Ruduo - mano draugas

Sveiki,

Anksčiau nemėgau rudens. Visi kažkokio metų laikų sezono nemėgsta. Vieni vasaros, kiti žiemos. Aš nemėgstu žiemos, o ypač Kalėdų. Tiesiog pasiuntu ir apsitraukiu kaskart liūdesiu, kai jos ateina. Tam visada yra priežasčių. Vienatvė. Kalėdinės akcijos. Pinigų trūkumas. Galvojimas, ką kitiems padovanoti ir visi kiti dalykai, kurie išmuša mane iš kasdienybės ritmo. Ne, dėl manęs jokios šaltos ir niūrios žiemos, ir jokių Kalėdų.

Kažkada nemėgau ir rudens, bet kuo toliau, tuo labiau artėju į rudenį. Tai senėjimo priežastis, dievaži, kitaip ir nepasiteisinsi. Ruduo visada veiklus. Atostogų pabaigtuvės ir pats darbymetis! Rudenį atsivežiau iš savo kaimo ir pasisodinau kažkurioje savo smegenų rievėje, kuri atsakingą už asociatyvią atmintį. Ruduo man visada kvepia drėgna dirva po bulviakasio, nurautais runkeliais, lysvių juodžemiais – žodžiu, derliumi. Saulė rudeniop man kitokia. Ne tokia kaitri, bet tokia į gintarą pavirtusį. Ir tie vakarai su tiršta auksine šviesa man kaip ruduo, kaip tie lapai, obuoliai ant palangės, šalnos ir rudeninės striukės šlamesys.

Ruduo pats metas netikėtoms žinioms – katastrofoms, gimimams ir mirtims. Mirti rudenį taip pat geras metas – žemė dar įkasama, dar ne taip ir šalta parskristi giminėms iš kokios nors Ispanijos į tavo šermenis. Ne, mirti rudenį ne taip gėdinga kaip žiemą. Ruduo turi tik du trūkumus – trumpėjančios dienos ir vis daugiau šalčio. Šitų dviejų rupūžių nuoširdžiai neapkenčiu. Šalčio iš vis nepateisinu – trauma iš vaikystės, ir nepateisinu tamsos, tada visada su nostalgija prisimenu vasaros naktis ir žolę su žiogų infekcijomis.

Ruduo – tai kapinių metas. Vėlinės ir kitos sąmonės – nesąmonės, kurias, sakyčiau, visai mėgstu, nes tai niūriai dvasinga šventė. Ne, ne giminių šventė, kai tave užgriūva per Kalėdas, atvirkščiai, tai tavo ir visų tavo mirusiųjų šventė. Tada perki žvakę už centus ir eini į kapinaites „pasitūsinti“ su numirėliais. Gaila, bet amerikietiškoji moliūgų šventė vis labiau populiaresnė darosi prieš mūsų lietuviškai niūrias Vėlines. Sakyčiau, nerealiai iškreipė mūsų tautos susiklosčiusį identitetą ir kerta ryšio šaknis su vėlėmis, mūsų protėviais ir rimtimi. Dėl ko galėtų padūsauti neonaciai ir nacionalistai? Bet jie patys su mielu noru trankosi pagal amerikietiškas šventes, keikiasi rusiškai ir srebia vokišką alų. Taip, ruduo kvepia skujomis iš kapininių puokščių ir besilydančiu parafinu.

Aną rudenį man net bažnyčios slenkstis kvepėjo ir spalvinosi rudeniu. Viena pamišusi religinė fanatikė klūpom šliaužė per visą šaltą bažnyčios grindinį ir kone isteriškai trankėsi į krūtinę maldaknyge ir rožiniu. Suprask, prisidariau tiek nuodėmių, kad net į pragarą niekas jos neprims. Pagalvojau: aha, jau tikrai, kad ruduo. Ruduo nuodėmių atleidimo metas – vasaros dienos tokios buvo ilgos, kad nusigeri iš bemiegių vakarų ir padarai daug kvailysčių. Rudenį galima išdezinfekuoti sielą bažnyčios smilkalais, kurie man kvepia kaip vaikystės tvarto nuodėguliais ir kelia ne kokius atsiminimus. Ne, nereikia tikėti, kad bažnyčia gebės nusipirkti Himalajų žolelių smilkalų, bet vis tiek, geriau tegu pigų aerozolį vietoj to baisaus kvapo purškia virš mūsų palaimintų ir nušvitusių galvų. Bažnyčia ir ruduo – tai neatsiejami dalykai. Niekaip nepamirštu, kaip viena pažįstama man vis primena savo miestelio bažnyčią, kurioje kunigas pamirkęs šluotelę švęstu vandeniu taško nuodėmingųjų galvas. Taško taip, kad nuo kaktos vanduo laša, sakyčiau, nori apsiplauti, neimk į mišias lietpalčio. Tave lygiai taip pat gali nuplauti ir rudens lietus, paties gamtos motinos sakrali ranka nuskaistintų tiek kūną, tiek ir pačią sielą.

Ruduo ir mokslai taip pat neatsiejami dalykai. Nauji vadovėliai. Nauji sąsiuviniai ir nauja klasė. Mokinių ir mokytojų rugsėjis jau apšlakstytas rudeniu iki skausmo kaip ir garsusis „durnių įstatymas“, kad negalima nusipirkti šventei alkoholio ir užpilti iš nuoskaudos akių praėjus vasarai su senais gerais draugais. Turiu galvoje smagurius studenčiokus, kurių šaldytuvuose ir paloviuose alus tikrai neužsilaiko, kaip užsilaikydavo įvairūs mano močiutės degtinės antpilai.

Ruduo ir skėčiai. Ruduo ir guminiai batai, kuriuos dabar ypač pradėjo pirkti – dryžuotus, vienspalvius, gėlėtus ir varlėtus - žodžiu, kokius tik nori. Na, ir žinoma, rudenį dar galima nupiešti grybą, o dar geriau – pačiam grybauti, rinkti kaštonus, šokinėti per balas, vogti obuolius ir vėliau juos pardavinėti, kaip tai daro žmonės, apspitę autostrados kelkraščius. O ir pačios prostitutės prie stoties, žiūrėk, ims ir pradės šilčiau rengtis, daugiau dažytis, nebijodamas, kad nuo prakaito nubėgs lūpdažis ar granuliuotas akių tušas.

Ruduo mažiau svajingas. Mažiau saulėlydžių, mažiau laisvo laiko. Grafikas rudens dažniausiai būna įtemtas dėl darbų, kurių nevalia atidėlioti, kaip nevalia atidėlioti paties gyvenimo į priekį ar į kairę. Rudens metas yra tas metas, kada laikas susitupėti, kažkuo apsirūpinti, kažkam kažką padovanoti. Tiesa, ruduo jau nebeįsivaizduojamas be krepšinio sezono, kelialapių į Olimpines žaidynes ir visų kitų atributų. Ir kas nemyli rudens? Juk jo pabaigoje užpuola įvairios infekcijos bei peršalimai, per kuriuos galima gulėti lovoje apsikabinus šiltą pledą – jei šildymas neatjungtas – ir gurkšnoti konservantų prisodrintą „vištienos“ pavidalo ir kvapo buljoną. O jei dar turi užsienyje giminių, kurie išvažiavo dirbti, tai iš ten rudenį jau gali sulaukti ir pirmųjų atlyginimų, už kuriuos vėl galėsi susimokėti už šildymą ir dujas, jau nekalbu apie malkas ir varvantį stogą, naujus žieminius batus, kurių mano kojos nematė nuo akmens amžiaus paleolito pradžios, todėl kaip „Tėve mūsų“, kad šiemet ir vėl peršalsiu per atlydį, pirmąjį rudeninį sniegą.

Patinka pirmoji rudens pusė. Dar medžiai panašūs į save ir aš vis dar nenusiplovęs vasaros įdegio atrodau keistai sotus, neperbalęs kaip šmėkla. Žolė tokia pavargusi ir sukritusi, net miesto cementas vėl iki vasaros tampa keistai stangrus ir nedulkėtas. Jei būčiau kokia varlė, tai jokiu būdu nežiemočiau kur nors kūdroje, o pasirinkčiau šiltai garuojančius Vilniaus kanalizacijos požemius. Kas, kad siaubingai ten dvokia, bet bent už šildymą nereikėtų mokėti. Kažin, kad miesto benamiai ten ir spiečiasi, kol galiausiai visi po truputį nusigyvenantys miestelėnai pereis ir šildysis požemyje ir bus ne pasaulio pabaiga, ne radiacija, kuri privertė gyventi po žeme, bet šildymo sezono sąskaitos. Nori užmušti žmogų? Sugalvok naujų mokesčių, kurie dažniausiai, kaip jau tradicija tapo, įsigalioja būtent rudenį. Rudenį nauji valdžios planai smaugiant vidutinės klasės žmogelį, naujas planas, kaip pakelti kainas ir sukurti įtikinamų argumentų. Ak, tas ruduo tikras darbymetis ne tik mums, bet ir tiems, kas virš mūsų!

Ir vis tiek ruduo kažkodėl mane keistai prisijaukino. Iš kiemų imu vogti kaštonų sėklas, laikau kišenėse per žiemą, rudenį vėl keistai trokštu mokytis ir skaityti, trokštu bendrauti ir keliauti. Ne, ruduo neužmuša manęs niekaip. Rudenį ir vėl viskas ramu, vėl viskas susitvarko ir gyvenimas nebeatrodo toks beprotiškas. Jei vasarą konservuojam uogienę, agurkus ir t.t., tai rudenį laikas patiems užsikonservuoti. Nieko blogo, juk ruduo irgi gali būti draugas.

Jūsų Maištinga Siela