Filmas: "Pragaras rojuje" / "The Impossible"

Sveiki visi,

Ispanų režisierius Juan Antonio Bayona imasi naujo projekto – „Pragaras rojuje“ (The Impossible) (2012 m.) ir sukuria dar vieną vykusią kino juostą, pretenduojančią ne tik į ispanų „Oskarus“ – Gojos statulėles, bet ir į pačius „Oskarus“. 2007 metais pasirodžiusi psichologinio siaubo juosta „Prieglauda“ yra neabejotinai vienas geriausių kada nors matytų siaubo filmų. „Pragaras rojuje“ šįkart statomas anglų kalba su „ant bangos“ jau nebe pirmą dešimtmetį esančiais aktoriais – Naomi Watts bei Ewan McGregor ir nukelia mus į praėjusio dešimtmečio vieną baisiausių stichinių nelaimių, 2004 gruodžio 26 dieną įvykusį cunamį, kuriame žuvo daugybė žmonių, buvo nuniokotos Indijos, Rytų Afrikos, salų pakrantės, o bangos pasiekė net Australijos krantus. Aš pats asmeniškai puikiai primenu šią stichinę nelaimę ir įvykius, nuolat transliuojamus iš nelaimės regiono.

Nuo didžiojo cunamio nukentėjo ne tik vietos gyventojai, bet ir poilsiautojai, kurie Kalėdas buvo nusprendę sutikti kurortuose, įsikūrusiuose palei pat Indijos vandenyną. Ši istorija, kuri labai keistai pavadinta lietuviškai „Pragaras rojuje“ mums ir pasakoja apie realiai tuose įvykiuose išsigelbėjusios ir pasimetusios šeimos istoriją. Na, tai filmas apie katastrofą, kol kas man neteko regėti filmo būtent susijusio su šiuo cunamiu, kol kas daugiau reikšmės kine telkiama Rugsėjo 11 – osios išpuoliui, kurio kontekstas tiesiog sodriai aidi kino industrijoje, nelyginant koks cunamis. Na, ispano ambicingas tikslas sukurti ne pigią, ne banalią ir įtikinamą juostą šia tema, sakyčiau, buvo pakankamai sėkmingas – filmą pakankamai palankiai sutiko kino kritikai, kai kurie negailėję pagyrų režisieriui ir aktoriams. Tiesa, abu aktoriai nominuoti kaip geriausi aktoriai Gojos statulėlei, o Naomi Watts netgi prestižiškiausiems pasaulio apdovanojimams, tarp kurių jau švyti ir dar viena po filmo „21 gramas“ nominacija į „Oskarus“. Na, ir išties aktorių kolektyvas buvo itin vykęs. Turiu baisią aistrą – nepaliauju kažkodėl žavėtis Ewan McGregor vaidyba, bet tenka pripažinti, kad šįkart ryškesnė buvo Naomi Watts, kuri įrodė, kad toli gražu neina pačiais lengviausiais karjeros vaidmenų keliais, o ir būsimas jos vaidmuo apie princesę Dianą žada ne vieną staigmeną tiek jos gerbėjams, tiek ateinančio kino filmų sezono stebėtojams...

Filmas man patiko, iš pradžių abejojau, kas gi čia dabar bus, nes pradžia man pasirodė drumzlina, neskaidri, neįdomi, atgyvenusi ir tokia labai standartinė katastrofų filmo formuluotėje, bet po to pasipylė sudėtingos scenos cunamio lavinoje ir mane užliejo gausybė jausmų, sentimentų, išgyvenimų. Didysis istorijos koziris – mokėjimas žaisti jausmais ir sentimentais, nepaleisti žiūrovo iki paskutinio kadro. Ir visgi, nemanau, kad režisierius pranoko savo ankstesnį darbą „Prieglauda“, nemažai šioje juostoje įžvelgiau perdėto heroizmo, ypač užsispyrusio berniuko charakteryje, retkarčiais per daug holivudiniuose, netikroviškuose dialoguose, nuo kurių leipo ausys, juolab kad tai beveik biografinis kino filmas,. Nors istorija pasakoja tikrą istoriją, čia matomai neišvengta fikcijos, kai kurių siužetinių korekcijų, be kurių filmas neatrodytų toks sentimentalus ir likimiškai neįmanomas. O šiaip braukiau ašarą ir galvojau: „vaje, kaip gražu, kokia graži, paprasta ir nuo akmens amžiaus žinoma mintis – kas mes vieni be kitų ir kokia didelė atsakomybė ir kartu džiaugsmas yra šeima.“ Filmas šioks toks paminklas visiems cunamio metu padėjusiems galvą. Filmas pakankamai vykęs, tačiau šedevru nepavadinčiau.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Alergija šalčiui

Sveiki visi,

Ar žinote, kaip svilina paskerstą kiaulę kaime? Svilinimas būtinas, norint nuo odos pašalinti šio puikaus padaro gyvaplaukius ir nukaišti negyvąją epitelinę ląstelieną, kad liktų tik švari, baltą oda mėsinėjimui. Tam reikalingas didelis raudonas dujų balionas, prie kurio pririšamas specialius svilinimo aparatas, iš kurio spjaudosi, paspaudus svirtelę-gaiduką, liepsnos. Žinot, tokios liepsnos yra man ir šios žiemos šalčiai – o dar sako, kad šaltis kaulų nelaužo. Dar ir kaip laužo!

Arbatos puodeliais skaičiuoju valandas iki pavasario, nors vakar kaip tyčia viena ausimi girdėjau, kad kovo mėnuo vienas sudėtingiausių mėnuo tradicinės astrologijos atžvilgių, bet šunys matė – tai gryni juokai, palyginus su tuo šalčiu! Noriu pavasario! Esu beveik viskam alergiškas, kas susiję su šalčiu ir žiema, išskyrus valgomuosius ledus. O dabar... o dabar bijau savo kambario užuolaidų atitraukti, kad tik nereikėtų pamatyti tos pleiskanotos žiemos. Brrr... jaučiu, kaip šaltis svilina odą ir nėra jokio skiepo, jokio vaisto nuo šalčio – turi būti paguldytas ant skersinio ir svilinamas, svilinamas, svilinamas, svilinamas, svilinamas...

Jūsų sušalusi Maištinga Siela

Šios dienos daina: Alicia Keys "Girl On Fire"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti ir pasidalinti viena klausomiausių paskutinių mėnesių dainų – tai amerikiečių atlikėjos Alicia Keys hitą „Girl On Fire“, kuris pasirodė 2012 rugsėjo 4 dieną ir iškart sukėlė nemažai kalbų ir kritikų liaupsių. Video klipas startavo spalio 19 dieną ir nors man klipas gražus, bet kažkiek keistokas, toks mielas savo keistume, ypač ta scena, kai ji su dukra ir mama laužo šparagus... Iš esmės tai pirmas singlas iš tuo pačiu pavadinimo penktojo studijinio aktorės ir dainininkės albumo.

Na, išties ši daina sulaukė ne vienos versijos ir netgi duetu su hip – hopo atlikėja Nicki Minaj. Mane asmeniškai daina ne iš pat pradžių sužavėjo, bet nuolat klausantis ir išgirstant iš aplinkos, pagavau save klausantis ir niūniuojant, tada supratau, jog įsimylėjau šią dainą! Po man labai patikusios Acilia Keys baladės „No One“, maniau, kad atlikėja pasiekė savo viršūnių ir viršūnę ir geresnio gabalo savo karjeroje nebepateiks mano asmeninėms ausims, bet, regis, suklydau. Pianu ir gyvai nuolatos dainuojanti savo dainas atlikėja ir vėl mane maloniai nustebino! Dar labiau nustebino jos gyvi pasirodymai su nenuobodžiomis ir vis kitokiomis interpretacijomis bei tai, kaip tiko ši daina P!ink atlikėjai, praėjusiais metais taip pat sugrįžusiai į didžiąją sceną. „Girl On Fire“ vertinčiau kaip įtaigią, melodingą, didingą, įdomią baladę, kurią ne kiekviena Garliavos kumelaitė subaubtų. Labai patinka šis kūrinys, kuris būtinai turi būti mano playlist‘e. 

Vidutinio tempo R and B bei Hip-hopo baladė savo tėvynėje taip ir netapo numeriu vienu, tačiau pasiekė pakankamai gerų įvertinimų, buvo pripažinta tarptautinėje arenoje. Na, o numeris vienas tapo Austrijoje, Slovakijoje, Pietų Korėjoje. Australijoje pagal pardavimus – dukart platininis singlas, auksinis – Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje, Naujojoje Zelandijoje bei Šveicarijoje. 

Video klipas:

Pink gyvai atlieka „Girl On Fire“:

Alicia Keys atlieka kūrinį gyvai:

Mūsų lietuvaitė Giedrė, dalyvaudama „X Faktoriuje“ gyvai taip pat dainavo „Girl On Fire“, sakyčiau, visai neblogai. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Brautigan Richard "Arbūzų cukruje" / "In Watermelon Sugar"

Sveiki visi,

Visada natūraliai vengiu tokių bohemiškų ir maištaujančių amerikiečių knygų, kurias leidžia leidykla „Kitos knygos“. Ne, anaiptol prieš šią puikią, išskirtinį veidą turinčią leidyklą, nesu nusiteikęs, netgi džiūgauju, kad dalis mano pažįstamų joje randa būtent tai, ko neranda paskutiniu metu visiškai nusaldėjusioje „Alma Literoje“, kur leidžiami tuntais romanai apie vieną ir tą patį – moteris iš islamiškų šalių ir jų sunkių gyvenimų peripetijas, kurios daugiau ar mažiau atsikartoja kiekvienoje knygoje. O juk buvo kažkada „Alma Litera“ puiki leidykla, kuri leido „XX amžiaus aukso fondą“ ir kurios kiekvieną knygą norėjosi turėti lentynoje – dabar nusipigino, tapo prasto ir vidutinio skaitalo leidykla, - o gaila.

„Kitos knygos“ jau seniai garsėja savo išskirtiniais leidiniais, neretai bohemiškų ir visai kitokio skaitalo pateikėja ir tikrai – apsižvalgius mes ir neturėjome jokios kitos leidyklos, kuri pateiktų būtent kitokio srauto verstinę literatūrą; turėjome klasiką, bestselerius ir popsinę literatūrą. Svečiavausi pas draugą, kuris savo „tašėje“ tąsėsi kelias šios leidyklos knygas ir užsiminęs apie tai, kaip norėčiau paskaityti „kokio nors Bukowskio“, ėmiau žiūrėti tai, ką jis tamposi ir visai netyčia, o gal tyčia, užkliuvo kultinio amerikiečio rašytojo ir poeto Brautingan Richard knyga „Arbūzų cukruje“ (1968), kurią visai netikėtai tiesiog ėmiau ir perskaičiau. Žinote, buvau kažko pasiilgęs, kažko, kas taip lengvai tekėtų per akis ir kartu smegeninėje ieškotų prasmių, aliuzijų, aiškintų simbolius. Kad ir kaip kartais baidausi „bohemiečių“ literatūros, mat bijau į ją pragaištingai įklimpti, nes įtariu, kad labai patiks, ji tikriausiai pati randa kelią pas mane.

„Arbūzų cukruje“ man pasirodė be galo paprasta savo nepaprastume, lyg skaityčiau kokį „Mažąjį Princą“ tik su visai kitokiu patosu ir humoro doze. Labai lakoniškas tekstas tiesiog lydosi akyse, o herojų dialogai retkarčiais vertė susirietus juoktis. Tai maištininko parašyta knyga apie utopinį, savotiško Rojaus pasaulį, kuriame tikriausiai svarbiausia yra individualumo praradimas. Neretai atrodydavo, jog herojai lyg pripūsti helio dujų, lyg jiems ištraukti ir lazeriais išdeginti visi receptoriai ir juslės. Jame daug abejingumo, savigriovos ir destrukcijos, kuri vienaip ar kitaip pasireiškia po paslėptais ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodančiais nekaltais dalykais kaip antai „tigrai“, „pamiršti reikalai“, „laidojimas upėje“. Ryškios aliuzijos į Bibliją – bevardžio ir Margaretos meilės istorija, obuolių pyragas, Margaretos noras pažinti ir kaupti pamirštus daiktus, tyros upės ir sukilėliai, kurie užuot susinaikinę dvasiškai, fiziškai ima pjaustyti savo galūnes, įrodinėdami bereikšmius dalykus. Tai knyga apie keistą komuną, kur materialus ir dvasinis pasaulis lipdomas iš arbūzų cukraus – keista ir kartu įdomi autoriaus pasirinkta medžiaga, kuri yra ir fizinė, ir metafizinė. 

Tai nėra knyga, po kurios norisi arbūzo, kaip, tarkim, skaitant kokį „Šokoladą“, tiesą sakant, net nejaučiau arbūzo skonio, jis čia nebuvo man svarbiausias, bet tikrai norėjosi su bevardžiu herojumi nueiti prie upės, atsisėsti ant kušetės ir prisiminti tigrus, žiūrint į upėtakius veisykloje. Keistas, neretai bejausmis kalbėjimas tikriausiai buvo būtinas, norint apibrėžti visuomenės skaudulius, degradaciją, nes buvo pilna juslingos ir itin jausmiškai ekspresyvios literatūros iš prarastosios kartos, bytninkų, hipių. Šioje utopijoje įžvelgiau ir antiutopiją, nes knygoje išryškėjusios prasmės ima pintis ir pjautis lyg katės maiše – tobulas pasaulis sunaikina žmogaus individualybę, išskirtinumą – ką ir darė atėjęs socializmas, visus žmones lygino ir darė vienodais, bet nuo to niekam geriau nebuvo, kaip ir šios knygos herojams. Tai tarsi Minotauro labirintas, klaidu ir ne visada aišku, kas yra gerai, kas ta utopija, kas ta lygybė, jei vardan geresnio gėrio tenka prarasti save? Nereikia pamiršti, kad knyga polemizuoja iš savo epochos maištininko akimis, todėl savotiškos antikapitalizmo idėjos buvo gerbtinos, nesvarbu, kokia kaina už tai teks paaukoti, netgi savo individualybę.

Knyga labai patiko, ją be vargo perskaitysite per vieną vakarą ir joje rasite originalių vaizdų bei idėjų, kurios netgi artimos G. Orwelio literatūrai. Alegorijų, simbolių ir aliuzijų gliaudytojams ši knyga bus tikras skanėstas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neįveikiamas potraukis" / "Swoon"

Sveiki visi,

Štai dar viena moneta į mano nepriklausomo kino kiaulę taupyklę – „Neįveikiamas potraukis“ (Swoon) (1992 m.), šį filmą dar galima versti kaip „Alpulys“, „Alpėti“. Režisierius Tom Kalin nėra labai produktyvus kūrėjas, bet anksčiau esu matęs jo neblogą dramą „Žiaurus gailestingumas“ (2007) su nuostabia aktore Julianne Moore apie motinos, jo meilužio bei sūnaus intymius santykius – siužetas tąkart išties labai kaitino ir intrigavo fantaziją. Tai antras darbas, kurį tenka pamatyti ir šis totaliai skiriasi nuo „Žiauraus gailestingumo“, lyg šiuos du filmus būtų kūręs absoliučiai skirtingas žmogus. „Neįveikiamas potraukis“ yra visiškai skirtingas darbas, bet nepavadinčiau jo prastesniu – juosta juodai balta, retro spalvos ir homoseksualų kriminalinė istorija, kuri mus nukelia į prieš Antrąjį Pasaulinį karą laikus, 1923-1925 – uosius ir pasakoja realiai egzistavusių žmogžudžių istoriją.

„Neįveikiamas potraukis“ yra laikomas itin ryškia homoseksualų kriminaline juosta, kuri pakeitė homoseksualų vaizdavimo kino industrijoje būdą – seksualinė orientacija čia atvira ir laikoma savaime suprantamu reiškiniu, bet jis nevaizduojamas nei problemiškai, nei norint kažką pažeminti ar kam nors įtikinti ar pranešti žinią, tai atsitiko dėl biografinių kanonų, nes iš esmės filmas ne apie homoseksualizmą, bet apie dviejų homoseksualų nusikaltimą. Man asmeniškai siužetas buvo vidutinio „įdomumo“, jeigu taip būtų galima išsireikšti, kuris nieko per daug nenustebino, gal netgi sakyčiau šiek tiek atmestinai, biografijos ir tikslumo atžvilgiu, lengva ranka įsiūtas į filmo „mėsą“, bet iš techninės pusės, režisūrinės, operatoriaus darbo – filmas buvo puikus, įdomus, originalus. Be jokios abejonės filmas remiasi į klasikinio kriminalinio filmo pamatus, kas labai netikėta, nes 1992 – aisiais režisieriai labiau ieškojo Holivudinių naujovių ir savitumo. Labai gražiai nufilmuota, daug vaizdų pirmame plane, priartinama iki maksimumo ir garso takelis aidi senojo kino garsais ir visa tai sulipo su režisūriniais individualiais, man asmeniškai, niekur nematytais sprendimais.

Šiaip buvo verta tai pamatyti kaip kitokio filmo „laikmeną“, kuri turi pakankamai išliekamosios meninės vertės ir įtakos visame nepriklausomo filmo vaizdavime, kur seksualumo įvairovė atskleidžiama pačia plačiausia prasme. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela