Filmas: "Mergina" / "Girl"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį mėnesį teko pamatyti jau antrą, tik šįkart jau debiutinį jaunojo belgų režisieriaus Lukas Dhont filmą „Mergina“ (angl. Girl) (2018). Ankstėliau žiūrėtas diskusijų viešojoje erdvėje sulaukęs „Arti“ man labai patiko dėl provokatyvios medžiagos ir nevienareikšmiškumo. Panašiai, sakyčiau, vertinu ir filmą „Mergina“, kuris pasakoja apie šešiolikmetį Viktorą, kuris iš tikrųjų jau kurį laiką gyvena kaip mergaitė vardu Lara, tad filmas iš suasmenintos perspektyvos vaizduoja ir perteikia, ką reiškia išgyventi ankstyvąjį translytiškumą, kai asmuo nusprendžia su tėvų pritarimu pakeisti lytį. Lietuvoje tema gana konservatyvi, tačiau Nyderlanduose ir Belgijoje, kur į asmens orientaciją, lytiškumą bei lytinę tapatybę žiūrima labai rimtai, tai perteikiama visiškai kitaip, nei galime įsivaizduoti...

 

Filmas ir glumina, ir kartu psichologiškai nelengvas. Dėmesio centre – Laros šeima, kurią sudaro ji, jos mažametis broliukas bei tėvas taksistas. Neįtikėtina ir netipinė tėvo pozicija, jis supranta savo sūnaus virsmą, veda vaiką pas reikiamus psichologus, padeda pasiruošti būsimai hormonų terapijai bei lyties keitimo operacijai. Dėl vyresnėlio vaiko tėvas paaukojo labai daug, dėl patyčių ir gerbūvio sukūrimo jis su vaikais persikraustė į translytėms asmenims palankesnį miestą. Apie Laros virsmą žinoma mokykloje, tačiau stengiamasi plačiai apie tai neaptarinėti, tačiau tam tikri žvilgsniai, kuždesiai vis tiek pasiekia Laros ausis ir ją skaudina. Laros aistra – baletas, merginos vaidmuo, tačiau jos kojos nesusiformavo, kaip turėjo pagal jauną amžių susiformuoti, tad viską stengiasi daryti per jėgą, konkuruodama su kitomis merginomis.

 

Galiausiai bandymai užmegzti romantinius santykius su laiptinės jaunuoliu bei nuolatinis perfekcionizmas baleto aikštelėje taip sekina Larą, kad ji pasiduoda hormonų terapijai taip pat nepamatuotai baugiai, kad nebelaiko ne tik šlapimo, bet ir pradeda smarkiai prakaituoti, prarasdama balerinos koordinaciją. Filmas iš esmės nagrinėja jauno translyčio asmens psichologiją ir sako, kad net visas tėvo palaikymas ir pastangos, visa sutelkta šiems reikalams daryti psichologinė terapija ir hormonai neapsprendžia, kad viskas vyks sklandžiai.

 

Visuomenėje šie žmonės jaučiasi nepritapę, labai pažeidžiami ir bet koks ištartas žodis gali privesti prie drastiškų sprendimų ir savęs žalojimo. Tą iš esmės per Larą ir matome filme. Vietomis režisierius pasiekia „Juodosios gulbės“ (2010) perfekcionistinį virsmą, o kai kada primena jautrų ir šiek tiek žiūrovišką ekranizaciją „Danų mergina“, kuri viena pirmųjų plačiajai auditorijai papasakojo apie translyčio virsmą ir tai toli gražu nėra psichologiškai lengvas dalykus. Po filmo lieka daug klausimų Rytų bloko mentaliteto žmonėms: ar teisingą sprendimą darė pats tėvas, leisdamas sūnui tapti mergina? O gal mes nuvertiname lytiškumo pakeitimą kaip „ai, čiagi vaikas, išaugs iš to ir taps normalus“ reikalams, o žiūrėk, tas vaikas jau iššokęs iš balkono ir jau reikia ruoštis pakasynoms. Sunku atsakyti į šiuos klausimus, tačiau „Mergina“ leidžia kaip filmas „Danų mergina“ pažvelgti iš personalizuotos perspektyvos, jautriai tapti empatiškiems ir labiau suprasti šiaip jau nelabai suprantamus dalykus.

 

Tiesa, pagrindinį vaidmenį atliko belgų aktorius Victor Polster (šiuo metu (2023 metais, jam 21 m.), kuris mokėsi baleto meistrystės nuo mažumės, filmuodavosi reklamose, o „Mergina“ yra jo rimtas debiutas kine, atnešęs ne vieną apdovanojimą ir nominaciją.

 

P. S. Filmas truputį nepatogus, greitai nepasimirš.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arti" / "Close"

 

Sveiki,

 

2018 metais smarkiai debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc. Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini, neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur nuo to nepabėgsi.

 

Filmas „Arti“ pasakoja apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją. Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami, švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...

 

Man labai patiko šis filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių visuomenės ir individo sankirtos.

 

Žinoma, filmo raktinis žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą – stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas, viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimas pro rožinius akinius" / "Ma vie en rose" / "My Life in Pink"

Sveiki, visi,

Seniai, gal per „Snobo naktį“, rodė neeilinę juostą „Mano gyvenimas pro rožinius akinius“ (Ma vie en rose) (1997), bet taip jo ir nepamačiau, buvo neleista žiūrėti, kad neva pats „toks“ netapčiau. Dabar juokinga, nes pažiūrėjau šią juostą ir net nemačiau nieko, kas galėtų pakenkti paaugliui. Tai pasakojimas apie septynmetį Liudviką, kuris rengiasi kaip mergytė, nenori kirptis plaukų, žaidžia lėlytėmis ir gyvena savo svajonių pasaulyje. Šis belgų filmas iš pradžių dvelkia galbūt pernelyg lengvu patosu, juokais, kurie netrukus išsivysto į tikrą šeimos tragediją. Ką daryti su sūnumi, kuris elgiasi kaip mergaitė? Problema išties opi, ją pastebi ne tik gyvenamasis kvartalas, pažįstami, bet ir visa mokykla. Liudvikas nesupranta, kodėl dėl jo kyla tiek daug pykčio, juk jis tenori būti savimi. Tėvai riejasi tarpusavyje, tempia Liudviką pas psichologus, tačiau progreso nėra, kol kartą Liudviko neprilupa jo futbolo komandos draugai...

Išties, filmas pamąstymams apie mūsų vaikų prigimtį, kuri ne visada atitinka mūsų normų. Sunkiausia yra keisti požiūrį į atžalas, to tėvai kol kas nesiryžta ir bando „pagydyti“ berniuko prigimtį. Filmo tema žaidžia labai atvirą žaidimą, įveda į spalvingą „mergaitišką“ berniuko fantazijų pasaulį ir kartu kaktomušomis suduria su tėvų tragedija – ryškus kontrastas sukuria savotišką filmo atmosferą „lengvumas sunkume“. Kartais atrodo, kaip padėtis be išeities, kova su vėjo malūnais, tačiau tuo tikriausiai ir įdomus filmas, kad jis supriešina prigimtines žmogaus teises su visuomenės normomis ir iškelia opią problemą, jog žmonės į vaikus žiūri kaip į vaikus, belyčius, be seksualumo, kurie augdami turi vaidinti savo vaidmenis ir jokiu būdu neiškristi iš konteksto. O kad nuo mažens vaikai jau yra lytiškumo įtakotos būtybės, tėvai, kaip ir visuomenė, tai pamiršta. 

Manau, filmas užčiuopė labai gilią susipriešinimo votį, kuri neturi apibrėžtumo, apart visuomenėje nusistovėjusias kalkes. Filmas išties mus įvelia į labai aršią, ilgą ir kažin ar vieningos išvados privedančią diskusiją, kuri patiks ne tik rimtesnio filmo „su žinia pasauliui“ mėgėjams, bet apskritai vaikų ir žmonių teisių gynėjams, kurie lyg peiliais laisvai žongliruoja šeimos vertybėmis, pamiršdami prigimtinė įvairovę. Tai filmas kartu apie nesuprantamą pasaulį, kuris išskiria, pasmerkia ir kartu myli. Vaiko pasauliui tai nesuvokiama, spaudimas didelis ir jausena, kad esi nuolat kaltas dėl to, koks esi, verčia dar labiau gręžtis nuo realybės ir pasinerti į sukurtą rožinį pasaulį. Būtinas filmas ypač tiems, kurie bijo, jog berniukai užaugs mergaitėmis ir visiems tėvams, kurie susiduria su vaikų auklėjimu.

Filmas pelnęs „Auksinį gaublį“, kaip geriausias užsienio kalba darbas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela