Žurnalas "Kinas" kalba apie LGBTQ ir queer kiną!

 

Sveiki,

 

Šio sezono žurnalas „Kinas“ (Nr. 2024/3 (378) skirtas LGBTQ ir queer kino pasauliui. Šiaip retai kada perku „Kiną“, patinkančius straipsnius perskaitau stovėdamas prekybos centre, tačiau pamatęs Justino Šulioko straipsnį apie mano mėgstamą italų režisierių Luca Guadagnino, neatsispyriau. Pastarasis sukūrė daug estetiškos ir išraiškingo kino, o queer kultūrai padovanojo labai matomą ir aptariamą filmą „Vadink mane savo vardu“.

 

Šiame numeryje daug turinio apie LGBTQ kiną, tai pagrindinė numerio tema, kurią plėtoja Artūras Tereškinas straipsnyje „Apie nepatogumą ir netvarką kaip queer dalykus: žvilgsnis į queer kiną“. Štai Santa Lingevičiūtė savo publikacijoje apie lesbiečių vaizdavimą kine prisimena ir kultinė filmą „Svetimas“ bei populiarų serialą „Ksena – karingoji princesė“ bei komentuoją naujausią Coenų filmą „Ieškomos lėlytės“. Mantė Valiūnaitė  parengė interviu su indų režisiere Payal Kapadia, kuri vaizduodama indišką lesbietišką istoriją filme „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“, pelnė 2024 metų Kanų Didįjį žiuri prizą.

 

Ant žurnalo viršelio – homoseksualumo neslepiantis britų aktorius Andrew Scott serialo „Riplis“ amplua. Tiesa, leidinyje apžvelgiamas ir jo pasirodymas „Kino pavasaryje“ rodytas filmas LGBTQ tema „Visi mes svetimi“, pastarasis, neslėpsiu, bus vienas geriausių šiemet matytų kino filmų. Kalbinamas ir lietuvių režisierius, vienintelis mūsų šalyje kuriantis LGBTQ kiną, jis kalba apie savo naują filmą „Rašytojas“.

 

Maištinga Siela

Ar balsuoti už "Laisvės partiją", ar ne? Štai kur klausimas!

 Laba,

 

Ar balsuoti už „Laisvės partiją“, kai negalima už nieką kitą balsuoti? Konservatoriai tegu su Landsbergiu ir Austėja varo į Graikiją, te Gražulis meldžiasi savo demonams, tegu Karbauskis Naisiuose pradeda statyti pilį, te Blinkevičiūtė pradeda lankyti jogą ar baletą, o Uspaskichas pramoksta savo partijos sąrašą... Esu tiek nusivylęs visomis partijomis, kad belieka eiti balsuoti, kad nebūtų išrinktas koks nors dar didesnis durnesnis. Per praėjusius rinkimus „Laisvės partija“ buvo lyg ir patraukli, ji turėjo šūkį apie tai, kad džiaugsimės visi, bet buvo taip liūdna, kai jie atėjo į tą valdžią, TAAAAAAAI liūdna, kai jie bruko skiepus ir galimybių pasus su neslepiamomis demoninėmis šypsenomis ir pasitenkinimu, jog gali skaldyti ir valdyti, kad tapo aišku, kad džiaugtis gali tik tie, kurie šoka pagal valdžios dūdelę, o kai kurie Aušrinės Armonaitės pasisakymai tapo man nebesuprantami, nebeatstovaujantis jauno žmogaus įvairovės ideologiją.

 

Šiandien miestas perpildytas „Laisvės partijos“ reklamomis ir net nežinau, ar galima jais bepasitikėti, nes, regis, niekas, kas buvo programoje, reikšmingo neįvyko.

 

Maištinga Siela

Knyga: Jorge Luis Borges "Fikcijos"

 

Jorge Luis Borges. „Fikcijos“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 176.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mano pažintis su argentiniečių rašytoju Jorge Luis Borges (1899–1986) laukė ilgai. Kadaise nusipirkta jo knyga Smėlio knyga iki šiol tebėra mano knygų lentynoje, laukia eilės, bet štai leidykla Rara su papildymais perleido Valdo V. Petrausko verstus Borgeso tekstus, pavadintus Fikcijos (ispan. Ficciones). Kadangi mėgstu Raros serijos knygas, pamaniau, kad nebereikia nieko atidėlioti, o imti ir puikiai progai pasitaikius susipažinti su legendiniu Borgesu.

 

Tiesa, man Lotynų Amerikos literatūra nesvetima, ji turi jau ilgą susiformavusią magiško realizmo tradiciją, kuriai pagrindą paklojo Juan Rulfo ir G. G. Marquez – pastarųjų knygos perleidžiamos kartas nuo karto lietuviškai. Smagu, kad leidžiamos ir kitokios, pvz., Cesar Aira. Nors Jorge Luis Borges ir nėra magiškojo realizmo kartos rašytojas, tačiau jo prozos tekstai turi savitą magišką efektą, bent jau sprendžiu iš Fikcijų. „Minties ir formos sinkretiškumu pasižymi ir Fikcijose surinkti tekstai, pirmą kartą išleisti 1941 m. rinkinyje Šakojančių takelių sodas, o 1944 m. perleisti drauge su Išmonėmis, kurias 1956 m. papildė dar trys pasakojimai. Žanriškai primenančios kritines esė, Kafkos paraboles ir XVIII a. prancūzų fantastines pasakas (conte fantastique), Borgeso fikcijos tikrina realistinio pasakojimo plastiką, siužetą neretai pakeisdamos filosofine hipoteze, kurios neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti (p. 10),“ – sako Rūta Šlapkauskaitė, parašiusi įvadinį straipsnį Jorges Luiso Borgeso vaizduotės alchemija.

 

Knygos pabaigoje savo žodį taria ir pats vertėjas Valdas V. Petrauskas, pasidalijęs mintimis apie Borgesą, asmeninius vertimo užkulisius bei Borgeso vertimo praktikos įvairovę pasaulyje. „Borgeso kūryboje kiekvienas žodis itin svarbus, pasvertas, skleidžiantis aliuzijų tinklą, kaip „Šokančių takelių sode“ takai nelyg augalai, nelyg medžiai leidžia šakas, atšakas, šakoja, sudarydami labirintą (p. 170)“.

 

Taigi šią nedidelę knygą sudaro iš viso 16 trumpų prozos pasakojimų, neskaitant dviejų trumpų autoriaus praktiškų pratarmių, primenančių labiau pastabas. Pirmieji knygos Šakojančių takelių sodas dalies pasakojimai man asmeniškai buvo patys įdomiausi. Jame autorius nuo pat pradžių pribloškė savo išmone jau pirmajame Tlonas, Uqbaras, Orbis Tertus, kuriame Borgesas konstruoja keistą išgalvotą (o gal nelabai?) istoriją apie enciklopediją, kurioje pagrindinis veikėjas aptinka informaciją apie kadaise egzistavusią ir niekam nežinomą tautą, pastaroji turėjo visiškai kitokią bendravimo manierą, mąstymo būdą, komunikavo vien veiksmažodžiais ir t. t. Detalus šios istorijos perteikimas išties primena eseistiką, atrodo, kad skaitytum kartu ir mokslinio tyrimo gaires, tačiau apie išgalvotą dalyką. Rašytojas sukuria intelektualią ir nuoseklią pasakojimo struktūrą, kurios pamatu tampa kone pažinimo, kylančio iš nuostabos, kaip čia gali būti?, detektyvinės linijos.

 

Tiesa, tiesioginį detektyvą kaip siužetinį vyksmą panaudoja jis Mirtis ir kompasas, kada detektyvas seka mirčių žemėlapį, kol galiausiai tampa pats ritualinių žmogžudysčių auka (savo sąmoningu noru!), kad būtų išbaigtas pats ritualo sumanymas. Taigi autoriui svarbu yra pabrėžti, kad išmonės pasaulis prieš tikrovę yra logiškesnis ir galingesnis, panašiai kaip H. Radausko teigimas, kad pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Tiesa, Borgesas išmonės pasaulį suklastoja, perkopijuoja. Dažnas painios istorijos elementas būna labirintas arba veidrodinis tikrovės atspindys (pastarasis ir tikrovės bei teksto struktūros elementas, kaip dauginti pasaulius), kuris ne klastoja, o pagal Borgeso pasaulio logiką, netgi yra tikresnis už tikrą.

 

Štai kūrinyje Pierre‘as Menardas, Don Kichoto autorius vyksta absoliučiai absurdiški dalykai. Po Menardo mirties jam rašomas nekrologas ir prisimenamas vienas svarbiausias, deja, neįvertintas darbas – Menardas iš savo laikmečio perrašo visą Servanteso Don Kichotą, kaip teigia pasakotojas, žodis po žodžio, tačiau Menardo versija tampa daug tikresnė už Servanteso, nes ji parašyta ne Barako laikotarpyje, todėl jo suvokimo ir plėtotės galimybės yra daug didesnės, nors parašytas identiškas Servanteso sakinys yra siauresnės prasmės. Ką tai reiškia? Argi ne tai, kad visi literatūros rašytojai vieni kitus nuolat perrašinėja, kopijuoja, skolinasi idėjas ir iš esmės, pagal knygos logiką, mes visi esam šekspyrai vien dėl to, kad atsiverčiame, skaitome jo tekstus ir per ritualą tokiu aktu virstame šekspyrais? „Tiesiog neįtikėtina, kad istorija kopijuoja istoriją, bet jau visiškai nesuvokiama, kad istorija gali kopijuoti literatūrą (p. 117)“.

Jorge Luis Borges

 

Labai sudėtinga versti Borgesą vien dėl, kaip sako vertėjas, dėl tikslaus žodžio pajautimo. Semantiškai kiekvienas žodis lyg ir tampa dviprasmybe, kalambūru ar net vos pakitusia reikšme, kuri lemia pasakojimo prasmę. Tą skaitytojas pajus vos perskaitęs vieną kitą pasakojimą. „Jūs atkirsit, kad tikrovė neturi būti įdomi. O aš atsakysiu, jog tikrovė iš tiesų neprivalo būti įdomi, bet hipotezė privalo (p. 120)“. Kol visas pasaulis ieško ir lygina Borgeso padarytą įtaką kitų rašytojų kūriniuose, man norisi paties Borgeso tekstus lyginti su kitais kaip lygiaverčiais, matyt, tai neišvengiama, kai Borgesas ateina per vėlai ir reikia laiko suvokti jo literatūrinį įtaką kitiems.

 

Fikcijos iš esmės man priminė kito lotynų amerikiečio Benjamino Labatuto knygą Kai liaujamės suprasti šį pasaulį. Tik pastarasis kūrė remdamasis neįtikėtinais istoriniais sutapimais, priartinančiais prie mūsų tikrovės stebuklo, stilistiškai ir savo pasakojimo tirštumu man labai panašu į Borgeso kūrybą, tačiau drauge tai nesulyginami autoriai, nes Borgesas tyrinėja tikrovės ir išgalvotų hipotetinių tikrovių santykį, dažnai po mokslinės eseistikos plečiasi misticizmas, šioks toks šamanizmas, tarsi autorius savo tekstais baugiai pranašautų, juk ir labirintai, veidrodžiai, mįslės, atsirandantys nebūti enciklopedijos puslapiai, išnykusios civilizacijos, ritualinių apeigų griuvėsiai, per kuriuos iš sapno į kitą tikrovę atvedami susapnuoti žmonės... Yra maginiai ir ritualiniai simboliai, kuriuos, beje, naudojo ir žydų talmudistai, gal todėl neretai tekstai mane versdavo prisiminti ir lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas. Borgeso išmonės architektoniškai struktūruoti pasakojimai savo konstrukcija iš dalies primenantys taip pat ir Umberto Eco kūrybą, bet lakoniškumu, tarkim, ne per seniausiai skaitytą Italo Calvino Nematomi miestai. Nepaisant to, kad yra į Borgeso kūrybą stilistiškai, idėjiškai ir išmone panašių kūrinių, tačiau jie parašyti jau po to, kai Borgesas buvo išleidęs Fikcijas ir galimai vienokiems ar kitokiems autoriams darė nemenką įtaką.

 

Asmeniškai Fikcijos skaityti buvo įdomu ir nelengva. Pirmosios knygos dalies tekstai skaitėsi su užsidegimu, turiu savo mėgstamų tekstų, tačiau buvo ir struktūriškai bei veidrodiškai sunarpliotų istorijų, kurios sunkiai skaitėsi. Manau, tai mano kaip skaitytojo techninė klaida, nes Fikcijas reikia skaityti lėtai, netgi po vieną kūrinį ir jį apmąstyti, nes skaitymo sprintas iš tikrųjų sujaukia kai kuriuos pasakojimus. Įspūdis toks, kad apie kiekvieną kūrinį būtų galima rašyti atskirą disertaciją ar kokį rimtą literatūrinį tiriamąjį darbą. Tai knyga ne greitojo skaitymo maratonui, o intelektualiam ir lėtam mąstymui su puikiai apgalvotu vertimu į lietuvių kalbą. Neretai reikėdavo stabtelėti ir perskaityti pastraipą kelis sykius. Visgi knygoje aptikau daug mane nustebinusių dalykų, įtraukių ir intriguojančių tekstų, bet labiausiai džiaugiuosi, kad susipažinau su Borgeso kūryba ir dabar galiu dar aiškiau susidėlioti XX amžiaus pasaulio moderniosios prozos vaidinį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Vytautas Raskevičius apie išpuolius ir homofobiją

„Per ketverius metus Seime susidūriau su tikru neapykantos cunamiu – nuo žeminančių žinučių ir grasinimų nužudyti iki kolegų Seimo narių peržegnojimų ir homofobinių užrašų ant mano tėvų namų Kaune. Bičiuliai dažnai manęs klausdavo: „Tomai, kaip tu išlieki toks ramus?“  [...] Ilgainiui atėjo suvokimas, kad neapykanta mus gali sužeisti tik tiek, kiek patys tą leidžiame. Manau, kad šią istoriją svarbu papasakoti, nes noriu, kad nė vienas žmogus Lietuvoje – nepriklausomai nuo to, kas jis yra – nebūtų įbaugintas ir nutildytas piktai šaukiančių komentatorių. Niekada neišsigąskite. Nepasiduokite. Jūs esate nuostabūs.“ Tomas Vytautas Raskevičius

Šios dienos citata: Donald Trump apie dainininkę Taylor Swift (I hate Taylor Swift)

 Sveiki,

 

Juokas juokais, bet labai rimtai. Vakar valgėme su namiškiais vakarienę ir rodė laidą apie vieną iš kandidatų į prezidentus Donaldo Trumpo reportažą. Tylėjome, kol paklausiau, ar palaikote jo laimėjimą šiuose rinkimuose. Neįtikėtina, bet visi pritarėme, kad Trumpas yra geresnis prezidentas už Bideną ir Harris sudėjus kartu.

 

Taip, Lietuvai tai nėra naudingesnis variantas, nes Lietuvos politika aiškiai trokšta didelės perekšlės vištos, kuri po savo sparneliu priglaustų Baltijos valstybes nuo piktadario Putino, bet esmė, kad amerikiečių demokratai, puikiai politiškai bežaidantys, yra tiek karo Izraelyje, tiek Ukrainoje dideli rėmėjai. Dideli pinigai metami ne į aplinkosaugą, ne į jūrų ir retų gyvūnų išsaugojimą, ne smurtui ir žmogaus atskirčiai mažinti, o priešingai – pasitelkiant patriotines nesąmones ir keliant pasaulyje chaosą. Ką per pirmą kadenciją padarė Trumpas? Išvalė Ameriką nuo visokių globos ir apsaugos organizacijų (tiesa, ne visų), kiek galėjo, kurios, beje, oficialiai teigia vieną, o korupciškai net įteisina, pavyzdžiui, banginių medžioklę. Yra tokių slaptų dokumentinių filmų, labai slopinamų, nepopuliarių, kurių Netflix platformoje nesvajokite rasti. Tai tik ramunėlės. Trumpas yra senos, patogios ir utopinės sistemos griovėjas. Jam būtina ateiti šįkart į valdžią ir beveik neabejoju, kad jam pavyks. Tiesa, ne su visa retorika sutinku, ypač dėl imigrantų ir pernelyg tokių nacionalistinių-fašistinių kalbų, bet demokratai pridaro pasaulyje daug chaoso, o pateikia save kaip mentorius – argi tai ne toks pats žaidimas? Mums, lietuviams, Trumpas bus piešiamas kaip agresyvus niekdarys, taip kaip ir 2016 metų rinkimuose. Tai nestebina, nes mūsiškiai laižo demokratų pautus, nes patys neįgalūs nieko padaryti ir sukurti, tik kurti planus, kaip įsisavinti duodamus pinigus, ant to laikosi visos ministerijos.

 

Vakar Trumpo užrašas apie atlikėją Taylor Swift sprogdino internetą (Giedra Radvilavičiūtė labai mėgsta tokias antraštes kolekcionuoti), gal labiau nei antrasis ginkluotas pasikėsinimas prieš jį. Ar ne keista, kad Holivudas ir pramogų pasaulis išvien su demokratais ir neatsiranda beveik nė vieno bepročio, kuris pasisakytų už Trumpą? Nes visi jie priklauso nuo demokratų piniginės ir malonės, jų reputacija jų nelaisvėje. Taigi. Niekas nesikeičia. Manau, Trumpo atėjimas paskatintų ir suirutės pabaigą Europos rytuose. Įdomiausia, kad tą mano ne vienas mano pažįstamas, nors ideologiškai jie tolimi kaip Mėnulis iki Žemės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Isaac Dunbar - Take It Slow [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Man sunku pasakyti, kodėl man patiko Isaac Dunbar daina „Take It Slow“. Daina iš mano vasaros kelionių, besikratant per kalnus su ausinukais ausyse. Atlikėjas gimė 2003 m. Rodo saloje ir yra Liberijos ir Italijos kilmės atlikėjas, gyvenantis JAV-ose. Paauglystėje labai susižavėjo atlikėja Lady Gaga ir pradėjo pirmiausia mokytis muzikos iš YouTube platformos, perdainuodamas Lady Gagos albumo „Artpop“ dainas. Rimčiau atlikėjas buvo pastebėtas 2017 metais, o po kelerių metų jis pasirašė sutartį su muzikos įrašų kompanija milžine RCA. Nuo pandemijos metų iki šių dienų atlikėjas yra išleidęs 5 įvairaus formato muzikos albumus, paskutinieji trys sulaukė net vinilinių plokštelių pavidalo.

 

Daina „Take It Slow“ yra iš paskutinio penktojo muzikos albumo „Beep Beep Repeat“ singlas, pasirodęs šią vasarą. Ir taip jau sutapo, kad „įšoko“ į mano pasiklausymo grojaraštį. Daina nėra kažin koks didelis hitas kaip ir likusios atlikėjo dainos, tačiau turi savo skambesį ir toli gražu neprimena Lady Gagos. Žinote, kas keisčiausia šioje dainoje? Pati dainos kompozicija, kuri susideda iš greitojo dainavimo etapo ir itin sulėtėjusio, nestandartinio priedainio, panardinančio į keistą hipnotizuojančio ir svaiginančio skambesio verpetą. Gal keistoka ir netipinė dainos aranžuotė ir patraukė mano dėmesį. Pats atlikėjas sako, kad daina atspindi jo tikrovę, kurioje jis ilgą laiką lėkė ir be poilsio kūrė, koncertavo, todėl arklių pristabdymas ir atsikvėpimas, gyvenimo pajautimas neskubant yra šios dainos pagrindinė idėja. Atlikėjas taip pat svajoja, kad jo muzika grotų šokių muzikos aikštelėje ir skambėtų kiekviename gėjų klube bei taptų šokių klasika. Klasika gal ir netaps, bet kūrinys man įsimintinas.

 

Isaac Dunbar – Take It Slow

[žodžiai / lyrics]

 

Moving bodies side by side, wanted to ride that ride

But now I don't really know

At first, I liked the energy and now it's catching up to me

Boy, you don't need to rush

I need a sec to catch my breath and catch the view

Keep with my flow

Can we take it slow?

(Baby, you're going too fast)

Can we take it slow? (Hey)

(Baby, you're going too fast and I can't handle it)

Can we take it slow (slow)?

(Where's your class?)

Can we take it slow? (Hey)

(Baby, you're going too fast and I can't handle it)

Addy (what?) What's the addy?

He's a Devil, not so nice, ain't no need to reply

I know a man from a ho, oh

He's a hottie from So-Cali, I'm from the East Coast

This ain't my first rodeo

I need a sec to catch my breath and catch the view

(What?) Keep with my flow

Can we take it slow?

(Baby, you're going too fast)

Can we take it slow? (Hey)

(Baby, you're going too fast and I can't handle it)

Can we take it slow (slow)?

(Where's your class?)

Can we take it slow? (Hey)

(Baby, you're going too fast and I can't handle it)

Addy (what?) What's the addy?

(In your face, god)

Addy (what?) What's the addy?

(In your face, god)

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 70: sapnai ir sapnų tikrovė – dovana

 Sveiki,

 

Man patinka miegas ir sapnai. Retsykiais netgi labiau už šią tikrovę, nes sapnuose esu dinamikoje, aplenkiu kasdienybės rutiną, mechanines mintis ir sprendimus, per daug metų įsigalėjusius pagal vieną šabloną, įveikusios nestandartinį kūrybiškumą. Žmonės šioje tikrovėje žino, ko iš manęs galima tikėtis, o sapnuose nežino. Mėgstu veiksmą, labirintus, mėgstu, kai keičiasi pasauliai, situacijos, kai tikrovė man nežinomais ir nesuvokiamais keliais transformuojasi į kitą tikrovę, kurioje veikiu sapnų erdvėje. Įsivaizduojate, koks pasaulis ir nugyventa para be sapnų? Kiek žmonių, kurie sapnuoja ir niekada neprisimena savo sapnų, todėl teigia, kad niekada nesapnuoja? Ko jie iš tikrųjų netenka? Šiandien puiku, kad prisimenu savo sapnus, aštrius ir dažnai trileriui būdingus siužetus, kuriuose galiu būti bet koks. Rytų mistikai teigia, kad sapnuose mes gyvename lygiai taip pat, kaip ir čia, šioje tikrovės pusėje, ir viskas yra realu. Sapnai mano savita tikrovės tąsa, kurią galiu irgi kurti sapnuodamas. Jeigu galiu sąmoningai keisti sapno įvykius ir erdvę, vadinasi, galima keisti ir šią tikrovę.

 

Maištinga Siela