Demokratija - tai švelnesnė diktatūros forma. Arba kaip šie Seimo rinkimai praplėtė suvokimą apie Demokratiją?

Taigi,

Štai toks buvo Viktoro Uzpaskicho VAIZDELIS GRAŽUS, kai ekscelencija Dalia Grybauskaitė tiesiai šviesiai pasakė, kad netvirtins Darbo Partijos, kuri per šiuos rinkimus padarė daugiausiai nešvarių dalykėlių. Bet ko gi norėti, juk Viktoriukas iš prigimties linkęs žaisti rusiškai t.y. viešai ir atvirai daryti kriminalus, o po to surinkti ir suburti apkvaitusią ir, deja, labai neišprususią tautą, kuri politikavimą tik per rinkimus prisimena, vergams primenama, kad turi balsą, tačiau niekas tautos nemokina būti piliečiais, tai tik primenama per rinkimus, jog jie turi dar ir pareigų – išsirinkti vergvaldžius. Labai paprastas iliuzinis demokratijos pavyzdys – tauta gali pakrykštauti kas ketverius metus, o vėliau tautiečiai, balsų kaip bitutės nešėjai, lieka naudingi kaip darbinės klasės arkliai ir su jais elgiamasi kaip su agurkų stiklainių uždarytojais. Pasakysiu vėl paprastai – demokratijos nėra! Ir ne dėl to, kad Viktoras meškos eisena ateiną į valdžią ir kaip kiaulė lips ant altoriaus, bet dėl to, kad mes renkame, kas galės plėšti ir žarstytis, o patys liekame už borto – taikli demokratinė struktūra, kurią žino net mano senelis. Ale, mūsų atstovai tribūnuose – pamirškite, kai tiek žmonių, tiek naujų interesų, tai į Seimą visko ir nesugrūsi – tu pats jau turi jame būti ir kiekvienas iš mūsų sau pats atstovauti, nes kiekvieną žmogų reikia saugoti ir rūpintis kaip vaismedžiu. Demokratija to nebegali... (O ar galėjo?). Iliuzijų pabaiga ir saulėlydis prieš mano akis, kitiems – tai tik nauja valdžia, kuri kaip visada kas ketverius metus pasikeičia opozicijomis.

Kad struktūrą, kad konstituciją ir visą sistemą reikia keisti, man mintis kirba jau seniai. Aišku, tai utopiška, netgi sunkiai įmanoma, tačiau pakartosiu vienos puikios politikės mintį. Kas yra įstatymai? Įstatymai yra kuriami tam, kad kažką draustų, o neišlaisvintų, kalbant ypač apie žmogaus teises ir pan. Jeigu kuriami kuo daugiau įstatymų „vilkas avies kalyje“ principu t.y. „apsaugoti žmogų“, o užmojis yra drausti – tai mes turime didžiulį debilistaną. Mes esame kintanti visuomenė, o įstatymai ir konstitucija yra mūsų realybės, kurią gyvename, išraiška. Mes gyvename pagrinde po Nepriklausomybės atkūrimo nustatytais tuometiniais supratimais, kurie dar rėmėsi net į tarpukario įstatymus – o juk dabar 2012 – ieji? Atsiverti konstituciją ir matai, kad turi gyventi 1992 metais! Negi per dvidešimt metų šis monolitas ant pečių nešamas kaip jungas, kuris sunkėja, turi būti kaip šventas stabas – nepaliečiamas ir nekeičiamas? Realybė nebeatspindi įstatymų. Bet tai žiūrėkime, tai tik buvo vienas pavyzdys. O aš šneku apie visą demokratinių struktūrų mechanizmą, kuris yra praktiškai nekintantis, nors mes žmonės jau seniai iš jo išlipę ir suvokiame, kad demokratija yra tik laisvesnė diktatūros išmonė. Tai šneku apie tą saulėlydį, kad žmonės prabunda, pamato kur gyvena, nors tokių dabar vienetai, tačiau jų atsiranda ir supranta, kad tokie cirkai kaip rinkimai, kas papuls į tas partijas ar nepapuls, yra diktatūrinis –kapitalistinis žaidimas. Partijos gal gali lemti tik biudžetus, valstybės nuosmukį ir t.t. – ir tai neaišku, kas už Seimo sėdi ir juos dar pačius valdo ir maigo, tačiau... Visada yra šviesioji medalio pusė. Mes mokomės. Mokomės būti savimi, žmonėmis, mokomės valdyti valdžią, mokomės kurti valstybę, kad ir demokratijos pagrindu ir šįkart padarėme klaidą rinkimuose, tačiau iš klaidų mokomės, bent jau norėtųsi tikėti, kad pagaliau ir pasimokysime, nes kaip rodo patirtis – opozicijų valdžioje perrinkimas kas ketverius metus – nepasimokome. Bet reikia turėti vilties... Tikriausiai.

Jūsų Maištinga Siela