Filmas: "Edingtonas" / "Eddington"

 

Sveiki,

 

Šiemet, atrodo, visi mano populiarieji ir mėgstamieji režisieriai grįžta su naujais kino projektais ir vienas iš jų yra „Paveldėtas“ (2018) ir „Saulės kultas“ (2019) režisierius Ari Aster su naujausiu filmu „Edingtonas“ (angl. Eddington) (2025), kuris, priešingai nei ankstesnieji jo siaubo kino projektai, bent jau Lietuvoje, susilaukė kontraversiškų vertinimų.

 

Kodėl mėgstu Ari Aster kaip siaubo filmo kūrėją? Jis geba paturbinti savo siaubo istorijas, pakylėti į kažin kokį „ne viskas taip akivaizdu“ lygį, moka kurti autentiškus pasakojimus, atranda netikėtų siaubo mokytų ir raiškos būdų. „Edingtonas“, sakyčiau, dar labiau nutolsta nuo klasikinių A. Aster kūrinių žanriniu požiūriu. Edingtonas – tai miestelis viduryje JAV pietų dykynių, kurio laikas 2020-ieji metai, taigi, pasaulį apėmusi pandemija ir beprotiška priešrasistinė akcija „Black Lives Matter“, Baltųjų rūmų D. Trumpo galimai inspiruotas šturmas. Daug kontrolės, bet ir daug maišto. Režisierius kuria atokaus miestelio bendruomenės modelį, kuris iš esmės atspindi viso pasaulio neramumus ir panašias tendencijas. Vieną dieną Edingtono miestelio šerifas Džo (aktorius Joaquin Phoenix) įsivelia į konfliktus su savo kadenciją baigiančiu Edingtono meru Tedu Garcia (aktorius Pedro Pascal).

 

Iš pradžių viskas vyksta labai infantiliai, atrodo, iš dyko principingumo dėl medicininės kaukės nedėvėjimo viešoje vietoje, o vėliau, kaip paaiškėja, Džo turi priekaištų Tedui dėl žmonos depresijos, nes ji kadaise turėjo apsidaryti abortą, kadangi Tedas nenorėjo kūdikio. Galiausiai visas konfliktas tampa viena didžiule susiskaldžiusios bendruomenės mėsmale. Bendruomenė protestuoja prieš rasizmą, pats Tedas – prieš taisykles ir pandemijos savisaugą, Tedas nori pasinaudoti sąlygomis ir vėl laimėti rinkimus... Visko šiame filme tiek daug! Iš pradžių atrodo, kad režisierius kuria socialinio paklusnumo ir iš to kylančias absurdiškumo įtampas (kas, aišku, irgi tiesa), bet vėliau filmas perauga į sunkiai suvokiama žudynių ir keršto puotą, kuriame susipina tarantiniškas modelis su šiuolaikinio vesterno niuansais. Labai patiko, kaip filmas atskleidė dronų ir išmaniųjų telefonų formuojamas „tiesos“ perspektyvas, kaip sklinda suprojektuota tariama tiesa po socialinius tinklus ir kaip žmonės masiškai reaguoja ir vertina tikrovės aspektus pagal dažnai melagingą, bet emocionaliai „sukarpytą“ informaciją, išimtą iš konteksto. Socialinių pasidalinimų platformos augina savo supriešintas ideologiškai armijas, kurios galų gale išeina į gatves. Lietuvoje panašiu laikotarpiu turėjome „Šeimos maršo“ suvažiavimus, susibūrusius per socialinius tinklus, kurie buvo nukreipti prieš LGBTQ bendruomenę ir apskritai prieš vakarietišką kultūrą.

 

Nors pagrindinė siužeto linija – pakvaišęs šerifas Tedas tampa sukurtu vietos monstru, pasipriešinimo subjektu, kuris kaip kokiame kompiuteriniame žaidime pradeda visus skersti, nes nebeatlaiko psichiškai tikrovės: pandemija atėmė protą ne tik jam, bet ir jo žmonai Luizai (aktorė Emma Stone), pastaroji palieka sutuoktinį su savo motina ir pasitraukia su sąmokslo teorijos skleidėju... Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa išprotėjęs, neracionalus, be taisyklių ir susiskaldęs. Tą pandemijos ir draudimo metu puikiai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai susikūrė vakserių ir antivakserių priešprieša. Daug pykčio, daug tariamos vienkryptės tiesos ir tiek mažai žmogiškumo. Edingtono bendruomenė tampa mažąja Amerika, taikliai su itin intelektualiai parašytu satyriniu scenarijumi, kur žanrų sintezėje išryškėja ištisa Ari Aster žaidimų išklotinė ir kritika. Tai visai kito lygio satyra!

 

Aš suprantu, kodėl kitiems šis filmas galėjo nepatikti. Jis gan lėtokas, bent jau pirmoji filmo pusė, tačiau mane iškart įtraukė apokalipsinės ir pranašiškos praeities visuomeninės gairės, kurias nesunkiai atpažinau, nes panašiai ir mes visi išgyvenome susipriešinę pandemijos metu. Čia prisiminiau ir kruopštų Lietuvos policijos „darbą“, kuri tiesiogiai iliustruoja „Edingtono“ situacijas: vienas lietuvis, sumąstęs pakvėpuoti tyru oru, išvyko į užmiestį, į mišką, tikėdamasis pasivaikščioti ir ten netikėtai už kaukės nedėvėjimą (lygioje vietoje!) gavo baudą. Filmas veikia kaip socialinė politinė galios ir paklusnumo satyra, atskleidžianti, kaip iš priespaudos ir niekinimo atsiranda chaosas, susiskaldymas, o technologijos ir sąmokslo teorijos pasitarnauja dar didesnei sumaiščiai. Vienu aspektu filmas apie nesusikalbėjimą, o kitu – apie individo poreikius gyventi laisvai. Akivaizdu, kad šioji neįprasta situacija priminė diktatūrą, nes bendruomeniškumas buvo iškeltas aukščiau kiekvieno individo poreikių, o bausmė ir paklusnumas tapo esminiu matu kiršinti(s). Sakyčiau, trūksta tokių intelektualiai tą siaubingą laikotarpį apmąstančių kino filmų (gal jų ir yra daugiau, tačiau manęs nepasiekia?), bet tai pavykusi satyra, kuri leidžia apmąstyti, kokiame absurdiškame laikotarpyje mes patys turškėmės kaip žvirbliai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prigautas" / "Caught Stealing"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000) intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“ baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“ (2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing) (2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su kokybės indeksu.

 

Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną (aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais, o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija, skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!), tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau, klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas kitoks?

 

Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus, rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti dažniau.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela