Naujasis turgus. Klaipėda. Nuotraukos. Istorija.

 Sveiki, skaitytojai!
 
Vienas iš įdomesnių veiklų man yra stebėti, kaip keičiasi miestai, gatvės, parkai, vietovės. Šįkart nusprendžiau vakare pasivaikščioti po Klaipėdos Naująjį turgų. Būta ir Senojo turgaus prie senamiesčio. Ten, pamenu, mama pirko man pradinukui rūbus, nes 90-aisiais iš esmės visa Lietuva buvo tokia – nuo turgaus ir iš turgaus. Naujasis turgus prieš dar kokius 15 metų atrodė baisiai nesutvarkytas, nepatogus, nenormalus ir dvelkė sovietmečiu. Šiandien man jis jau beveik egzotiška vieta.
 
Klaipėdos Naujasis turgus savo veiklą pradėjo dar sovietmečiu, sparčiai plečiantis miestui ir augant gyvenamųjų rajonų poreikiams miesto pietinėje dalyje. Iki tol centrinė prekybos vieta buvo Senasis turgus, įsikūręs senamiestyje, tačiau augančiam uostamiesčiui vieno turgaus tapo nebepakankama. Naujasis turgus buvo suprojektuotas ir pastatytas kaip moderni, pagal to meto standartus pritaikyta erdvė, turėjusi palengvinti maisto produktų bei kasdienių prekių prieinamumą pietinėje miesto dalyje gyvenantiems klaipėdiečiams, todėl jo įkūrimas buvo natūralus urbanistinės plėtros rezultatas.
 
Ši prekyvietė ilgą laiką buvo itin populiariai vadinama „Eglės“ turgumi, ir šis pavadinimas kilo iš greta veikusio to paties pavadinimo prekybos centro. „Eglės“ vardas taip įsišaknijo klaipėdiečių kasdienėje kalboje, kad daugelis gyventojų net ir dabar, praėjus daugeliui metų, turgų vis dar identifikuoja šiuo istoriniu pavadinimu. Tai tapo tarsi neoficialiu vietovės prekės ženklu, rodančiu, kaip stipriai turgus susijęs su aplinkine miesto infrastruktūra bei vietos bendruomenės įpročiais.
 
Istoriškai Naujasis turgus nuėjo ilgą evoliucijos kelią: nuo paprastų lauko prekystalių ir ankštų kioskų iki šiuolaikiškų, stogais dengtų paviljonų bei tvarkingų prekybos eilių. Prekybos pobūdis čia taip pat keitėsi – jei ankstyvaisiais metais čia dominavo ūkininkų atvežta produkcija ir deficitinės prekės, tai vėliau asortimentas tapo itin įvairiapusis, apimantis tiek šviežius vietinius maisto produktus, tiek pramonines prekes, drabužius bei buitinę techniką. Ši kaita atspindėjo bendras Lietuvos ekonomikos transformacijas bei vartotojų lūkesčius.
 
Senasis turgus, veikęs prie pat senamiesčio, buvo ilgaamžis prekybos centras, tačiau laikui bėgant jis tapo mažiau patogus dėl ribotos vietos ir sudėtingo susisiekimo. Nors buvo svarstymų, kad Senasis ir Naujasis turgūs galėtų konkuruoti, iš tiesų jie atliko skirtingas funkcijas: vienas aptarnavo istorinį centrą ir miesto svečius, kitas – tankiai apgyvendintus miegamuosius rajonus. Galiausiai Senojo turgaus reikšmė sumenko ne tik dėl konkurencijos, bet ir dėl pasikeitusių miesto planavimo prioritetų bei infrastruktūros senėjimo, kas lėmė jo pertvarkymą ar dalinį uždarymą.
 
Šiuo metu Naujuoju turgumi rūpinasi savivaldybės įmonė, kuri atsakinga už tvarką, švarą, teritorijos saugumą ir nuomos sutarčių administravimą. Tvarkos palaikymas yra nuolatinis procesas, apimantis tiek sanitarinių normų užtikrinimą, tiek infrastruktūros priežiūrą, kad prekybininkai galėtų dirbti, o pirkėjai jaustųsi komfortiškai. Būtent dėl šio organizuoto valdymo turgus išlieka viena svarbiausių ir lankomiausių prekybos vietų pietinėje Klaipėdos dalyje, gebanti išlaikyti savo pozicijas šalia didžiųjų prekybos centrų.
 
Pastaraisiais metais Naujasis turgus išgyvena akivaizdų atgimimą per įvairius atnaujinimo projektus. Buvo atnaujintos prekybos vietos, įrengta patogesnė stoginė, modernizuotos inžinerinės sistemos bei apšvietimas, kad prekyvietė taptų patrauklesnė ir pirkėjams, ir smulkiesiems verslininkams. Siekiama, kad turgus nebūtų tik vieta apsipirkti, bet ir taptų jaukesne bendruomenės susitikimų vieta, kurioje dera senosios turgaus tradicijos su šiuolaikiniais komforto standartais.
 
Šiandien Naujasis turgus išlieka populiaria ir gyvybinga vieta, kurią klaipėdiečiai vertina dėl šviežių, neretai ūkininkų tiesiogiai atvežamų produktų. Nors konkurencija su prekybos centrais yra didelė, turgus išlaiko savo autentiškumą ir lojalių pirkėjų ratą, ieškančių asmeninio bendravimo su pardavėjais bei specifinių prekių. Nuoseklus atnaujinimas ir dėmesys lankytojų poreikiams rodo, kad turgus sėkmingai adaptuojasi prie šiuolaikinio gyvenimo tempo, išlikdamas svarbiu miesto prekybiniu akcentu.
 
Kviečiu pasižvalgyti po galeriją. Nuotraukos darytos 2026 metų birželio mėnesį.

 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Jonathan Swift, "Guliverio kelionės" autorius: gyvenimas, biografija, istoriniai-kultūriniai kontekstai, satyros reiškmė ir prasmė

 

Sveiki!
 
Tęsiu garsiausių ir puikiausių pasaulio rašytojų biografijas, jų kūrinių apžvalgas ir įtaką pasaulio literatūrai.
 
Jonathan Swift (Džonatanas Sviftas) yra laikomas garsiu anglų literatūros satyriku, kuris gimė 1667 metų lapkričio 30 dieną Dubline, Airijoje, tačiau savo kilme visą gyvenimą jautėsi esąs anglas, gyvenantis svetimoje ir jam ne visada priimtinoje aplinkoje. Jo gyvenimas prasidėjo dramatiškai: būsimasis rašytojas gimė praėjus septyniems mėnesiams po tėvo mirties, todėl vaikystė buvo paženklinta nepritekliaus ir priklausomybės nuo giminaičių malonės. Motina, negalėdama pasirūpinti sūnumi, atidavė jį auklėti tėvo broliui, tad Džonatanas augo gana izoliuotas nuo motinos šilumos, kas neabejotinai suformavo jo gana griežtą, kartais cinizmu dvelkiantį pasaulio suvokimą ir polinkį į introspekciją bei socialinę kritinę analizę.
 
Jo šeiminė padėtis ir ankstyvoji jaunystė buvo glaudžiai susijusi su tuometine Airijos socialine hierarchija, kurioje angliškos kilmės protestantai užėmė valdančiojo elito pozicijas, o vietiniai katalikai buvo atstumti į visuomenės pakraščius. Sviftas mokėsi Kilkenio mokykloje, o vėliau studijavo Dublino Trejybės koledže, kur gavo klasikinį išsilavinimą, pagrįstą lotynų ir graikų kalbomis bei scholastine filosofija, tačiau patį studijų procesą jis vertino kritiškai, laikydamas jį archajišku ir neatitinkančiu modernaus pasaulio poreikių, o tai tik stiprino jo maištingą prigimtį.
 
Anglija ir Airija, kuriose gyveno Sviftas, išgyveno didžiulių politinių bei religinių permainų laikotarpį, pasižymintį nuolatinėmis įtampomis tarp torių ir vigų partijų, kurios varžėsi dėl įtakos karaliaus dvare ir parlamente. Rašytojas aktyviai dalyvavo šiuose politiniuose procesuose, tapdamas vienu įtakingiausių torių partijos propagandistų ir plunksnos meistrų, tačiau toks artumas politinei virtuvei jam dažnai kainuodavo ramybę, nes valdžių kaita reiškė ir staigius jo karjeros ar saugumo pokyčius.
 
Nors Sviftas buvo dvasininkas ir vėliau tapo Šv. Patriko katedros Dubline dekanu, jo santykis su religinėmis institucijomis buvo labai dviprasmiškas – jis smerkė dvasininkų godumą ir veidmainystę, nors pats ištikimai vykdė savo pareigas. Jo asmeninis gyvenimas liko apgaubtas paslapties šydu, ypač kalbant apie ryšį su Estera Džonson, kurią jis meiliai vadino Stela ir kuriai rašė garsiuosius „Dienoraščius Stelai“, nors niekada oficialiai nepatvirtino, kad jiedu buvo susituokę.
 
Savo kūryboje Sviftas negailestingai kritikavo tuometinę visuomenę, ypač Anglijos kolonialistinę politiką Airijos atžvilgiu, korupciją valstybės aparate, mokslininkų tuštybę bei žmonių kvailumą, kurį jis laikė pagrindiniu civilizacijos stabdžiu. Jis jautė nuoširdžią neapykantą politiniam oportunizmui ir dvaro intrigoms, tad savo satyrose dažnai vaizdavo pasaulį kaip iškreiptą veidrodį, kuriame žmogaus ydos išryškėja iki grotesko.
 
Kalbant apie mažiau žinomus faktus, Sviftas turėjo keistą įprotį savo gimtadienio proga pasninkauti ir skaityti Šventąjį Raštą, nes gimimo dieną laikė gedulinga, o ne džiaugsminga, taip pat jis buvo aistringas ėjikas ir kasdien stengdavosi įveikti kelis kilometrus, kad išlaikytų fizinę formą. Įdomu tai, kad jis buvo sukūręs nuosavą slaptą kalbą, kuria susirašinėjo su savo artimiausiais draugais, ir buvo itin pedantiškas švaros atžvilgiu, kas tais laikais buvo retas reiškinys. Taip pat mažai žinoma, jog jis labai mylėjo gyvūnus ir dažnai šerdavo elgetas bei vargšus, tačiau tai darydavo anonimiškai, vengdamas viešo dėmesio ar padėkos. Dar vienas keistas faktas – jis buvo itin taupus, netgi šykštus, tačiau palikime savo testamentu nurodė visas lėšas skirti psichiatrijos ligoninės įkūrimui Dubline, kas rodo jo rūpestį tais, kurių visuomenė atsisakydavo.
 
Jo požiūris į Europos valstybes buvo itin skeptiškas; jis manė, kad didžiosios Europos galios yra apsėstos saviapgaulės, o karalių valdžią laikė dažnai atsitiktine ir nepagrįsta tikraisiais nuopelnais. Apie Angliją jis atsiliepdavo kaip apie šalį, kurioje „žmonės kalba apie laisvę, bet garbina jėgą“, ir neslėpė nusivylimo tuo, kaip sparčiai dvasinės vertybės buvo keičiamos į materialinę naudą. Savo paties knygas jis neretai pristatydavo su ironija, apsimesdamas tik leidėju arba redaktoriumi, taip bandydamas apsisaugoti nuo tiesioginių represijų ir tuo pačiu suteikti tekstams daugiau autoriteto bei paslapties.
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra garsiausias jo kūrinys, kuriame pasakojama apie keliautojo Lemuelio Guliverio nuotykius fantastinėse šalyse, kuriose autorius per utopines ir distopines visuomenes meistriškai demaskuoja Europos valstybių bei žmonijos ydų visumą. Ši knyga, nors iš pradžių skaityta kaip nuotykių literatūra, netruko būti pripažinta kaip viena giliausių politinių satyrų pasaulio literatūroje, pakeitusi suvokimą apie tai, kaip literatūra gali veikti socialinę tikrovę.
 
Senatvėje Svifto gyvenimas tapo sudėtingas: jis kentėjo nuo Meniéro ligos, sukeliančios stiprius galvos svaigimus ir klausos sutrikimus, kas pamažu vedė į izoliaciją ir depresiją. Nors jis nebuvo tiesiogiai persekiojamas kalėjimo prasme, jo politiniai oponentai nuolat bandė diskredituoti jį per spaudą, o cenzūros grėsmė lydėjo beveik visą jo kūrybinį kelią. Paskutiniaisiais metais jis tapo tylus, prislėgtas prarastos atminties ir fizinės negalios, kol galiausiai mirė 1745 metų spalio 19 dieną Dubline, palikdamas po savęs ne tik milžinišką literatūrinį palikimą, bet ir daugybę neišspręstų mįslių apie savo asmenybę.
 
Mokslininkai, tokie kaip Irvinas Ehrenpreisas, paskyręs dešimtmečius Svifto biografijos tyrinėjimams, nustatė, kad rašytojo asmenybė buvo nepalyginamai kompleksiškesnė nei paprastas „piktas satyrikas“, kokiu jį dažnai mėgta pristatyti. Kiti tyrėjai, pavyzdžiui, Klodas Rawsonas, analizavo Svifto santykį su smurtu ir žiaurumu, nustatydami, kad jo radikalus pesimizmas nebuvo nukreiptas prieš žmones kaip rūšį, o prieš žmonijos gebėjimą tapti neracionalia ir destruktyvia jėga, kai ji pamiršta proto bei moralės principus.
 
Šiuolaikiniai tyrinėtojai taip pat akcentuoja, kad Sviftas buvo vienas pirmųjų, aiškiai įžvelgusių moderniosios technologijos ir mokslinio progreso grėsmę, jei jie vystomi atskirai nuo etikos. Jo palikimas yra nuolatinis priminimas, kad valdžia, nepriklausomai nuo jos formos, privalo būti kritikuojama, o intelektualas privalo išlaikyti atstumą nuo tų, kurie turi galią, kad išsaugotų gebėjimą matyti tikrąją tikrovę be rožinių akinių.
 
ROMANO „GULIVERIO KELIONĖS“ REIKŠMĖ IR AKTUALUMAS
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra vienas ryškiausių satyrinės literatūros kūrinių, kuriame per fantastinių kelionių prizmę Džonatanas Sviftas negailestingai išnarstė to meto Anglijos ir visos žmonijos ydas. Kūrinio centre – laivo gydytojas Lemuelis Guliveris, pragmatiškas ir racionalus keliautojas, kurio patirtys atokiose, nežinomose šalyse tampa priemone parodyti civilizacijos absurdą. Keliaudamas į Liliputiją, kurioje gyvena nykštukai, Brobdingnagą, milžinų kraštą, skraidančią Laputos salą bei protingų arklių šalį, Guliveris susiduria su socialinėmis struktūromis, kurios arba iškreiptai atspindi, arba visiškai paneigia europietiškąją tvarką.
 
Knygos idėja yra giliai pesimistinė, o Sviftas ją meistriškai įgyvendina per mastelio pokyčius ir stebėtojo poziciją. Liliputijoje autorius pašiepia politinį smulkmeniškumą, nesibaigiančius dvaro ginčus dėl niekniekių ir religinius nesutarimus, kurie didingame pasaulio kontekste atrodo visiškai bereikšmiai. Tuo tarpu milžinų šalyje Guliveris, būdamas mažas ir pažeidžiamas, tampa objektu, kuriam tenka išklausyti karaliaus kritiką apie anglų valdymą, karus ir korupciją, taip priverčiant skaitytoją pažvelgti į savo tautą iš šalies ir pamatyti jos niekšybes bei moralinį menkumą.
 
Rašytojas negailestingai kritikavo ne tik politiką, bet ir patį žmogaus protą, ypač mokslo ir filosofijos sritis, kurias vaizdavo kaip atitrūkusias nuo realybės ir kenkiančias praktiniam gyvenimui. Jis šaipėsi iš tuštybės, valdžios troškimo, karinio agresyvumo ir apskritai žmonijos polinkio pateisinti savo žiaurumą racionaliais argumentais. Paskutinėje dalyje, aprašančioje susitikimą su nuostabiaisiais huinghnamais (arkliais), Guliveris patiria didžiausią sukrėtimą: jis pradeda neapkęsti savosios rūšies, nes jai atstovaujantys jahuai įkūnija visas bjauriausias, instinktyvias ir morališkai sugedusias žmogaus savybes.
 
Anuometiniai anglai, ypač valdantysis elitas ir intelektualai, kūrinį priėmė prieštaringai: nors skaitytojus sužavėjo nuotykinis pasakojimo pobūdis ir fantastiniai elementai, labiau išprusę amžininkai nesunkiai atpažino skaudžius taikinius. Knyga sukėlė didžiulį ažiotažą, tapo pokalbių tema kavinėse ir salonuose, tačiau ne kartą buvo kritikuojama dėl savo radikalaus misantropiškumo. Pats Sviftas, vertindamas savo kūrinį, laiške draugui Aleksandrui Poupui yra atvirai rašęs, jog jo tikslas nebuvo linksminti pasaulį, o veikiau „išerzinti jį“, taip atskleidžiant tiesą apie žmogaus prigimtį.
 
Kūrinio reikšmė šiandien ne tik neblėsta, bet įgauna naujų prasmių globaliame, technologijų ir informacijos persisotinusiame pasaulyje. „Guliverio kelionės“ yra itin naudingos kaip kritinio mąstymo lavinimo įrankis, mokantis atpažinti manipuliacijas, politinį populizmą ir pavojingą mokslo bei progreso aklumą, kai jie tampa įrankiais be moralinio kompaso. Ši knyga primena, kad žmogus, nepaisant savo civilizacijos pasiekimų, visada turi išlikti budrus savo paties ydų atžvilgiu, nes būtent gebėjimas pažvelgti į save kritiškai, kaip tai darė Guliveris savo kelionių pabaigoje, yra pirmas žingsnis link tikrojo humaniškumo.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Nikola Tesla apie protą ir buvimą vienatvėje kaip apie mąstymui palankias sąlygas

 
Sveiki!
 
„Protas yra aštresnis ir skvarbesnis atsiskyrime ir nepertraukiamoje vienatvėje. Kad galvotum, nereikia didelės laboratorijos. Originalumas klesti atsiskyrime, laisvas nuo išorinių įtakų, kurios mus veikia ir žlugdo kūrybinį protą. Būkite vieni – tai išradimų paslaptis; būkite vieni, tada gimsta idėjos.“ Nikola Tesla, 1926.
 
Nikola Tesla (1856–1943) buvo serbų kilmės išradėjas, fizikas ir inžinierius, kurio idėjos tapo moderniosios elektrotechnikos pagrindu. Jis gimė 1856 m. liepos 10 d. dabartinėje Kroatijos teritorijoje (tuometinėje Austrijos imperijoje) esančiame Smiljan kaimelyje, serbų šeimoje. Po studijų Europoje ir darbo „Continental Edison“ kompanijoje, 1884 m. jis persikėlė į Niujorką, kur tapo Thomaso Edisono bendradarbiu, tačiau dėl fundamentalių požiūrio skirtumų (garsiojo „srovių karo“) jų keliai greitai išsiskyrė.
 
Tesla didžiąją savo gyvenimo dalį praleido viešbučiuose, atsidavęs asketiškam darbo režimui ir nuolatinėms inovacijoms. Jis pasižymėjo itin jautria prigimtimi, polinkiu į perfekcionizmą ir fotografine atmintimi, kuri leido jam išradimus „konstruoti“ mintyse prieš perkeliant juos į brėžinius. Nors jis išrado daugybę technologijų, kurios pakeitė pasaulį, jo gyvenimo pabaiga buvo vieniša – išradėjas mirė 1943 m. sausio 7 d. Niujorke, beveik pamirštas ir skurstantis, nepaisant milžiniško palikimo technologijų pažangai.
 
Svarbiausi jo pasiekimai apima kintamosios srovės (AC) sistemą, kuri tapo pasauliniu elektros energijos perdavimo standartu ir leido elektrifikuoti miestus bei pramonę dideliais atstumais. Jis taip pat sukūrė indukcinį variklį, Tesla transformatorių (ritę), kuris buvo kritiškai svarbus bevielio ryšio vystymuisi, bei atliko pionierinius eksperimentus su rentgeno spinduliais, nuotoliniu valdymu ir radijo bangomis. Jo vizijos dėl bevielio energijos perdavimo ir globalaus informacijos tinklo, nors ir neįgyvendintos visą apimtimi, tapo XXI amžiaus technologijų, tokių kaip išmanieji telefonai ar belaidis įkrovimas, pranašystėmis.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: poetas Gintaras Bleizgys apie pareigybes ir kasdienybę

 

Sveiki!
 
„Noriu būti paprastas, kvailas žmogelis. Ne verslo konsultantas, ne poetas, ne rašytojas, ne moralistas, gal net ne bažnyčios tarnautojas. <...> Vieną trumpą akimirksnį, jokiu būdu ne visą laiką. Trumpam, Viešpatie, atsijungti nuo visų savo pareigybių.“ Gintaras Bleizgys
 
Tiesiog kartais ir aš to noriu.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Apsėdimas" / "Obsession"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Pastaruoju metu neturėjau jokių gerų siaubo filmų, kuriuos galėčiau pagirti ir apie kuriuos pakalbėti ilgiau, nei tą pačią dieną, kai pamačiau, o kitą jau primiršau. Visi, kurie per pastarąjį pusmetį papuolė, švelniai tariant, nuvylė. Atrodo, prieš penkmetį kilstelėjęs amerikietiškas siaubo žanras su „paturbintais“ siužetais žadėjo, jog atėjo pagaliau ir šiam žanrui aukso era, tačiau ėmė ir visa tai atslūgo. Visgi vienas kitas įdomesnis, įtaigesnis ar išraiškingesnis filmas pasitaiko ir vienas iš jų, žinoma, yra jauno režisierius ir aktorius Curry Barker darbas, kuris sukūrė, anot kai kurių žiūrovų, sensaciją su savo ilgametražiu antruoju siaubo trileriu „Apsėdimas“ (angl. Obsession) (2025). Pastarasis IMDb duomenų bazėje su įspūdingais 200 tūkstančių žiūrovų vertinimais vis dar išlaiko apvalų aštuntuką. Retai bepamatysi tokius vertinimus. Ar jie iš tikrųjų ne iš piršto laužti?
 
Filmas labai tamsus ir pusę kadrų, regis nufilmuoti vėlyvą vakarą, tad nusiteikite pasišviesinti kaip nors ekranus, jeigu filmą pavyktų išsinuomoti ir pažiūrėti namų sąlygomis. Istorija pasakoja apie kuklų pardavėją Bearą (aktorius Michael Johnston), kuris ilgą laiką įsimylėjęs bendradarbę Niki (aktorė Inde Navarrette), tačiau šioji tik palaiko šiltus kolegialius santykius ir nieko panašaus nejaučia. Siužetas pasisuka fantastine linkme, kai užsukęs į vietinę magijos reikmenų krautuvėlę nupirkti apyrankės Niki, jis taip pat įsigyja norų laužymo lazdelę. Trokšdamas Niki pritarimo ir meilės, jis šį burtą pats spontaniškai panaudoja ir tas noras, žinoma, šiurpiai pradeda pildytis. Niki iš tikrųjų po vakarėlio į jį įsižiūrėjo, bet kaip ten būna su tais norais  dar nuo „Aladino“ laikų? Su jais reikia itin atskirai, nes Niki ne tik, kad jį įsimyli, bet maniakiškai ir skausmingai pradeda jį persekioti, kol galiausiai tiek Bearui, tiek artimojo rato draugams Niki elgesys tampa kraupiai nemalonus...
 
Filmas man patiko, jaučiausi įtrauktas. Panašiai kaip su siaubo filmo „Šypsena“ dalimis, nes filmas turi neblogai išplėtotą scenarijų, tamsų ir, nors šiek tiek gal ir nuspėjamas, tačiau smulkmenos – tai jau tikrai ne. Filmas nufilmuotas apgalvotai ir produkcija pasirodė ne šiaip vidutinė ir padraika, t. y. kuo efektyviau ir greičiau ištaškyti kokios nors studijos suteiktą finansavimą, bet iš tikrųjų pasirodė, kad kino kūrėjams rūpėjo, ką jie kuria ir kaip tą mistiką ir siaubą perteikti.
 
Gal tik pasigedau dar labiau nenuspėjamo siužeto, netikėtų siužetinių sprendimų, drąsos eksperimentuoti su kino kalba ir pasakojimo struktūra, tačiau, nepaisant įprasto tvarkingumo, filmas pirminę funkciją įtraukti ir bauginti žiūrovą atlieka tikrai gerai. Pasibaigus filmui norėtųsi išsigryninti kokią nors gilesnę potekstę, kaip kad pavyko „Substancijai“ perteikti, tačiau „Apsėdimas“ turinio prasme nepasiekia nieko daugiau, nei pamokymą, kad atsargiai su norais, nes jie gali išsipildyti su kaupu arba kad tai, ko iš pirmo žvilgsnio labai trokšti, ne visada tau yra tinkamiausia. Visgi filmas nepamokslauja, o sukuria tvarkingą ir kokybišką pramoginį nuotykį ir jaudulį, kuris pranoksta daugelį vidutiniškų ir itin standartizuotų siaubo kino projektų. Man „Apsėdimas“ patiko.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb:8.0

 
Maištinga Siela

Serialas: "Judo žmona" / "La Mujer de Judas" (TV series 2002)

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ar kas prisimena venesueliečių serialą „Judo žmona“ (isp. La Mujer de Judas), Lietuvoje rodytą daugmaž 2003 metais? Kaip tik tuo metu Lotynų Amerikos serialuose (kitaip sakant, muilo operose) vyko didžiulė transformacija ir paprastai iš šabloniškų Pelenę vaizduojančių istorijų, serialai ėmė ieškoti mistiškų, kur kas įdomesnių serialinių siužetų. Labai puikiai pamenu „Judo žmoną“, kurią kažkodėl, lyg gerai pamenu, rodydavo savaitgaliais per LNK, o serijas po to dar šiokiadieniais pakartodavo iš ryto (nors galiu ir klysti, galite patikslinti). Tuokart buvau tik ankstyvasis paauglys ir mistiniai pasakojimai mane labai domino. „Judo žmona“ nebuvo tipinė muilo opera, veikiau draminis-mistinis Lotynų Amerikos novatoriškas (koks tik anuomet galėjo būti suvokiamas „novatoriškumas“) serialas. Labai puikiai pamenu, nes tą vasarą mirė kaip tik mano močiutė, todėl šio serialo žiūrėjimas kažin kaip siejasi su jos pačios sėdėjimu prie TV.
 
Šiame įraše apžvelgsiu „Judo žmonos“ (turiu galvoje, pirminę 2002 metų versijos) produkciją, aktorius, filmavimą ir serialo idėjas.
 
SERIALO „JUDO ŽMONA“ FILMAVIMAS, SKANDALAI, PRODUKCIJA, POPULIARUMAS
 
 Venesuelos telenovelė „Judo žmona“, pasirodžiusi 2002 metais, tapo vienas inovatyviausių „Radio Caracas Televisión“ (RCTV) kūrinių, iš esmės pakeitusių požiūrį į Lotynų Amerikos muilo operas. Serialo idėja gimė scenaristui Martinui Hahnui, kuris nusprendė sujungti tradicinę melodramą su tamsiuoju psichologiniu trileriu ir gotikiniu detektyvu. Kūrinys buvo filmuojamas Venesueloje, o jo siužetas sukosi aplink Altagracia del Toro – moterį, kuri po dvidešimties metų kalėjime grįžta į savo gimtąjį miestelį, kur ją pasitinka serija paslaptingų žmogžudysčių, įvykdytų nuotakos kostiumą dėvinčio žudiko. Ši „Judo žmonos“ figūra tapo kultiniu serialo simboliu, suteikusi jam paslapties ir baimės atmosferą, kurios žiūrovai iki tol nebuvo pratę matyti kasdieniuose serialuose.
 
Filmavimo darbai vyko intensyviu tempu, o serialo produkcija pasižymėjo aukšta technine kokybe, atsižvelgiant į tuometinius Venesuelos standartus. Iš viso buvo sukurta 126 serijos, kurios žiūrovus laikė įtampoje nuo pat premjeros 2002-ųjų gegužę iki finalo tų pačių metų rugsėjį. Aktorių atranka buvo itin kruopšti: Altagracia del Toro vaidmenį atlikusi Astrid Carolina Herrera tapo tikra žvaigžde, sugebėjusia meistriškai perteikti herojės dviprasmiškumą – tarp neapykantos, keršto ir begalinio skausmo. Prie serialo sėkmės svariai prisidėjo ir talentingas antraplanių aktorių ansamblis, kurių personažai buvo įtraukti į sudėtingą intrigų voratinklį, o kiekvienas iš jų turėjo savo motyvą tapti paslaptinguoju žudiku.
 
Serialo sėkmė Venesueloje buvo milžiniška – reitingai šovė į viršų nuo pirmųjų serijų, o „Judo žmona“ tapo pagrindine pokalbių tema ne tik tarp televizijos žiūrovų, bet ir spaudoje, kurioje nuolat buvo spėliojama apie tikrąją žudiko tapatybę. Tai buvo vienas iš nedaugelio projektų, kuris sugebėjo į eterį sugrąžinti vyrus, tradiciškai vengdavusius šio žanro serialų, būtent dėl detektyvinio, „kas tai padarė?“ tipo siužeto. Lotynų Amerikoje serialas tapo tikru fenomenu, įrodžiusiu, kad auditorija yra pasirengusi priimti tamsesnį, labiau įtemptą turinį, o ne tik nuolatines meilės kančias.
 
Populiarumo banga netrukus peržengė žemyno ribas ir „Judo žmona“ pradėjo triumfuojančią kelionę per pasaulį. Serialas buvo parduotas ir rodomas daugiau nei 40 šalių, įskaitant didelį pasisekimą Europoje, ypač Ispanijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Lietuvių žiūrovams, jau įpratusiems prie meksikietiškų dramų, venesuelietiškas produktas pasirodė kaip gaivus, nors ir bauginantis, pokytis. Čia serialas tapo diskusijų objektu dėl savo „šiurpios“ atmosferos ir kiekvieną vakarą vis didėjančios įtampos, o paslapties atskleidimo finalinėse serijose laukė kone visa šalis.
 
Neatsiejama serialo dalis tapo titulinė daina titulinę dainą „Me huele a soledad“, kurią atliko vaikinų grupė MDO (buvusi „Menudo“). Dainos populiarumas buvo toks pat didelis kaip ir paties serialo, o jos melodija žiūrovams iki šiol sukelia stiprią nostalgiją ir prisiminimus apie tą laikotarpį, kai kiekvieną vakarą tekdavo spėlioti, kas slepiasi po nuotakos kaukės šydu.
 
Kritikai serialą vertino nevienareikšmiškai, tačiau dauguma pripažino, kad tai buvo drąsus eksperimentas, pakėlęs telenovelių žanro kokybinę kartelę. Lyginant su kitais to meto serialais, „Judo žmona“ buvo dažnai gretinama su klasikiniais Hičkoko trileriais ar Agatos Kristi romanais, pritaikytais televizijos ekranui. Nors kai kurie kritikai priekaištavo dėl perteklinės melodramos ar kartais nelogiškų siužeto vingių, žiūrovai ir televizijos industrijos atstovai vienbalsiai pabrėžė, kad serialo gebėjimas išlaikyti dėmesį per 126 serijas buvo neįtikėtinas profesionalumo įrodymas.
 
Kultūrinis serialo poveikis buvo ilgalaikis: „Judo žmona“ atvėrė duris kitiems tamsesniems, trilerio elementus turintiems serialams ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Po šio projekto daugelis prodiuserių bandė atkartoti šią „sėkmės formulę“, įmaišydami detektyvinius elementus į tradicines istorijas, tačiau retam pavyko pasiekti tokį organišką žanrų susiliejimą, koks pavyko Martinui Hahnui. Dėl to serialas iki šiol yra dažnai cituojamas kaip pavyzdinis kūrinys, rodantis, kaip galima transformuoti nusistovėjusius žanro kanonus.
 
„Judo žmona“ išlieka vienu svarbiausių Venesuelos televizijos istorijos projektų, palikusiu gilų pėdsaką globalioje popkultūroje. Jos sėkmė įrodė, kad gerai papasakota detektyvinė istorija, pagardinta aistra ir stipriais emociniais ryšiais, gali suvienyti žiūrovus iš skirtingų kultūrų ir žemynų. Nors praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo premjeros, įvaizdis nuotakos su kauke vis dar atpažįstamas tūkstančių žmonių visame pasaulyje, o pats serialas prisimenamas kaip laikas, kai televizija sugebėjo ne tik linksminti, bet ir prikaustyti prie ekranų tikra, mistine nežinomybe.
 
TRUMPAS SERIALO „JUDO ŽMONA“ SIUŽETAS: APIE KĄ JIS?
 
„Judo žmona“ siužetas sukasi aplink Altagracia del Toro – galingą ir paslaptingą moterį, kurią bendruomenė klaidingai apkaltina kunigo nužudymu, todėl ji dvidešimt metų praleidžia kalėjime. Kai Altagracia grįžta į savo gimtąjį miestelį, pradeda dėtis šiurpūs įvykiai: pasirodo paslaptinga figūra su balta nuotakos suknele ir pasibaisėtina kauke, kuri pradeda žudyti visus, kurie prieš du dešimtmečius buvo susiję su kunigo mirtimi. Pagrindinė siužeto ašis – jaunos dokumentalistės Glorijos Leal paieškos, bandant išsiaiškinti tiesą apie Altagracia praeitį ir sužinoti, kas slepiasi po kaukėtos „Judo žmonos“ skraiste, kol žudikas vis artėja prie jos pačios.
 
Originaliame 2002 m. seriale pagrindinius vaidmenis atliko Astrid Carolina Herrera (Altagracia del Toro), Chantal Baudaux (Gloria Leal) ir Juan Carlos García (Salomón Vaisman). Šis kūrinys, kurį sukūrė Martinas Hahnas, išsiskyrė tuo, kad telenovelės formatą sujungė su psichologiniu trileriu ir detektyvu, kuriame nebuvo aišku, kas yra „blogietis“, nes kiekvienas personažas turėjo paslapčių ir savų motyvų kerštui. Būtent ši neapibrėžtumas ir meistriškai dėliojama įtampa tapo serialo vizitine kortele, o personažų psichologinis gylis skyrė jį nuo tipiškų to meto meilės istorijų.
 
2012 metais Meksikos televizijos milžinė „TV Azteca“ pristatė savo serialo perdirbinį, kuris taip pat vadinosi „La mujer de Judas“. Nors siužetas išliko labai panašus – pagrindinė idėja apie kerštingą nuotaką ir neteisingai apkaltintą moterį buvo išlaikyta – meksikietiškoji versija buvo labiau orientuota į vizualų įspūdingumą ir šiuolaikinį televizijos ritmą. Šiame perdirbinyje pagrindines roles atliko Anette Michel (Altagracia), Geraldine Bazán (Emma) ir Víctor González (Salomón). Nors serialas išlaikė originalo struktūrą, kai kurie kritikai pabrėžė, kad originalioji 2002 m. versija turėjo daugiau „sielos“ ir originalios atmosferos, kurią sunku atkartoti.
 
Vertinimo atžvilgiu 2002 m. originalas dažnai laikomas kultiniu, nes jis buvo inovatyvus savo laiku, ypač Venesuelos televizijos rinkoje, kurioje „RCTV“ dominavo su drąsiais projektais. Tuo tarpu 2012 m. versija sulaukė nevienareikšmių vertinimų: nors techninė pusė buvo patobulėjusi, daugelis žiūrovų jautė, kad meksikietiškas perdirbinys prarado dalį to „šiurpaus“ žavesio ir įtampos, kuri prikaustydavo prie ekranų originalo metu. Vis dėlto, abi versijos pasiekė savo auditorijas, o meksikietiška adaptacija supažindino su „Judo žmonos“ legenda naują žiūrovų kartą, kuri nebuvo mačiusi originalo.
 
Perdirbinių istorija ties tuo nesibaigė, nes šio serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad jis tapo vienu labiausiai adaptuojamų „RCTV“ formatų. Be minėto meksikietiško perdirbinio, egzistuoja ir kiti bandymai adaptuoti šią istoriją skirtinguose regionuose, pritaikant ją vietiniam kultūriniam kontekstui. Martinas Hahnas, serialo „tėvas“, savo idėja apie keršto vedamą nuotaką sukūrė archetipinį televizijos simbolį, kuris, nepaisant versijos ar šalies, visuomet išlaiko tą patį atpažįstamą bauginantį elementą.
 
Pagrindinė serialo idėja visuomet išlieka ta pati – tai pasakojimas apie visuomenės veidmainystę, nuodėmes, kurios niekada neišnyksta, ir praeities vaiduoklius, kurie privalo būti išaiškinti, kad būtų pasiekta ramybė. Kiekviena versija bando atsakyti į tą patį klausimą: kiek toli žmogus gali nueiti, siekdamas keršto už sugriautą gyvenimą? Nors 2002 m. versija išlieka etalonu dėl savo pirminės vizijos, 2012 m. perdirbinys patvirtino, kad „Judo žmonos“ koncepcija yra itin „atspari laikui“ ir universali, todėl ji ir toliau domina auditorijas visame pasaulyje.
 
Šiandien žiūrint į šiuos kūrinius tampa aišku, kad „Judo žmona“ nebuvo tiesiog dar vienas serialas apie meilę; tai buvo televizinis reiškinys, kuris išmokė žiūrovus ne tik sekti herojų romantinius nuotykius, bet ir aktyviai dalyvauti detektyviniame procese. Ar tai būtų 2002 m. Venesuelos produkcija, ar 2012 m. Meksikos perdirbinys, pagrindinis masalas išlieka tas pats – balta suknelė, paslaptinga kaukė ir tiesa, kuri nužudo daugiau žmonių nei patys žudikai. Nors techniškai versijos skiriasi, jos abi puikiai atspindi, kaip stipriai mus traukia tamsios, mistiškos istorijos, kuriose teisingumas dažnai įgauna baisų, neatpažįstamą veidą.

 
SERIALO UŽKULISIUS LYDĖJO ĮTAMPA
 
Serialo „Judo žmona“ užkulisiai, anot tiesioginių šaltinių, buvo ne mažiau įtempti nei pats siužetas. Vienas didžiausių iššūkių aktoriams buvo nuolatinis paslapties laikymas: aktorių atrankoje dalyvavusiems ir seriale vaidinusiems žmonėms iki pat pabaigos nebuvo tiksliai pasakyta, kas po kauke slepiasi, todėl filmavimo aikštelėje tvyrojo tikra paranoja. Astrid Carolina Herrera, įkūnijusi Altagracia del Toro, ne kartą minėjo, kad šis vaidmuo buvo psichologiškai alinantis: „Tai nebuvo tiesiog dar vienas personažas; turėjau savyje nešioti tiek daug skausmo ir paslapties, kad kartais po filmavimo jausdavausi visiškai išsekusi.“
 
Tarp aktorių būta ir kūrybinių trinčių. Kadangi serialas buvo kuriamas itin sparčiai, „RCTV“ studijoje tvyrojo didelė įtampa dėl nuolat besikeičiančio scenarijaus – scenaristas Martinas Hahnas dažnai keisdavo įvykių eigą, kad žiūrovai neatspėtų žudiko tapatybės. Aktoriai atvirai prisipažindavo, kad tokia nežinia kartais keldavo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, Juan Carlos García (vaidinęs Salomóną) interviu yra užsiminęs: „Kartais mes tiesiog nežinojome, kur veda mūsų personažų linijos, todėl turėdavome pasikliauti tik savo intuicija ir režisieriaus nurodymais, o tai kėlė nemenką profesinį stresą.“
 
Kalbant apie skandalus, daugiausiai diskusijų kėlė ne tiek aktorių nesutarimai, kiek pati serialo „žudiko“ tapatybės paieška. Žiniasklaida nuolat spekuliavo, kad kai kurie aktoriai buvo nepatenkinti savo personažų likimais, nes manė, jog būti nužudytam „Judo žmonos“ reiškia „iškritimą iš žaidimo“ ir mažesnį dėmesį. Ypač garsiai apie tai kalbėjo antraplaniai aktoriai, kurie bijojo greitos mirties scenarijuje. Viename interviu viena iš aktorių prasitarė: „Visi norėjome būti „Judo žmona“, nes tai buvo ryškiausias vaidmuo visoje istorijoje, todėl konkurencija dėl „teisingo“ pasirodymo ekrane buvo jaučiama kiekvieną dieną.“
 
Aktoriams šie vaidmenys tapo tramplinu į tarptautinę šlovę. Astrid Carolina Herrera dažnai pabrėždavo, kad būtent Altagracia padėjo jai „peržengti grožio karalienės (ji buvo „Mis Pasaulis 1984“) rėmus ir tapti vertinama kaip rimta aktorė“. Ji cituojama sakiusi: „Niekas manęs nebepriėmė tik kaip gražaus veido, po „Judo žmonos“ publika suprato, kad galiu vaidinti tamsą ir kerštą.“ Šis vaidmuo pakeitė jos karjeros trajektoriją ir leido jai įsitvirtinti kaip vienai stipriausių to meto Venesuelos draminių aktorių.
 
Galiausiai, serialo „Judo žmona“ palikimas yra stipriai susietas su kolektyvinės kūrybos atmosfera. Nepaisant nuolatinio spaudimo ir baimės, kad paslaptis nutekės į spaudą, aktorių branduolys suformavo stiprų tarpusavio ryšį. Daugelis jų vėliau susitiko kituose projektuose, o „Judo žmonos“ laikotarpį prisimena kaip „pačią įtemptą, bet ir įdomiausią karjeros mokyklą“. Šis vaidmuo tapo jų vizitine kortele, kurią jie nešiojasi su pasididžiavimu, nepaisant to, ar vaidino aukas, ar patys slėpėsi po legendine nuotakos kauke.
 
Tai tiek.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Laukinė rožė" / "Rosa Salvaje" (TV 1987–1988)

 

Sveiki, mielieji!
 
Tikriausiai šį įrašą apie meksikiečių serialą „Laukinė rožė“ (isp. Rosa Salvaje) skaitys tie, kuriems per 50 metų, nes jį rodė labai seniai. Tęsiu senų serialų apžvalgas, kurios formavo žiūrovų madas 90-ųjų nacionalinė ir pirmieji nepriklausomi Lietuvos televizijos kanalai.
 
Bandau asmeniškai prisiminti, kada „Laukinė rožė“ buvo transliuojama Lietuvoje. Vaikystėje jį mamos ir močiutės žiūrėjo. Tikriausiai žiūrėjo ir vyrai, nes tai buvo vienas pirmųjų TV serialų iš Lotynų Amerikos, kuris buvo parodytas, kaip teigia kai kurie šaltiniai, per LTV (dabar LRT) kanalą. Iki tol meksikietišką produkciją lietuviai žiūrėdavo per tuo metu dar rodomą „Ostankino“ Maskvos televiziją, įgarsintą rusų kalba, tačiau po 1990-ųjų daug kas ėmė keistis. Man tik keista, kad LVT rodė muilo operas, nes jas daugiausia, kiek pamenu, transliuodavo nepriklausomi komerciniai kanalai, bet, matyt, buvo ir taip. Kada serialas buvo rodomas, sunku atsekti, reiktų pasirausti popieriniuose TV programos archyvuose, tačiau serialas pradėtas rodyti Lietuvoje apie 1993-uosius ir buvo rodomas iki tam tikro 1994-ųjų laikotarpio jau įgarsintas lietuviškai. Nors nepamenu beveik nieko (buvau per mažas), tačiau puikiai iš vaikystės pamenu pirmąją seriją, nes namiškiai visi „sutūpę“ laukė pirmosios serijos kaip kokio kalėdinio stebuklo, nes seriale pasirodė anuomet visoje Tarybų Sąjungoje žinoma aktorė Veronica Castro iš serialo „Ir turtuoliai verkia“. Anuomet tai buvo didžiulis fenomenas, kaip kad kokie „Sostų karai“, tik nepalyginamai rimčiau. Pamenu, kad televizorius buvo nespalvotas ir šį serialą suaugusieji žiūrėjo nespalvotai. Čia apžvelgsiu šio serialo ištakas, produkciją ir siužetus.
 
MUILO OPEROS „LAUKINĖ ROŽĖ“ PRODUKCIJA, IDĖJA  IR POPULIARUMAS
 
Meksikietiška telenovelė „Laukinė rožė“, tapusi tikra 9-ojo dešimtmečio pabaigos televizijos ikona, buvo pradėta filmuoti 1987 metais Meksikoje. Šį kultinį projektą prodiusavo legendinis telenovelėms skirtų programų kūrėjas Valentinas Pimsteinas, dirbęs didžiausioje Lotynų Amerikos medijų korporacijoje „Televisa“. Serialo idėja rėmėsi klasikinio „Pelenės“ archetipo variacija, kurioje vargšė, gatvėje augusi ir „laukinio“ būdo mergina Rosa Garcia, gyvenanti su savo močiute lūšnyne, netikėtai įsiveržia į turtingos ir aristokratiškos Linaresų šeimos gyvenimą. Siužetas vystėsi aplink jos pažintį ir vėlesnę santuoką su Ricardo Linaresu, kuriam ši santuoka iš pradžių tebuvo būdas paerzinti savo arogantiškas seseris, tačiau laikui bėgant virto tikru jausmų išbandymu.
 
Scenarijaus pagrindu tapo Ines Rodenos kūryba, kurios darbai „La Gata“ ir „La Indomable“ buvo adaptuoti šiam serialui, tačiau „Laukinė rožė“ toli gražu nebuvo tiesioginė literatūrinio šaltinio kopija. Lietuvoje 1994 metais leidykla „Rosma“ išleido su aktorės atvaizdu ant viršelio knygą „Laukinė rožė“, tačiau autorinių teisių pati knyga neturi, nes kūrinys adaptuotas pagal serialo scenarijų komerciniais tikslais ir jos neparašė vienas autorius. Nors pagrindinė dramatinė linija apie skurdo ir prabangos susidūrimą išliko, televizijos adaptacija buvo gerokai išplėsta, pripildyta hiperbolizuotų intrigų, netikėtų siužetinių vingių ir melodrama persmelktų dialogų, kurie kartais net nutoldavo nuo pradinių literatūrinių užuomazgų, kad atitiktų kasdienės televizijos dramaturgijos reikalavimus bei išlaikytų žiūrovų susidomėjimą per daugybę epizodų.
 
Serialo aktorių ansambliui vadovavo neprilygstama to meto Meksikos telenovelių žvaigždė Veronica Castro, įkūnijusi pagrindinę heroję Rosą ir atlikusi visame pasaulyje išpopuliarėjusį titulinį garso takelį, kuris tapo neatsiejama serialo tapatybės dalimi. Jos partneriu tapo aktorius Guillermo Capetillo, atlikęs dvigubą vaidmenį – Ricardo ir jo brolio Leonardo, kas dar labiau sustiprino melodraminį siužetą. Greta jų vaidmenis kūrė Laura Zapata, įkūnijusi neapykantą keliančią piktadarę Dulciną, bei daugybė kitų žinomų to meto Meksikos televizijos talentų, kurių vaidybos stilius buvo itin emocingas ir teatrališkas, idealiai atitikęs to meto telenovelės žanro kanonus.
 
Iš viso buvo sukurta 199 serija, kurios žiūrovus laikė įtampoje daugiau nei metus. Serialo produkcijos kokybė, nors vertinant šių dienų standartais atrodo kukli, buvo viena pažangiausių to meto Meksikos televizijos industrijoje, pasižymėjusi ryškia scenografija, intensyviu filmavimu studijose ir gebėjimu sukurti autentišką kontrastą tarp skurdaus kvartalo ir prabangių dvarų aplinkos. Techninis atlikimas, kartu su įtraukiančia istorija, leido serialui tapti tikru eksporto fenomenu, kuris peržengė Meksikos sienas ir pasiekė milžinišką auditoriją visame pasaulyje.
 
Populiarumo banga itin stipriai užliejo Lotynų Ameriką, o vėliau, griūvant geležinei uždangai, serialas pasiekė ir buvusias Sovietų Sąjungos respublikas bei Rytų Europą, kur tapo tarsi „vakarietiško“ gyvenimo būdo ir egzotiškos emocinės laisvės simboliu. Lietuvoje „Laukinė rožė“ pasirodė, kaip jau minėjau, 1993 metais per Lietuvos televiziją ir sulaukė neregėto pasisekimo – gatvės ištuštėdavo rodymo metu, kaimuose liko tą valandą nemelžtos karvės, o Rosos personažas tapo pokalbių tema kiekvienoje šeimoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų masinės kultūros importo pavyzdžių, kuris kartu su kitais serialais formavo lietuvių televizijos žiūrėjimo įpročius atkurtos nepriklausomybės aušroje.
 
Žiūrovams serialas išliko šiltu nostalgijos objektu, simbolizuojančiu paprastesnių, emocijomis grįstų pramogų erą, nors kritikai dažnai negailestingai vertino jo scenarijaus logiką ir perdėtą sentimentalumą. Profesionalioje televizijos kritikoje „Laukinė rožė“ dažnai minima kaip klasikinio, „grynakraujo“ melodramos žanro pavyzdys, kuris sąmoningai nesiekė būti realistišku socialiniu atvaizdu, o veikiau siekė suteikti žiūrovui eskapistinę patirtį, pilną stiprių aistrų ir moralinių kontrastų.
 
Nepaisant praėjusių dešimtmečių, serialas išlaiko savo vietą populiariosios kultūros istorijoje, būdamas vienu ryškiausių įrodymų, kaip lotynų amerikietiška produkcija sugebėjo užkariauti pasaulį ir tapti globaliu reiškiniu. Jo platinimas tapo etalonu, kaip per santykinai nebrangią, bet emociškai paveikią produkciją galima pasiekti visiškai skirtingų kultūrų žiūrovus. Net ir šiandien, peržiūrint fragmentus ar klausantis garsiosios dainos, „Laukinė rožė“ daugeliui žmonių sukelia stiprias nostalgijos bangas, primenančias laikus, kai televizija buvo pagrindinis langas į pasaulį.

Nepaisant, kad aktorės nesutarė, 2025 metais Laura Zapata ir Veronica Castro vėl susitiko.

 
SERIALO „LAUKINĖ ROŽĖ“ KŪRINO UŽKULISIAI, AKTORIŲ ATSILIEPIMAI, SKANDALAI
 
„Laukinės rožės“ užkulisiai buvo ne mažiau dramatiški nei pats serialo siužetas, o pagrindinė ašis sukosi aplink ne visada sklandžius santykius filmavimo aikštelėje. Didžiausias įtampas kėlė Veronicos Castro ir Lauros Zapatos asmenybės, kurios, nepaisant ekrane puikiai suvaidintos aršios neapykantos, turėjo ir realių, už kadro kilusių nesutarimų. Laura Zapata, garsėjanti savo perfekcionizmu ir griežtu požiūriu į kolegų profesionalumą, ne kartą yra kritikavusi kitų aktorių darbo etiką, o Castro buvo laikoma nenuginčijama „Televisa“ karaliene, kurios statusas dažnai sukeldavo trintį. Jų tarpusavio konkurencija buvo tapusi vieša paslaptimi, o kartais ir tiesioginiu konfliktų šaltiniu, trukdžiusiu darbų eigai, tačiau būtent ši dinamika – realus priešiškumas – padėjo sukurti itin įtikinamą Dulcinos ir Rosos priešpriešą, tapusią serialo vizitine kortele.
 
Aktorė Laura Zapata (priminsiu, kad ji yra garsiosios aktorės „Marija la del Barrio“ („Marija iš lūšnynų“) Thalios vyresnioji sesuo) ne kartą viešai yra pabrėžusi, kad Castro buvo „lepūnė“, kuriai dėl jos statuso „Televisa“ kanale buvo daromos nuolaidos, kurių kiti aktoriai niekada nesulaukdavo. Ji yra teigusi, kad Castro dažnai vėluodavo į filmavimus, nesilaikydavo grafiko ir ne visada išmokdavo tekstą, todėl kiti aktoriai – ypač profesionalai, tokie kaip pati Zapata – turėdavo laukti jos valandų valandas. Zapata yra ne kartą užsiminusi, kad Castro sėkmė buvo paremta ne tiek aktoriniu talentu, kiek „išvaizda ir charizma“. Interviu metu ji yra palyginusi save ir Castro kaip dvi skirtingas mokyklas: save laikydama „išsilavinusia, teatro scenoje užaugusia profesionalia aktore“, o Castro – „televizijos suformuotu produktu“, kuriam svarbiausia buvo tiesiog gerai atrodyti kadre. Kalbėdama apie „Laukinę rožę“, Zapata atvirai pasakojo, kad asmeninė įtampa tarp jųdviejų buvo tokia didelė, jog filmavimo aikštelėje jos beveik nebendraudavo, išskyrus tas akimirkas, kai tekdavo vaidinti kartu. Zapata yra citavusi: „Mes nebuvome draugės. Mes buvome kolegės, kurios turėjo atlikti savo darbą, ir tiek. Aš atėjau dirbti, o ne ieškoti draugysčių su tais, kurie nemoka vertinti kitų laiko.“
 
Kita vertus, santykiai tarp Veronicos Castro ir Guillermo Capetillo buvo labiau profesionalūs, tačiau taip pat neapsiėjo be keblumų. Castro ne kartą viešai kalbėjo apie „Laukinę rožę“ kaip apie „per daug ištemptą“ projektą, kuriame ji jautėsi įkalinta savo personažo įvaizdyje. Viename interviu ji yra taikliai pastebėjusi, kad „Rosa buvo kaip prakeiksmas ir palaima viename – ji suteikė man pasaulinę šlovę, kurios negalėjau nė susapnuoti, bet kartu amžiams priklijavo man „vargšės merginos“ etiketę, nuo kurios išsivaduoti aktorinei karjerai buvo itin sunku“. Ši citata puikiai atspindi aktorių dviprasmišką požiūrį: jie buvo dėkingi už neįtikėtiną žinomumą, tačiau jautėsi „susargdinti“ savo personažų, kurie tapo svarbesni už pačius atlikėjus.
 
Reitingai Meksikoje 1987–1988 metais buvo tiesiog fenomenalūs – serialas ne tik dominavo televizijoje, bet ir pasiekė daugiau nei 40-50 proc. žiūrimumo dalį, kas tais laikais buvo neįtikėtinas pasiekimas net didžiausios korporacijos „Televisa“ standartais. Meksikos kultūrai „Laukinė rožė“ tapo socialiniu reiškiniu, kuris, anot sociologų, leido viduriniosios klasės žiūrovams identifikuotis su Rosos kova už socialinį teisingumą. Tai nebuvo tiesiog pramoga; tai buvo kolektyvinis patyrimas, sujungęs šalį, kurioje ryškūs klasių skirtumai visada buvo jautri tema. Serialas sugebėjo transformuoti „skurdo romantizavimą“ į nacionalinę sporto šaką, kurioje kiekviena namų šeimininkė ar darbininkas galėjo bent valandai patikėti, jog stebuklai egzistuoja.
 
Kalbant apie techninius nesutarimus, garsus yra epizodas, kai aktoriai buvo priversti filmuoti serijas be aiškaus scenarijaus pabaigos, nes scenaristai nespėjo rašyti tempo, kurį diktavo neįtikėtinas serialo populiarumas. Tai privedė prie improvizacijų, kurios kartais peržengdavo sveiko proto ribas, tačiau žiūrovams tai tik labiau patiko. Šis „konvejerio“ metodas, kai serialas buvo „kepamas“ tiesiog eterio metu, šiandien yra nagrinėjamas kaip vienas efektyviausių, nors ir kūrybiškai abejotinų, televizijos produkcijos modelių. Aktoriai dažnai skųsdavosi nuovargiu dėl 12–14 valandų darbo dienų, tačiau sutartis su „Televisa“ buvo itin griežta, todėl viešai apie tai kalbėti buvo rizikinga.
 
Žiūrovų meilė serialui buvo tokia stipri, kad daugelis aktorių po „Laukinės rožės“ tapo įkaitais savo vaidmenų. Laura Zapata, paklausta apie savo įvaizdį, yra sakiusi: „Aš visą gyvenimą vaidinu piktadares, nes publika mane taip įsimylėjo kaip Dulciną, kad niekas kitas jų nebedomino“. Tai rodo, kaip stipriai serialas įsirėžė į kolektyvinę pasąmonę – aktoriai prarado savo tikruosius veidus, virsdami archetipais. Šis fenomenas Meksikoje buvo toks stiprus, kad net šiandien, praėjus dešimtmečiams, gatvėje atpažįstami aktoriai dažnai kreipiami serialo personažų vardais, o ne savo tikraisiais vardais, kas yra geriausias įrodymas, jog serialo įtaka viršijo ekranų ribas.
 
Serialo kūrėjas Valentinas Pimsteinas savo memuaruose „Laukinę rožę“ įvardijo kaip „telenovelių žanro tobuląją formulę“, kurioje buvo viskas: aistra, klasinė nelygybė, intrigos ir nepamainoma pagrindinė žvaigždė. Nors kritikai vadino jį „kitsch“ pavyzdžiu, jis niekada neteikė pretenzijų į aukštąjį meną. Tai buvo televizija, skirta masėms, ir ji tą funkciją atliko tobulai. Galima daryti išvadą, kad šio serialo „sėkmės paslaptis“ nebuvo scenarijaus gilumas, o būtent emocinis aktorių atsidavimas, kuris, nepaisant vidinių konfliktų, aikštelėje pavirsdavo tokia sprogstama jėga, kad žiūrovai visame pasaulyje – nuo Meksikos iki Lietuvos – tiesiog negalėjo atsiplėšti nuo ekranų.
 
Tikiuosi, kad buvo ką prisiminti.

 
Maištinga Siela