Rodomi pranešimai su žymėmis Debra Messing. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Debra Messing. Rodyti visus pranešimus

2019 m. sausio 28 d., pirmadienis

Filmas: "Paieška" / "Searching"


Sveiki, skaitytojai,

Visi turime nuomonę, kas yra geras trileris – tas, kuris įtraukia, tas, kuris suintriguoja, pateikia naujų, dar nematytų siužetinių žaismių. Visa tai, sakyčiau, turi filmas „Paieška“ (angl. Searching) (2018), kuris laikomas vienu geriausiu tokių filmo pavyzdžių, pasirodžiusių pernai. Azijiečių aktorių brigada nusifilmuoja gana netikėtoje juostoje. Nors paties filmo internetinė pateiktis, jog viskas filmuojama ir fiksuojama per monitorių tikrai nėra nauja, bet tikriausiai taip jau madinga, kad tokios formos filmų tik daugės, kaip prieš 20 metų, kai atsirado filmai, filmuojami nešiojamųjų vaizdo kamerų, kas įsigalėjo kaip siaubo filmų šablonas.

„Paiešką“ įdomu tikrai buvo žiūrėti ne dėl pačios formos, bet pati istorijos suraizgyta intriga – kur dingo Margo? Nors istorija gal ir gana paprasta, juk atmetus gerai išvystytą scenarijų, viso labo joje nerasite nieko, ko neturėtų paprasčiausia kriminalinė drama, bet filme viskas stebuklingai gerai veikia. Intrigą sustiprina pagrindinio aktoriaus kuriama slogi emocinė tėviškojo rūpesčio atmosfera. Patiko man ir detektyvės „Vilo ir Greisės“ aktorės Drebros Messing pasirodymas.

 Motinos meilė gali viską, sako viena labiausiai rėkiančių sentencijų šiame filme. Kai pagalvoji, toks pozityvus dalykas kaip meilė filme pateikiamas kaip besąlygiškai egoistinis jausmas, pateisinantis bet kokias priemones. Nesu tikras, ar su šia idėja sutikčiau ir tai tikrai ne meilė, veikiau kažin koks iškrypęs polinkis teisinti savo atžalų veiksmus, kas apskritai dabar mūsų visuomenėje yra pernelyg įsigalėję.

Apie kvailas supermamas, kurios triesdamos, atleiskit, besistengia sugerti visas gyvenimo kulkas, kad tik jų mažyliai išgyventų be mažiausių įkandimų, man absoliučiai atrodo nesveikas psichinis polinkis. Apie tai turėtų būti sukurtas atskiras filmas. Na, o „Paieška“ išties kaip filmas neprailgo, kad net pagalvojau, jog iš to būtų galima išrutulioti neblogą serialą, nes filmas pilnas potencialo ir kiekviena paieškos minutė, rodos, sudėliota taip, kaip ir turi būti – žadina vaizduotę, o detalės atskleidžiamos ne taip, kad galėtų bet kuris iš mūsų numatyti visus ėjimus į priekį. Man šis filmas išties vienas geresnių apskritai tokio žanro per paskutiniuosius metus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb:7.7


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Filmas: "Holivudas mirė" / "Hollywood Ending"




Sveiki, skaitytojai,

Tai retais atvejais, kada susiduriu su Woody Allen filmais, kažkas įvyksta magiško ir stebuklingo. Netgi tais išskirtinais atvejais, kada jo filmas karjeroje nėra pats sėkmingiausias ir geriausias. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie jo romantinę komediją „Holivudas mirė“ (angl. Hollywod Ending) (2002), kuriam, rodos, nestinga „aleniškumo“, tačiau kartu filmą norisi iškart apibūdinti kaip aristokratišką-intelektualų kičą, kuris kartu ir absurdiškas, ir žavus.

Tiesą sakant, siužetas gana makabriškas – senstelėjęs režisierius imasi kurti su savo buvusia žmona naują filmą ir staiga apanka vos pradėjus filmavimus, tačiau jis vis tiek tęsia su azijiečiais pagalbininkais filmavimus, neišsiduodamas, kad yra aklas. Tiesą sakant, pagrindinį vaidmenį sukūręs pats W. Allen nė per nago juodymą neįtikino. Absoliučiai absurdiškos scenos, kada aklas kino veikėjas net kalbasi su sofa, nors pagal mūsų logiką akivaizdu, kad jis turėtų reaguoti į pašnekovo balsą, tą logiškai daro kiekvienas, kuris žaidžia „aklą vištą“, tačiau viskas čia makabriškai perspausta, kad net veikėjas atrodo ne tiek talentingas režisierius, kiek visiškas kvailys. Komedijos elementai lyg anekdotinės situacijos, veikėjas atrodo absoliučiai kičas, o aplinkiniai apsimetantys kvailiais ir nepastebintys aklojo žmogaus, vadindami jį „išsiblaškiusiu“.

Nepaisant kičo ir neįtikėtinų situacijų, W. Allen‘as čia vis tiek išlieka aristokratiškai elegantiškas – jeigu jau dekoracijos, tai būtinai tviska prabanga, jeigu namai – tai pilnos lentynos intelektualių knygų, nesvarbu, kad veikėjai kartais atrodo absoliučiai, atsiprašant, debilai. O ką jau sakyti apie legenda virtusiais W. Allen‘o parašytais dialogais? Vien dėl jų norisi žiūrėti filmą. Sakau, šioje jo juostoje yra ir gerų, ir visiškai absurdiškų dalykų, kurie tampa kažin kokiu magišku kiču.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 6.6


Jūsų Maištinga Siela