Filmas: "Mergina" / "Girl"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį mėnesį teko pamatyti jau antrą, tik šįkart jau debiutinį jaunojo belgų režisieriaus Lukas Dhont filmą „Mergina“ (angl. Girl) (2018). Ankstėliau žiūrėtas diskusijų viešojoje erdvėje sulaukęs „Arti“ man labai patiko dėl provokatyvios medžiagos ir nevienareikšmiškumo. Panašiai, sakyčiau, vertinu ir filmą „Mergina“, kuris pasakoja apie šešiolikmetį Viktorą, kuris iš tikrųjų jau kurį laiką gyvena kaip mergaitė vardu Lara, tad filmas iš suasmenintos perspektyvos vaizduoja ir perteikia, ką reiškia išgyventi ankstyvąjį translytiškumą, kai asmuo nusprendžia su tėvų pritarimu pakeisti lytį. Lietuvoje tema gana konservatyvi, tačiau Nyderlanduose ir Belgijoje, kur į asmens orientaciją, lytiškumą bei lytinę tapatybę žiūrima labai rimtai, tai perteikiama visiškai kitaip, nei galime įsivaizduoti...

 

Filmas ir glumina, ir kartu psichologiškai nelengvas. Dėmesio centre – Laros šeima, kurią sudaro ji, jos mažametis broliukas bei tėvas taksistas. Neįtikėtina ir netipinė tėvo pozicija, jis supranta savo sūnaus virsmą, veda vaiką pas reikiamus psichologus, padeda pasiruošti būsimai hormonų terapijai bei lyties keitimo operacijai. Dėl vyresnėlio vaiko tėvas paaukojo labai daug, dėl patyčių ir gerbūvio sukūrimo jis su vaikais persikraustė į translytėms asmenims palankesnį miestą. Apie Laros virsmą žinoma mokykloje, tačiau stengiamasi plačiai apie tai neaptarinėti, tačiau tam tikri žvilgsniai, kuždesiai vis tiek pasiekia Laros ausis ir ją skaudina. Laros aistra – baletas, merginos vaidmuo, tačiau jos kojos nesusiformavo, kaip turėjo pagal jauną amžių susiformuoti, tad viską stengiasi daryti per jėgą, konkuruodama su kitomis merginomis.

 

Galiausiai bandymai užmegzti romantinius santykius su laiptinės jaunuoliu bei nuolatinis perfekcionizmas baleto aikštelėje taip sekina Larą, kad ji pasiduoda hormonų terapijai taip pat nepamatuotai baugiai, kad nebelaiko ne tik šlapimo, bet ir pradeda smarkiai prakaituoti, prarasdama balerinos koordinaciją. Filmas iš esmės nagrinėja jauno translyčio asmens psichologiją ir sako, kad net visas tėvo palaikymas ir pastangos, visa sutelkta šiems reikalams daryti psichologinė terapija ir hormonai neapsprendžia, kad viskas vyks sklandžiai.

 

Visuomenėje šie žmonės jaučiasi nepritapę, labai pažeidžiami ir bet koks ištartas žodis gali privesti prie drastiškų sprendimų ir savęs žalojimo. Tą iš esmės per Larą ir matome filme. Vietomis režisierius pasiekia „Juodosios gulbės“ (2010) perfekcionistinį virsmą, o kai kada primena jautrų ir šiek tiek žiūrovišką ekranizaciją „Danų mergina“, kuri viena pirmųjų plačiajai auditorijai papasakojo apie translyčio virsmą ir tai toli gražu nėra psichologiškai lengvas dalykus. Po filmo lieka daug klausimų Rytų bloko mentaliteto žmonėms: ar teisingą sprendimą darė pats tėvas, leisdamas sūnui tapti mergina? O gal mes nuvertiname lytiškumo pakeitimą kaip „ai, čiagi vaikas, išaugs iš to ir taps normalus“ reikalams, o žiūrėk, tas vaikas jau iššokęs iš balkono ir jau reikia ruoštis pakasynoms. Sunku atsakyti į šiuos klausimus, tačiau „Mergina“ leidžia kaip filmas „Danų mergina“ pažvelgti iš personalizuotos perspektyvos, jautriai tapti empatiškiems ir labiau suprasti šiaip jau nelabai suprantamus dalykus.

 

Tiesa, pagrindinį vaidmenį atliko belgų aktorius Victor Polster (šiuo metu (2023 metais, jam 21 m.), kuris mokėsi baleto meistrystės nuo mažumės, filmuodavosi reklamose, o „Mergina“ yra jo rimtas debiutas kine, atnešęs ne vieną apdovanojimą ir nominaciją.

 

P. S. Filmas truputį nepatogus, greitai nepasimirš.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karpis" / "Muidhond" / "Tench"

 

Sveiki,

 

Pirmasis šių metų Scanoramos festivalio pamatytas filmas tapo belgų režisierės Patrice Tuye filmas „Karpis“ (Muidhond) (2019), kuris romiam lietuviui, pasigedusiam kino karnavalo, galbūt atrodys šaltokas ir neužklius už akies, tačiau man užkliuvo dėl sudėtingos kine nagrinėjimas temos – suaugęs vyrukas kovoja su savo aistra mažametėms mergaitėms. Kadangi mėgstu kiną, kuriame nagrinėjamos žmogaus aistros ir seksualumo paribiai, nutariau, kad negaliu praleisti „Karpio“.

 

Jaunuolis Jonatanas paleidžiamas iš kalinimo įstaigos, nes buvo neteisingai apkaltintas (arba neužteko įrodymų – to mes ilgai nesužinome) už mažos mergaitės tvirkinimą. Jonatanas grįžta pas vienišą mamą ir įsidarbina žuvų fabrike, atlieka tam tikrus pratimus ir užrašinėja mintis, o penktadieniais lankosi pas psichologą ir yra stebimas. Tai ne tas atvejis, kada miestelio žmonės atstumia vyruką ir jam tenka susidurti su socialiniais iššūkiais. Tai veikiau naujas žvilgsnis į seksualinį iškrypimą, pedofiliją, kai paprastai visuotinai pedofilas laikomas agresoriumi, šiame filme vyrukas savo aistrų ir minčių, kurių jis negali sukontroliuoti, auka. Tai visiškai priešinga nei iki tol esu aptikęs filmuose, pavyzdžiui, danų šedevre „Medžioklė“ (2012), kai apkaltinamas vyras neteisingai, ar austrų „Michaelis“ (2011), kuriame vyras savo rūsyje kalina berniuką, ar pedofilų kunigų pensionatas čiliečių dramoje „Klubas“ (2015). „Karpis“ vaizduoja iš vidaus: ką reiškia gyventi, kai pats niekini savo aistras ir negali jų numaldyti?

 

Jonatanas randa karpį ir pradeda jį auginti akvariume. Žuvis tampa terapijos simboliu, jeigu jam pavyks žuvį išlaikyti ir paleisti į laisvę, jis tiki, kad išsigydys nuo savo aistrų. Šalia trinasi prielipa mažametė kaimynų mergytė, kuri kaip velnio gundymas jaunuoliui tampa tikra kelione per dykumą. Seksualinė trauka mergaitei kankinančiai veikia ir žiūrovą, filmas nors ir lėtas, atrodo truputį iš pradžių „tuštokas“, negyvas, bet ima pamažu kaisti, atrodo, jog mes kaip žiūrovai tampame nebe meno stebėtojais, o tam tikro nusikaltimo liudininkais. Ir tai yra gerai! Taip veikia šis „Karpis“, nes tai galimybė suvokti žmogiškųjų aistrų raišką. Filmas nenagrinėja priežasčių, jis nesistengia nieko smerkti ir paaiškinti, tik vaizduoja ir kelia diskusijas, todėl nejučia pajutau, kaip šiam filmui ėmiau jausti prielankumą, nes pradžioje abejau, ar tikrai gerai pasirinkau...

 

„Karpis“ nufilmuotas tuo taupiu ir mažo biudžeto stiliumi, kur veikiama daugiau priemiestyje, kur nedaug veikėjų ir išryškinama kokia nors ypatinga problema, dėl kurios negalima vienbalsiai sutarti. Tačiau biudžeto šiam filmui ir nereikia, minimalizmas čia kaip veikėjų sielos skurdumas, papildo drumzlinos vasaros spalvos, kurios kaip ir karpio žvynai – vos žalstelėję, padūmavę. Šiek tiek savo stiliumi priminė britų filmą „Akvariumas“ (2009) su M. Fassbenderiu.

 

Visgi pasibaigus filmui ilgai galvojau apie tai, kaip konservatyvi ir seksualiniais klausimais nelinkusi diskutuoti Lietuvos visuomenė priims šį filmą. Daugelis tikriausiai ne kaip meno kūrinį, ne kvietimą pasižiūrėti iš kitos perspektyvos, o būtent ims ir atgrubnagiškai nuteis, kad toks filmas absoliučiai propagandinis, atėjęs iš vakarų ir bla bla... (Aišku, jeigu filmas „nukeliaus“ iki tos visuomenės akių, nes paprastai Scanoramos žiūrovai gana intelektualūs). Tačiau vaikinas filme akivaizdžiai kenčia ir kartais ta kančia palaiko jo gyvenimą. Filme yra vos vienas lūpų prisilietimas prie mergytės kojų, tačiau jis rezonuoja žiūrovus labai jautriai. Nepalioviau galvoti, kodėl žiūrėdami eilinį karinį filmą, kur kulkos skrodžia kūnus, esame tokie abejingi ir priimame karo ir žudymo faktą kaip neišvengiamą pasaulyje egzistuojantį reiškinį, o štai žiūrėdami į „Karpyje“ pavaizduoto vaikino kančias, sužvėrėjame ir piktinamės labiau nei kitame filme išžudytais ir nukankintais žmonėmis. Ar nebus taip, kad mūsų seksualumas yra be galo sutraukta ir skaudi stigma? „Karpis“ kviečia į intriguojančią, gluminančią diskusiją. Labai patiko.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į Scanoramos puslapį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela