Filmas: "Tikras skausmas" / "A Real Pain"

 

Sveiki, skaitytojai,

Daug gero buvau girdėjęs apie aktoriaus ir nuo šiol režisieriaus Jesse Eisenberg filmą „Tikras skausmas“ (angl. A Real Pain) (2024). Tiesa, režisierius taip pat savo filme atliko ir to tyliojo bei paniurėlio pusbrolio vaidmenį. Deividas ir Bendžis – du žydų kilmės amerikiečiai pusbroliai, kurie po močiutės mirties leidžiasi į tolimąją Lenkiją, bandydami išsiaiškinti savo tapatybę, išspręsti gyvenimo problemas bei tiesiog išgyti, tad beveik visas filmas nufilmuotas Lenkijoje.

Filme nemažai komizmo, du pusbroliai prisideda prie kitų amerikiečių, kurie keliauja kartu su vietos gidu, kuris pasakoja ilgas žydų gyvenimo istorijas Lenkijoje. Jie apsilanko Aušvice, buvusiuose garsiuose žydų kvartaluose ir t. t. Filmas iš pažiūros toks turistinio pobūdžio, graudžiai komiškas, nes Bendžis ir Deividas iš pažiūros savo būdu labai skirtingi. Bendžis, kurio vaidmenį atliko Keiran Culkin (taip, to paties „Vienas namuose“ aktoriaus jaunesnysis brolis) už šį vaidmenį pelnęs „Oskarą“ kaip geriausias antro plano aktorius. Taigi Bendžis karštakošis nenuorama, pasižymintis impulsyvumu ir šiek tiek infantilus, o Deividas priešingai, yra tas kuklusis ir uždarojo tipo žmogus, kuris bando suprasti, kodėl Bendžis vos nenusižudė, kodėl toks geras ir visų dėmesį atkreipiantis ir linksmas Bendžis, tas, kuris visiems įtinka ir patinka, vos nepasidarė sau galo...

Iš tikrųjų filmas terapinio pobūdžio ir pasakoja mums daugiasluoksnį pasakojimą. Tai ir žydiškų šaknų rekonstruojančioji šeimos tapatybės istorija, bet kartu ir asmeninė gyvenimo prasmės paieška. Bendžis apžiūrinėja Aušvico sienas, tebesančias mėlynas nuo nuodingų dujų, ir galvoja apie tai, kad čionai mirė daugybė žmonių, kurie troško gyventi, o jis, turėdamas viso pasaulio laiką ir laisvę, neturi prasmės gyventi. Akistata su mirtimi, permąstant savo gyvenimo peripetijas, senų vertybių pertvarkymas yra šio filmo esminiai dėmenys. Visgi filmas lengvas dėl savo komiškų situacijų, dažniausiai atsirandančių dėl amerikietiškų, žydiškų ir lenkiškų kultūrinių skirtybių, pvz., kelionės traukiniais, elgesys atradus senelės namą... Visgi man filmas nepasirodė kažin koks labai įspūdingas ir įtraukus. Patiko Keirano Culkino vaidyba, išties įsimintinas jo vaidmuo, man jis patinka dar nuo serialo „Palikimas“ laikų, tačiau pats filmas, nors ir geras, išties nelabai sujaudino ir įtraukė dėl turistinio pasakojimo braižo, tačiau patiko, jog patys svarbiausi dalykai filme liko atskleisti tyliai, beveik nutylint, tad po komizmu atsiskleidžia svarbiausi terapiniai momentai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Saulės kultas" / "Midsommar"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo filmų klišių ir atmosferos.

Nežinau, ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.

Didžioji dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina, kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“ dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.

Būtent dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti, nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus. Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...

Filmas, kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų, simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija, veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“ (2018).

Tikras stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos, ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.

Keistas, nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela