Vis neturiu kantrybės
parašyti ką nors pozityvaus, laiko trūksta, o gal ir ne visada atsiranda
tinkamu metu tinkamas žodis.
Džiaugiuosi šiomis
dienomis atėjusiu „Kino pavasariu“, tad kinas eina išvien su ritmu, gal ne
visada taip entuziastingai, kaip norėtųsi, tačiau visgi tai dalis ritminio
pavasarinio gyvenimo.
Reikia galvoti ir mąstyti
kaip katinui, kuris nežino, kad yra katinas, nes tikriausiai apie tai net
mintis nekyla. Žmonės nuolat galvoja apie save ir niekaip negali sustoti savęs
vertinti kitų perspektyvomis. Pavyzdžiui, aš tą nuolat save pagaunu darant, lyg
man rūpėtų kas ką galvoja apie mane. Kada šis kailis ir iliuzija užaugo?
Tikriausiai, kai pradėjau saugotis ir mes visi pradedame „nenormaliai normalėti“,
todėl atsiranda dvilypumas.
Pastebėjau, kad veikla,
darbas, įsitraukimas į bet ką, kur nebelieka minčių apie save ir vertinimo,
padeda jaustis geriau. Kitaip sakant, galima suprasti tuos darboholikus, nes ką
jie darytų, jeigu nereikėtų nieko daryti? Tada liktų daug laiko skirti sau ir
savianalizei, kuri veda prie didesnės savianalizės, šioji dar toliau ir taip
iki begalybės... Manau, svarbu neužsikasti prasmių paieškose, lengvumas ir
juokas dažnai nuvertinami, nes bijome nebrandumo etikečių. Spjauti į juos.
Mėgaukitės lengvumu kaip katinai, kurie veikia instinktyviai, nepriklausomai ir
laisvai.
Šią nuotrauką išmetė
facebooko sraute, net nespėjau pasižymėti, kas jos autorius, tik prisimenu, jog
čia Latvijos sostinė Ryga, o katė eina savo keliu nepozuodama, o veikdama
instinktyviai. Galime iš jos pasimokyti.
Nesu hiphopo mėgėjas,
negalėčiau staiga įvardyti kokio nors šio žanro atlikėjo ar grupės, tad gan
įtariai žiūrėjau į Kino pavasario repertuare siūlomą airių režisieriaus Rich
Peppiatt filmą „Kneecap“ (angl. Kneecap) (2024).
Pavadinimas tyčia neverčiamas, nes filmas vadinasi kaip ir skandalingos airių
muzikos grupės pavadinimas, kurią sudaro Mo Chara, Móglaí Bap ir DJ Próvai. Pastarieji
yra ne tik šios tikrai egzistuojančios grupės nariai, bet tampa ir
pagrindiniais filmo aktoriais, vaidinančiais pačius save.
Filmo žanrą galėtume
pavadinti dokumentine vaidybine drama, kuri tikriausiai tik iš dalies atitinka
realiuosius įvykius. Žaismingai dinamiška istorija mus nukelia į netolimos
praeities Šiaurės Airiją, Belfastą, kuriame gyvena pagrindiniai veikėjai. Šiame
regione jau ilgą laiką tvyro airių ir britų nesantaika ir įtampa. Pagrindinio veikėjo
Móglaí Bap tėvas ekstremistas, kovojantis už airių kultūrą, skatinantis sūnų
didžiuotis airių kalba ir kovoti prieš invazinę anglų kalbą ir kultūrą. Galiausiai
tėvas tampa teroristu sprogdintoju ir ieškomu saugumiečių ir policijos, kol
vieną dieną suvaidina savo mirtį. Neturėdamas nuolatinio santykių su tėvu, Móglaí
Bap su draugeliu stumdo narkotikus, kol vieną dieną neatsiduria areštinėje,
kurioje atsisako parodymus duoti angliškai, tad iškviečiamas muzikos mokytojas
vertėjas, kuris vėliau su tuo pačiu jaunuoju nusikaltėliu ir jo draugu įkuria airiškos
hiphopo muzikos grupę, kuri tampa to regiono nacionaliniu airių pasididžiavimu.
Filmas lengvas, nors
kultūriniai dalykai man svetimi, kaip ir pati hiphopo muzika. Galiu suprasti
airių gatvių kovas su britais, pagrindinių veikėjų chuliganizmą toksiškoje
smurtinėje dviejų kultūrų trintyje. Neretai vis mintimis mane nunešdavo į XIX
a. Lietuvą, knygnešių erą, kada lietuviai dėl savo kalbos ir identiteto,
kultūros buvo pasiruošę padėti galvas prieš carinę Rusiją. Jeigu tik tuomet
koks Valančius ar Baranauskas su Maironiu būtų tapę narkotikų stumdytojais ir
DJ, manau, turėtume panašią situaciją. Visgi filmas „Kneecap“ yra panašesnis į
hiperbolizuotą komikso komediją, skirtą sukurti spalvingam grupės įvaizdžiui. Filme
daug humoro, kadruose fiksuojami ir romantizuojami narkotikai, kuriuos
šniokščiantis muzikos mokytojas su vaikėzais gaudo savo mūzą ir įrašo
kabinančius gabalus. Viskas perteikta šiek tiek purvinai, bet pagražintai,
tarsi visas šis gyvenimo maištas neturėtų skaudžių pasekmių ir tebūtų vienas
didelis nuotykis.
Filmas man priminė seną
gerą „Traukinių žymėjimą“ (1996), kurį galimai perkūrė Q. Tarantino, nes būtent
tokia jaučiasi šio filmo tekstūra. Maniau, kad filmas bus labiau apie hiphopą
ir klubus bei tamsius barus, bet filmo pagrindinė idėja yra ryškinti airių
nacionalinį pasididžiavimą savo kalba kaip išskirtine, kurios ne tik nereikia
gėdytis, bet ją reikia demonstratyviai kalbėti ir reikštis. Taigi muzika tuo
tikriausiai ir novatoriška, kad ji tampa tam tikra prasme pasipriešinimu
anglicizmo įsigalėjimui ir visko suvienodėjimui. O ir mes pastaruoju metu populiarius
šlagerius traukiame dzūkiškai ir žemaitiškai, net per pastaruosius kelerius
metus išsivertėme į šias tarmes „Mažąjį princą“ ir tuo didžiuojamės. Tai filmą,
manau, geriausiai supras mažosios tautos ir specifinės subkultūros, kurios
jaučiasi mažos ir pažeidžiamos, todėl galingos ir vieningos kaip niekada.
Smagu jau visiškai
įsivažiuoti į šių metų Kino pavasario sezoną su gana skaudžia ir šiaurietiško
braižo drama „Pabėgimas“ (angl. The Outrun) (2024), kurią
režisavo vokiečių kilmės režisierė Nora Fingscheidt, man pažįstama iš jos
ankstesnio Netflixinio darbo „Neatleistina“ (2021), kuriame nusifilmavo Sandra
Bullock, suvaidinusią kalinę. Anuomet kino kritikai juostą priėmė gana
kritiškai, nors paties filmo gerbėjų netrūko. Atrodo, kad režisierei labai rūpi
sunkus moters likimas, moters, kuri bando iš visų jėgų atsitiesti ir
susitvarkyti gyvenimą. Pagrindinį filme jau naujausiame filme sukūrė
populiarioji airių aktorė Saoirse Ronan, sukūrusi alkoholikės Ronos vaidmenį.
Siužetas labai toks
skandinaviškai škotiškas – Šiaurės jūra nuolat talžo mažas saleles ir Škotiją.
Rona po beveik dešimtmečio grįžta su reabilitacijos tikslais pas tėvus ir bando
kuo ilgiau išbūti negėrusi, tačiau super religinga motina bei nuo alkoholio ir
psichotropinių medžių priklausantis tėvas Roną veda iš proto. Galiausiai ji
neatlaiko ir nusigeria, tačiau kitą dieną suvokia, jog turi pasitraukti į
askezę, kurti savo pagrindą, todėl nuskrenda į labai atšiaurią ir atokią salą,
kur ji stebi jūrą, bando tyrinėti dumblius, nes visgi turi gan gerą galvą,
baigusi magistrą. Protarpiais vis sukasi kadrai iš klaikaus Ronos buvusio gyvenimo,
kada ji buvo paskendusi alkoholyje, to nepripažino ir visos dienos sukosi apie
gėrimą, kol jos vieną dieną vos nenužudo girtos, o ir vaikinas nepalieka dėl
nesustojamo jos gėrimo ir agresyvių protrūkių...
Išties filmas yra apie
alkoholizmą, jo padarinius ir bandymus atsitiesti. Tai sudėtingi dalykai, kurie
negeriantiems ir neturintiems priklausomybių, tikriausiai, atrodo nelabai
suprantami. Bet jeigu turite artimoje aplinkoje alkoholikų, manau, suprasite ir
visus Ronos elgsenos modelius, per kuriuos ji pereina ir tas slogias būsenas,
kada ji bando išsilaikyti negėrusi. Filme ne kažin kiek daug to siužeto, režisierė
fokusuojasi į psichologinę Ronos atmosferą, pastangas išsilaikyti, analizuodama
alkoholikų elgesį įvairiais gyvenimo gėrimo ir negėrimo etapais. Aišku, čia
puikiai režisierei pasisekė, kad gavo aukšto kalibro draminę aktorę Saoirse
Ronan, kuri yra visa ko filmo centras. Veiksmo ne kažin kiek daug ir jis nėra
toks jau dinamiškai įdomus, kaip, pavyzdžiui, filmas „Leslė“, kuriame irgi
vaizduojama alkoholikė, kuri negali išbristi. Visgi „Pabėgimas“ teikia kur kas
daugiau vilties, jis ne tik papasakoja nuosmukio istoriją, bet ir teikia
vilties, jog galima gyventi su šia diagnoze negeriant lygiavertį, nors ir
sudėtingesnį, gyvenimą. Manau, tai terapinio pobūdžio filmas, ilga gijimo ir
savęs atradimo, įprasminimo istorija, kurią niuansuotai ir atmosferiškai
perteikia režisierė ir teikia žiūrovui taip pat šiokios tokios vilties. Man
patiko.
Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių
Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega
man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali
biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl
perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg
nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey)
(2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.
Žokėjus – tai sportinių
lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis
kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir
alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam
paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi
nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys
tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis
bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų,
praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris,
jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas
išnaudojamas už privilegijas kalėjime...
Dievaži, filmui Kino pavasaris
skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į
moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu
šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai
nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį
absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių
režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux.
Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus
ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai,
į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti
karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti,
kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“
turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau
„Žokėjus“ dar labiau.
Filme vaizduojamą liūdną
absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos,
išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime
charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias
režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo
istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad
sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima
jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui
pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir
patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius,
psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo
turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį,
kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir
kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali
kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos
ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio
sezono favoritas.
Štai ko aš laukiu Kino pavasaryje – gero kino ir
provokatyvios istorijos. Nors istorija gan gal iš pažiūros ir tipinė Irano
kine, bet vis tiek ne tokia jau svetima mums. Filmas „Šventosios figos sėkla“
(angl. The Seed of the Sacred Fig) (2024) režisavo Irano režisierius Mohammad
Rasoulof, kurį jau pažįstu iš filmo „Blogio nėra“ (2020), kuris buvo kažkada Kino
pavasario atidarymo filmu. Anuomet filmas patiko ir padarė įspūdį, tai ir šįsyk
režisierius pasistengė. Bet retai su Irano kinu, kuris pasiekia mūsų
festivalius, būna kaip nors kitaip. Prieš kelerius metus matytas „Šventasis
voras“ taip pat ilgam įsirėžė.
„Šventosios figos sėkla“ laikosi folklorinės schemos,
panašiai kaip Vakarų pasaulio režisieriai, kurie laikosi, pvz. Šarlio Pero pasakų
šablonų. Anot pasakojimo, figos medis gimsta iš paukščio išmatų ant medžio,
kuriame sudygsta, įsiskverbia į medį ir galiausiai jį pražudo pats įsigalėdamas
žemėje. Turint galvoje šią schemą, nesudėtinga suprasti filmo viduryje link kur
linksta šioji hermetiška šeimos tragedija. Režisierius remiasi Teherano protestais
ir judėjimais, atkreipia dėmesį į viduriniosios klasės keliamas audras dėl džihado
dėvėjimo ir t. t. Gana pasiturinti Najimo šeima gyvena saugiame name ir
kvartale, kurio namuose auga dvi dukros. Najimo žmona labai rūpinasi savo vyru
ir labai palaiko karjeros kilime, tad Najimas netrukus iš tikrųjų tampa
teisėju, kuris neramumo metais kasdien turi išspręsti iki 300 suimtųjų bylas ir
būti neretai žiaurus. Grįžęs nusikalęs vakare išlieka santūriai švelnus žmonai
ir dukroms, naudojasi prabanga ir klausosi žmonos svaičiojimų apie didesnį butą
ir indaplovę, kai pačiam tenka priimti baisius sprendimus. Neramios sielos
teisininkas gauna registruotą ginklą, kuris namuose dingsta, o tai reiškia, kad
„kliba“ ir pasitikėjimas juo darbe, tai reiškia reputacijos pabaigą.
Maištininkėmis palei nosį tapusios dukros tėvo reputaciją taip pat menkina, o
pusiausvyrą bandanti išlaikyti žmona eina pamažu iš proto...
Tyli šeimos drama neramioje šalyje, kaip kažkas iš
internautų gerai pastebėjo, primena kažkiek pernai Kino pavasaryje rodytą „Interesų
zona“. Motinėlė iš pažiūros taip mylinti savo vyrą ir bijanti prieštarauti iš
tikrųjų labiau myli tik komfortišką moters gyvenimą, nes vaikystėje prityrė
daug vargo dėl tėvo lošėjo. Būdama konservatyvi ir šalta, ji iš tikrųjų tampa
abejinga šalies skausmui ir kitų kančioms, linkusi prieš dukras nuvertinti kitų
turtinę padėtį, sukilėlius vadina vandalais ir chuliganais, tačiau, atrodo,
vienintelės atžalos nusiteikusios atlaikyti šios istorijos moralinį svorį ir
jos netiki nei motinos paistalais, nei TV žinių propaganda, nes viskas, kaip ir
jų tėvo interesai, yra pajungti ant tos pačias šalies diktatūrinės sistemos,
kuri maitina ir iškelia Najimo šeimą bei ją apsaugo. Tačiau kokia sąžinės
kaina?
Netikėtas posūkis tampa Najimo šeimos pabėgimas į
kaimą, kuriame Najimas surengia žmonai ir dukroms šalies režimo būdus
imituojantį Linčo teismą, jas testuoja prieš kamerą ir pakvaišęs dėl
nesibaigiančios savo vidinės įtampos iš šilkinio ir namų židinį saugančio
sutuoktinio tampa nebesuvaldomu teisybės ir pagarbos ištroškusiu patriarchatu,
įkūnijančiu tikriausiai ir paties Irano valdžios modelį: kol visi paklusnūs, tol
Didysis Brolis švelnus ir aprūpina visus, visiems geras, tačiau pareikalavus paklusniesiems
laisvės – gali pasidaryti kaip Najimas. Filmas be galo ilgas, prifarširuotas
buitinių ir politinių įtemptų scenų, dialogų, kartų konfliktų, skirtingų
interesų, kurie žymi skirtingas Irano kartas ir, manau, kad galbūt šis filmas
vienas iš daugelio Irano kino pranašų apie būsimus tikruosius pokyčius šalyje. Man
patiko šioji istorija, buvau pasiilgęs tokio santūraus ir šeimiškai intymaus
filmo, kuris tampa tragedija, imituojančia savo šalies politinę situaciją.
„Viskas yra durnystė, bet tame ir yra
grožis.“ Saulius Siparis
Šiaip nemėgstu šio aktoriaus nei pasakojimų, nei
interviu, nei jo požiūrio į moteris, tačiau tarp Kino pavasario filmų
benaršydamas perskaičiau šią antraštę, kuri tapo kaip ir šios dienos citata,
apie tai, kad viskas, net patys rimčiausi dalykai tėra kvailystės ir durnystės.
Mes taip bijom, mes taip sureikšminam, mes taip save kartais įkaliname, kad
nebegalime net kvėpuoti, o galiausiai viskas anksčiau ar vėliau pavirs į dulkes
ir nebeteks šioje Visatoje prasmės.
Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino
pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“
(dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti,
tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie
didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per
patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą
ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji
nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta
remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.
Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau
labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino
pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų
rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų
įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename,
bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo
pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“
visais atžvilgiais toks nėra.
Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų
siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du
apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą,
kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav
Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę:
Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y.
aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis
negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise
Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia
atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota
istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai,
ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi
suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant
banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus
ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?
Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino
klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie
kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda
prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus.
Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo
nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo
įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.
