsisako parodymus duoti angliškai, tad iškviečiamas muzikos mokytojas vertėjas, kuris vėliau su tuo pačiu jaunuoju nusikaltėliu ir jo draugu įkuria airiškos hiphopo muzikos grupę, kuri tampa to regiono nacionaliniu airių pasididžiavimu.

Filmas lengvas, nors kultūriniai dalykai man svetimi, kaip ir pati hiphopo muzika. Galiu suprasti airių gatvių kovas su britais, pagrindinių veikėjų chuliganizmą toksiškoje smurtinėje dviejų kultūrų trintyje. Neretai vis mintimis mane nunešdavo į XIX a. Lietuvą, knygnešių erą, kada lietuviai dėl savo kalbos ir identiteto, kultūros buvo pasiruošę padėti galvas prieš carinę Rusiją. Jeigu tik tuomet koks Valančius ar Baranauskas su Maironiu būtų tapę narkotikų stumdytojais ir DJ, manau, turėtume panašią situaciją. Visgi filmas „Kneecap“ yra panašesnis į hiperbolizuotą komikso komediją, skirtą sukurti spalvingam grupės įvaizdžiui. Filme daug humoro, kadruose fiksuojami ir romantizuojami narkotikai, kuriuos šniokščiantis muzikos mokytojas su vaikėzais gaudo savo mūzą ir įrašo kabinančius gabalus. Viskas perteikta šiek tiek purvinai, bet pagražintai, tarsi visas šis gyvenimo maištas neturėtų skaudžių pasekmių ir tebūtų vienas didelis nuotykis.

Filmas man priminė seną gerą „Traukinių žymėjimą“ (1996), kurį galimai perkūrė Q. Tarantino, nes būtent tokia jaučiasi šio filmo tekstūra. Maniau, kad filmas bus labiau apie hiphopą ir klubus bei tamsius barus, bet filmo pagrindinė idėja yra ryškinti airių nacionalinį pasididžiavimą savo kalba kaip išskirtine, kurios ne tik nereikia gėdytis, bet ją reikia demonstratyviai kalbėti ir reikštis. Taigi muzika tuo tikriausiai ir novatoriška, kad ji tampa tam tikra prasme pasipriešinimu anglicizmo įsigalėjimui ir visko suvienodėjimui. O ir mes pastaruoju metu populiarius šlagerius traukiame dzūkiškai ir žemaitiškai, net per pastaruosius kelerius metus išsivertėme į šias tarmes „Mažąjį princą“ ir tuo didžiuojamės. Tai filmą, manau, geriausiai supras mažosios tautos ir specifinės subkultūros, kurios jaučiasi mažos ir pažeidžiamos, todėl galingos ir vieningos kaip niekada.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pabėgimas" / "The Outrun"

 

Sveiki, skaitytojai,

Smagu jau visiškai įsivažiuoti į šių metų Kino pavasario sezoną su gana skaudžia ir šiaurietiško braižo drama „Pabėgimas“ (angl. The Outrun) (2024), kurią režisavo vokiečių kilmės režisierė Nora Fingscheidt, man pažįstama iš jos ankstesnio Netflixinio darbo „Neatleistina“ (2021), kuriame nusifilmavo Sandra Bullock, suvaidinusią kalinę. Anuomet kino kritikai juostą priėmė gana kritiškai, nors paties filmo gerbėjų netrūko. Atrodo, kad režisierei labai rūpi sunkus moters likimas, moters, kuri bando iš visų jėgų atsitiesti ir susitvarkyti gyvenimą. Pagrindinį filme jau naujausiame filme sukūrė populiarioji airių aktorė Saoirse Ronan, sukūrusi alkoholikės Ronos vaidmenį.

Siužetas labai toks skandinaviškai škotiškas – Šiaurės jūra nuolat talžo mažas saleles ir Škotiją. Rona po beveik dešimtmečio grįžta su reabilitacijos tikslais pas tėvus ir bando kuo ilgiau išbūti negėrusi, tačiau super religinga motina bei nuo alkoholio ir psichotropinių medžių priklausantis tėvas Roną veda iš proto. Galiausiai ji neatlaiko ir nusigeria, tačiau kitą dieną suvokia, jog turi pasitraukti į askezę, kurti savo pagrindą, todėl nuskrenda į labai atšiaurią ir atokią salą, kur ji stebi jūrą, bando tyrinėti dumblius, nes visgi turi gan gerą galvą, baigusi magistrą. Protarpiais vis sukasi kadrai iš klaikaus Ronos buvusio gyvenimo, kada ji buvo paskendusi alkoholyje, to nepripažino ir visos dienos sukosi apie gėrimą, kol jos vieną dieną vos nenužudo girtos, o ir vaikinas nepalieka dėl nesustojamo jos gėrimo ir agresyvių protrūkių...

Išties filmas yra apie alkoholizmą, jo padarinius ir bandymus atsitiesti. Tai sudėtingi dalykai, kurie negeriantiems ir neturintiems priklausomybių, tikriausiai, atrodo nelabai suprantami. Bet jeigu turite artimoje aplinkoje alkoholikų, manau, suprasite ir visus Ronos elgsenos modelius, per kuriuos ji pereina ir tas slogias būsenas, kada ji bando išsilaikyti negėrusi. Filme ne kažin kiek daug to siužeto, režisierė fokusuojasi į psichologinę Ronos atmosferą, pastangas išsilaikyti, analizuodama alkoholikų elgesį įvairiais gyvenimo gėrimo ir negėrimo etapais. Aišku, čia puikiai režisierei pasisekė, kad gavo aukšto kalibro draminę aktorę Saoirse Ronan, kuri yra visa ko filmo centras. Veiksmo ne kažin kiek daug ir jis nėra toks jau dinamiškai įdomus, kaip, pavyzdžiui, filmas „Leslė“, kuriame irgi vaizduojama alkoholikė, kuri negali išbristi. Visgi „Pabėgimas“ teikia kur kas daugiau vilties, jis ne tik papasakoja nuosmukio istoriją, bet ir teikia vilties, jog galima gyventi su šia diagnoze negeriant lygiavertį, nors ir sudėtingesnį, gyvenimą. Manau, tai terapinio pobūdžio filmas, ilga gijimo ir savęs atradimo, įprasminimo istorija, kurią niuansuotai ir atmosferiškai perteikia režisierė ir teikia žiūrovui taip pat šiokios tokios vilties. Man patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žokėjus" / "El jockey" / "Kill the Jockey"

 

Sveiki,

 

Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey) (2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.

 

Žokėjus – tai sportinių lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų, praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris, jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas išnaudojamas už privilegijas kalėjime...

Dievaži, filmui Kino pavasaris skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux. Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai, į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti, kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“ turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau „Žokėjus“ dar labiau.

Filme vaizduojamą liūdną absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos, išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius, psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį, kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio sezono favoritas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šventosios figos sėkla" / "The Seed of the Sacred Fig"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai ko aš laukiu Kino pavasaryje – gero kino ir provokatyvios istorijos. Nors istorija gan gal iš pažiūros ir tipinė Irano kine, bet vis tiek ne tokia jau svetima mums. Filmas „Šventosios figos sėkla“ (angl. The Seed of the Sacred Fig) (2024) režisavo Irano režisierius Mohammad Rasoulof, kurį jau pažįstu iš filmo „Blogio nėra“ (2020), kuris buvo kažkada Kino pavasario atidarymo filmu. Anuomet filmas patiko ir padarė įspūdį, tai ir šįsyk režisierius pasistengė. Bet retai su Irano kinu, kuris pasiekia mūsų festivalius, būna kaip nors kitaip. Prieš kelerius metus matytas „Šventasis voras“ taip pat ilgam įsirėžė.

 

„Šventosios figos sėkla“ laikosi folklorinės schemos, panašiai kaip Vakarų pasaulio režisieriai, kurie laikosi, pvz. Šarlio Pero pasakų šablonų. Anot pasakojimo, figos medis gimsta iš paukščio išmatų ant medžio, kuriame sudygsta, įsiskverbia į medį ir galiausiai jį pražudo pats įsigalėdamas žemėje. Turint galvoje šią schemą, nesudėtinga suprasti filmo viduryje link kur linksta šioji hermetiška šeimos tragedija. Režisierius remiasi Teherano protestais ir judėjimais, atkreipia dėmesį į viduriniosios klasės keliamas audras dėl džihado dėvėjimo ir t. t. Gana pasiturinti Najimo šeima gyvena saugiame name ir kvartale, kurio namuose auga dvi dukros. Najimo žmona labai rūpinasi savo vyru ir labai palaiko karjeros kilime, tad Najimas netrukus iš tikrųjų tampa teisėju, kuris neramumo metais kasdien turi išspręsti iki 300 suimtųjų bylas ir būti neretai žiaurus. Grįžęs nusikalęs vakare išlieka santūriai švelnus žmonai ir dukroms, naudojasi prabanga ir klausosi žmonos svaičiojimų apie didesnį butą ir indaplovę, kai pačiam tenka priimti baisius sprendimus. Neramios sielos teisininkas gauna registruotą ginklą, kuris namuose dingsta, o tai reiškia, kad „kliba“ ir pasitikėjimas juo darbe, tai reiškia reputacijos pabaigą. Maištininkėmis palei nosį tapusios dukros tėvo reputaciją taip pat menkina, o pusiausvyrą bandanti išlaikyti žmona eina pamažu iš proto...

 

Tyli šeimos drama neramioje šalyje, kaip kažkas iš internautų gerai pastebėjo, primena kažkiek pernai Kino pavasaryje rodytą „Interesų zona“. Motinėlė iš pažiūros taip mylinti savo vyrą ir bijanti prieštarauti iš tikrųjų labiau myli tik komfortišką moters gyvenimą, nes vaikystėje prityrė daug vargo dėl tėvo lošėjo. Būdama konservatyvi ir šalta, ji iš tikrųjų tampa abejinga šalies skausmui ir kitų kančioms, linkusi prieš dukras nuvertinti kitų turtinę padėtį, sukilėlius vadina vandalais ir chuliganais, tačiau, atrodo, vienintelės atžalos nusiteikusios atlaikyti šios istorijos moralinį svorį ir jos netiki nei motinos paistalais, nei TV žinių propaganda, nes viskas, kaip ir jų tėvo interesai, yra pajungti ant tos pačias šalies diktatūrinės sistemos, kuri maitina ir iškelia Najimo šeimą bei ją apsaugo. Tačiau kokia sąžinės kaina?

 

Netikėtas posūkis tampa Najimo šeimos pabėgimas į kaimą, kuriame Najimas surengia žmonai ir dukroms šalies režimo būdus imituojantį Linčo teismą, jas testuoja prieš kamerą ir pakvaišęs dėl nesibaigiančios savo vidinės įtampos iš šilkinio ir namų židinį saugančio sutuoktinio tampa nebesuvaldomu teisybės ir pagarbos ištroškusiu patriarchatu, įkūnijančiu tikriausiai ir paties Irano valdžios modelį: kol visi paklusnūs, tol Didysis Brolis švelnus ir aprūpina visus, visiems geras, tačiau pareikalavus paklusniesiems laisvės – gali pasidaryti kaip Najimas. Filmas be galo ilgas, prifarširuotas buitinių ir politinių įtemptų scenų, dialogų, kartų konfliktų, skirtingų interesų, kurie žymi skirtingas Irano kartas ir, manau, kad galbūt šis filmas vienas iš daugelio Irano kino pranašų apie būsimus tikruosius pokyčius šalyje. Man patiko šioji istorija, buvau pasiilgęs tokio santūraus ir šeimiškai intymaus filmo, kuris tampa tragedija, imituojančia savo šalies politinę situaciją.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: aktorius Saulius Siparis apie gyvenimą ir teatrą

 

Sveiki,

 

„Viskas yra durnystė, bet tame ir yra grožis.“ Saulius Siparis

 

Šiaip nemėgstu šio aktoriaus nei pasakojimų, nei interviu, nei jo požiūrio į moteris, tačiau tarp Kino pavasario filmų benaršydamas perskaičiau šią antraštę, kuri tapo kaip ir šios dienos citata, apie tai, kad viskas, net patys rimčiausi dalykai tėra kvailystės ir durnystės. Mes taip bijom, mes taip sureikšminam, mes taip save kartais įkaliname, kad nebegalime net kvėpuoti, o galiausiai viskas anksčiau ar vėliau pavirs į dulkes ir nebeteks šioje Visatoje prasmės.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tylieji" / "De lydløse" / "The Quiet Ones"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į     Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“ (dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti, tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.

 

Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename, bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“ visais atžvilgiais toks nėra.

 

Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą, kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę: Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y. aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai, ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?

 

Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus. Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Armandas" / "Armand"

 

Sveiki,

 

Ką tik grįžau iš Kino pavasario seanso ir vis dar galvoju apie debiutinį režisierius Halfdano Ullmanno Tøndelisoo, legendinių kino kūrėjų Ingmaro Bergmano ir Liv Ullmann anūko, filmą „Armandas“ (norv. Armand) (2024), kuris Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinės kameros“ įvertinimą. Sunku patikėti, kad tai debiutinis filmas, kaip anuomet Xavier Dolan filmai, kurie pabirę vienas už kitą man atrodė geresni. Labai gerai, kad jaunasis talentas realizuojamas ir „Armando“ filmas, kurį paprastai pamatę rekomenduoja pažiūrėti mokytojams ir tėvams, bet tai tik teminė stereotipizacija, filmas visomis prasmėmis vertas tiesiog kaip kūrinys gurmano akies.

 

Šiaip skandinavai ir germanai mėgsta statyti aštrias dramas apie psichologinį diskomfortą mokykloje, kai susikerta skirtingi interesai. Pavyzdžiui, vokiečių drama „Mokytojų kambarys“ (2023) kalba apie mokytojos slapta kamera užfiksuotą vagystę, kuri sugriauna kitos darbuotojos gyvenimą. Arba Kino pavasaryje seniau rodytas „Atsargiai – vaikai!“ (2019): mokykla ir tėvai bylinėjasi dėl nuo kamuolio į galvą gavusio ir mirusio mokinio. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie man nematyti, pvz., belgų „Žaidimų aikštelė“ (2021), švedų-danų bendras darbas „Karo žaidimai“ (2017), jau nekalbu apie estų „Klasė“ (2007), prancūzų „Dramblys“ – visi šie filmai persmelkti tamsios energetikos, konfliktų aštrumų ir kt. Visiškai netikėtas buvo rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021) anuomet „nunešęs stogą“.

 

„Armandas“, sakyčiau, priklausytų skandinaviškosios stilistikos filmui, kur svarbi pedagoginė rimta situacija. Į mokyklą iškviečiama Armando mama Elizabeta ir nukentėjusiojo sūnaus tėvai Sara ir Andersas. Klasės auklėja bando išdėstyti nemalonią žinią: 6 metų Armandas grubiai pasielgė su geriausiu draugu, t. y. tualete jį išrengė ir atliko kažką panašaus į analinį aktą. Iš pradžių filmas apgaudinėja žiūrovą, nes jis priverstas stebėti Elizabetos ekstravagantiškas reakcijas, kurios iš pradžių atrodo pagrįstos ir valdingos motinos, kuri kovoja už savo orumą ir vaiką, kol socialinei mokyklos darbuotojai nuolat nuo karščio ir įtampos kapsi kraujas iš nosies. Staiga atmosfera išties įkaista, bet ir įgauna kažin kokio nesvarumo, makabriškų ir teatralizuotų formų, kurios intensyvėja ir „išplaukia“ į tirštą emocinių įtampų ir būsenų pasakojimą. Filmas išties iš socialinės situacinės dramos virsta siurrealistine psichologinių įtampų labirintu tarp pačių veikėjų, jų praeities, o to labirinto fizinėmis atramomis tampa mokyklos koridoriai, kažkada buvę pačių tėvų mokyklos koridoriais.

 

Filmas tarsi Ariadnės siūlas veda per vaiduokliškai niūrų mokyklos pasaulį, kur portalais tampa sukabintos vaikų nuotraukos, „nunešančius“ veikėjus į praeities nuoskaudų pilną pasaulį. Čionai atsiveria neįtikėtinai sudėtingi interpretaciniai tuneliai – tas itin mane nustebino ir leido stebėtis pavykusia istorija ir jos išgautomis dar man nematytomis prasmėmis. Va, ko aš visada noriu iš gero Kino pavasario! Netikėtumo! Iš vienos pusės režisierius pasistengė iš Elezibetos, kaip nepasisekusios aktorės ir netekusios savo vyro moters, išspausti maksimaliai ekspresyvias emocijas, kurios ir baugina, ir perteikia tikriausiai visuotines Norvegijos mokyklose tvyrančias įtampas. Jau ko verti tyčia ištęsti emociniai hiperbolizuoti momentai, pvz., Elizabetos netvardomas juokas, kol ši dar nesupranta, jog mokykla gali kreiptis į vaikų teisių tarnybą (o mes gi žinome, kaip Norvegijoje su tarnybomis – jie vaikus tiesiog konfiskuoja), bet galiausiai suvokimas ateina ir juoką keičia neviltis, o neviltį baimė...

 

Įdomi ir oponentų tėvų pozicija, pastarieji, pasirodo, turi giminystės ryšių su pačia Elizabeta. Saros brolis buvo Elizabetos vyras, taigi, Armando tėvas, kuris žuvo autoavarijoje ir Sara dėl to negali atleisti, bet labiausiai ji įtaria Elizabetą santykiaujant su jos dabartiniu vyru, todėl „pasistengia“, kad vaikai taptų Elizabetos sunaikinimo įrankiu. Ar galėjo pati Sara primušti savo pačios sūnų (išankstinės mėlynės), kad vaikas priverstinai išprovokuotų Armandą susipešti tualete ir nusimauti kelnes, kad įvyktų šitoks Elizabetai surengtas kerštas? Tuo pačiu kitame ringe – mokykla, kuri vadovaudamasi vyriausybės nuleistas instrumentais sprendžia neišsprendžiamus iš esmės šeimų nesantaikos dalykus, galvodami, kad bando išspręsti tik vaikų konfliktą. Netrukus Elizabetos būsena filme supanašėja su Marijos Magdalietės, kuri regi koridoriuose valytojus ir mokytojus apaštalus, kurie vienu metu guodžia, o kitu – nori ją suryti...

 

Sunku nusakyti, ką iš tikrųjų sukūrė šis režisierius, bet, pasakysiu, kad labai galingai, netikėtai ir sudėtingai. Filmas kas akimirką verčia mąstyti ir dėlioti, kodėl priimami tokie istorijos vaizdavimo kampai. Ką tik ašaras braukiusi tualete Elizabeta netrukus su valytoju šoka beveik kaip Brodvėjuje (filmo „Emilija Perez“ tam tikri elementai) – neįgyvendintų ir dužusių svajonių siela dar kartą bando išsigelbėti iliuzijose, kai jos sūnų, vienintelę likusią atramą, kad ir netobulo elgesio, nori atimti, sutrypti, pažeminti. Filmas leidžia suprasti supermamyčių elgsenos modelius, gana egoistinius, bet stipriai psichologiškai niuansuotus per asmeninės savivertės ir atsakomybės prisiėmimo stygių, tad jų agresyvus gynimas tampa dažnu klaikių įtampų šaltiniu mokyklose. Kitą vertus, filmas perteikia ir sudėtingą pedagogų vaidmenį – po pamokų jie turi sėdėti ir spręsti viršvalandžius tokias sudėtingas situacijas, į kurias neįmanoma nereaguoti, tačiau neįmanoma apsisaugoti ir nuo kaltės jausmo, tenka sugerti visas įtampas, išlikti diplomatiškam. Manau, filmas pavyko kaip niekad daugiasluoksnis, puikus balansas tarp dramos ir makabriškos ekspresijos, o ką jau besakyti apie vėl mane labai nustebinusią aktorę Renate Reinsve. Filmas man labai patiko ir tikiu, kad bus vienas iš mano šio sezono festivalio favoritų.

 

Galiausiai, kas tas Armandas, kurio niekada viso nepamatome? Tas netobulai tobulas vaikas, Elizabetos, tikriausiai, kaip ir visų mamų didžiausias skausmas, meilė, viltis ir baimė – viskas viename, dėl ko motinos gali numirti gindamos ir laikydamosios už vaiko kaip paties gyvenimo.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela