Knyga: Philippe Claudel "Pono Linio dukraitė"

 Philippe Claudel. „Pono Linio dukraitė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai pirmąkart perskaičiau Baltų lankų išleista prancūzų režisieriaus ir rašytojo Philippe Claudel (g. 1962) romaną Brodekas, pamaniau sau: „va čia genialus autorius!“ Po to ėmiau žvalgytis kitų romanų lietuviškai: Pilkosios sielos, Šuns archipelagas. Visai neseniai Jonė Ramunytė išvertė ketvirtąjį autoriaus romaną lietuviškai Pono Linio dukraitė (pranc. La Petite Fille de Monsieur Linh), kuris tėvynėje pasirodė 2005 metais.

 

Prisipažinsiu iškart, kad keblu su Ph. Claudelio literatūra, nes kaskart knyga vis prastesnė ir prastesnė, kad imu abejoti, ar iš tikrųjų buvau apsvaigęs nuo Brodeko? Naujausias romanas Pono Linio dukraitė itin nedidelis, kol kas trumpiausias rašytojo romanas, kuris labiau primena ne romaną, o apsakymą. Istorija pasakoja apie iš tolimosios Azijos į Europos didmiestį atplaukusį senuką Linių, kuris nuolat prie savęs spaudžia anūkėlę Sang diû (prancūzai girdi reikšmę Be Dievo). Kaip jau įprasta Claudelio romanams, taip ir čionai konkrečiai neįvardijami jokie politiniai kontekstai, nei laikmetis, nei kur senukas atvyko, nei iš kokios šalies, kurioje periodiškai vyksta karai, jis pabėgo (Vietnamas? Kambodža? Laosas? Indonezija?).

 

Eliminuodamas politinius ir istorinius kontekstus, Ph. Claudel tekstas labiau primena egzistencialisto klasiko A. Camus braižą. Susitelkęs į egzistencines pagrindinio veikėjo pajautas, jis plėtoja, ką reiškia gyventi svetimoje šalyje, kurioje temoki pasakyti laba diena, kai visas pasaulis tėra toji mažylė ant rankų, o pagrindiniu košmaru tampa prisiminimai apie nusiaubtą tėvynę, nužudytą sūnų ir sūnaus žmoną. Senukas su niekuo beveik nebendrauja, jis glaudžiasi laikinai pabėgėlių namuose, kuriuos netrukus uždarys, o jį su dukraite nežinia kur perkels.

 

Galiausiai senukas sutinka vietinį storulį vardu Barkas. Istorija gana makabriška, nes abu nemoka vienas kito kalbos, tačiau rituališkai susitinka netoli atrakcionų parko suolelio ir senukas pasakoja apie tolimus kraštus, o Barkas apie savo santykius su mirusia žmona, kuri dirbo atrakcionų parke. Abu vyrai yra netekę savo pasaulio, tad jų nesusikalbėjimas tampa savitu susikalbėjimu. Senukas pabėgėlis kuria iliuziją, kad ponas Barkas viską supranta, todėl netrukus jis tampa geriausiu draugu. „Kai ponas Linis ištraukia jam skirtą pakelį, ponas barkas visada pajunta nežymų virpulį, kažką malonaus, tai tiesiog kutena vidurius ir kyla į gerklę. Tada jis šypsosi seniui, dėkoja, bemat atidaro pakelį, sprigteli į dugnelį, išsitraukia cigaretę (p 51)“.

Philipped Claudel

 

Daugmaž nuo pat romano pradžios tampa aišku, jog tikroji senuko dukraitė tėra iliuzija, už kurios pagrindinis veikėjas laikosi, kad išgyventų netekties skausmą. Labai panašu į tuos filmus, kuriuose vaizduojamos kuoktelėjusios moterys, netekusios savo kūdikių, kai į vystyklus susivyniojusios malkas tamposi kur papuola. Tikrovė per sudėtinga, todėl senukui reikia pakaitalo, alternatyvios iliuzijos, kuri sietų jo egzistavimo prasmę su tėvyne ir prisiminimais. Tam tikra prasme dialogas su ponu Barku irgi yra iliuzija, gražiai ir viltingai knygoje audžiama, tačiau turinti pragaištingą finalą, kuris, tiesą sakant, man pasirodė pernelyg banalus ir nuspėjamas.

 

Romano ritmas audžiamas nuolatinių pasikartojančių pagrindinio veikėjų veiksmų seka, todėl daug kasdieniškos karo pabėgėlio rutinos. „Ponas Linis visada randa šalia čiužinio savo valgį. Nusilenkia, padėkoja. Niekas nekreipia į jį dėmesio, neprataria jam nė žodžio. Bet jam tai nė motais. Jis ne vienas. Yra Sang diû. Ir storulis, jo draugas (p. 54).“ Šiuo atveju man šis pasakojimo audinys susišaukia su neseniai Baltų lankų išleistu Agotos Kristof romanu Vakar, kuriame taip pat vaizduojamas nelaimingas, prislėgtas karo pabėgėlis, kuris svetimoje šalyje nebeturi ateities. Priešingai nei Pono Linio dukraitė, romanu Vakar nebuvo sunku patikėti, o nuotaika ir siužetas veikė ir kūrė išties įtikinamą slogią bedalio gyvenimo atmosferą.

 

Šiuo atveju Philippe Claudel romanas laikosi ant vienos idėjos: nereikia jokios verbalinės kalbos išsakyti netekties skausmui, galima tiesiog būti šalia kenčiančiojo su savo kančia, kaip atsvara, ir tokiu paguodos būdu išsilaikyti prasmę praradusiame pasaulyje. Visgi romanas vienas prastesnių Claudelio darbų. Menkasiužetis, mažai intrigos, daug kas nuspėjama nuo pat pradžių, ribojama įdomesnių siužetinių sprendinių, žaismės ir aktualumo. Man priminė pačius prasčiausius italų rašytojo Alessandro Baricco, šiaip jau mano mėgstamo rašytojo, pasakojimus, stokojančios kažin kokio tikrumo ir aistros. Jeigu ateityje ir pasirodytų koks nors Claudelio romanas, gerai pagalvočiau, ar benorėčiau šitaip nusivilti.

 

Jūsų Maištinga Siela