Filmas: "Mergina" / "Girl"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį mėnesį teko pamatyti jau antrą, tik šįkart jau debiutinį jaunojo belgų režisieriaus Lukas Dhont filmą „Mergina“ (angl. Girl) (2018). Ankstėliau žiūrėtas diskusijų viešojoje erdvėje sulaukęs „Arti“ man labai patiko dėl provokatyvios medžiagos ir nevienareikšmiškumo. Panašiai, sakyčiau, vertinu ir filmą „Mergina“, kuris pasakoja apie šešiolikmetį Viktorą, kuris iš tikrųjų jau kurį laiką gyvena kaip mergaitė vardu Lara, tad filmas iš suasmenintos perspektyvos vaizduoja ir perteikia, ką reiškia išgyventi ankstyvąjį translytiškumą, kai asmuo nusprendžia su tėvų pritarimu pakeisti lytį. Lietuvoje tema gana konservatyvi, tačiau Nyderlanduose ir Belgijoje, kur į asmens orientaciją, lytiškumą bei lytinę tapatybę žiūrima labai rimtai, tai perteikiama visiškai kitaip, nei galime įsivaizduoti...

 

Filmas ir glumina, ir kartu psichologiškai nelengvas. Dėmesio centre – Laros šeima, kurią sudaro ji, jos mažametis broliukas bei tėvas taksistas. Neįtikėtina ir netipinė tėvo pozicija, jis supranta savo sūnaus virsmą, veda vaiką pas reikiamus psichologus, padeda pasiruošti būsimai hormonų terapijai bei lyties keitimo operacijai. Dėl vyresnėlio vaiko tėvas paaukojo labai daug, dėl patyčių ir gerbūvio sukūrimo jis su vaikais persikraustė į translytėms asmenims palankesnį miestą. Apie Laros virsmą žinoma mokykloje, tačiau stengiamasi plačiai apie tai neaptarinėti, tačiau tam tikri žvilgsniai, kuždesiai vis tiek pasiekia Laros ausis ir ją skaudina. Laros aistra – baletas, merginos vaidmuo, tačiau jos kojos nesusiformavo, kaip turėjo pagal jauną amžių susiformuoti, tad viską stengiasi daryti per jėgą, konkuruodama su kitomis merginomis.

 

Galiausiai bandymai užmegzti romantinius santykius su laiptinės jaunuoliu bei nuolatinis perfekcionizmas baleto aikštelėje taip sekina Larą, kad ji pasiduoda hormonų terapijai taip pat nepamatuotai baugiai, kad nebelaiko ne tik šlapimo, bet ir pradeda smarkiai prakaituoti, prarasdama balerinos koordinaciją. Filmas iš esmės nagrinėja jauno translyčio asmens psichologiją ir sako, kad net visas tėvo palaikymas ir pastangos, visa sutelkta šiems reikalams daryti psichologinė terapija ir hormonai neapsprendžia, kad viskas vyks sklandžiai.

 

Visuomenėje šie žmonės jaučiasi nepritapę, labai pažeidžiami ir bet koks ištartas žodis gali privesti prie drastiškų sprendimų ir savęs žalojimo. Tą iš esmės per Larą ir matome filme. Vietomis režisierius pasiekia „Juodosios gulbės“ (2010) perfekcionistinį virsmą, o kai kada primena jautrų ir šiek tiek žiūrovišką ekranizaciją „Danų mergina“, kuri viena pirmųjų plačiajai auditorijai papasakojo apie translyčio virsmą ir tai toli gražu nėra psichologiškai lengvas dalykus. Po filmo lieka daug klausimų Rytų bloko mentaliteto žmonėms: ar teisingą sprendimą darė pats tėvas, leisdamas sūnui tapti mergina? O gal mes nuvertiname lytiškumo pakeitimą kaip „ai, čiagi vaikas, išaugs iš to ir taps normalus“ reikalams, o žiūrėk, tas vaikas jau iššokęs iš balkono ir jau reikia ruoštis pakasynoms. Sunku atsakyti į šiuos klausimus, tačiau „Mergina“ leidžia kaip filmas „Danų mergina“ pažvelgti iš personalizuotos perspektyvos, jautriai tapti empatiškiems ir labiau suprasti šiaip jau nelabai suprantamus dalykus.

 

Tiesa, pagrindinį vaidmenį atliko belgų aktorius Victor Polster (šiuo metu (2023 metais, jam 21 m.), kuris mokėsi baleto meistrystės nuo mažumės, filmuodavosi reklamose, o „Mergina“ yra jo rimtas debiutas kine, atnešęs ne vieną apdovanojimą ir nominaciją.

 

P. S. Filmas truputį nepatogus, greitai nepasimirš.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arti" / "Close"

 

Sveiki,

 

2018 metais smarkiai debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc. Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini, neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur nuo to nepabėgsi.

 

Filmas „Arti“ pasakoja apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją. Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami, švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...

 

Man labai patiko šis filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių visuomenės ir individo sankirtos.

 

Žinoma, filmo raktinis žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą – stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas, viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela