Filmas: "Arti" / "Close"

 

Sveiki,

 

2018 metais smarkiai debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc. Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini, neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur nuo to nepabėgsi.

 

Filmas „Arti“ pasakoja apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją. Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami, švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...

 

Man labai patiko šis filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių visuomenės ir individo sankirtos.

 

Žinoma, filmo raktinis žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą – stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas, viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Troškimų kambarys" / "The Room"

Sveiki,

Siaubo filmas „Troškimų kambarys“ (angl. The Room) (2019) yra dar vienas Holivudo pavyzdys, kaip geras scenarijus „suryjamas“ prasto režisieriaus ir prastų, antiambicingų projekto realizavimo užmačių. „Troškimo kambario“ istorija prasideda standartiškai, kai naujagimio susilaukti negalinti šeima įsikrausto į senai pastatytą namą, kuriame, pasirodo, – oi, kaip netikėta! – buvo įvykdytos žmogžudystės.

Žiūrėdamas pirmąjį pusvalandį filmą negalėjau savyje nutildyti bambeklio skeptiko: kodėl tiek daug skiriama dėmesio ir pinigų prastiems mistiniams ir siaubo filmams, kurie neturi jokių ambicijų, užuot pakartoti jau matytus scenarijus, jau išnagrinėtus siaubo elementus... Ir Olga Kurylenko! Ką ji veikia tokiame prastame projekte? Pagalvojau, kad tiek to, sukąsiu dantis ir pažiūrėsiu filmą iki galo prieš miegą, nes nebesinorėjo nieko sunkaus ir sudėtingo...

Visgi filme plėtojama super kambario idėja buvo labai gera. Stebuklų mažytę oazė, kuri paneigia žmogiškuosius ribotos realybės aspektus ir apgaudinėja matricą. Sudėtingas senas materializacijos kompiuteris primena senus gerus „Matrica“ arba neblogus vadinamuosius mindfuck filmus, kur viskas susukta kaip Minotauro labirinte, sumaišant laikus ir erdves... Tačiau be mindfucko struktūros filme nieko nebelieka. Aktorių vaidyba apgailėtinai įrėminta netikruose šablonuose, bandant pritempti prie klasikinės siaubo atmosferos, tačiau nieko nevyksta. Tos pačios banalios, paviršutiniškos ir mokyklinės potekstės – atsargiai su norais, nes jie gali pražudyti tave! Vaje, kur aš tai jau girdėjau?

Pasakysiu taip, kad gerą scenarijų sudirbo ambicijų neturėjimas, vaikymasis užsakomųjų mentoriaus reikalavimų, bijant eksperimentuoti ir neįtikti masėms, neskaitant to, kad masės jau pavargo nuo dirbtinai modifikuotų ir vienas į kitą panašių kino projektų. Žinoma, jeigu jūs šio filmo nepamatysite, nieko neprarasite. Jeigu jums rūpi istorijos forma, gali būti, kad filmas patiks, bet jeigu jums rūpi ir filmo turinys, manau, galite drąsiai sakyti thank you, next.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela