„Su kai kuriais mes
buvome nuolatiniame vaidmenyje: jie apsimesdavo, kad girdi, aš apsimesdavau,
kad tikiu. Norėdama bent truputį įtraukti juos į knygą, stengiausi sugalvoti
visokių fokusų jiems atskirai mažyčiame kambarėlyje prie kabineto. Bet būtent
jie, žinokit, suformavo mano sugyvenamą charakterį, tik dirbdama su jais
turėjau galimybę mokytis kantrybės, elgesio lankstumo ir net suprasti, kad
dažnai pasaulis laikosi ant tų, kuriems „ant literatūros nusišikt“. {...} Ir
apskritai – manau, kad mokytojo žvilgsnis į pasaulį turėtų būti motyvuojantis,
šviesus, kad vaikas norėtų gyventi, dirbti, keistis. Dirbančiam mokytojui
negali būti „dzin“. Jis, norėdamas pasaulį vaikui padaryti suprantamesnį, turi
suvokti savo ribotumą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą“.Violeta
Tapinienė.
Ši citata paimta iš interviu, publikuoto „Literatūra
ir menas“ leidinyje. Nors Violetos Tapinienės knygos neskaičiau (turiu nuo „Knygų
mugės“ laikų), tačiau interviu man pasirodė jautrus ir geras, net sunku
patikėti, kad ji tiek gali ištisai cituoti rašytojus, kalbėdama vienu metu apie
sovietinį periodą, o iš kitos – apie tai, kaip gera kartais naktimis nemiegoti.
Žodžiu, pasižiūrėjau, kad šiandien dar ir Mokytojų diena. Išvis pataikiau.
Pradėsiu nuo šio serialo komercinės sėkmės. 11 „Emmy“
nominacijų, iš kurių šiam projektui pavyko laimėti net šešis. Britų mini vieno
sezono serialas „Elniukas“ (angl. Baby Reindeer), kurį
režisavo ir pagrindinę rolę sukūrė Richard Gadd, pastarajam buvo įteiktas ir „Emmy“
kaip geriausiam mini serialo aktoriui. Kiek man žinoma, serialas gana
skandalingas, nes sukurtas pagal tikrus įvykius, nors seriale daug kas
pakeista, vardai ir visa kita, bet tikrieji prototipai – tiksliau Fiona Harvey
reikalauja 50 milijonų kompensacijos ir jau padavė serialo kūrėjus į teismą dėl
panaudotos jos istorijos. Kol kas nežinau, kaip einasi tas teismas, tad tik
apžvelgsiu keliais štrichais, kodėl verta arba neverta žiūrėti „Elniuką“.
Įsivaizduokite, kad siekiate savo karjeros kaip
nuoširdusis Donis, kuris svajoja tapti geru komiku, bet esmė, kad šaltoje ir
brutalioje Škotijoje Doniui nelabai sekasi, čia alaus mėgėjams kur kas smagiau
žiūrėti kokias nors futbolo rungtynes, nei klouniškus pasirodymus, todėl Doniui
tenka sudurti galą su galu ir dirbti vietos bare barmenu. Vieną dieną į barą
užeina storuliukė Marta, labai liūdna ir prislėgta, Donis jai būna malonus,
pasiūlo arbatos, tačiau netrukus Marta ima lankytis kasdien, o vietos lankytojai
piršti Donį Martai. Galiausiai tai perauga į maniakiškus santykius, pasirodo, Marta
turi psichikos sutrikimą ir ji taip prisiriša prie Donio, kad ima jį persekioti
nesustabdomai telefoniniais skambučiais, komentuoti socialiniuose tinkluose
kiekvieną jo nuotrauką ir dergtis iš merginų Donio paskyros drauguose. Žodžiu, Marta
ima daryti nenormalų spaudimą, kad Doniui nieko kito nebelieka daryti, tik
kreiptis į policiją...
Žodžiu, tolesnis serialas yra apie Donio pastangas
kurti komiko karjerą ir nusikratyti prielipos Martos, tačiau nesiseka nei
vienas, nei kitas. Serialas stebina! Išties jį stebėti buvo įdomu jau vien dėl
to, kad analogiškai žinojau panašių gyvenimiškų situacijų ir atpažinau veikėjų
tipažus kaip logiškus ir pagrįstus. Žinoma, Marta, kurios vaidmenį sukūrė
aktorė Jessica Gunning ir kuri taip pat pelnė už vaidmenį „Emmy“, yra savaime
suprantama. Marta ligonis, jau turėjusi skandalingos prielipos ir teroristės
kriminalinę praeitį, todėl jos veiksmai ir neadekvatus elgesys savaime
suprantamas ir priimtinas, tačiau kur kas sudėtingesnis atrodo pats Donis. Jis bando
atsikratyti Marta, tačiau kartu fetišistiškai mėgaujasi jos persekiojimu ir
savo gyvenimo žlugdymu. Ne kartą pagalvojau, kad Donis psichologinis mazochistas,
labai prieštaringa asmenybė, kuri neigia ir bando išsivaduoti, tačiau trūksta
ryžto.
Tai Fiona Harvey, kuri sakosi, jog yra Martos personažės prototipas ir jos gyvenimo istorija buvo pasinaudota.
Vienoje serijoje parodoma ir Donio priešistorė. Jis apsvaigintas
vieno prodiuserio yra išprievartaujamas vyro, tačiau netgi suvokdamas, ką su
juo daro Darjanas, jis vis tiek lankosi jo namuose ir svaiginasi narkotikais, o
po to tampa auka, kuri išgyvena pačius keisčiausius dalykus, bet labiausiai
savo seksualumo krizę. Jis ima maniakiškai eksperimentuoti, tačiau labiausiai
jam pasiseka su transeksualia Teri. Su pastarąja bando megzti santykius, tačiau
beprotiški Martos veiksmai ir uzurpavimas paverčia viską labai beprotiškai
komišku gyvenimu. Stebina ir Donio neryžtingumas, nemokėjimas susitvarkyti su
Marta, pavyzdžiui, jis lankosi pas policininkus, nesugeba tiesiog nereaguoti į
Martos žinutes ir net nebando pasikeisti telefono numerio. Galų gale Donis,
atrodo, lyg šunytis, pririštas savo noru prie būdos, nekenčia grandinių, tačiau
be jų negali... Tiesa, stebėtinai pavaizduotas pareigūnų abejingumas, kuris
rodo, jog seksizmas yra ir iš kitos pusės. Niekas nenori terliotis su vyru,
kuris patiria seksualinį moters spaudimą, nes atrodo, jog tai jokia problema,
problema būtų, jeigu moteris būtų persekiojama. Liurbis policininkas už stiklo
pavaizduotas kaip ameba, bet gal tai ką nors sako apie Škotijos teisėsaugą, ko
aš nežinau, ir šis pasirinkimas yra gana taiklus?
Serialo tekstūra kitoniška. Režisierius moka išjudinti
situaciją ir perteikti ją ekspresyviai. Seriale labai daug stambaus kadro,
didelių akių, bėgančio prakaito ir atrodo apskritai viskas labai kūniška. Nors
serialas apie psichinius sutrikimus ir draminis dėmuo labai svarbus, tačiau
režisieriui pavyko istorijai suteikti komedijos atspalvio. Pavyzdžiui, Marta
vaizduojama tiesmuka teroristė, pabrėžiant jos kūno išskirtinumą, o Donio tėvai
išvis perteikiami kaip lėlės karikatūros, kurios sėdi ant sofos ir vaizduoja
motinos ir tėvo stereotipinius vaidmenis. Atrodo, jog režisierius sujungia
negyvumą su dinamiškumu, išgauna gana unikalią serialo tekstūrą, kuri,
sakyčiau, labai veikia ir tą pastebi žiūrovai ir kritikai, skirdami daugybę „Emmy“
nominacijų.
Man patiko „Elniukas“, patiko, kad serijos trumputės,
vos pusvalandis, kai kada nė tiek ir galima sužiūrėti per pusdienį. Ekspresyvumas,
įdomūs personažai, psichinės traumos, liūdno komiko niuansas atspindi, kad tarp
juoko ir verksmo yra labai trapi riba. Puikus serialo montažas, kadrų gausa ir gera
bei įsimintina vaidyba leido šiuo serialu pasimėgauti nuo pradžių iki galo. Gal
ne visiems patiks, tačiau man suveikė.
Net neįsivaizduojate, kiek pas mane pastaruoju metu
minčių apie tai, kaip mane vertina, mato ir ką apie mane sako kiti. Ogi be
reikalo. Viską, ką pradedu manyti apie save socialinėje erdvėje, tampa nuspėjamais
kitų pasakymais, nepasakymais, atsklidusiais pletkais ir t. t. Tai žeidžia tol,
kol pats sąmoningai ar nesąmoningai iš inercijos leidžiuosi į modelius kas, ką
ir kaip apie tave pasakys, bet esmė tame, kad tai taip absoliučiai nesvarbu,
kad net graudu ir juokinga, kiek tokios iliuzijos gali įvaryti streso, panikos
ir nepatogumų, galų gale tai atima gyvybines ir kūrybines galias, dažnai jaučiuosi
dėl to prislėgtas, pažeidžiamas ir privalau, atrodo, elgtis ir sakyti
atsargiau, nei sau leisčiau.
Visgi pirmoji gera žinia yra ta, kad suvokiu šią
situaciją ir ją atpažinęs galiu keisti savo minčių algoritmą, tyčia žaisdamas, paleisdamas
dramatiškas mintis juokais, pokštaudamas. Nerimtumas išties labai geras ginklas
įveikti sunkumui, mes esame dažnai per rimti ir dažnai negailestingi kitiems,
nes manome, kad ir kiti taip su mumis. Kitaip sakant, esame atšvaitai vieni
kitų, todėl, jeigu pakeiti savo aukos poziciją į tai, kad tavęs iš esmės
neįmanoma sužeisti, kol pats neleidi emociškai ir mentališkai sužeidžiamas, esi
nenugalimas. Tą žinant diena tampa kitokia ir tu kitiems tampi kitoks.
Mintis, kad kiti nesvarbūs, sakysite, pernelyg
egoistiška, tačiau viskas yra ne apie kitus, viskas yra apie jūsų santykį su
išore, kurioje kiti iš esmės nelemia tavo vidinės būsenos, jeigu nesutelki visų
savo jausmų ir minčių į kitus. Vadovaudamiesi šia logika iš esmės, galima
sakyti, kad didžioji dalis gyvenimiškų problemų (nekalbu apie sveikatą, fizines
nelaimes ir tų dalykų, kurie neatšaukimai įvyksta kaip tragedija), visgi didžioji
dalis tėra tik iliuzijos, mes kuriame problemas, kurias spręstume, nes
nežinome, ką be jų darytume. Bet juk dėl to, kad judame iš inercijos
susireikšminę. Manau, kuriant lengvumą kasdienybėje svarbu atsisakyti šito.
Aš atsisakau kurti problemas.
Aš atsisakau kurti problemas.
Aš atsisakau kurti problemas.
Aš atsisakau kurti problemas...
Geriau netgi sakyti tokią mantrą, be žodžio problemos:
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
