Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Lion Ceccah - Liūdna [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Aš būsiu vienas iš tų, kurie gana pesimistiškai vertino Lion Ceccah eurovizinę dainą „Solo qiero mas“, kuri, tenka pripažinti, nebuvo pats blogiausias lietuvių pasirinkimas, bet kartu kažko man šiai dainai buvo pristigę. Gal lengvumo? Hitiškumo? Sunku pasakyti. Man regis, Lion Ceccah įvaizdis buvo kur kas įspūdingesnis ir sėkmingesnis, nei pats kūrinys. Bet ką aš čia kritikuosiu? Nesu kažin koks muzikos ekspertas, tad galiu tik subjektyviai pasakyti, ar man kūrinys patinka, ar nepatinka be kažin kokių didelių išankstinių nusistatymų. Visgi naujausias Lion Ceccah (bet kas tuos siaubingai nepatogius pseudonimus susigalvoja, aš nesuprantu, nepatogu ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams rašyti bei ištarti!) naujausias gabaliukas „Liūdna“ absoliučiai patiko man asmeniškai iš pirmo karto! Dabar praklausiau kokius 5-6 kartus ir iki šiol skamba šioji daina galvoje: lengvas, nostalgiškas, melancholiškas ir ritmingai nepretenzingas, tačiau kartu įsimenantis kūrinys.
 
Lion Ceccah yra atlikėjas, kurio kūryba pasižymi itin kinematografišku požiūriu į muziką. Jo stilistika – tai gilus, introspektyvus pop skambesys, kuriame muzika tampa priemone tyrinėti sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. Atlikėjas dažnai gilinasi į egzistencinius klausimus bei emocinio nuovargio temas, siekdamas sukurti artimą ryšį su klausytoju per nuoširdumą ir atvirą emocinį turinį.
 
Kūrinys „Liūdna“ nėra tiesiog daina apie nusivylimą, tai atmosferinis pasakojimas, kuriame autorius tyrinėja melo sau pačiam ir emocinio „fasado“ palaikymo ribas (tai post-eurovizinio etapo sunkumų padiktuotas kūrinys). Tai kūrinys, kviečiantis klausytoją sustoti ir pripažinti tikrąją savo būseną, neslepiant jos po nuolatinio produktyvumo kauke. Daina tampa tarsi kvietimu į akistatą su savimi, kurioje pripažįstama, kad jausti liūdesį yra natūrali ir svarbi patirtis. Muzikiniu požiūriu kūrinys pasižymi minimalistiniu skambesiu, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas atlikėjo balso tembrui. Balso pateikimas yra itin intymus, beveik šnabždantis, todėl kiekvienas tariamas žodis įgauna didelį emocinį svorį. Lėtas ir stabilus ritmas dainoje sukuria savotišką „pulsavimo“ pojūtį, kuris suformuoja savotišką izoliacijos atmosferą, leidžiančią klausytojui visiškai pasinerti į dainos nuotaiką.
 
Pagrindinė šio kūrinio žinutė yra emocijų priėmimo svarba. Pasaulyje, kuriame dažnai reikalaujama tik racionalumo ir džiaugsmo, Lion Ceccah primena, kad liūdesys nėra silpnybė, o priešingai – tai žmogiškumo įrodymas ir esminis žingsnis link tikrojo savęs pažinimo. „Liūdna“ yra drąsus kūrinys, primenantis, jog muzika turi ne tik pramogauti, bet ir leisti pajusti visą žmogaus emocijų spektrą, net ir tas, kurias kartais norisi nuslėpti nuo aplinkinių.
 
Pasiklausykite patys.

 
Maištinga Siela

Aidas Marčėnas (1960–2026): eilėraščiai, pareiškimas Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai dėl išmokos

Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą –
tūkstančius metų nokinta.
Viskas yra užrakinta.
Niekas neuždaryta. 
 
Marčėnas. Aidas. „Tradicinis“
 
Aidas Marčėnas (1960–2026) buvo vienas ryškiausių ir reikšmingiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros balsų. Jo kūrybinis palikimas paliko gilų pėdsaką šalies kultūroje, o pats poetas buvo vertinamas kaip talentingas klasikinės formos meistras, gebėjęs subtiliai sujungti tradiciją su šiuolaikiniu miesto gyvenimo pulsavimu.
 
Savo kūryboje autorius nuolat reflektavo patį kūrybos procesą, literatūros tradiciją bei žmogaus egzistencijos trapumą. Už savo nuopelnus literatūrai jis buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija bei daugybe kitų prestižinių apdovanojimų, o jo eilėraščiai tapo neatsiejama literatūros kanono dalimi.
 
Poeto išėjimas – didžiulė netektis Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Jis palieka po savęs gausų poezijos rinkinių kraitį, kuris ir toliau išliks svarbiu orientyru skaitytojams bei būsimoms poetų kartoms, ieškančioms atsakymų apie gyvenimo prasmę ir meno galią.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Madonna & Sabrina Carpenter – Bring Your Love [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!
 
Jau tikriausiai visi turi nuomonę, kas klausėsi naujojo Madonnos albumo. 2026-aisiais metais pasirodęs Madonnos studijinis albumas „Confession II“ tapo vienu labiausiai aptariamų muzikos industrijos įvykių, kuriuo popmuzikos karalienė dar kartą pademonstravo savo gebėjimą transformuotis ir diktuoti tendencijas. Šis darbas yra tiesioginis garsiojo 2005-ųjų albumo „Confessions on a Dance Floor“ teminis tęsinys, kuriame Madonna sugrįžta prie gilaus, intelektualaus šokių muzikos skambesio, tačiau praturtina jį šiuolaikiniu elektroniniu pulsavimu. Kritikai vienbalsiai sutaria, kad šis albumas yra brandi refleksija apie praėjusius dešimtmečius, kurią atlikėja sujungia su futuristiniais ritmais, taip įrodydama, jog jos kūrybinė energija išlieka tokia pat gyvybinga kaip ir karjeros pradžioje.
 
Viena ryškiausių šio albumo dalių yra bendra daina su kylančia popmuzikos žvaigžde Sabrina Carpenter, pavadinimu „Bring Your Love“. Kūrinys išsiskiria subtiliu, tačiau itin įtraukiančiu „nu-disco“ ir modernaus „synth-pop“ skambesiu, kuriame meistriškai susipina Madonnos ikoniškas vokalinis tembras ir gaivus, lengvas Sabrinos Carpenter atlikimas. Dainos struktūra yra minimalistinė, paremta pulsuojančia boso linija ir subtiliais sintezatorių garsais, kurie sukuria hipnotizuojančią atmosferą, puikiai tinkančią tiek naktiniams klubams, tiek asmeniniam klausymui.
 
Dainos „Bring Your Love“ žinutė yra skirta nevaržomam meilės išreiškimui ir kvietimui paleisti emocinius pančius, kurie dažnai trukdo atvirai bendrauti. Tai tarsi dialogas tarp dviejų kartų atlikėjų, kur vyresnioji Madonna dalijasi patirtimi ir išmintimi apie riziką mylėti, o Sabrina Carpenter įneša jaunatviško polėkio ir tiesmuko emocinio nuoširdumo. Pagrindinė idėja – drąsa priimti meilę be jokių išankstinių sąlygų – tampa dainos šerdimi, kurią sustiprina dinamiškas abiejų dainininkių balsų derinys.
 
Klausytojai šį kūrinį sutiko itin entuziastingai, o „Bring Your Love“ akimirksniu užkopė į pasaulinių muzikos platformų viršūnes, tapdama vienu dažniausiai transliuojamų singlų šiais metais. Gerbėjų bendruomenėse ypač giriama „chemija“ tarp Madonnos ir Carpenter, kuri daugeliui tapo netikėtu, bet labai sėkmingu muzikiniu eksperimentu. Klausytojus paperka ne tik dainos lengvumas, bet ir tai, kaip natūraliai skamba jų balsai, sukuriant unikalų garsinį audinį, kuris sugeba apjungti klasikinės popmuzikos gerbėjus ir jaunąją „TikTok“ kartą.
 
Muzikos kritikai savo recenzijose pabrėžia, kad „Bring Your Love“ yra vienas sėkmingiausių Madonnos pastarojo meto bendradarbiavimų, nes jame nėra dirbtinumo ar bandymo aklai vytis tendencijas. Apžvalgininkai akcentuoja, kad daina pasižymi aukšta produkcijos kokybe, o Madonnos sprendimas kviestis į duetą Sabriną Carpenter yra laikomas protingu strateginiu žingsniu, sustiprinusiu albumo aktualumą. Šis kūrinys vertinamas kaip modernios popmuzikos pavyzdys, rodantis, kad dainos apie meilę gali būti ne tik komerciškai sėkmingos, bet ir meniškai vertingos, palikdamos ryškų pėdsaką 2026-ųjų muzikos istorijoje. Lietuvoje daina pasiekė 23 poziciją, Latvijoje 51, Estijoje 66.
 

 
Madonna & Sabrina Carpenter – Bring Your Love
[žodžiai / lyrics]
 
Ask yourself this
What are you doing it for?
Is it for you? Is it for them?
I got something I want to talk about
(Bring your love, bring your love, bring your love, bring your love)
(Bring your love, bring your love, bring your love, bring your love)
Sabrina (Bring your love, bring your love, bring your love)
Madonna (Ha-ha-ha; Bring your love, bring your love, bring your love)
I got something I want to talk about
 
Don't comment on my ideas
I don't want your judgment or your expectations
Don't wind me up like a toy
Your vision of me is a killer of joy
 
I know where the bodies are buried
Don't try to shut me up
Don't try to distract me with numbers
I did it all for love (Bring your love, bring your love, bring your love, bring your love)
 
Bring your love 'cause you cannot shake me
Bring your love (Bring it) 'cause you'll never break me
Bring your love (Bring it) 'cause you cannot take me down
 
Don't rely on my moral compass
Or my discretion, I have a confession
Don't shove your fears down my throat
Before I can speak, I can't even breathe
 
I know where the bodies are buried (Bodies are buried)
Don't try to shut me up (Shut me up)
Don't try to distract me with numbers
I did it all for love (Bring your love, bring your love, bring your love, bring your love)
Bring it Sabrina, you've got something to say about it?
 
Bring your love 'cause you cannot shake me
Bring your love 'cause you'll never break me
Bring your love 'cause you cannot take me down (Bring your love, bring your love, bring your love, bring your love)
Bring your love (Bring it) 'cause you cannot shake me
Bring your love (Bring it) 'cause you'll never break me
Bring your love (Bring it) 'cause you cannot take me down
 
Don't wanna compromise (Ask yourself this)
I made the sacrifice (What are you doing it for?)
I always pay the price (Is it for you? Is it for them?)
And now I don't wanna, don't wanna
I have a confession (Don't wind me up like a toy)
I did it all, I did it all
I did it all for love
 
Bring your love (Bring it) 'cause you cannot shake me
Bring your love (Bring it) 'cause you'll never break me
Bring your love (Bring it) 'cause you cannot take me down (Bring your love, bring your love, bring your love)
 
(Bring your love, bring your love, bring your love)
Sabrina, I got something I wanna talk about (Bring your love, bring your love, bring your love) (I did it)
Madonna (I did it)
I got something I wanna talk about
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Bonnie Tyler – It's A Heartache [lyrics / žodžiai]

 

Gerbiamieji!
 
Bonnie Tyler, kaip jau žinia, yra viena ryškiausių aštuntojo ir devintojo dešimtmečių muzikos ikonų, pasaulinį pripažinimą pelniusi dėl savo unikalaus, kimaus, tarsi „smėlio popieriumi“ nušlifuoto balso, kuri visai neseniai, liepos 8 dieną mirė. Jos 1977 metais išleista daina „It's a Heartache“ tapo vienu didžiausių jos karjeros hitų, įtvirtinusiu atlikėją tarptautinėje scenoje. Šis kūrinys stilistiškai priskiriamas kantri-roko ir popmuzikos žanrams, pasižymintis melancholiška, tačiau emocionaliai įtaigia melodija. Dainos įrašymas tapo lūžio tašku Bonnie Tyler karjeroje, nes po sėkmingos operacijos balso stygoms, jos balsas įgavo tą ypatingą, šiurkštesnį skambesį, kuris tapo jos vizitine kortele ir suteikė dainai dar daugiau dramatiško gylio.
 
Nors dainos „It's a Heartache“ autorystė dažnai klaidingai priskiriama Bonnie, iš tiesų ją pirmieji įrašė ir išleido dainų autoriai bei prodiuseriai Ronnie Scottas ir Steve'as Wolfe'as, tačiau pirmasis žinomas atlikimas priklauso amerikiečių kantri dainininkei Juice Newton, kurios versija pasirodė kiek anksčiau tais pačiais 1977 metais. Bonnie Tyler šią dainą atrado dirbdama su tais pačiais prodiuseriais – Scottu ir Wolfe'u. Kai prodiuseriai pasiūlė jai įrašyti šį kūrinį, Bonnie iškart pajuto jo potencialą, nes dainos tema – širdgėla ir neatsakas meilėje – buvo itin artima ir suprantama, puikiai deranti prie jos dramatiško atlikimo stiliaus.
 
Pačiai atlikėjai ši daina tapo ne tik profesine sėkme, bet ir asmeniniu triumfu, padėjusiu jai įveikti kūrybinę krizę ir įrodžiusiu, kad nepaisant balso pokyčių, ji gali išlikti populiari. Dėl savo universalaus jausmingumo „It's a Heartache“ tapo viena labiausiai perdirbamų dainų istorijoje. Bėgant metams Bonnie Tyler šį kūrinį yra atlikusi daugybę kartų, įskaitant duetus su įvairiais atlikėjais. Vienas iš įdomesnių variantų yra prancūziška šios dainos versija, kurią atlikėja įrašė bendradarbiaudama su Kareen Antonn, pavadinimu „Si demain... (Turn Around)“. Šis duetas 2004 metais Prancūzijoje sulaukė milžiniško pasisekimo, dar kartą įrodydamas, kad kūrinio melodinė struktūra ir emocinis svoris peržengia kalbinius bei laikmečio barjerus, išlikdami aktualūs ir naujoms klausytojų kartoms.
 
Pasiklausykite patys.

 
Bonnie Tyler - It's A Heartache
[lyrics / žodžiai]
 
It's a heartache
Nothing but a heartache
Hits you when it's too late
Hits you when you're down
 
It's a fool's game
Nothing but a fool's game
Standing in the cold rain
Feeling like a clown
 
It's a heartache
Nothing but a heartache
Love him 'til your arms break
Then he lets you down
 
It ain't right with love to share
When you find he doesn't care for you
It ain't wise to need someone
As much as I depended on you
 
It's a heartache
Nothing but a heartache
Hits you when it's too late
Hits you when you're down
 
It's a fool's game
Nothing but a fool's game
Standing in the cold rain
Feeling like a clown
 
It ain't right with love to share
When you find he doesn't care for you
It ain't wise to need someone
As much as I depended on you
 
Oh, it's a heartache
Nothing but a heartache
Love him 'til your arms break
Then he lets you down
 
It's a fool's game
Standing in the cold rain
Feeling like a clown
 
It's a heartache
Love him 'til your arms break
Then he lets you down
 
It's a fool's game
Standing in the cold rain
 
Maištinga Siela

Graikų mitas. Persefonė, Hadas ir Demetra, kaip Persefonė tapo Hado žmona ir atsirado metų laikai

 

Sveiki, skaitytojai.
 
Graikų mitologijoje pasakojimas apie Persefonę, Hadą ir Demetrą yra vienas reikšmingiausių, paaiškinantis metų laikų kaitą ir gyvybės ciklus. Persefonė buvo šviesioji pavasario ir derliaus deivė, visų mylima Demetros, žemdirbystės ir derlingumo deivės, dukra. Vieną dieną, kai Persefonė linksmai rinko gėles Nisejos lygumoje, žemė staiga atsivėrė ir pasirodė Hadas, požemio pasaulio viešpats, kuris, užkerėtas merginos grožio, pagrobė ją į savo tamsią karalystę. Demetra, apimta nevilties dėl prarastos dukros, nustojo rūpintis žeme, todėl augalai ėmė vysti, o pasaulį ištiko baisus badas.
 
Danguje karaliaujantis Dzeusas, matydamas, kad dėl žmonių bado nebelieka kam aukoti dievams, nusprendė įsikišti ir nusiuntė Hermį, dievų pasiuntinį, į Hado karalystę. Hadas sutiko išleisti Persefonę, tačiau prieš pat jai išvykstant paspęsta klastinga pinklė. Hadas pasiūlė jai granato sėklų, o Persefonė, išsekusi nuo ilgo pasninkavimo požemio pasaulyje, suvalgė keletą jų. Šis veiksmas buvo lemtingas, nes pagal dieviškąjį dėsnį tas, kas paragauja mirusiųjų pasaulio maisto, nebegali visiškai sugrįžti į gyvųjų pasaulį ir privalo visam laikui likti požemyje.
 
Dzeusas, norėdamas išspręsti konfliktą tarp Demetros skausmo ir Hado teisių į žmoną, tarpininkavo sudarant kompromisinę sutartį. Buvo nutarta, kad Persefonė dalį metų praleis su Hadu požemio pasaulyje kaip jo valdovė, o likusį laiką – su motina Demetra žemės paviršiuje. Šis susitarimas tapo kosminio balanso pagrindu, įtraukęs Dzeusą, kuris patvirtino susitarimą, Hadą, kuris išlaikė teisę į dalį laiko su žmona, ir Demetrą, kuri susigrąžino dukrą.
 
Kai Persefonė sugrįžta pas motiną Demetrą, žemė pražysta, žaliuoja ir duoda derlių, nes Demetra džiaugiasi vėl turėdama dukrą šalia savęs. Tačiau kai Persefonė privalo leistis atgal į tamsiąją Hado karalystę, Demetra panirsta į liūdesį, o gamta kartu su ja užmiega, lapai krenta ir žemę apgaubia žiemos šaltis. Taip šis dieviškasis susitarimas cikliškai valdo gamtos ritmą, paaiškindamas pavasario atgimimą ir žiemos sąstingį.

Tai yra italų baroko genijaus Džano Lorenco Berninio (Gian Lorenzo Bernini) skulptūrinė grupė „Proserpinos pagrobimas“ (it. Ratto di Proserpina). Šis šedevras, vaizduojantis graikų mitologijos sceną, kurioje Hadas (Plutonas) pagrobia Persefonę (Proserpiną), buvo sukurtas 1621–1622 metais. Skulptūrą užsakė kardinolas Scipione Borghese, o šiuo metu ji eksponuojama Borgezių galerijoje (Galleria Borghese) Romoje, Italijoje. Kūrinys pasižymi itin tikrovišku marmuro apdirbimu, ypač perteikiant Hado pirštų įspaudimą į minkštą Persefonės odą. Skulptūrinė kompozicija taip pat apima mitinį trigalvį šunį Cerberį, saugantį požemio pasaulio vartus.

 
Šis mitas, pirmą kartą išsamiai užfiksuotas Homero himne Demetrai, sukurtame maždaug VII ar VI amžiuje prieš mūsų erą, yra esminis tekstas graikų religinėje literatūroje, padėjęs pagrindus Eleusino misterijoms. Mokslininkai šį mitą vertina kaip agrarinio ciklo alegoriją, kurioje Persefonės sėklų suvalgymas simbolizuoja derliaus atidavimą žemei tam, kad jis vėl galėtų sudygti pavasarį. Tai nėra tik pasakojimas apie pagrobimą, o gilus archetipinis vaizdinys, atspindintis gyvybės, mirties ir atgimimo neišvengiamą sąsają.
 
Mito reikšmė taip pat analizuojama per iniciacijos ir perėjimo prizmę, kur Persefonė tampa tiltu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Jos transformacija iš naivios mergaitės į galingą požemio karalienę simbolizuoja brandą bei gebėjimą integruoti tamsiąsias patirtis į gyvenimo tėkmę. Šiuolaikiniai tyrėjai pabrėžia, kad šis naratyvas leidžia žmonėms prasmingai priimti mirtį kaip būtiną ciklo dalį, o ne tik kaip pabaigą, taip suteikiant vilties, kad net po ilgiausios žiemos visada ateis pavasaris.
 
Galiausiai, Persefonės, Hado ir Demetros mitas išlieka itin svarbus kultūrinis palikimas, demonstruojantis, kaip senovės graikai siekė paaiškinti sudėtingus gamtos procesus per personifikuotus dieviškus veiksmus. Jo išlikimas per tūkstantmečius rodo, kad žmonijos poreikis suprasti skausmingus praradimus ir džiaugsmingus sugrįžimus yra universalus. Šis pasakojimas, derindamas mitologinę dramą su gamtos stebėjimais, suteikia gilią filosofinę prasmę mūsų suvokimui apie laiką, pareigas bei emocinį atsparumą gyvenimo pokyčių akivaizdoje.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Bonnie Tyler apie savo balsą, talentą, gyvenimą ir muziką

 

Sveiki!
 
„Niekada nemaniau, kad mano balsas taps mano skiriamuoju ženklu. Iš pradžių buvau šokiruota, kai po balso stygų operacijos jis tapo prikimęs, bet vėliau supratau – būtent tai ir yra mano unikalumas.“
 
„Muzika yra mano gyvenimas. Net ir praėjus dešimtmečiams po didžiausių hitų, aš vis dar jaučiu tą patį jaudulį lipdama į sceną. Jei nustosiu dainuoti, tikriausiai tiesiog išnyksiu.“ Bonnie Tyler
 
Mano kartos ir vyresnieji visi žino atlikėją Bonnie Tyler ir jos balsą atpažįsta beregint. Pamenu ją dar nuo paauglystės laikų kaip išskirtinę. Bonnie Tyler, gimusi kaip Gaynor Hopkins 1951 metų birželio 8 dieną Skewen mieste, Velse, buvo viena ryškiausių roko ir popmuzikos baladžių atlikėjų, kurios kelias į šlovę prasidėjo dirbant mažose klubų grupėse. Jos karjera pasuko netikėta linkme po 1976 metais atliktos balso stygų operacijos, kuri paliko jai išskirtinį, prikimimo skambesį, tapusį neatsiejama jos muzikinio identiteto dalimi. Šis unikalus tembras padėjo jai įsiveržti į pasaulines topų viršūnes ir tapti viena atpažįstamiausių balsų muzikos istorijoje.
 
Didžiausią atlikėjos sėkmę atnešė devintasis dešimtmetis, kai bendradarbiaudama su kompozitoriumi Jimu Steinmanu ji sukūrė visam pasauliui žinomus šedevrus, tarp kurių svarbiausią vietą užima „Total Eclipse of the Heart“. Ši daina tapo emocinės dramos simboliu, atskleidusiu ne tik galingą jos vokalo jėgą, bet ir gebėjimą perteikti gilias, teatrališkas jausmų audras. Kiti jos darbai, tokie kaip „It’s a Heartache“ bei „Holding Out for a Hero“, įtvirtino jos statusą kaip scenos legendos, kurios kūryba darė įtaką ištisoms muzikos klausytojų kartoms.
 
Savo asmeninį gyvenimą atlikėja siejo su ilgamete santuoka su Robertu Sullivanu, o didelę laiko dalį praleido gyvendama Portugalijoje, kurioje rado ramybę nuo intensyvaus koncertinio gyvenimo. Nepaisant garbaus amžiaus ir šlovės viršūnių, ji išlaikė atsidavimą scenai iki pat paskutinių dienų, dažnai pabrėždama, kad muzika jai buvo ne tik darbas, bet ir pagrindinis gyvenimo variklis. Bonnie Tyler išliks atmintyje kaip stiprios dvasios moteris, kurios balsas sugebėjo sujungti roko energiją su subtiliu jausmingumu.
 
2026 metų liepos 8 dieną pasaulį pasiekė liūdna žinia apie Bonnie Tyler mirtį Portugalijoje, kur ji užgeso eidama 76-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos. Jos išėjimas sukrėtė gerbėjus visame pasaulyje, tačiau palikta muzikinė visata išliks gyvybinga, nes jos atliekami kūriniai jau seniai tapo klasika. Nors fiziškai atlikėja mus paliko, jos unikalus, visus atpažįstamas prikimęs balsas dar ilgai skambės radijo stotyse ir koncertų salėse, primindamas apie jos nepakartojamą talentą ir gyvenimo aistrą.
 
Maištinga Siela