Knyga: Dalia Staponkutė "Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja"

Dalia Staponkutė. „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. – Vilnius: Apostrofa, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Antroji Dalios Staponkutės Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja knyga pasirodžiusi po septynerių metų pertraukos, galima sakyti, smogė kaip angies kirtis: 2014 metų kūrybiškiausia knyga, 2015 metais skirta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, gausa profesionalių literatūros kritikų recenzijų prestižiniuose literatūros leidiniuose ir dabar turi realius šansus tapti Metų knyga. Štai jums ir visa knygos pergalinga odisėja per lietuvių literatūrą, todėl tiesiog nebeištvėriau, įsigijau vieną geriausių pastarųjų metų, kaip teigiama, lietuvių grožinės literatūros knygų.

Pirmoji pažintis su D. Staponkutės kūryba gana maloni, knyga švelni, moteriška, filosofiška, ieškanti tvirtų būties pamatų ir kartu nevaržomai keliaujanti kaip smiltelė po pasaulį. Sunkoka apibrėžti visos knygos žanrą, tačiau akivaizdu, jog tai galėtų būti autobiografinė eseistika, nevengianti asmeniškumo ir realių autorės gyvenimo faktų: dukros, miestai, kaimai, studijos, namai Kipre, santykiai su vyru ir t. t. Daug filosofinių retrospekcinių pasakotojos grįžimų į anuos laikus, kai ji išvažiavo iš Lietuvos į Peterburgą studijuoti, prisimenami dukrų auklėjimo ypatumai ir, žodžiu, visa nepaprasta kasdienybė, kuri gaubia autorę. Per jos sąmonę „persimala“ nugyvento gyvenimo ir laiko įvykiai ir įvyksta atsargus vertinimas, įsivertinimas, ieškant Aš identifikuojančiojo faktoriaus. Tą faktorių D. Staponkutė intuityviai užčiuopė besiblaškydama tarp dviejų kultūrų ir šalių (Lietuvos ir Kipro) ir šis atskaitos taškas, kuris žymi kiekvieno iš mūsų tautinį identitetą, yra mūsų gimtoji pirmųjų namų kalba. Būtent kalbą autorė iškelia kaip pagrindinį kultūrinį skirtumą ir tik vėliau fizinius žmonių parametrus, juos tekstuose gretina, lygina, pateikia kultūrinių paralelių. Pasakotoja nuolat tekste užduoda sau klausimą, tačiau niekada neatsako: ar jos Aš pasikeistų, jeigu ji imtų rašyti graikiškai? Kaip kalba, kaip mąstymo ir suvokiamo pasaulio priemonė pakeičia žmogų ir ar apskritai pakeičia. 

D. Staponkutė grožinius tekstus rašo išskirtinai tik lietuvių kalba, nors išsilavinimas leidžia jai tai daryti ir rusų, ir graikų, ir anglų kalbomis. Kipre dirbdama vertėja ji savo „profesijos gaires atneša“ ir į savo tekstus, daug įdomių įterptų graikiškų žodžių tiek jų rašmenimis, tiek lotyniškomis raidėmis, tiek skliaustuose versdama lietuviškai. Tokie tekstiniai inkliuzai įdomūs ir egzotiški, leidžia tiesiogiai skaitytojui pagliaudyti graikų kalbos molį, tačiau džiugu, kad autorė nepersistengė jų kiekybe, nes kiekviename sakinyje po graikišką inkliuzą, pripažinkime, būtų pernelyg nemalonus skaitymas, prilygstantis ne pažintiniam beletristikos skaitymui, bet akademinei studijai. Eseistikos autobiografiškumą visgi kai kada gožia pažintinė publicistika, kuri galbūt ne visiems patinka, kai renkamasi grožinę lektūrą, tačiau ji tokia suasmeninta, kad retai primena gido vedžiojimą po Kipro politines periferines ribas, bandant suvokti, kaip sala tautiškai ir geopolitiškai pasiskirsčiusi.

Rašytoja, filosofė, vertėja Dalia Staponkutė.

Kalbant apie knygos struktūrą, ji neatsiejama nuo leidyklos Apostrofos komandos sukurtos neįtikėtinai kokybiškos poligrafijos – negelstantis „sunkus“ popierius, solidus ir patikimas knygos viršelis su antikiniais motyvais, aukso įspaustomis raidėmis ir, žinoma, knygos nespalvotų fotografijų iliustracijos, kurios perskiria penkis svarbius knygos struktūros žingsnius, anotacijoje dar minimus kaip autorės gyvenimo kryptys. Kiekviename eseistiniame žingsnyje, skyriuje yra formuojama centrine problema, kuri dar skaidoma į smulkius eseistinius pasakojimus, ieškant naujų pasakotojos žiūros taškų ir kartu visuminio problemos bendrumo, pvz., pirmasis skyrius Judėjimas ratu formuoja motinos ir dukters ryšį per dviejų šalių kultūrinį auklėjimo aspektą. Pasakojimai, kaip autorė mokė dukras lietuvių kalbos, kaip dukros priėmė jos metodus, kaip važiuodavo nugyventi lietuviškų vasarų ir t. t. Kartais neapleidžia jausmas, kad pasakotoja konkuruoja su Kipro kultūra, stengdamasi dukroms pasukti upės tekėjimo vagą, tikriausiai autorei apskritai kaip humanitarei buvo nepaprastai svarbu, kad dukros gautų lietuvišką kalbinį ir kultūrinį imunitetą, tiesa, neaišku, ar daugiau dėl pasakotojos noro „pririšti“ dukras prie savęs, ar dėl pačių dukrų gerovės, bet kokiu atveju, nekyla abejonių, kad nuveiktas didžiulis auklėjimasis darbas. 

Lygiai taip pat ir kiti skyriai bei kryptys, autorė ne tik apsiriboja maršrutu Kipras–Lietuva ir Lietuva–Kipras, ji ir jos pasakojimai keliauja po platųjį pasaulį, aprėpia daug asmenybių, jų kultūrines patirtis t. y. kelionės į JAV, Istambulą ir pan. Visoje kelionėje ieškoma tai, kas sunkiai įvardijama verbaline kalba, bet filosofiškai suprantama, kad ieškoma tapatumo ir paralelių tarp kultūrų ir, žinoma, savo asmeninio atskaitos taško. Čia Turkija lyginama su Kipru, JAV su Lietuva ir Kipru ir atvirkščiai, todėl per eseistiką užmetamas daugiakultūrinis tinklas „ant pasaulio“, suvokiant skirtumus ir panašumus tarp visų pasaulio tautų, bet tikriausiai knygoje svarbiausia pasakotojos būsena, kuri primena periferinę tuščiavidurę erdvę, nei ji kada nors bus tikra kiprietė, nei kada nors vėl bus „normali“ standartinė lietuvė. Toji tarpinė periferinė savasties identiteto būsena, norėtųsi dar pasakyti būklė, siejasi su knygos pavadinimu apie pasirinkimą. Pasirinkimo nebėra, yra tik keista nesvarumo būsena, kuri išreiškia daugiakultūrinį įsisąmoninimą ir savęs suvokimą kaip pasaulio pilietę. Žinoma, Z kartos atstovams tai padaryti kur kas lengviau, tačiau užaugus Sovietų Sąjungoje ir savo namus bei tėvynę ilgą laiką suvokus kaip bazinį savo identiteto rezervą, išties sunku matyti, kaip lūžta ir trupa senosios vertybės ir ateina naujas pasaulio persitvarkymas.

Daug tekstuose kalbama apie savo mito kūrimą ir savo „paveikslą“ kitų sąmonėje, kad ir kaip save suvoktume, mus visada mato ir matys kiekvienas vis kitaip. Brazilų rašytojas Paulo Coelha Alchemike metaforiškai rašė apie asmeninę žmogaus legendą, panašiai galima suvokti savo mito kūrimą ir D. Staponkutės knygoje. Mes vis laužome stereotipus, suokiame apie tai, kaip svarbu nusimesti kultūrinius barjerus ir kiekvieną priimti kaip savą, tačiau kuriant savo mitą, suvokiant save vis dar be galo svarbu apčiuopti savo šaknis, vis dar gajus troškimas turėti savo tėvynę, identifikuoti save per kalbą, per tai, kur tu eini, ką darai, sakai, reflektuoji, galiausiai ką myli ir vertini – šita bazė esi tu, tai tavo likimas, tavo mito variklis. 

Neįmanoma nepaminėti D. Staponkutės rašymo kokybės. Teksto lengvumas, kalbant apie tokius dvasinius ir fizinius migracijos procesus, „išausta“ su kantrumu, neapsunkinant nei minties, nei sakinių struktūros. Priešingai, tekste juntama pasakotojos moteriškumo ir motiniškumo galia, kažin koks „pritraukimas“ skaitytojo arčiau savo balso, vartojant „minkštąją kalbą“, kad ir toks paprastas žodis „babytė“ daug ką pasako apie autorę, jos ryšį su lietuviškąją gimine, o nuolat kalbėdama apie žmogiškąjį ryšį, vartojama daug švelnių būdvardžių ir veiksmažodžių taip smarkiai nutolusių nuo kurį laiką įsiėdusios ciniškos ir vien tik absurdą užkabinančios, gyvenimo beprasmybę afišuojančios literatūros. Žodis tampa D. Staponkutės santykiu su savo mintimis, norima „permesti“ informacija, o kartu užmegzti santykį su skaitytoju.

Graži, jauki ir įdomi knyga, kurioje tikriausiai įdomiausi, žvelgiant jau visai paviršutiniškai, tie kultūriniai „perliukai“, kuriuos galėtume įvardyti kaip egzotiškais kultūriniais niuansais, iš kurių gimsta patys tikriausi anekdotai, o kai kada ištisi ir solidūs filosofiniai traktatai.

Jūsų Maištinga Siela