Filmas: "Kraujo medis" / "El árbol de la sangre"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Julio Medem vienu metu buvo vienas mano iš mėgstamiausių režisierių, kol 2015 metais nesugriovė mano tikėjimo su filmu „Ma ma“. Magiško realizmo, erotizmo, ispaniškos aistros ir etninių motyvų, simbolių prisodrintos juostos man ilgą laiką darė didelį įspūdį. Maniausi, kad štai pagaliau yra kino kalba, kuri kaip ir Andrejau Tarkovskio kine, kur metafizika geba kur kas daugiau apsakyti nei, tarkim, buities realijos ar sudėtingi socialiniai susipriešinimai. Štai, maniau, kad režisierius geba kiekvienoje kino juostoje rasti naują istoriją, naują virpesį ir kurį laiką tikrai buvau pakerėtas to Julio Medem kuriamo jaudulio. Vakar pažiūrėjęs naujausią jo darbą „Kraujo medis“ (ispan. El Arbol de la Sangre) (2018) ėmiau abejoti savo įtikėtas stabais dar kartą.

Manau, mano abejingumas kinui vis labiau auga dėl poreikio mane sudirgti, sukrėsti ir kinomanai neleis sumeluoti, kad kuo labiau žiūri nekomercinių juostų, tuo labiau tampi išrankesniu. Netgi toms juostoms, kurios padarė neišdildomą įspūdį prieš dešimt metų ar seniau... Visgi žiūrėdamas „Kraujo medį“ buvau pakerėtas režisieriaus savitos kino gestikuliacijos, kino montažiniu darbu. Tik telenovelės vertą istoriją, atrodo, retsykiais absoliučiai neįtikinamą, jis paverčia sąlygota mistine istorija, kurioje šviečiasi priežasčių ir pasekmių grandinė. Dviejų šeimų vaikų ir tėvų meilės persopinimą kelių dešimtmečių jungtyje simboliu tampa kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ – patsai medis, prie kurio glaudžiasi skirtingos kartos. Jų meilės, išdavysčių, santuokų ir skyrybų gyvenimai...

Kas ir kaip veikia pas Julio Medem? Pasakojimo ritmas ir forma. Erotizuota estetika, atviras kūnas vandenyje, sekso džiaugsmas, besąlygiška meilė ir aistra, veikiama metaforizuotais pasaulio vaizdiniais. Veikėjai taip pat neatrodo realūs, nes jie, kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, veikiau veikia pagal idėjos sugestiją nei pagal gyvenimiškosios logikos principus. Tuokart režisierius kur kas plokštesnis už genijų Tarkovskį, nes jis veikia tipažiniais veikėjais ir pasakoja stereotipinius meilės trikampius savo kino kalba, o Tarkovskis grimzta giliau į filosofinį pasaulėvaizdžių gylį, todėl jis sudėtingesnis. J. Medem filme veikia ne tiek aktorių scenografija, kiek kadrų montažai, laikų sumaišymas, besąlygiška kone maniakiška aistra. „Kraujo medyje“ jis panaudoja per trisdešimt metų jau seniau perteiktus savo kino kalbėsenos triukus ir temas – LGBT temą („Kambarys Romoje“, 2010), trūkinėjančias istorijas („Seksas ir Liusija“, 2001), veikėjus, rašančius apie save praeityje motyvus, karvių ir provincijos vaizdinius („Karvės“, 1993), savižudybės ir pasiaukojimus, kurie tokie diskutuotini, tačiau J. Medem pasaulyje jie veikia kaip muilo operos programos – būtinai iššaus Čechovo šautuvas. Čia nemažai J. Medem perteikia kalbos manierų iš vieno geriausio savo darbų „Šiaurės poliarinio rato mylimųjų“ (1998) – metafizinis vėjas, dėmesys Šiaurės Europos kultūrai (šiuo atveju veikia rusų šnipai ir serkatvelų mafija), ypač glaudiems šeimos erotizuotiems, uždraustos meilės klausimams ir t. t., ir pan.

J. Medem „Kraujo medis“, kaip ir kiti jo filmai, yra tapybiški, pamasinti muzikaliai, todėl atrodo kaip mistiniai aistros eilėraščiai, neturintys pernelyg didelio sąlyčio su realumu ar logika. Veikiau tai savita būsenų ir mąstymo, pasaulio matymo formų kalba, veikiama simbolių ir metaforų, bandoma sukurti ne tik kalbą, bet ir būsenas, jausmus. Man regis, „Kraujo medis“ kompoziciškai kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis už „Ma ma“, tačiau kartu tai ir pasikartojančių režisieriaus kino kalbos koliažas – lyg ir nieko naujo, tačiau buvo gera vėl prisiminti, kodėl aš taip mėgstu ir mėgstu šį režisierių. Kas pakišo koją? Tie tipažiniai ir nuseilėti veikėjų charakteriai, erotika ir aistrų apsėdimai man nebelaibai kine įdomūs, todėl pasigedau atviresnio ir įdomesnio siužetinio eksperimentavimo, ypač naujų spalvų, kalbos galimybių, o svarbiausia – naujos filosofijos. Bet kokiu atveju tai filmas, kuris eina labiau teatralizuota kryptimi, tačiau be didesnės gelmės, tema siaura ir smagu žiūrėti tik dėl to, kad režisieriui su plokštuma pavyksta išgauti estetiškai paveikius ir kompoziciškai perteikti filmo visumą kaip puzzle.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Atmerk akis" / "Abre los ojos" / Open Your Eyes"

Sveiki, kinomanai,

„Atmerk akis“ (Abre los Ojos) (1997) yra neabejotinas ispaniško kino perliukas, kuris patenkina tiek kinomaniakus, kino gurmanus, tiek paprasto kino žiūrovą. Ispanų režisierius Alejandro Amenabar nėra sukūręs daug filmų, tačiau jis visada pasižymi puikiu skoniu – „Kiti“, „Agora“ ir „Jūros gelmėje“ yra neabejotini perliukai, pasiekę net Lietuvą. Kaip jau žinia, esu didelis ispaniško gero kino gerbėjas ir „Atmerk akis“ buvo tiesiog didžiulė nuodėmė ir gėda, kurios atsikračiau ir gavau išryšimą, sužiūrėdamas dar šįryt. Šį perlą 2001 metais perdirbo ir amerikiečiai, pavadindami filmą „Vanilinis dangus“ – abiejose versijose Sofijos vaidmenį atlieka Penelope Cruz. Tai išties retas atvejis kino istorijoje, kai tą patį vaidmenį skirtingomis kalbomis gauna ta pati aktorė. Tiesa, „Vanilinis dangus“ visgi nebesulaukė tiek daug kritikų palaikymo, o ir patys žiūrovai teigia, kad ispaniškas originalas yra daug geresnis.

„Atmerk akis“ buvo nominuotas beveik visose „Gojos“ apdovanojimų kategorijose, tačiau gavo tik vieną statulėlę – už geriausią režisūrą. Taip, režisierius turi labai taiklią akį, o už vis mane labiausiai sužavėjo filmo siužetas – painus mokslinės fantastikos filmas, prasiskverbiantis į žmogaus pasąmonės gelmes ir vaikščiojančiais realybės bei sapnų labirintais. Išties nenuspėjamai ir talentingai sukonstruotas pasakojimas veda iš proto, neleidžia atskirti iki pat pabaigos, kurios gijos yra tik sapnuojamos, o kurios tikros ir ar iš vis čia yra kas nors tikra. Ispaniškas meilės ir pasąmonės rebusas leidžia mėgautis ne tik siužetu ir Minotauro labirintu, bet ir puikiais aktoriais – Eduardo Noriega, Penelope Cruz, Fele Martinez ir Najwa Nimri – visas ketvirtukas jau ne kartą matytas įvairiuose ispanų kino filmuose.

Filmą rekomenduoju rimtesnio kino mėgėjams, kuriems patinka įtaigūs scenarijai ir pasakojimai, kurie nesibodi žiūrėti nesinchroninį kiną, bet koketuojančio ir išparceliuoto tiek laiko, tiek suvokimo atžvilgiais. Filmas vienu metu buvo užėmęs 84 vietą visų laikų geriausios mokslinės fantastikos kategorijoje, mano galva, gal net vertas aukštesnės vietos, nes kiek žiūriu panašaus tipo filmų, tikrai ne daug gali pasigirti tokiu aukšto pilotažu kaip „Atmerk akis“.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poliarinio rato meilužiai" / "Las Amantes del Circulo Polar" / "Lovers of the Arctic Circkle"

Sveiki visi,

Dievinu! Dievinu! Dievinu! Ir dar kartą – dievinu režisierių Julio Medem! Šįkart teko matyti jau ketvirtą jo darbą, kuris vadinasi „Poliarinio rato meilužiai“ (Kai kas gali versti „Poliarinio rato mylimieji“) (Las Amantes del Circulo Polar / Lovers of the Arcktic Circkle) (1998 m.). Ir ketvirtas kartas nemelavo, tiesa, filmai eina atbula tvarka – taip jau susiklostė mano seansai, tačiau džiugu pranešti, kad jau kuris laikas internete visur galite rasti Julio Medem „Liusija ir seksas“ verstą lietuviškais subtitrais – kas susidomėjo, būtinai pažiūrėkite, o šiaip apie „Poliarinio rato meilužius“ galiu pasakyti tik tiek, kad tereikėjo 10 minučių, kad mane visa galva įtrauktų į filmą – magiška, genialu, jausminga, paslaptinga, nenuspėjama, aistringa, bauginama ir net trūksta žodžių – tai yra Julio Medem ir su tuo reikia susitaikyti ir jį mylėti arba nekęsti.

Maniau, kad senesnieji filmai mane gali nuvilti, tačiau toli gražu taip nenutinka ir esu pasiryžęs sužiūrėti visus likusius senuosius filmus iki galo, nes tokio režisieriaus pasaulyje daugiau nerasite. Šiame filme, kaip ir ankstesniuose, puikiai atpažįstamas išskirtinis ir niekam nebūdingas mistinio nuojautos implantai ir be galo didelis tikėjimas likimo ir ne šiaip sau atsitiktinumo galimybėmis, kurios pinasi ir persipina tarp herojų, žaidžia jų jausmais, gyvenimais, bėga iš vieno laiko į kitą, todėl kai kam jo filmas gali pasirodyti chaotiškas, nesuvaldytas ar nenuspėjamas, tačiau tai ne loginis žaidimas ir čia kiekvienas vėjo gūsis kažką reiškia, duoda tokią energetinį srautą per smegenis, kad tiesiog negaliu susivaldyti nedžiūgavęs, jog apskritai įmanomas toks kinas, kurį kuria šis fantastiškas meistras.

„Poliarinio rato meilužiai“ – tai dviejų meilužių (netikrų brolio ir sesers) istorija, sukarpyta ir sudėliota su įtikinamu mistikos ir likimo jutimo prieskoniais. Personažai neturi būti itin realūs, realūs lieka tik mintys, jausmai, aistra, emocija. Smagu, kad šįkart režisierius dalį filmo filmavo Suomijoje, čia jaučiama tam tikra ir vasaros „baltiškoji“ gaiva. Žinoma, tragiška ir liūdna istorija įvilkta į paslaptinga ilgesį, kurio neįmanoma paliesti, nusakyti žodžiais. Džiaugiuosi, kad teko išvysti šį filmą, deja, vertimu tikriausiai šįkart nesirūpinsiu, nes tai užima daug laiko, kurį tenka vogti nuo seansų ir galiausiai nežinia, kas tuos darbus gauna ir ar apskritai žiūrima, tačiau raginu žiūrėti anglų subtitrais, jausti ir išgyventi tą magišką gyvenimo virsmą, kada niekas nevyksta atsitiktinai ir viskas yra susieta į vientisą likimų raizgalynę.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liusija ir seksas" / "Lucia y el sexo" / "Sex and Lucia"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti ilgai mano sąrašuose „sėdėjusį“ ispanų filmą „Liusija ir seksas“ (Lucia y El Sexo / Sex and Lucia) (2001 m.). Ganėtinai senas ispanų filmas, tačiau nesenas tikriems kino gurmanams. Julio Medem yra vienas puikiausių kino genijų – man. Ir tai yra trečiasis jo darbas, kurį man teko pamatyti – „Maištingoji Ana“ (2007 m.), „Kambarys Romoje“ (2010 m.). Na, iš tikrųjų visada susilydau bežiūrėdamas Julio Medem darbus – jie puikūs! Prisodrinti ypatingos erotikos, o „Liusija ir seksas“ yra tikrai pilnas nuogybių – gražių, nebanalių, meniškai ir dvasiškai užpildytų nuogybių. Nežinau kito režisieriaus, kuris per aistrą parodytų tiek daug įdomios, intriguojančios ir prikaustančios žmogiškosios gelmės. Sakau jums, tai ne koks Tinto Brasas! 

Filmo fabula, kaip ir buvo galima tikėtis iš J. Medem‘o, yra paženklinta mistikos – rašytojas, kuris gyvena realiame gyvenime ir užmezga intymius santykius su tik iš pirmo žvilgsnio lengvabūde Liusija, pamažu persikelia gyventi į savo rašomos knygos pasaulį, pamažu personažai ima maišytis ir iš jo asmeninio gyvenimo ir knygos gyvenimo lipdosi susikryžminęs gyvenimas, kurių herojai susiduria vienas su kitu ir paaiškėja, kuo baigiasi paslaptingas rašytojo Lorenzo dingimas.

Praėjus 5 minutėms filmui, jau neabejojau, kad filmas mane, švelniai tariant, užves. Žiūrėjau tas erotines žaidimo scenas ir pagalvojau, kokie nuostabūs vyro ir moters santykiai, koks nuostabus yra seksualinis potraukis ir koks jis svarbus mūsų gyvenime, ir kaip jį, aišku, reikia išnaudoti. Reiktų parašyti visai atskirą knygą apie J. Medem personažų laisvo pasaulio ir laisvo gyvenimo išjautimą – tai visiškas „atsikabinimas“ nuo mums įprastų ir kaustančių dorybių kaip kuklumas, racionalumas, pastovumas, religinis užsiangažavimas, atsargumas, visuomenės normos, vertybės, nuostatos – viskas eina velniop, kai įsijungi Medem filmą, personažai man visada yra įkvepiantys, skaudūs, pilni aistros ir kartu nuostabaus laisvės potyrio. Žiūri ir galvoji, kad gyvenimas iš tikrųjų yra nesibaigiantis stebuklas, tik reikia jį gyventi kaip Julio Medem personažai.

Garsūs ispanų aktoriai garantuoja aukšto pilotažo vaidybą, režisūra – ar apie ją dar galima ką nors pasakyti? Man patinka tokie filmai, kurie nepasako visko iki galo, gal net nesuvokiami paprastu protu iki galo, juose ir filosofijos, ir meilės, ir klausimų, daugiavariančiai atsakymai, mįslės – visa tai sumaišius galima nulipdyti tai, ką vadinu pojūčių filmu. Tokį kiną reikia mėgti, tokį kiną reikia prisijaukinti, kitaip nieko nebus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com