Ką mums norėjo pasakyti 19 - metis, kuris susisprogdino ant Tauro kalno?

Sveiki visi,

Gyvenu netoli Tauro kalno, sostinės Naujamiestyje, tačiau negirdėjau jokio sprogimo, kurį tikina girdėję Antakalnio, Šnipiškių ir Šeškinės rajonų gyventojai. Devyniolikmetis vaikinas, pasigaminęs galingą sprogmenį, savo gyvenimą baigė mėgstamoje vietoje – Tauro kalno šlaite. Belieka tik įsivaizduoti, ką tą momentą išgyveno vaikinas, uždegdamas dagtį, kokios buvo skausmo akys, nukreiptos į naktinį Vilniaus panoramą.

Buvau šiek tiek pritrenktas, kai kitą dieną prisėdau prie informacijos tinklapių ir perskaičiau apie šį įvykį, nes aš pats asmeniškai paryčiais praėjau pro įvykio vietą, apjuostą įvairiausiais „Stop“ įspėjamosiomis juostomis. Nė pagalvoti negalėjau, kad aplink – pareigūnai ir čia nuaidėjo didžiulis sprogimas prieš geras 4 - 5 valandas. Pagalvojau, kad ir vėl eiliniai nesibaigiantys miesto remontai, tad pralindau pro tą juostą ir ramiausiai sau praėjau... O jeigu būčiau žinojęs. Nežinomybė verčia žmogų visada elgtis neatsargiai ir neapdairiai. Bet iš kur kitą vertus galėjau žinoti?

Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į tą momentą, kada devyniolikmetis ateina ant Tauro kalno. Kodėl? Kame priežastis, jei neseniai, kaip tvirtino mergina, jai buvo padovanotos gėlės, šampanas ir žiūrėtas filmas dviese. Mylintis ir mylimas žmogus to nepadarytų. Nebent... Mergina atmetė susipykimo variantą, ji tvirtina, kad vaikinas tiesiog išėjo vienas pasivaikščioti, o po kurio laiko ji ir kiti vaikino artimieji gavo atsisveikinimo sms‘us.  

Tikriausiai didžioji dauguma žmonių vienais ar kitais atvejais yra pagalvoję apie savižudybę, o kita dalis net yra ketinę tai padaryti. Iš ko kyla suicidas, nenoras gyventi, nemeilė gyvenimui ir savo būčiai? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausias dalykas – meilės stoka tiek iš aplinkinių, tiek iš paties žmogaus. Nemeilė ir vidinė vienatvė yra didžiulė kančia, kuri neretai priveda prie gyvenimo niokojimo. Kiek žinau, vaikinas net nebelankė mokslų, kuriuos buvo pradėjęs visai neseniai sostinėje. Ir jeigu širdyje neatsiranda jėgos savęs pakelti, pakelti iš nemeilės kylančias problemas, tada prasideda nemalonus dvasinis žmogaus yrimas.

Jokiu būdu nekaltinu nei vaikino, nei artimųjų, nes tai yra visos žmonijos problema – mes nesame vienovėje, vienybėje. Netolygios sąlygos, skirtingi likimai, vaikystė susiklosto dėl vienos ir tos pačios priežasties – žmonijos valdymo. Kapitalizmas mus atvedė į netolygų pasiskirstymą. Vidutinės klasės darbininkėlis, na ką jis gali žinoti apie meilę, apie gyvenimą vienyje, apie dvasinį tobulėjimą, atjautą visai žmonijai, jei jis nuolatos yra įkinkytas į darbo stakles – kalti ir užkalti pinigėlius sau ir šeimai. Argi toks žmogus, ant kurio galvos: paskolos, vystyklai, namų ekonomika, darbas, nuovargis ir t.t. – kapitalizmo vergystės grandinės, negi toks žmogus dar pajėgus rūpintis normaliai šeima, mylėti save ir kitus. Todėl natūralu, kad per kapitalizmo antrankius mes imame riboti savo meilę, rūpestį, nes labai daug energijos išnaudojame tiesiog vergaudami sistemai, ieškodami būdų prasimušti ir išgyventi. Dėl trūkumų ir nuovargio šeimoje ateina kirminas, kuris ne taip suklosto vaikystę, atsiranda nesutarimai, rietenos, iššaukia pretenzijas, neįvertintų pastangų galimybės, žodžiu, konfliktišką pasaulį, tada žmonės nusigręžia, susipriešina, užsidaro, o viduje vis tiek lieka potroškis gyventi meilėje ir mylėti. Bet dvasia jau žudoma.

Kai kas pasakys, kad esu kvailas valdžios nihilistas, tačiau būtent per jos godumą, per šitas santvarkas buvo apleista didžiausias lobis – žmogus ir jo dvasiniai lobynai, jo prigimtiniai gebėjimai mylėti buvo suprantami kaip savaime duotieji, tačiau pamiršta, kad juos reikia tobulinti, puoselėti, ugdyti ir saugoti. Pasakysiu kitaip, valdžia ir sistema suskaldė žmogų, padarė jį išsidraikiusį, netolygų, prišaukė ir atnešė milijonus nesantaikų ir, žinoma, nemeilę. Galime tik spėlioti paviršutiniškas vaikinuko savižudybės aplinkybės, spėlioti tą paskutinį lašą, tačiau gilumoje tų savižudybių mūsų visuomenėje nemažės ir nemažės, nes mes sergame ir mus toliau sargdina mūsų sistema, mūsų pavergimas. Negi žmogus turi laiko ir noro gilintis į save ir meilę, aplinkinius, jei vos tik grįžus iš po 8 valandų darbo reikia dar keisti sauskelnes ar gaminti vyrui valgį. Žmonės yra neįtikėtinai akli arba neįtikėtinai kantrūs, jog nuolaidžiauja sistemai, pamindami savo didžiausią vertybę – save ir artimuosius, leisdami pamiršti, jog turi didžiulį meilės potencialą, bet neturi kur ir kaip jos realizuoti, - o juk niekas nepasakė ir nepamokė, jog taip reikia, - nes pasaulis pilnas niekalų, prievartos, kurie ima viršų. Gali negyventi, bet jei gyveni, tu automatiškai turi eiti į katorgą, kitaip neišgyvensi.

Aišku, atsiras žmonių, kurie man tučtuojau prieštaraus. Ypač gerai pasiturintys verslininkėliai ir šiaip laimingai gyvenantys suokalbininkai, kurie sakys: dirbti reikia, dirbti daug ir sunkiai... Kai išdžiūvusi žmogaus dvasia tenori tik laisvės, meilės, žmogaus, paprasto žmogaus. Kada nukris nuo žmogaus melžimo agregatai, gal tada pagaliau pamatysime vieni kitų ne rūpesčius, o veidus, gal tada atsiras daugiau meilės sau ir aplinkiniams, o tai ir kartu geriausias būdas užkirsti kelią plėsti žmonijos vėžiui – suicidui.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Melancholija" / "Melancholia"

Sveiki visi,

Pagaliau! Pagaliau ir aš pamačiau garsiojo danų režisieriaus Lers von Trier filmą „Melancholija“ (Melancholia) (2011 m.). Tiesą sakant, prieš porą metų teko žiūrėti šio režisieriaus „Antikristus“, tai paliko ne kokį įspūdį, nes pasirodė per daug preciziškas ir kurtas iš ambicijos gluminti ir dirginti žiūrovą, tačiau „Melancholija“ visgi pasiteisino. „Dogvilio“, „Šokėja tamsoje“ režisierius ir šįkart susitelkęs ties apokalipsės tema, tik šįkart tai daug švelniau, subtiliau ir originaliau...

Filmas pasakoja Džastinos vestuvių tragediją, kuri vyksta pagrindinės herojės viduje ir užkrečia visus aplinkinius. Savotiška melancholija, nerimastingu sindromu suserga ir sesuo Klara, kuriai antroji filmo dalis skirta kur kas daugiau vietos. Iš esmės filmas eina dviem sluoksniais – vidinė herojų dvasinė griūtis, pasireiškianti kaip santykių sutrūkinėjimas ir išorinė – visos žmonijos ir Žemės egzistencijos sutrūkinėjimas prieš atskriejančią mėlynąją planetą Melancholija. Pati melancholinė dvasia apjungia abu sluoksnius ir išlydo iš visko dvasingą, įdomų, originalų gyvybinės ieškojimo prasmės filmą. Kokia gyvybės prasmė žemėje, jeigu mes tuokiamės, prisiekinėjame meile, o šalia sulaužome savo priesaikas, žudome meilę ir save? – klausia filmas.

Džastina – pagrindinė herojė ne kartą filme pasako, kad Žemė yra blogis. Tačiau tai perifrazė į tai, kad gyvybė yra harmoninga ir dėsninga, kadangi ji savaime yra dvipolė ir turi gerąjį ir destruktyvųjį pradą. Einšteinas yra pasakęs, kad Visatoje susiformuotų tokia gyvybė, kokia ji yra mūsų Žemėje, tai tolygu padėti bombą metalo sąvartyne ir susprogdinus tikėtis, kad detalės sukris į tviskantį ir naują Mersedesą. Taigi savaime suprantama, kad gyvybė ir gyvenimas yra stebuklas ir jame slypi dvasių ir sielų pasaulis, kuris kol kas užgintas racionaliam protui. Režisierius puikiai tai atskleidžia per subtilias ir gan hiperbolizuotas detales, pvz.: žirgas niekada negalėdavo prajoti per tiltą, planetos artėjimas prie Žemės ir t.t. Žinot, filmas nesukrėtė, tačiau buvo tikrai stipri dozė. Yra po jo ką paanalizuoti ir pasvarstyti.

Šiaip filmas galbūt ne visiem, kadangi žmonės iš filmo daugiau tikisi pramogos, nei dvasinio resursų šulinio, jie gali nelabai ir suprasti, juolab, kad jau girdėjau priekaištų, kad filmas per daug simbolinis ir per daug abstraktus. Taip, jis toks ir yra, ir tai mane sužavėjo. Abstraktumas gimsta iš nepaaiškinimo, nes nemenką filmo dalį žiūri ne mes, o mūsų intuicija, kuri padeda suvokti herojų ryšius ir ryšius su planeta Melancholija. Intuityvus filmas... Paskutinį kartą tokį žiūrėjau „Gyvenimo medis“, kuris taip pat plėtė kosminę žmogaus sąmonę, neapsiribodamas vien tik buitine ir socialine terpe.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad amerikiečių aktorė Kirsten Dunst sutiko vaidinti pagrindinę heroję Džastiną. Kiek žinau, į šią vietą pretendavo ispanų aktorė Penelope Cruz, tačiau ši jau buvo užsiėmusi „Karibų Piratais“, todėl Dunst tyčia leidžia sau pajuokauti, kad yra dėkinga Cruz už tai, kad nesiėmė šio vaidmens. Ir visai ne be pagrindo, kadangi Kirsten Dunst 2011 vykusiame Kanų festivalyje gavo geriausios aktorės titulą ir taip užsitikrino savo karjeroje vieną ryškiausių savo vaidmenų. Ne ką mažiau buvo įdomus ir Charlotės Gainsbourg Klaros vaidmuo, kaip ne keista, šįkart aktorė manęs neerzino ir tiko savo vietoje ir savame charakteryje.

Šiaip rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems, kurie iš filmo nori ne konkretaus hamburgerio, ne tiek sukrečiančios dramos, bet sąmonės ir dvasinius horizontus praplečiančius pasamprotavimus. Manau, filmas tikrai stiprus, įtaigus ir įdomus.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Webseminarai.lt: Nijolė Oželytė "Ne už tokią Lietuvą kovojome. Kas kaltas?"

Sveiki visi,

Tikriausiai tie, kurie turi mane Facebook‘e, žino, koks aistringas esu Nijolės Oželytės kalbų fanas. Vakar kaip tyčia aptikau vieną jos interviu, kuris trunka apie pusantros valandos, tačiau pražiūrėjau jį kaip dokumentinį filmą, praplėtusį istorinį kontekstą. Ir ne tik istorinį kontekstą, apskritai patvirtinantį faktą, kokie faini, gražūs ir saviti žmonės yra Lietuvoje ir pasaulyje. Viena iš tokių yra Nijolė Oželytė.

Aišku, greitai gavau kritikos, kad perdėm Oželytė per daug tiesmukiška, grubi ir savimyla, ko apskritai žiūrėdamas interviu net nepagalvojau, atvirkščiai, po video peržiūros sukilo tokia meilė ir gerų jausmų dozė. Apskritai manau, kad dažniausiai taip sako silpni, kompleksuoti žmonės ir pavydi įtaigių kalbų sakytojams, jiems įtaigi intonacija virsta pykčio intonacija ir užblokuoja tai, kokia prasmė slypi žodžiuose. O juk mes žinome, kad ir Hitleris buvo puikus oratorius, toks oratorius, kurio žmonės vien dėl jo rėkavimo susirinkdavo paklausyti. Taip, Oželytė taip pat puiki oratorė, bet esmė ne tik puikiame kalbėjime, bet ir tai, ką tu pasakai, žodžių prasmėje.

Manau, kad šis interviu turi pasiekti kiekvieną Lietuvos pilietį, kadangi jis praplečia suvokimą apie žmogaus ir valstybės santykį. Interviu smarkiai angažuotas politiškai, tačiau politika ir mūsų gyvenimas eina labai glaudžiai šalia vienas kito, todėl ir keikiam ją, ir sakom, kad viena ranka duoda, kita atima... Prašau pasižiūrėti www.webseminarai.lt nufilmuotą interviu. Tiesa, labai džiaugiuosi atradęs šį saitą, kadangi jame talpinami ir kitų įdomių ir pakankamai intelektualių žmonių interviu ne vien politinėmis temomis, tačiau nemažiau aktualiomis temomis.

Pasimėgaukite kalba:

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Batuotas katinas Pūkis" / "Puss in Boots"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti į Lietuvos kino teatrus atžingsniavusį kino filmą „Batuotas katinas Pūkis“ (Puss in Boots) (2011 m.). Amerikoje gruodžio mėnesį įvyko šio animacinio filmo pristatymas, o ir Lietuvoje labai greitai galėjome mėgautis šiuo filmu. Katinėlis Pūkis atkeliavo visai neatsitiktinai, nes šis personažas buvo labai pamėgtas iš „Šreko epopėjos“, todėl filmo kūrėjai ėmė ir sukūrė Pūkiui atskirą filmą.

Manau, kad viskas pasiteisino, nes filmą žiūrėjau su draugu pilnoje salėje tarp 4 – 7 metų vaikų ir jautėmės ne ką mažesni. Aišku, kai kurios filmo vietos ir humoras vaikams buvo nesuprantamas, ypač deklaruojami seksualiniai juokeliai, kurie mums sukėlė tikrą juoką, vaikų buvo tiesiog praleisti pro ausis ir akis. Šiaip filmas dubliuotas lietuviškai ir aktorius Kostas Smoriginas – neįmanoma jo balso neatpažinti – padarė puikų darbą.

Pats filmo siužetas modifikuotas ir paremtas dviejų pasakų motyvais: „Batuotas katinas“ bei „Džekas ir pupa“ ir iš dalies „Alisa stebuklų šalyje“, iš pastarosios pasiskolintas kalbantis kiaušinis personažas. Filmas prisodrintas amerikietiško humoro, veiksmo, kuris labai tinka šeiminiams pasižiūrėjimams. Deklaruojamos senos ir tos pačios tiesos bei vertybės – gėris nugali blogį, blogis neatsiranda be priežasties, draugą nelaimėje pažinsi ir t.t. Ko aš pasigedau? Galbūt giliau išvystyto siužeto ir netikėtumo, nes viskas labai jau greitai praėjo ir per daug viskas buvo aišku. Šiaip skubėkite susitikti su katinu Pūkiu Lietuvos kino teatruose, kol turite galimybių ir laiko.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Raudonas sausas Čilės vynas "Gato Negro / Carmenere" // Red wine of Chile "Gato Negro"

Sveiki visi,

Taigi tęsiu savo ragautų vynų reportažo skyrelį ir šįkart noriu pristatyti Čilės raudoną sausą vyną „Gato Negro“ (Juodas katinas) Carmenere. Čilietiškas „Gato negro“ vynas yra tikriausiai žinomas visame pasaulyje, o jų vynų asortimentas labai platus, o ypač raudonų vynų pasaulyje. Žinot, negalėjau nesusigundyti būtent šiuo vynu, jis gan žinomas ir populiarus Lietuvoje.

Žinote, tikėjausi aukščiausios klasės skonio, tačiau šiek tiek teko nusivilti. Pats vynas gan neblogas, bet bijau, kad man tiesiog nelabai tiko „Carmenere“ rūšis ir ta violetinė etiketė. Tiesiog tai buvo 2010 sezono vynas, o visi kiti „Gato negro“ vynai jau buvo 2011 – ųjų, todėl vadovaudamasis, kad geresnis vynas yra „pastovėjęs“ vynas, rinkausi būtent „Carmenere“ iš Central Valley regiono su 13, 5 procentų alkoholio. Gal ir apsirikau, tačiau skonis buvo toks, kad vyną reikėtų gerti prie sūrio ir vynuogių. Aišku, specifinis skonis, tačiau patys ekspertai įspėja, kad būtent šis vynas yra apgaulingas, jis iš pradžių gali pasirodyti ne koks, bet pamažu apsipranta gomurys ir geriasi tikrai neblogai. Tenka su jais ir sutikti.

Paties vyno spalva buvo man sunkiai apibūdinama, veikiau tai tokia raudona su violetiniu atspalviu, o kvapas primena saldų aromatizuotą tabaką. Šis vynas daugiau aštresnio pobūdžio, nei tarkim argentinietiškas „Astica“. Gerti tikrai galima, o ir tikiu, kad Lietuvoje „Gato Negro“ vyno paklausa turi savitus gerbėjus. Šiaip antrą kartą šio vyno nesirinkčiau, rinkčiausi kažką kitą iš „Gato Negro“ asortimento.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Raudonas sausas Argentinos vynas "Astica Merlot / Malbec" // Red wine of Argentina "Astica Merlot / Malbec"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną raudonąjį sausą vyną iš Argentinos. Šįkart tai „Astica Merliot/Malbec“ 2009 metų iš Lujan de Cuyo regiono, Mendoza provincijos, kurio alkoholis lygus 13 procentų. Nusprendžiau, jog reiktų paragauti dar daugiau argentinietiškų vynų, o kaip tik pasipainiojo 2009 šis rūšinis vynas su akcija...

Oranžinėje etiketėje pavaizduota rožė. Neveltui, kadangi vos tik atidarius juntamas būtent keistas specifinis kvapas, primenantis gėles, o skonis taip pat mane šįkart nustebino – nerūgštus, sakytum, kad netgi šiek tiek saldus, tačiau cukraus savaime neturi. Skonis buvo pakankamai švelnus ir aromatingas, labai tinka gerti prie maisto su mėsa arba šiaip degustuoti gryną.

Man labai patiko šis vynas, paliko tikrai gerą įspūdį, o po jo skrandyje nekilo jokių rūgščių, kaip būna po kai kurių vynų, tuo labiau subtilus skonis nesutraukė liežuvio. Man labai patiko tas keistas gėlių švelnumas, o ir spalva labai charakteringa – ryškus juodai raudonas rubinas. Visgi rekomenduoju pabandyti gurmanams ir ne tik, man jis tikrai patiko, tad nepagailėsiu didelių balų.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela 

Maištinga Siela Jus sveikina su Naujaisiais 2012 - aisias metais!

Sveiki mieliausieji,

Na štai, pagaliau sutikome Naujuosius 2012 - uosius metus. Skubu Jus visus pasveikinti. Tokia ta gruodžio mėnesio pabaiga ir sausio pradžia – visada skubame sveikinti. „Pasveikinkime vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva...“ dainuodavo Marijonas Mikutavičius. Skubu ir aš, juolab, kad 2012 – ieji ypatingi metai. Daugelis mano pažįstamų, kurie dažniau čia lankosi, tik skeptiškai iš manęs juokiasi, sako, ale ir tu pradėjai visais tais pranašais tikėti. Netikiu tik vienu – Pasaulio pabaiga, mūsų visų pabaiga. Juk mes – nemirtingi, tai, kas yra mumyse, o tai yra siela, dvasia, Dievo kibirkštis, kuri eina išgyvenimo į gyvenimo ir pagaliau atėjo ypatingas laikas, kada galime pakilti.

Galbūt kažkas mane ims laikyti kliedesingu fanatiku, tačiau kas norės, tas supras. Juolab, kad laikas parodys, kaip viskas bus iš tikrųjų. Nenusiminsiu, jeigu nebus ir to, kas buvo ir dar bus čia rašyta, analizuota, narstyta, įrodinėta, peikta ir atmesta, galiausiai kiekvienas renkasi savo santykį ir kaip jam džiaugsmingiau ir įdomiau gyventi, kaip perdažyti ir nuspalvoti savo gyvenimą, kaip jį sužaisti, suvaidinti, nugyventi... Kai supranti, jog gyvenimas yra tai, kad gali pasirinkti sau tam tikrą vaidmenį, dažą, grimą, tada suvoki, jog nėra jau taip viskas beviltiškai nepriklausoma nuo tavęs paties. O dar geriau – niekada nebuvo ir nebus normalių žmonių. Ir tai yra nuostabu! Mokėkite būti nenormalūs ir kitus matyti nenormalius. Nebijokite tokio žodžio, nes nenormalumą mes turime priimti kaip individualumą. Linkiu per ateinančius metus nebijoti sunkumų, savęs ir aplinkinių, ir to, kas vyksta ir įvyks su mumis visais.

Atsisukus – 2011 – ieji man asmeniškai buvo sudėtingi metai, nelengvi transformacijos ir pokyčių metai, kurie vis dar lyg ir tęsiasi tik kitame plane ir kitame kontekste. Pokyčiai ir permainos, nestabilumas, štai kas dar laukia manęs ir daugelį iš mūsų, bet tikriausiai reikia prisiminti labai gerą Douglo Adamso pasakymą: „Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet užtat sustojau ten, kur norėjau.“ Kartais atrodo, jog daug ką prarandame, metame viską į šalį dėl nepaaiškinamos priežasties, prieštaraudami „sveikam protui“, bet viskas vyksta ne šiaip sau, viskas vyksta pagal Dieviškąjį planą, nes visada pravartu prisiminti, kad be Mūsų Viešpaties nenukris nė vienas plaukas nuo galvos. Jei praradome kažką, vadinasi, viduje kažką įgijome arba dar įgysime eidami tolesniu keliu.

Tikiu, kad 2012 – aisiais bus visko. Tai jau yra. Tai jau užprogramuota ne tik mūsų visų mintimis, bet ir paties Kosmoso atliepimu. Viskas gali atrodyti kaip košmaras, tačiau taip nėra ir nebus, mes keičiamės, keičiasi Žemė, mūsų prigimtis išstumia visuomenės normas ir mokslo klystkelius, kuriuos laikome nenuginčijama tiesa prieš dvasią, Dievą ir nepažinumą.

Linkiu dvasiškai verstis per galvą, iš visų jėgų trokšti tobulėjimo ir gerų minčių, gerų permainų, o labiausiai – mylėti drąsiai ir be baimės. Nieko nepaprasite, nes Jūs jau esate ir turite save, o viskas, kas ne jumyse, prisiminkite, jums ir nepriklauso, įskaitant ir turtus, reputaciją, šeimos narius... Taip, jie yra ir jais džiaugiamės, tačiau ateina transformacijos metai ir vėl teks prisiminti save ir meilę visumai, o ne pareigas, ne darbus, ne dar kažką. Linkiu, kad 2012 – ieji būtų kuo šiltesni, draugiškesni, pilnesni tikėjimo, o ne reikalavimo ir pretenzijų. Kad būtų daugiau atsakymų, nei klausimų. Linkiu mylėti. Mylėti! Mylėti! Mylėti!

Nieko gražiau ir geriau negu mylėti.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com