Michael Talbot. „Holograminė
visata“ – Kaunas: Luceo, 2020. – p, 302.
Sveiki, mieli
skaitytojai,
Šiuos metus pradėsiu nuo
negrožinės literatūros, o nuo mokslinės, o gal kai kas pasakytų, kad knyga ir
ezoterinė, tačiau akivaizdu, jog amerikiečių grožinės literatūros rašytojas ir
kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot (1953-1992) savo veikale Holograminė
visata (The Holographic Universe) bando sudurstyti mokslo ir
dvasinių potyrių teorijas į visumą. Knyga originalo kalba apsirodė 1991 metais,
autoriui iki mirties likus vos vieneriems metams. Nors iki tol literatūros
pasaulyje Michael Talbot buvo žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas,
kuris rašė knygas apie vilkolakius ir kitus folklorinius dalykus, tačiau
pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo moksliniu veikalu Holograminė visata.
Pastaroji Lietuvoje sulaukė net dviejų leidimų (2014, 2020), o išleido leidykla
Luceo. Skaičiau naujesnįjį leidimą, kurį išvertė kitas vertėjas
Aleksandras Tomskis.
Knyga pas mane pragulėjo
(kaip jau įprasta) net kelerius metus, tad prieš pačias Kalėdas nusprendžiau grįžti
prie to, kuo domėjausi anksčiau, t. y., kvantine fizika, Visatos sandaros
paaiškinimu, minčių kontrole, manifestavimo ir savęs transformavimo
galimybėmis. Visai neseniai puikiai susiskaitė Dr. Joe Dispenza kelios knygos,
viena žinomesnių – Jūs esate placebas (Mijalba, 2023), kuri iš
esmės antrina Michael Talbot knygai. Reiktų paminėti, kad pats Michael Talbot
knygoje, nors ir mini savo asmeninius paranormalių reiškinių išgyvenimus,
tačiau pats nieko naujo neištyrė, tik sudurstė įvairių mokslininkų šaltinius,
rasdamas sąsajų tarp religijos, socialinių, kultūrinių atstovų ir mokslininkų
teiginių, tiesa, jis įveda ir tam tikrus naujadarus, kurie tampa kvantinės
fizikos mokslo dalimi.
Knyga išties paliekanti
ne tik įspūdį, bet ir paveiki. Neprieštarauja, o tik papildo tuos tekstus ir
knygas, kurias teko suskaityti. Pirmoji knygos dalis itin moksliška, paremta
jau daug kam žinomais elementarių dalelių tyrinėjimais fizikoje. Apie tai
pastaruoju metu daug aptinku, tačiau kažkodėl viešesnėje vietoje apie tai lyg
sąmoningai nekalbama, netgi prislopinama, įskaitant ir mano buvusias fizikos
pamokas. „Kitas nuostabus kvantinės fizikos atradimas skelbia, kad
elektronas gali įgauti ir bangos savybių, ir dalelės savybių. Kai elektronas
paliečia neveikiančio televizoriaus ekraną, fosforoscenciniame jo paviršiuje
pasirodo mažytis šviesos taškelis. Tai rodo, kad elektronas šiuo atveju veikia
kaip dalelė. Tačiau elektronas gali elgtis ir kaip energijos banga ir tada jos
savybės yra visiškai kitokios. Materialios dalelės tokių savybių neturi. Pavyzdžiui,
kai du bangos pavidalą įgavę elektronai susiduria, jie netgi sukuria
interferencinę dėmę. Elektronai kaip kokios pasakų būtybės gali keisti savo
formas (p. 45).“ Kitaip sakant, autorius vėliau teigia, kad visgi tas
daleles, besikeičiančias iš bangų į formą turinčias, valdo stebėtojo sąmonė, o
tai veda prie to, kad kiekvienas žmogus gali projektuoti savo tikrovę kaip
kokią hologramą, nors ir pats su savo fiziniu apvalkalu tėra tik tos hologramos
atspindys iš aukštesniųjų būties sferų.
Autorius pamažu atskleidžia,
kad ne tik žmogaus kūnas, bet ir laikas bei erdvė yra hologramos padarinys,
pateikia įvairių mokslinių argumentų, juos paantrindamas įvairiais istoriniuose
šaltiniuose užfiksuotais įrašais. „Sen Medero kapinių stebuklų aprašymai
leidžia daryti išvadą, kad daugumą stebuklų išgyvenusių žmonių buvo apėmusi
isterija. O isterija, kaip rodo daugelio nepaprastų įvykių analizė, sužadina
gilumines proto jėgas. Tos jėgos ir karštas tikėjimas savo ruoštu sukelia
psichokinetinį efektą. Ta idėja nėra nauja. Apie tai trečiajame dešimtmetyje
kalbėjo Harvardo universiteto psichologas Viliamas Makdugalas (William
McDougall). Jis pasakė, kad religinius stebuklus sukelia kolektyvinė tikinčiojo
proto jėga (p. 136).“ Kadangi dažniausiai keisti realybę turi mistikai,
magai ir šiaip pavieniai žmonės, dažniausiai stebuklai pasireiškia susivienijus
kolektyvinei sąmonei per intenciją ir tikėjimą. Galvodamas apie tai nepalioviau
mąstyti apie, pavyzdžiui, kokias nors krepšinio varžybas, kai, atrodo,
neįmanomai Lietuvai laimėti prieš JAV, bet įvyksta stebuklas. Galimas daiktas,
vėlgi mintijau, kad Baltijos kelias, kuriame rankomis buvo susikabinę per milijoną
gyventojų, taip pat turėjo lemiamos įtakos būsimiems istoriniams įvykiams. Kas
žino, kaip ir kada pasireiškia būtent kolektyvinės sąmonės manifestacija?
Knygoje taip pat rasite
ir įvairių mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, apie asmenybės skilimą, kai viename
kūne staiga gali gyventi kelios dešimtys asmenybių, kurie pasireiškę individo
kūne keičia ir asmens kūno parametrus, įskaitant ir smegenų bangas, dažnius.
Tai vienas iš įrodymų, kad fizinė tikrovė nėra jau tokia stabili ir ji yra
veikiama kur kas stipriau iš dvasinio lygmens, nei mums gali pasirodyti. Taip pat
nemažai pateikiama ataskaitų ir apibendrinamųjų tyrimų išvadų apie hipnoze
tyrinėjančių praeitų gyvenimų įvykius. Autorius daro išvadą, kad laikas nėra
linijinis ir kad šiuo metu viskas vyksta vienu metu, visai kaip Daniel Kwan ir
Daniel Scheinert sukurtame filme Viskas iškart ir visur. Michael Talbot
neatmeta galimybės, jog galima ne tik atgimti praeityje, bet įmanomos kelionės
laike ir erdvėje dėl to, kad pačios elementariosios dalelės gali lygiai tokiais
pat principais pasireikšti vienu metu bet kurioje Visatos dalyje. Tai
neįtikėtina teorija, kuri iš dalies paaiškina mus ištinkantį deja vu
jausmą arba keistus sutapimus, kuriuos sveiku protu kartais sutapimais negali
pavadinti.
Viena įdomesnių teorijų
tapo mitologinių būtybių išnykimas, kokius dažnai regėdavo mūsų protėviai, juos
pakeitė NSO ir ateivių invazija, tarsi į mūsų kolektyvinę sąmonę būtų įrašyta
nauja programa. Jeigu tiki, vadinasi, ir yra, nes projektuoji tikrovę. „Žakas
Valė priduria, kad ateiviai dažnai elgiasi taip, kaip senovėje elgdavosi elfai,
gnomai, fėjos, troliai ir kitos mitologinės būtybės. Sulig technine ir moksline
visuomenės pažanga jos liovėsi egzistuoti, bet jų vieta neliko tuščia ir ją
sąmonėje užėmė NSO. Mitologinės būtybės nemiršta, o tik keičia formas, sako
Valė (p. 260).“
Be to, kad autoriui rūpi
patekti klinikinės mirties ir sąmoningo išeidinėjimo iš kūno potyrių aprašymus,
jis taip pat pateikia ir savotišką saviapgaulę, kad mes esame vien tik
individualios laisvos būtybės, kurios tik pačios sprendžia savo likimą. Būta toks
eksperimentas, kuriame žmonėms reikėjo žaibiškai išgirdus klausimą apsispręsti,
paspaudus pasirinkimo variantą. „Tyrimo rezultatai buvo tokie: smegenys į
stimulą sureaguoja po 0,0001 sekundės (tą parodo elektroencefalogramos
pokyčiai), tiriamieji paspaudžia mygtuką po 0,1 sekundės, o sąmoningą sprendimą
tai padaryti jie priima tik po 0,5 sekundės. Tai reiškia, kad žmogus sąmoningai
nusprendžia atlikti veiksmą tada, kai veiksmas jau atliktas! <...> Jų
smegenys sukūrė iliuziją, kad procesą valdo jos (p. 180).“ Išties
neįtikėtina, bet kitą vertus, kai sakome, jog pasikliaujame Visata ir likimu,
galima sakyti, kad leidžiame save vesti per holograminius patyrimus. Autorius toliau
nagrinėja, ar visgi žmogus turi įtakos kurti ir valdyti savo gyvenimą ir,
pasirodo, Talbot randa ne vieną argumentą, kad taip.
Visgi knygoje yra ir
daugiau pavyzdžių ir įdomybių, kurie plečia tam tikrus suvokimus apie mus
supantį pasaulį. Nuostabą kelia tik keli dalykai. Knyga rašyta maždaug
1990-1991 metais ir dalis mokslinės literatūros jau turėtų būti arba nusenusi,
arba jau pasipildžiusi naujais tyrimais, juk praėjo jau trys dešimtmečiai,
tačiau tiek mokslo populiarinimo žurnaluose, tiek kitur retai kur aptinku kokių
nors platesnių tyrinėjimo išvadų, o ir apskritai kyla įspūdis, jog tai nėra
mokslininkų bei jų mentorių labai itin mėgstama sritis ir finansuojami projektai.
Manau, kad tai daroma iš dalies sąmoningai kvantinę fiziką marginalizuojant
politiniais sumetimais.
Kitas labai mane
šokiravęs dalykas yra tai, kad Michael Talbot, kuris atsidavusiai rašė šią
knygą, kuris tikėjo minčių galia ir tai, jog galima minčių jėga pagydyti ne tik
ligas, bet ir atsiauginti kaulus (tokių pavyzdžių su rentgeno nuotraukomis
rasite knygoje), pats po metų nuo šios knygos išleidimo mirė nuo leukemijos.
Vadinasi, knygoje surašyti dalykai, kuriais, tikiu, Talbot tikrai save gydė ir
keitė, bet perkeisti negalėjo, mums sufleruoja, kad, nors ir galime save gydyti
minčių galia, bet reiktų tą gerai pamatuoti? Klausimų daugiau, nei atsakymų,
tačiau dabar pasikeitė kartos, mes kur kas labiau žinome apie minčių galią ir
kolektyvinę sąmonę nei bet kada anksčiau. Knyga vis vien verčia mąstyti ir
tyrinėti viską labai plačiai ir tai yra ne tik žavu, bet ir naudinga. Recenziją
baigsiu citata, kuri, sakyčiau, visoje toje holograminėje Visatoje mums,
žmonėms, rodo savitą evoliucijos būties kryptį ir apibendrina naujas žinias,
atėjusias į žmonių kolektyvinę sąmonę.
„Šri Aurobindas sako: „Turime
išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų,
iš pasaulio ir idėjų spąstų... visa tai įkalina mūsų sielas formų nelaisvėje, o
mes turime iš formų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti
beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo potyrio prie kito potyrio, nuo vieno
nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes
tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik ribos formos, tik bandymai išreikšti tai,
kas yra neišreiškiama (p. 250).“
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą