Filmas: "Edingtonas" / "Eddington"

 

Sveiki,

 

Šiemet, atrodo, visi mano populiarieji ir mėgstamieji režisieriai grįžta su naujais kino projektais ir vienas iš jų yra „Paveldėtas“ (2018) ir „Saulės kultas“ (2019) režisierius Ari Aster su naujausiu filmu „Edingtonas“ (angl. Eddington) (2025), kuris, priešingai nei ankstesnieji jo siaubo kino projektai, bent jau Lietuvoje, susilaukė kontraversiškų vertinimų.

 

Kodėl mėgstu Ari Aster kaip siaubo filmo kūrėją? Jis geba paturbinti savo siaubo istorijas, pakylėti į kažin kokį „ne viskas taip akivaizdu“ lygį, moka kurti autentiškus pasakojimus, atranda netikėtų siaubo mokytų ir raiškos būdų. „Edingtonas“, sakyčiau, dar labiau nutolsta nuo klasikinių A. Aster kūrinių žanriniu požiūriu. Edingtonas – tai miestelis viduryje JAV pietų dykynių, kurio laikas 2020-ieji metai, taigi, pasaulį apėmusi pandemija ir beprotiška priešrasistinė akcija „Black Lives Matter“, Baltųjų rūmų D. Trumpo galimai inspiruotas šturmas. Daug kontrolės, bet ir daug maišto. Režisierius kuria atokaus miestelio bendruomenės modelį, kuris iš esmės atspindi viso pasaulio neramumus ir panašias tendencijas. Vieną dieną Edingtono miestelio šerifas Džo (aktorius Joaquin Phoenix) įsivelia į konfliktus su savo kadenciją baigiančiu Edingtono meru Tedu Garcia (aktorius Pedro Pascal).

 

Iš pradžių viskas vyksta labai infantiliai, atrodo, iš dyko principingumo dėl medicininės kaukės nedėvėjimo viešoje vietoje, o vėliau, kaip paaiškėja, Džo turi priekaištų Tedui dėl žmonos depresijos, nes ji kadaise turėjo apsidaryti abortą, kadangi Tedas nenorėjo kūdikio. Galiausiai visas konfliktas tampa viena didžiule susiskaldžiusios bendruomenės mėsmale. Bendruomenė protestuoja prieš rasizmą, pats Tedas – prieš taisykles ir pandemijos savisaugą, Tedas nori pasinaudoti sąlygomis ir vėl laimėti rinkimus... Visko šiame filme tiek daug! Iš pradžių atrodo, kad režisierius kuria socialinio paklusnumo ir iš to kylančias absurdiškumo įtampas (kas, aišku, irgi tiesa), bet vėliau filmas perauga į sunkiai suvokiama žudynių ir keršto puotą, kuriame susipina tarantiniškas modelis su šiuolaikinio vesterno niuansais. Labai patiko, kaip filmas atskleidė dronų ir išmaniųjų telefonų formuojamas „tiesos“ perspektyvas, kaip sklinda suprojektuota tariama tiesa po socialinius tinklus ir kaip žmonės masiškai reaguoja ir vertina tikrovės aspektus pagal dažnai melagingą, bet emocionaliai „sukarpytą“ informaciją, išimtą iš konteksto. Socialinių pasidalinimų platformos augina savo supriešintas ideologiškai armijas, kurios galų gale išeina į gatves. Lietuvoje panašiu laikotarpiu turėjome „Šeimos maršo“ suvažiavimus, susibūrusius per socialinius tinklus, kurie buvo nukreipti prieš LGBTQ bendruomenę ir apskritai prieš vakarietišką kultūrą.

 

Nors pagrindinė siužeto linija – pakvaišęs šerifas Tedas tampa sukurtu vietos monstru, pasipriešinimo subjektu, kuris kaip kokiame kompiuteriniame žaidime pradeda visus skersti, nes nebeatlaiko psichiškai tikrovės: pandemija atėmė protą ne tik jam, bet ir jo žmonai Luizai (aktorė Emma Stone), pastaroji palieka sutuoktinį su savo motina ir pasitraukia su sąmokslo teorijos skleidėju... Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa išprotėjęs, neracionalus, be taisyklių ir susiskaldęs. Tą pandemijos ir draudimo metu puikiai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai susikūrė vakserių ir antivakserių priešprieša. Daug pykčio, daug tariamos vienkryptės tiesos ir tiek mažai žmogiškumo. Edingtono bendruomenė tampa mažąja Amerika, taikliai su itin intelektualiai parašytu satyriniu scenarijumi, kur žanrų sintezėje išryškėja ištisa Ari Aster žaidimų išklotinė ir kritika. Tai visai kito lygio satyra!

 

Aš suprantu, kodėl kitiems šis filmas galėjo nepatikti. Jis gan lėtokas, bent jau pirmoji filmo pusė, tačiau mane iškart įtraukė apokalipsinės ir pranašiškos praeities visuomeninės gairės, kurias nesunkiai atpažinau, nes panašiai ir mes visi išgyvenome susipriešinę pandemijos metu. Čia prisiminiau ir kruopštų Lietuvos policijos „darbą“, kuri tiesiogiai iliustruoja „Edingtono“ situacijas: vienas lietuvis, sumąstęs pakvėpuoti tyru oru, išvyko į užmiestį, į mišką, tikėdamasis pasivaikščioti ir ten netikėtai už kaukės nedėvėjimą (lygioje vietoje!) gavo baudą. Filmas veikia kaip socialinė politinė galios ir paklusnumo satyra, atskleidžianti, kaip iš priespaudos ir niekinimo atsiranda chaosas, susiskaldymas, o technologijos ir sąmokslo teorijos pasitarnauja dar didesnei sumaiščiai. Vienu aspektu filmas apie nesusikalbėjimą, o kitu – apie individo poreikius gyventi laisvai. Akivaizdu, kad šioji neįprasta situacija priminė diktatūrą, nes bendruomeniškumas buvo iškeltas aukščiau kiekvieno individo poreikių, o bausmė ir paklusnumas tapo esminiu matu kiršinti(s). Sakyčiau, trūksta tokių intelektualiai tą siaubingą laikotarpį apmąstančių kino filmų (gal jų ir yra daugiau, tačiau manęs nepasiekia?), bet tai pavykusi satyra, kuri leidžia apmąstyti, kokiame absurdiškame laikotarpyje mes patys turškėmės kaip žvirbliai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Visos Bo baimės" / "Beau Is Afraid"

 

Sveiki,

 

Kas tik nežino „Paveldėtas“ ir „Saulės kultas“ režisieriaus Ari Aster? Būsiu vienas iš tų, kurie laukė trečiojo režisieriaus filmo „Visos Bo baimės“ (angl. Beau Is Afraid) (2023). Trijų valandų pasakojime aktoriaus Joaquin Phoenix veikėjas Bo, tikriausiai pažodžiui išvertus Gražusis, keliauja aplankyti savo motinos, iš pradžių gyvos, o po to jau ir mirusios. Kelionė trunka, atrodo, visą amžinybę, tačiau tik būdas režisieriui papasakoti žmogiškosios tragikomedijos istoriją, kurioje galime atpažinti patys save.

 

Bo – sutraumuotas vidutinio amžiaus vyras, kuris turi psichologinių problemų. Jo protas patologiškai iškreipia tikrovės vaizdinius, o jiems slopinti terapeutas gydytojas išrašė stiprius vaistus. Tiesa, neaišku, ar jie labiau slopina, ar plečia tas haliucinacijas, tačiau Bo gyvena siaubingame žudynių, narkomanų, prostitučių kvartale, arba bent jau jam taip atrodo. Jį nuolat persekioja demonai, jis nebejaučia natūralios laiko tėkmės, o žmonės gali tapti visai nebe žmonės, o proto ir vaizduotės sukurtomis projekcijomis. Galiausiai režisierius konstruoja Bo kelionę kaip Dantės ir Vergilijaus kelionę per devynis pragaro ratus, tačiau tai tampa Bo vaikystės, jaunystės, dabarties ir senatvės chaotiška tekstūra, kurią dar iliustruoja ir absoliutūs sąmonės užtemimai, animaciniai ir makabriškos komedijos intarpai ir, atrodo, visiški nonsensui būdingi simboliai, pavyzdžiui, teatras miške, kuris aiškiai iliustruoja vaikystės pasakų ir mokyklinės scenos nuotrupas. Žodžiu, režisierius konstruoja realybę ne visiškai beprotiškai, bet analizuodamas, kaip galėtų veikti palaužto psichinio ligonio matymas, sudurstydamas iš veikėjo paaugliškos nesėkmingos pirmosios meilės bei valdingos ir kontroliuoti mėgstančios motinos.

 

Filmas yra totali beprotybė, pakrikusios sąmonės vaizdinio koliažas, kuris žiūrovą pritrenkia savo originaliais ir netikėtais sprendiniais bei nuolat kintančia dinamine ekspresija. Atrodo, kad myžnius Bo absoliučiai bevalis, jis keliauja ir nuolat verkšlena. Nors jis ir sutrikęs bei pakrikęs, seniai manęs neerzino toks besąlygiškas veikėjo zyzimas ir pasidavimas tų vaizdinių spaudimui. Atrodo, kad jis net nesistengia suprasti ir kovoti. Iš vienos pusės tai pateisinama, nes filmas idėjinis, už visų simbolių ir net veikėjo veiksmų yra kita reikšmė. Filmas nepalieka abejingo, netgi jeigu jis jums absoliučiai nepatiks, jūs jį prisiminsite, jeigu pažiūrėsite iki galo. Visgi lyginant, kad ir su „Saulės kultu“, „Visos Bo baimės“ atrodo šiek tiek ištęstas, viduryje filmo ištinka kažkokia didelė pauzinė duobė, kuri verčia dirsčioti į laikrodį. Gal per daug užsiboksuota su pagrindinio veikėjo melancholija ir prislėgimu, kažkaip vietomis norėjosi ne tik veikėjo plūduriavimo nekintančioje emocinėje padėtyje, bet ir kažkokio kitokio vyksmo, galgi daug ką būtų išsprendę juostos sutrumpinimas. Nepaisant visko, filmas man patiko, nes jis kėlė dvejopus jausmus. Gal tai ne mėgstamiausias visuminis režisieriaus darbas, tačiau išlaiko savo keistumą, siaubo filmo naujo braižo būsimą klasiką.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulės kultas" / "Midsommar"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo filmų klišių ir atmosferos.

Nežinau, ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.

Didžioji dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina, kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“ dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.

Būtent dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti, nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus. Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...

Filmas, kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų, simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija, veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“ (2018).

Tikras stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos, ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.

Keistas, nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtas" / "Hereditary"

Sveiki,

Vienas labiausiai įsimenančių ir labiausiai baisiausių šių metų filmu tituluojamas Ari Aster pilnametražis darbas „Paveldėtas“ (angl. Hereditary) (2018). Iki tol niekam nežinomas talentingas režisierius iki tol kūręs tik trumpametražius filmus šiemet iš tikrųjų nustebino ne vieną. Išėjęs iš kino salės supratau, ką iš tikrųjų man sukėlė šis filmas – tokį jausmą patyriau, kai žiūrėjau D. Aronofsky „Motina!“ su Jennifer Lawrence ir Javier Bardem. Toks religine ir sektantiška tema šokiruojantis filmas, vertas pamąstymų.

Na, dėl „Paveldėtas“ daug mąstyti kažin ko nereikia. Vienas stipriausių filmo efektų yra nenutrūkstanti filmo dinamika. Kai jau pradedi žiūrėti ir esi tikras, kad tau jau žinomos šio filmo taisyklės ir tai yra šeimos siaubo drama name po močiutės (tikriausiai raganos) mirties, apsirinki, nes pasirodo, kad tai filmas apie vaiko netektį ir skausmingą to išgyvenimą – filmas pavirsta motinos beprotybės šou, bet kai tai jau supratinti, žiūrėk, filmas vėl daro manevrą ir pavirsta tikru šmėklų ir haliucinacijų spektakliu, taigi, rebusu. Aišku, vietomis būčiau iškirpęs kelias atseit siaubo scenas, nes jos atrodo paradoksalios, pavyzdžiui, begalvė šmėkla skrendanti į namelį medyje – visa salė kvatojo iš to „siaubo“. Visgi tai atmosferinis filmas, kuris atkartoja pagal jau išmoktas natas senus triukus, bet jas dar labiau strategiškai suintensyvina. Viena pagrindinių stygų filme tampa puikioji aktorė Toni Collette, kuri tikrai nusipelnė kokios nors nominacijos. Štai Meryl Streep padainavo vidutiniškame miuzikle ir Oskaro nominacija, nors, tiesą sakant, nieko ten įspūdingo nebuvo. O štai T. Collette tikrai pademonstravo emocijų gamą ir meistriškumą...

Grįžtant prie paties filmo, būtų galima sakyti, kad jį žiūrint daug ką patyri, bet tikriausiai jis paveikus tuo, kad įtraukia ir ne kartą ima ir nustebina. Tai vienas iš tų retesnių pavyzdžių, kada scenarijus veikia kaip ir su šiemet pasirodžiusiu filmu „Tylos zona“, tik duokite daugiau darbo mažiau žinomiems ir ambicingiems režisieriams, o ne užsakomųjų mecenatų vizijoms tenkinti, kurios dažnai pateikia mums vidutinybes. „Paveldėtas“, sakyčiau, tikrai kur kas daugiau nei vien tik vidutiniška siaubo juosta, ji iš esmės marga, įdomios struktūros, bet svarbiausia, kad išėjus iš kino salės yra apie ką pašnekėti, o ne tik trūkčioti abejingais pečiais ir galvoti, kurių velnių negalėjau to mėšlo pažiūrėti per laptopą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela