Dar vieneri metai ir nieko, ir kartu viskas: ir gražu, ir audros praėjo, ir
skaudėjo, ir linksma buvo, ir klydau, ir atradau, ir pasimokiau, o rodos, kad
dar vakar Fabijoniškių aštuntame aukšte sutikau Naujuosius su draugais,
atsidarę balkoną, stebėjome fejerverkus, daužėme šampaną (putojantį vyną),
klausėmės smagiai spiegiančios ABB‘os „Happy New Year“ ir pamenu kaip skalpelį
po kaklu, kaip žiūrėjau į tas nykstančias ir atsirandančias šviesas ir sakiau
sau mintyse, kone rėkiau, kad kiti ateinantys metais bus stebuklų metai,
netikėti metai ir jie bus daug kartų geresni už praėjusius nuosmukio metus,
bet... Deja, buvo dar sunkiau, o iš bandymų nemažėjo ir nemažėjo, kaip ir kitų
sunkių dalykų ir štai – vėl Naujieji.
Ne, tikriausiai nešvęsiu, į nieką nežiūrėsiu, nebesakysiu, kad bus geresni
ateinantys metai, nebekartosiu, kad sunkumai pasibaigė ir laikas kilti iš
bedugnių, nes NEBETIKIU, kad viskas bus gerai, užtat jau ŽINAU, kad viskas
visur ir visada bus gerai – ir ligoje, ir sveikatoje, ir vienatvėje, ir
šeimoje, ir jaukiuose namuose, ir ant gatvės, ir sočiam, ir alkanam... Viskas
visur ir visada bus gerai! Tad raginu ateinančius metus sutikti ne tiek su tikėjimu,
o kiek žinojimu, kad jie bus augantys, stiprūs, drąsūs metai visame kame. Tegul
išmintingoji gyvatė atnešą gyvybę visame kame, juk ir gyvatė – lietuviško žodžio
šaknis kilusi iš žodžių „gyventi, gyvuoti, gyvastis“, tad būkite ir Jūs,
brangieji, gyvybingi, džiugūs, šviesūs, optimistai, nepalaužti negandų,
sunkumų. Mylėkite ir būkite mylimi.
Po totaliai mane pritrenkusio filmo „Baltas kaspinas“ (2009 m.) ilgokai
teko laukti naujojo Michael Haneke darbo „Meilė“ (Amour) (2012 m.), kuris ir
vėl išplėšė pagrindinį apdovanojimą šiuometiniame Kanų kino festivalyje –
auksinę palmės šakelę. Neįtikėtino subtilumo režisierius sugriauna mitus, kad
režisieriai savo geriausius filmus sukuria iki 60 metų, M. Hanekui jau 70 metų,
ir rodos, kad tikroji meistrystė ir branda režisuojant filmus pasireiškė
sulaukus garbingo amžiaus. Pats režisierius tikina, kad niekada nekuria filmų
rimta tema visiems, kuria tik tai, kas jį patį tuo metu kamuoja ir kame bando
rasti atsakymą, gal taip jau sutapo, kad senatvės sulaukęs kūrėjas ėmėsi senukų
gyvenimo vaizdavimo ir ne bet kokio, o pritrenkiančiai realistiško ir subtilaus.
Dauguma kūrėjų apie meilę yra linkę kalbėti jaunais personažais, lyg meilė
būtų tik pradžia, tik „Romeo ir Džiuljetos“ paauglių lygyje arba labai „sudramatinta“,
apspitusi sunkiais, kartais labai nerealiais išbandymais. Šįkart filmas mus
nugramzdina į intelektualų gyvenimo saulėlydį ir netrukus pamačiau, koks turėtų
būti neintelektualų senukų nusibaigimas lietuviškame variante – sėdi du
sergantys senoliai kaime, skaičiuoja pensiją, nuo ryto iki vakaro klausosi
Lietuvos radijo, kūrena krosnį ir kalbasi tik apie orą ir maistą – ne, M.
Haneke šitoks variantas netinka, jis pasirenka muzikantus pensininkus, pakiša
toli gražu ne keptą vištą, bet natūralias senatvės problemas – ligas,
nuprotėjimą. Įdomu buvo žiūrėti, kaip dėdukas rūpinasi savo žmona iki pat
mirties, nors ir finalas šiek tiek šokiravo, ėmiau svarstyti, kokia ta tikroji
meilės kaina ir kiek žmogus yra stiprus ir saugus savo sąmonėje, matant, kaip
jo didžioji meilė po truputį irsta ir kenčia nežmoniškus skausmus, kiek tu pats
prie jos išbūtum nesusvyravęs – ir nebeaišku, ko čia gailėti: senuko, senutės
ar savo būsimos senatvės, nežinia, kas būdės prie tavo paties lovos? Ar bus
toks žmogus? Vaikai?
Žinoma, kad filmas ypatingai vykęs, jį kritikai iki šiol nenustoja
liaupsinti ir laiko pačiu geriausiu M. Haneke darbu, nors man asmeniškai
didesnį įspūdį padarė „Baltas kaspinas“, bet be jokios abejonės „Meilė“ šių
metų vienas iš nedaugelių kino šedevrų, kurį turėtų pamatyti kiekvienas nors
kiek save gerbiantis kinomanas. Man be galo patiko ši juosta ir norisi tikėti,
kad režisierius nesitrauks į užtarnautą poilsį ir ateityje dar pateiks
staigmenų.
Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų lieka po filmo, nes manyje jis sužadino
daugybę prisiminimų apie mano paties močiutę, kurią buvo ištikęs po insultinis
paralyžius. Prisimenu bene gražiausią filmo epizodą: senutė paprašo senuko, kad
šis jai atneštų foto albumą, jis atneša, sėdi ir žiūri, kaip ji varto senas
nuotraukas, tada ji pasako: „- Koks gražus. - Kas gražus? - Koks ilgas ir
gražus gyvenimas.“ Ir foto albumas nemeluoja, jį vartant prabėga gyvenimas
spalvotas ir nespalvotas – gyvenimas buvo ilgas ir gražus. Toks keistas
jausmas, kad dabar mano paties gyvenimas ir yra gražus, o dar gražesnis jis
bus, kai viskas eis į pabaigą ir atsigręžus bus nueitas beveik visas kelias...
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų garsi lenkų režisierė Agnieszka Holland sukūrė
filmą „Europa, Europa“ (Europa, Europa) (1990 m.) ir tai yra kone vienas
sėkmingiausių jos darbų karjeroje. Esu čia pristatęs jos kelis puikius darbus „Visiškas
užtemimas“ (1995 m.) bei „Tamsoje“ (2011 m.). Šįkart, kaip ir filmas „Tamsoje“,
kalbama apie Antrojo Pasaulinio karo baisumus ir šis pasakojimas mus nukelia į
simpatiško jauno žydo gyvenimo metus, kada jaunuolis tapęs dezertyru,
prisitaiko prie militaristinės griežtosios Vokietijos disciplinų ir gyvena su
vokiečių karininkais, kai aplinkui jo tauta naikinama kaip tarakonai. Tai A.
Holland ekranizacija pagal tikrai egzistavusį asmenį ir jo parašytus memuarus,
o filmą galima pavadinti istorine – biografine drama ir dar vienu nuostabiu,
įtikinamu visomis prasmėmis Agnieszkos Holland darbu, kuris savu laiku laimėjo „Auksinį
gaublį“ kaip geriausias užsienio filmas bei buvo nominuotas „Oskarui“ kaip
geriausias scenarijus, tikriausiai būtų pretendavęs į apdovanojimus kaip
geriausias užsienio filmas, tačiau vokiečiai tąkart nusprendė šio filmo
nesiųsti, kai kas mano, jog tai dėl politinių niuansų, kurie vaizduojami filme.
Taigi, vos už 5 milijonus pastatyta puiki drama, tiesa, tema tuo metu
kinuose dar nebuvo iki kraujo nugvildenta, tačiau filmas skiriasi nuo kitų „hitlerinių“
dramų tuo, kad jis nėra linkęs vaizduoti getus, išvargusius ir iškankintus
žydus lageriuose, kurie kovoja dėl kriaukšlelės duonos, veikiau tai vidinė
žmogaus adaptacijos drama, kada turi paniekinti savo tapatybę, tautą, kultūrą,
religiją ir vaizduoti, kad ją niekini, kad išgyventum. Puiki ekranizacija,
nuostabi režisūra, čia rasite nemažai įtampos, nemažiau nei filmuose apie
lagerius, taip pat bus pavojų, pusiau lyrinių pasvarstymų, kurie neužgožia
tikrojo dramatizmo. Na, filmas plačiai polemizuojantis daugelį aspektų,
pradedant nuo to, ką žmogus yra pasiryžęs padaryti, kad išgyventų ir baigiant
tuo, ar teisingi tie visi pasirinkimai – išdavystė ar katorga, mirtis ar melas?
Jeigu turėsite galimybės pažiūrėti šį filmą – pažiūrėkite, tikrai nieko
neprarasite. Gal jis nėra toks įtraukiantis į rašalinės dugną kaip sudėtingasis
„Tamsoje“, bent jau man asmeniškai, tačiau tikrai yra pakankamai gerai
pastatytas, nepavaldus laiko tėkmei nei stiliaus atžvilgiu, nei spalvomis, nei
operatoriaus darbais. Rekomenduoju tiek gurmanams, tiek šiaip rimtesnio filmo
mėgėjams – pamatyti yra ko.
Noriu pasidalyti įspūdžiais apie kol kas naujausią Sofijos Coppolos filmą „Kažkur
tarp ten ir čia“ (Somewhere) (2010 m.). Na, tai paskutinis kol kas buvęs
nematytas šios režisierės darbas, prieš tai matyti: „Jaunosios savižudės“, „Pasiklydę
vertime“, „Marija Antuanetė“ padarė savotiškus įspūdžius – negaliu sakyti, kad
labai sužavėjo, tačiau po filmo visada likdavo ir įdomu, ir kartu prėsku. „Kažkur
tarp ten ir čia“ seansas prasidėjo prieš beveik metus, tačiau po 30 minučių
ištvermės, nutraukiau, ir sakiau, kad tai kone pats prasčiausias režisierės
darbas, bet po „Pasiklydusių vertime“ nutariau sugrįžti ir iš naujo sužiūrėti
šį filmą, ir galiu pasakyti, lyg kas būtų man molį nuo akių prakrapštęs, nes
mane visai tenkino tai, ką išvydau.
„Kažkur tarp ten ir čia“ tikrai nėra pats geriausias Coppolos darbas,
sakyčiau, netgi prastesnė „Pasiklydusių vertime“ versija, per daug panašių
detalių: personažai abiejų filmų yra aktoriai, išpaikę nuo turtų, yra be galo
vieniši, liūdni, daug laiko filmuojama viešbučiuose – noriu pasakyti, kad
detalės, kad ir kitokios, tačiau jos emociniu koloritu ir idėjine prasme yra
beveik identiškos. Šiame filme man pasirodė, bent jau filmo pradžioje, per daug
pažaista užtemptomis scenomis, kurios pakankamai buvo subalansuotos „Pasiklydę
vertimuose“, šįkart be didesnės prasmės per daug ištęstos, tačiau filmas
galiausiai įsivažiuoja ir nuotaikos, pasaulio tuštumos jausena, įvyniota į
kasdienybės popierėlį, be didesnių šokiruojančių „tragedijų“ išties pavyko.
Manau, Coppolai sekasi rašyti ir filmuoti tokio tipo siužetus, kai apie žmogaus
skausmus pasakoma ne sukrėtimais, ne ryškiais kulminaciniais epizodais, tačiau
eiliniu, liūdnu, melancholija permirkusia kasdienybe, lyg nieko nevyktų ir čia
pat žmoguje vertųsi tuštumos ir beprasmybės bedugnės.
2013 metais pasirodys penktasis Coppolos filmas ir tikiuosi, kad režisierė
imsis pagaliau naujos medžiagos, tačiau nerizikuos tokiems radikaliems
pokyčiams, kaip tai buvo su „Marija Antuanete“, na, bet pagyvensime ir sužinosime.
O šiaip šiuo filmu esu pakankamai patenkintas – žavūs aktoriai: didysis Elle
Fanning debiutas pagrindiniame vaidmenyje, bei Stephen Droff, vaidmuo
patrauklaus aktoriaus, tačiau visiško dvasios skurdžiaus. Jei paklaustumėt,
apie ką filmas? Sunku būtų sukramtyti vienu paprastu sakiniu, vieniems jis bus
tuščias ir apie nieką, nes nieko jame nevyksta, kitiems tai bus apie gyvenimo
atkarpą, kai turi viską ir kartu neturi nieko, dar kitiems šis filmas bus apie
materialiųjų turtų destrukcijos galią žmogaus dvasiai... Ir visi daugiau ar
mažiau bus teisūs, tik klausimas, kaip patys priimsite šią juostą?
Nelabasis tikriausiai mane ir vėl nunešė į rytietišką kiną, kas retai
pasitaiko, bet šįkart gal ir ne be reikalo. „Meistras“ (Ip Man) (2008 m.) – tai
kinų režisieriaus Wilson Yip darbas, kuris mums pasakoja realiai egzistavusio
kovų meistro biografinę dramą, į kurią įsipina estetiniai kinų kultūros elementai,
kovų menų filosofija, realus istorinis kontekstas. Čia taip pat, mano akimis,
buvo šįkart neišvengta politinių įkandimų, nes filme pasakojamos Japonijos ir
Kinijos karo detalės ir, kadangi filmą kuria kinai, Japonija parodoma kaip
monstras ir agresorė, ir taip aišku, režisieriaus atžvilgiu, jeigu nori savo
šalyje būti pranašu, turi kažką apjuodinti. Lygiai kaip ir mes, tikriausiai
filme būsime linkę žiauriai vaizduoti sovietinę okupaciją, rusų tautos
atžvilgiu, bet tai tik mano toks kvailas pastebėjimas.
O šiaip filmas tikrai gražiai nufilmuotas, ypatingai organiškos ir gražios
kovų scenos, kurių pavydėtų net Džekis Čianas, tačiau mes juk žinome, kaip
rytiečiai, ypatingai kinai, moka ir mėgsta tokius suręstus filmus. Kadangi nesu
kovų menų mėgėjas filmuose, tai man padarė šiokį tokį įspūdį, ypatingai žinant,
kad tai biografinė drama, bet nereikia bijoti ir kinų, kurie linkę komunistiškai
sudievinti savo legendas, tačiau šio meistro biografija net neleidžia abejoti jo
didingumu, o jo filosofija ir kovų menas yra pasklidęs bene plačiausiai
pasaulyje ir jį praktikuoja daugiau nei 2 milijonai gyventojų, įskaitant ir
Bruce Lee. 2010 metais pasirodė ir antroji šio filmo dalis, tačiau nelabai
įsivaizduoju, su kokiais sunkumais dar teks susidurti šiam herojui, tačiau
žiūrėti antros dalies kol kas neketinu. Rytų kinu galima labai lengvai
susižavėti ir lygiai taip pat greit atlyžti, tad stengiuosi laikytis tam tikro
atstumo.
Žinoma, kad rekomenduoju. Manau, filmas šįkart turėtų patikti net dailiajai
lyčiai, kadangi jis turi savotiško filosofinio žavesio, įdomių istorinių faktų,
ne vien tik prisodrintą besaikį smurtą tarp blogiukų ir gerųjų žmonių.
