Serialas: "Žmogžudystė tame pačiame pastate" /"Only Murders in the Building" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

 

Serialo „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ (angl. Only Murders in the Building) pirmąjį sezoną sužiūrėjau be didesnės nuostabos ir pretenzijų, trokšdamas tiesiog pramogos, kad serialas būtų dinamiškas, įtraukiantis, bet ne koks nors šedevras, kurį reikėtų sunkiai permąstyti ar analizuoti. Šis serialas jau sulaukė keturių visame pasaulyje pripažintų sezonų, o paskutinysis net rekordinių Emmy nominacijų, todėl, reikia manyti, kad su kiekvienu sezonu „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ tik gerės ir gerės. Man šis serialo sezonas turėjo savų privalumų ir savų trūkumų, todėl apžvelgsiu keliais esminiais štrichais, kaip man pasirodė pirmasis sezonas.

 

Pirmiausia serialą pasirinkau dėl didelio populiarumo, gerų vertinimų ir, žinoma, aktorių. Seriale pasirodo pop muzikos žvaigždė Selena Gomez (Mabelė), komikai aktoriai, dainininkai Steve Martin (Čarlis) ir Martin Short (Oliveris), kurie tampa centriniais veikėjais šiame ir būsimuose sezonuose. Šioji trijulė gyvena vienuose prabangiuose nuomojamuose centrinio didmiesčio apartamentuose. Namas didžiulis, jame gyvena įvairiausio plauko asmenys, įskaitant ir čionai apsistojusius Holivudo aktorius ar pasaulinio garso žvaigždes, pavyzdžiui, dainininkas Stingas, kuris nusifilmuoja viename epizode, suvaidinęs patį save. Pirmojoje sezono serijoje Mabelė, Čarlis ir Oliveris susipažįsta lemtingą žmogžudystės vakarą. Jie visi trys vieni kitų nepažįsta, tačiau netrukus išsiaiškina, kad juos vienija didžiulė aistra detektyvinėms tinklalaidžių istorijoms, visi klausosi vieno ir to paties įrašo ir su nekantrumu laukia vis kitos tinklalaidės laidos. Žmogžudystė, kuri įvyksta tą naktį, juos paskatina susibičiuliauti ir įtraukia į tikrovės įvykius, galiausiai jie patys tampa populiarūs detektyvai, kurie kuria savo tinklalaidę.

Kadrai iš serialo.

 

Serialas stengiasi išlaikyti lengvą ir pramoginį koloritą, t. y. pateikti pagrindinius veikėjus kaip lengvai nerūpestingus vyrukus su jaunąja dama priešaky. Trijulė išties komiška, nes nederanti, tačiau jie visi randa pamažu daug paslapčių ir sezonas iš tikrųjų kiekvienoje serijoje pateikia vis naujų ir gan netikėtų detektyvinių hipotezių, aišku, planingai klaidinančių, nes jos tuoj visos sugriūna. Komiškos situacijos ir kraupi žmogžudystė iš tikrųjų išgauna kažką panašaus į animacinį serialą „Skubis Du“ – nepalioviau apie tai galvoti. Kompetencijų neturintys, tačiau kvailą smalsumą ir visur norą tirti, kištis ir atskleisti tiesą veikėjai kaip užprogramuoti tampa karikatūriniais veikėjais. Galiausiai per šį sezoną sužinome, kodėl Čarlis vienišas, kepa kiaušinienę ir kaskart vis išmeta, kodėl Oliveris bankrutavęs ir tuoj jį išmes iš namų, kokias santykių paslaptis slepia Mabelė. Jų biografijos nesudėtingos, bandoma atskleisti ir išbalansuoti jų karikatūras į žmogiškąją pusę, parodyti, kad net ir kvailelius primenantys pseudo detektyvai turi savo skaudžius išgyvenimus ir... tai gana tipiška, tikėtina ir kiek nuvalkiota.

 

Nepaisant to, kad veikėjai žaižaruojantys, mano nuomone, serialas šiek tiek pernelyg infantilus. Čia nesitikėkite kokio nors „išlaužto“ subtilaus britiško humoro, kokį dedasi turintis, tarkim, Puaro. Ne, serialas remiasi amerikietiškų lėkštokų komedijų ištakomis ir to neslepia. Nepasakyčiau, kad ir detektyvinė linija kažin kuo smarkiai ypatinga. Iš tikrųjų smagu, kol žiūri be perstojo seriją po serijos ir viskas teka sava vaga, tačiau atsitraukus nuo serialo ir permąsčius visą jo koncepciją, man pasirodė, kad pirmasis sezonas per lėkštas, nuspėjamas, karikatūrinis ir vietomis beveik priartėjantis prie situacijų parodijų, pavyzdžiui, kaip serialas „Draugai“.

 

Pasigedau įdomesnės pačios serialo idėjos, geresnio ir labiau svaiginančio siužeto, nes dabar iš esmės serialo kūrėjai pelningai gudrauja, pastatydami priešaky populiariąją Seleną Gomez (dėl ko serialą būtinai žiūrės jaunimas) ir senesniąją kartą, iš esmės pataikaudami žiūrovams, jie sulydo Agata Kristi primenančius gana vienplanius siužetinius detektyvinius elementus su amerikietiškos komedijos tradicija. Turime iškeptą puikų ir populiarų serialą visuomenei, tačiau kokybine prasme, jis tik pramoginis, pernelyg lėkštas ir, tiesą sakant, nuspėjamas. Tenka išsiduoti, kad nuspėjau ir šio sezono pagrindinį žudiką, tai buvo pernelyg akivaizdu.

 

Tiesa, mano draugas, kuris irgi žiūrėjo šį serialą, iškart užsimanė antrojo sezono, o aš pasavau, nes reikia truputį atsigauti, pasižiūrėti ko nors įdomesnio ir paveikesnio. Net nežinau, ar verta žiūrėti antrąjį sezoną, tačiau, kai norėsis lengvo ir neįpareigojančio, turėsiu galvoje, kad šis serialas turi ir kitų sezonų, galgi net geresnių už pirmąjį.

P. S. Čia galite lietuviškai paskaityti įdomių faktų apie šį serialą ir filmavimo procesą. ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Visos Bo baimės" / "Beau Is Afraid"

 

Sveiki,

 

Kas tik nežino „Paveldėtas“ ir „Saulės kultas“ režisieriaus Ari Aster? Būsiu vienas iš tų, kurie laukė trečiojo režisieriaus filmo „Visos Bo baimės“ (angl. Beau Is Afraid) (2023). Trijų valandų pasakojime aktoriaus Joaquin Phoenix veikėjas Bo, tikriausiai pažodžiui išvertus Gražusis, keliauja aplankyti savo motinos, iš pradžių gyvos, o po to jau ir mirusios. Kelionė trunka, atrodo, visą amžinybę, tačiau tik būdas režisieriui papasakoti žmogiškosios tragikomedijos istoriją, kurioje galime atpažinti patys save.

 

Bo – sutraumuotas vidutinio amžiaus vyras, kuris turi psichologinių problemų. Jo protas patologiškai iškreipia tikrovės vaizdinius, o jiems slopinti terapeutas gydytojas išrašė stiprius vaistus. Tiesa, neaišku, ar jie labiau slopina, ar plečia tas haliucinacijas, tačiau Bo gyvena siaubingame žudynių, narkomanų, prostitučių kvartale, arba bent jau jam taip atrodo. Jį nuolat persekioja demonai, jis nebejaučia natūralios laiko tėkmės, o žmonės gali tapti visai nebe žmonės, o proto ir vaizduotės sukurtomis projekcijomis. Galiausiai režisierius konstruoja Bo kelionę kaip Dantės ir Vergilijaus kelionę per devynis pragaro ratus, tačiau tai tampa Bo vaikystės, jaunystės, dabarties ir senatvės chaotiška tekstūra, kurią dar iliustruoja ir absoliutūs sąmonės užtemimai, animaciniai ir makabriškos komedijos intarpai ir, atrodo, visiški nonsensui būdingi simboliai, pavyzdžiui, teatras miške, kuris aiškiai iliustruoja vaikystės pasakų ir mokyklinės scenos nuotrupas. Žodžiu, režisierius konstruoja realybę ne visiškai beprotiškai, bet analizuodamas, kaip galėtų veikti palaužto psichinio ligonio matymas, sudurstydamas iš veikėjo paaugliškos nesėkmingos pirmosios meilės bei valdingos ir kontroliuoti mėgstančios motinos.

 

Filmas yra totali beprotybė, pakrikusios sąmonės vaizdinio koliažas, kuris žiūrovą pritrenkia savo originaliais ir netikėtais sprendiniais bei nuolat kintančia dinamine ekspresija. Atrodo, kad myžnius Bo absoliučiai bevalis, jis keliauja ir nuolat verkšlena. Nors jis ir sutrikęs bei pakrikęs, seniai manęs neerzino toks besąlygiškas veikėjo zyzimas ir pasidavimas tų vaizdinių spaudimui. Atrodo, kad jis net nesistengia suprasti ir kovoti. Iš vienos pusės tai pateisinama, nes filmas idėjinis, už visų simbolių ir net veikėjo veiksmų yra kita reikšmė. Filmas nepalieka abejingo, netgi jeigu jis jums absoliučiai nepatiks, jūs jį prisiminsite, jeigu pažiūrėsite iki galo. Visgi lyginant, kad ir su „Saulės kultu“, „Visos Bo baimės“ atrodo šiek tiek ištęstas, viduryje filmo ištinka kažkokia didelė pauzinė duobė, kuri verčia dirsčioti į laikrodį. Gal per daug užsiboksuota su pagrindinio veikėjo melancholija ir prislėgimu, kažkaip vietomis norėjosi ne tik veikėjo plūduriavimo nekintančioje emocinėje padėtyje, bet ir kažkokio kitokio vyksmo, galgi daug ką būtų išsprendę juostos sutrumpinimas. Nepaisant visko, filmas man patiko, nes jis kėlė dvejopus jausmus. Gal tai ne mėgstamiausias visuminis režisieriaus darbas, tačiau išlaiko savo keistumą, siaubo filmo naujo braižo būsimą klasiką.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražus sūnus" / "Gražus vaikinas" / "Beautiful Boy"

Sveiki,

Ką gi, man Kino pavasaris jau prasidėjo ir pirmasis šiųmetis filmas iš repertuaro, neskaitant sausį matytas kelias „Oskarui“ nominuotas juostas ir po to įtrauktas į festivalį, visgi yra drama apie narkomaną jaunuolį Nikį. Filmas pavadintas simboliškai „Gražus sūnus“ (angl. Beautiful Boy) (2018), kai kas įsigudrino juostą versti „Gražus vaikinas“. Kad nė velnio pagrindinio veikėjo poelgiai ir pomėgiai nėra gražūs. Jis turi mylintį tėvą, su kuriuo kuria artimus ryšius, gali juo pasitikėti, atrodo, ir santykiai su mama pakankamai tvarkingi – jo nesmaugia persistengdama supermamytės vaidmeniu. Jis stos į koledžą, jis turi merginą, bet... Kažkas timpteli, kaip koks likimas ar viduje įsirangęs demonas ir traukia jį nuolat gyventi euforijoje, trokšti atitrūkti nuo realybės, nepaisant sėkmės.

Iš esmės didžiąją filmo dalį pragalvojau: kokio velnio jis į tuos narkotikus lenda, kai viską turi?! Žinojau, kad atsakymo nebus, nes tai tikriausiai visai nesusiję nei su šeimos santykiais, nei su asmenine veikla. Tai tiesiog užprogramuota žmogaus likime. Visgi filmas užuot kvietęs diskutuoti liko labiau toks parodomasis – lėtas, poetiškas, prisodrintas tylios tėviškos kantrios kančios nuolat gelbėti sūnų iš gėdingų situaciją, bet ir vieną dieną tai pasibaigia... Atrodo, tai drama, atrodo, situacija beviltiška, tačiau jos vaizdavimo būdas pasirinktas itin atsargus ir korektiškas, tarsi filmas būtų kurtas „per viduriuką“ – eitų jį pasižiūrėti ir masinio kino žiūrovai, ir gurmanai.

Asmeniškai pritrūko man kitokio režisūrinio braižo, kitokio istorijos niuanso. Pradėkime nuo to, kad ne visada patikėjau nuolankiuoju ir viską suprantančiu tėvu t. y. jo veiksmais suprasti, pateisinti ir išgelbėti sūnų. Tai vienas iš tų retesnių atvejų, kai ne mama gulasi po traukiniu, kad išgyventų atžalą, bet tėvas. Puiki serialo „Biuras“ žvaigždės Steve Carell vaidyba, ką jis darė – tai buvo išties labai geras pasirodymas, tačiau scenarijui turėčiau priekabių: na, nepatikėjau tuo nuolankumu, kuris veikiau kaip holivudinis netiesioginis pamokslavimas, visgi prasimušė pro pačią istoriją ir vertė abejoti veikėjo veiksmais ir santykiais.

Visgi neapleido jausmas, kad čia pernelyg su tais narkotikais užnuodyta ir pati istorija – pasaldinta, pernelyg švelni, netekusi savo probleminio aštrumo, tačiau afišuojanti tą melancholijos skausmą ir tėvų bejėgystę. Tarsi ir būtų teisingų dalykų, bet kartu abejoji režisieriaus pasirinkta perspektyva... Visgi filmą verta pamatyti dėl aktorių dueto vaidybos, įskaitant ir pamėgtą „Vadink mane savo vardu“ jaunosios kartos aktorių T. Chalamet. Taip pat filme nėra viskas perteikta pačiu lėkščiausiu būdu, norima įnešti ir šviesių istorijos momentų, išlaikyti tą gražiojo sūnaus balansą, tačiau mes gi ne kvailiai, ir žinome, kad gyvenime kartais kančia būna kur kas baisesnė, nei šioje istorijoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:7.3

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Garsiau už bombas" / "Louder Than Bombs"

Sveiki,

Vedamas puikaus Isabelle Huppert pasirodymo filme „Ji“, nusprendžiau pažiūrėti ir kitus šios aktorės darbus. Filmas „Garsiau už bombas“ (angl. Louder Than Bombs) (2015) buvo pasiteiktas dvejopai: vieni kritikai filmą gyrė, kai kurie peikė, žiūrovai taip pat pasidalijo į nuomonių stovyklas. Ar verta žiūrėti šeimos dramą, kurioje laisvamaniški santykiai, meilužiai, veržimasis į mirtį, tėvų ir vaikų santykiai? Be jokios abejonės, filmo scenarijus vykęs, tačiau gali pristigti originalumo ir naujų vėjų, įžvalgų jau ne kartą „rimtame kine“ narpliojamoms problemoms.

Iš esmės filmo trūkumai yra netgi keli. Visų pirma pasakojama istorija jau kažkur matyta ir pasakojimo maniera (iš praeities į praeitį ir atvirkščiai) niekuo nebenustebins netgi visai neišrankų kino žiūrovą. Filmas primena jau toje pačioje „Scanoramoje“ pristatytoje dramoje „Tūkstantį kartų labanakt“, kurioje Juliette Binoche veržisi su fotoaparatu į teroristines šalis fotografuoti karštų įvykių. Šįkart puikią prancūzų aktorę keičia kita pritrenkianti prancūzų aktorė Isabelle Huppert, kuri atlieka analogišką vaidmenį, tik šįkart filme skiriama daugiau dėmesio nevaldomos moters aistros būti pavojuje padariniams – du be motinos likę sūnūs kenčia įvairiai: vienam nesiseka santuoka ir jis bėga nuo atsakomybės; jaunėlis turi elgesio sutrikimų ir yra užsidaręs... Daugybę stigmatizuotų problemų, kuriems įtakos turėjo motinos mirtis ir jos šventumo mito griovimas, kitaip sakant, išsivadavimas nuo įvykių prisirišimo. 

Mėgstu tokias dramas, tačiau kuo daugiau tokių matau, tuo pretenzingiau imi vertinti ir ieškoti panašumų, priekabių, originalumo trūkumų... Ir visų šių minusų galima surasti ir aptikti filme „Garsiau už bombas“, kurioje turėjo sproginėti vyrukų gyvenimai, tačiau viskas tapo tylia drama, su miglota atomazga, kuri pernelyg biblijiškai „išsirišo“, netgi pernelyg paprastai, nes problemos išdėstytos gerai ir stipriai surėdyta struktūra. Iš esmės filmas geras, gerai žinomi aktoriai, atpažįstamos temos ir skausmai, tačiau jau praėjo kuris laikas nuo šio filmo, bet kažkodėl atslūgus viskam, filmą kažin kokiu įsimenamu nepavadinčiau... Bet kartą pamatyti siūlyčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela