Knyga: Philippe Claudel "Pilkosios sielos"

Philippe Claudel. „Pilkosios sielos“ – Vaga: Vilnius, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po puikios prancūzų rašytojo Philippe Claudel (g. 1962) knygos Brodekas ėmiau ieškoti ankstesnių jo knygų lietuvių kalba. Ir radau! Šįkart leidyklos Vagos išleistas jo ankstesnis romanas Pilkosios sielos (pranc. Les Ames Grises), kuris, beje, tapo geriausia 2010 metais verstine knyga lietuvių kalba. Nors autorius nėra itin produktyvus, tačiau kiekviena jo pasirodžiusi knyga Prancūzijoje sulaukia didelio dėmesio. Beje, jis puikus režisierius, sukūręs man labai patinkantį filmą Aš taip ilgai tave mylėjai.

Neišvengsiu šios knygos lyginimo su Brodeku, kadangi skaitant juntamos rašytojo kūrybiškumo išskirtinės ypatybės. Pilkosios sielos pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo metus atokiai įsikūrusį miestelį, kuriame per atsitiktinumą lieka daug į karą nepaimtų vyrukų. Nuo miestelio tolumoje ištisai gaudžia karo aidai, per miestelį praeina vilkstinės sumaitotų karo luošių, bėga dezertyrai, tačiau tai tik pilkas ir siaubingas istorinis fonas, kurio kontekste vyksta detektyvinė lokalaus miestelio istorija, kurią pasakoja vietos policininkas, rašydamas savo priešmirtinę išpažintį. Knygos pasakojimo tonas visgi labai panašus į Brodeką – istoriją pasakoja gyvenimą ir save kaip žmogų praradęs vyras, atskleisdamas laikmečio tendencijas ir savo vidinius demonus.

Kiek chaotiška knygos struktūra neatrodo pernelyg pretenzinga. Knygos pradžios istorija labiau susitelkusi į miestelio socialinę struktūrą, veikėjai apibūdinami gana literatūriškais portretiniais štrichais ir kiek primena klasikinį romano struktūrą. Kiek gyvumo ir intrigos įneša nusikaltimo istorija, kurią pasakotojas vadina tiesiog Byla. Pasakojimą gaubia ne tik karo gausmas, bet ir vidinis šaltas provincialų mentalitetas, subordinuotas pernelyg sudievintų miestelio teisėjo galybės. Nors fronte daugybę mirčių, tačiau miestelį labiausiai sudrebina dešimtmetės užeigos patarnautojos mirtis. Detektyvinę istorija gaubia pasakotojo asmeninė tragedija – jis yra netekęs savo žmonos Klemensės, todėl paraleliai šios dvi netektys emociškai labai susijusios, nes jos ženklina nekaltų gyvybių netektis, kurios „praryja“ gyvųjų gyvenimo prasmę.

Iš esmės romano tonas labai niūrus, pilkas, retsykiais pasakojimas sukelia mistikos įspūdį kaip ir Brodeke. Miestelis atrodo kaip šmėklų lizdas, netgi skaitydamas pradedi abejoti, ar kartais tai nėra koks nors paralelinis gyvųjų ir mirusiųjų prasilenkiantis pasaulis. Autoriui itin pavyksta išgauti vaiduoklišką netikrumo įspūdį, melancholiškų ir sielvartingų būsenų atmosferą, o pasirinktas pirmojo asmens (išpažinėjo) pasakojimo verbalinis raiškos būdas tik dar labiau paskatina skaitytoją tapatintis su pasakotoju ir tapti jo nuodėmklausiu. „Kartais pažvelgdavau į seną jos veidą, ieškodamas mergaitės bruožų. Tačiau tai tas pats, kaip tikėtis rasti mėsos ant skeleto. Leidausi vedamas, kaip vaikas. Norėjosi užsimerkti ir miegoti stačiomis, kartu ir toliau dėliojant vieną po kitos, giliai širdy tikintis daugiau nebeatsimerkti, kad niekad nesibaigtų ta mirtis arba lėtas ėjimas be pabaigos ar tikslo (p. 111-112 ).“

Philippe Claudel

Pilka spalva – beskonė, karo nualinta sielos spalva, kuri romane įgyja dar ir apmirimo, troškimo užmiršti spalvą. Kitaip sakant, pūvančio lavono spalva, kada gyvieji retkarčiais iš tikrųjų pavydi mirusiesiems. „Niekad nesu mačiusi nei menkystų, nei šventųjų. Niekas nėra vien juoda arba vien balta, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes... (p. 115)“. Iš esmės pilka spalva kūrinyje – pusiausvyros spalva, kurios apgaubti gyvena karo žmonės, kiekvienas nešdamas savo kančios kryžių. Galima diskutuoti, kiek pats pasakotojas pateisina savo poelgius šia gėrio ir blogio žmoguje balanso filosofija.

Kaip ir Brodeke, taip ir šiame romane, pasakotas balansuoja ties beprotybes riba, kada nepakeliama būtis tampa per sunki, slegianti, naikinanti žmogiškumą. Tai kova su užmarštimi ir atmintimi. Žmogus iš esmės nėra pajėgus užmiršti savo traumų ir netekčių, ko ir trokšta pasakotojas: „Mirusiuosius labai sunku nužudyti. Priversti juos pranykti. Daugybę sykių mėginau. Jei būtų lengva, gyvenimas taptų kur kas paprastesnis (p. 203)“.

Man labai patinka tokios slegiančios knygos kaip Pilkosios sielos. Iš esmės – tikriausiai priešingai nei kitus – jos mane pralinksmina, kadangi suvokiu, kiek daug man neteks patirti sunkaus, ką patyrė knygos veikėjai. Gal kiek patologinė pozicija, bet niūros knygos man labai patinka, gal todėl man šitaip įsiminė pernai skaitytas Brodekas, kuris, beje, ir paliko geresnį įspūdį už Pilkąsias sielas. Be abejo ir šioji knyga puiki, ir Ph. Claudel techniškai puikus rašytojas, bet šįkart jau nebepajėgė panašiais literatūriniais triukais manęs nustebinti, tačiau vis vien patyriau skaitymo malonumą. Kaip ir daugelis tikriausiai perskaitę Pilkąsias sielas (taip ir aš) užsimaniau pamatyti 2005 metais pagal šį romaną pastatytą ekranizaciją.

Pilkosios sielos – gana lakoniškas romanas, talpinantis tiek detektyvinę istoriją, tiek tolstojišką meilės istoriją, tiek Deni Didro primenančią išpažintinę literatūros formą. Trys atskiros istorijos susisieja į visumą ir tampa skausmo persmelkta pilkųjų karo metų žmogiškumo ribas peržengiančia vaiduokliškos atmosferos istorija, gebanti paveikti daugelį skaitytojų. Manau, nesumeluosiu sakydamas, kad knyga skirta tikriems knygų gurmanams.

Jūsų Maištinga Siela