Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Lauren Groff: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai; nuo romano "Moiros ir Furijos" iki "Florida" apsakymų

 

Sveiki, mielieji!

 

Esu pradėjęs rubriką „Rašytojų alėja“ ir jame šįkart apie amerikiečių šiuolaikinę romanistę ir apsakymų autorę Lauren Groff, kuri man yra, galima sakyti, viena iš tų autorių, kurios visomis trimis lietuviškai pasirodžiusiomis knygomis nenusivyliau. Ji – puiki ir aistringa, jautri ir intelektuali rašytoja. Labai tikiuosi, kad „Baltos lankos“, kurios pradėjo leisti jos literatūrą, nesustos, nes pastaruoju metu darosi įtartinai tylu, nors Lauren Groff jau yra išleidusi tikrai sėkmingų ir gerų naujų kūrinių. Ei, leidyklos, nesnauskite!

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS LAUREN GROFF GYVENIMAS

 

Lauren Groff gimė 1978 metų liepos 23 dieną Kuperstaune, Niujorko valstijoje. Šis nedidelis, vaizdingo Otsego ežero pakrantėje įsikūręs miestelis, geriausiai žinomas kaip Beisbolo šlovės muziejaus namai, tapo jos nerūpestingos ir idiliškos vaikystės vieta. Lauren užaugo itin šiltoje bei palaikančioje šeimoje: jos tėvas dirbo kardiologu, o mama buvo biologijos mokytoja ir kineziologė. Šeimoje augo trys vaikai, iš kurių viena – Lauren sesuo Sarah True – vėliau tapo garsi profesionali atletė, atstovavusi JAV olimpinėse žaidynėse. Tokia aplinka skatino ne tik aukštus akademinius bei sportinius pasiekimus, bet ir gilų susidomėjimą žmogaus kūnu, gamta bei mokslu, kas vėliau stipriai paveikė pačios Lauren pasaulėžiūrą.

 

Nors Lauren tėvai atsidavusiai puoselėjo sveiką gyvenseną bei sportinę drausmę, mergaitės vidinis pasaulis anksti pakrypo link knygų ir vaizduotės šėlsmo. Būdama smalsi ir jautri aplinkai, ji greitai atrado, kad literatūra yra geriausias būdas tyrinėti žmogaus prigimtį bei nepažintus pasaulius. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje ji buvo aistringa skaitytoja, praleidusi ilgas valandas vietos bibliotekoje ar ežero pakrantėje su knyga rankose. Kuperstauno gamtos prieglobstis, gilus ežeras ir apylinkių miškai žadino jos smalsumą – ji mėgo ilgus pasivaikščiojimus, plaukimą bei tyrinėjimus, o šie gamtos potyriai jai suteikė ypatingą laisvės pojūtį. Įvairiuose vėlesniuose interviu ji prisimena, kad jau maža jautė tam tikrą teigiamą atsiskyrimą nuo likusio pasaulio, leidusį išmokti stebėti žmones, jų elgesio detales ir smulkiausias emocines užuominas.

 

Mokykloje Lauren pasižymėjo universalumu ir entuziazmu: ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir aistringai užsiėmė sportu, pasekdama sesers pavyzdžiu bei atiduodama daug energijos plaukimui ir bėgiojimui. Sportas jai išugdė griežtą savidiscipliną, ištvermę ir gebėjimą ilgai išlaikyti susikaupimą. Kartu paauglystės metais ryškėjo jos pilietinės bei humanistinės pažiūros: ji domėjosi moterų teisėmis, ekologija ir kėlė gilius klausimus apie bendruomenės bei individo santykį. Šiuo gyvenimo etapu ją itin traukė klasikinė literatūra, poezija ir istorija, o jos prisiminimuose išlikę epizodai dažnai susiję su intelektualiais ginčais prie šeimos vakarienės stalo, kur tėvai skatino vaikus mąstyti kritiškai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

 

Baigusi mokyklą, Lauren įstojo į prestižinį Viljamso koledžą Masačusetse, kur pasinėrė į anglų literatūros bei prancūzų kalbos studijas. Studijų metais jos smalsumas dar labiau išsiplėtė: ji daug dėmesio skyrė lyginamajai literatūrai, istorijai ir kalbotyrai, o galimybė kurį laiką studijuoti bei gyventi Prancūzijoje tapo vienu ryškiausių jos jaunystės nuotykių. Gyvenimas svečioje šalyje išplėtė jos akiratį, leido iš arti pažinti kitą kultūrą ir padėjo susiformuoti savarankiškai bei atvirai pasaulėžiūrai. Koledže ji buvo žinoma kaip smalsi, darbšti ir analitiška studentė, mėgusi diskusijas apie meną, filosofiją bei visuomenės struktūras, o laisvalaikiu neatsisakanti ilgų išvykų į gamtą ar treniruočių.

 

Po bakalauro studijų Lauren nutarė toliau gilinti savo akademines žinias ir įstojo į Viskonsino-Madisono universitetą, kur pasirinko vaizduojamojo meno magistro programą. Šie studijų metai buvo kupini intensyvių ieškojimų, atsidavimo mokslui ir bendravimo su kitais jaunais intelektualais bei kūrėjais. Viskonsine ji pasinėrė į gilią tekstų analizę, tyrinėjo įvairių erų pasakojimo struktūras ir formavo savo unikalų estetinį skonį. Šiuo periodu galutinai sutvirtėjo jos vertybinis stuburas – besąlygiška pagarba žmogaus laisvei, atjauta, feministinės įžvalgos bei ypatingas jautrumas gamtos išsaugojimo klausimams, kuriuos ji perėmė dar iš savo motinos biologės.

 

Magistro studijų metu bei iškart po jų Lauren patyrė nemažai gyvenimo pokyčių: ji sutiko savo būsimąjį vyrą Clay Matthews, su kuriuo užmezgė stiprų ir palaikantį ryšį. Jauna pora kurį laiką gyveno San Franciske, vėliau persikėlė į Stanfordą, o galiausiai jų keliai nuvedė į Saulėtąją Floridą, kur jos vyras gavo darbą. Persikėlimas į Floridą buvo ne tik aplinkos pakeitimas, bet ir susidūrimas su visiškai kitokiu klimatu, gamtos laukinumu bei kultūriniu kontekstu, kas paliko gilų pėdsaką jos asmeninėje patirtyje. Visą šį laiką, kurdama savo šeiminį gyvenimą ir kaupdama patirtį, Lauren išlaikė atkaklų norą stebėti pasaulį, rinkti istorijas ir gilintis į žmogaus sielos užkaborius, kol galiausiai žengė į etapą, kai jos sukaupti prisiminimai, patirtys ir intelektualinė bazė buvo pasiruošę pamatyti dienos šviesą.

 

LAUREN GROFF KELIAS Į RAŠYTOJOS PASAULĮ IR PRIPAŽINIMĄ

 

Lauren Groff kūrybinis kelias prasidėjo nuo ilgų stebėjimų ir kantraus rankraščių rengimo, kol galiausiai ji tapo viena ryškiausių šiuolaikinės JAV literatūros figūrų. Jos pagrindinis įkvėpimo šaltinis išlieka gamtos didybė, moters vidinis pasaulis, istoriniai archyvai ir klasikiniai tekstai, kuriuos ji skaito itin giliai bei analitiškai. Šeiminėje aplinkoje Lauren kartu su vyru Clay Matthewsu užaugino du sūnus, o šeima ilgą laiką gyveno Geinsvilyje, Floridoje, iš kur vėliau perkėlė savo veiklą ir į pačios įkurtą nepriklausomą knygyną „The Lynx“. Pilietiniu bei politiniu požiūriu rašytoja yra atvira feministinių vertybių, žodžio laisvės ir ekologinio sąmoningumo gynėja, aktyviai pasisakanti prieš knygų draudimus JAV.

 

Rašytojos kūrybos bei skaitymo kasdienybė remiasi unikaliu ritualu ir griežta savidisciplina, susijusia su jos asmeniniu siekiu pasiekti itin aukštą meistriškumą. Lauren mėgsta rašyti tik ranka dideliuose sąsiuviniuose ankstyvą rytą, o pabaigusi pirmąjį juodraštį jį tiesiog padeda į dėžę ir niekada nebeperbraižo – kitoje versijoje ji viską atkuria iš atminties, palikdama tik pačias gyvybingiausias idėjas. Apie savo rašymą ji yra sakiusi, kad „pirmasis juodraštis tėra leidimas sau klysti, nes tikrasis menas gimsta per atkaklų perrašinėjimą ir kalbos muziką“. Ji taip pat prisipažįsta esanti lėta, bet itin aistringa skaitytoja, o laisvalaikiu dievina ilgus bėgiojimo maratonus gamtoje, plaukimą ir keliones po istorines pasaulio vietas, kurios leidžia jai atsitraukti nuo kasdienybės.

 

Debiutinis rašytojos romanas „Templtono pabaisos“ (angl. The Monsters of Templeton) pasirodė 2008 metais ir pelnė platesnį pripažinimą. Šiame kūrinyje autorė grįžo į savo gimtąjį Kuperstauno miestelį, pavaizduotą išgalvotu Templtono pavadinimu, ir peripetijose susiejo vietos legendas, ežero paslaptis bei šeimos paslaptis. Knygoje pasakojama apie jauną moterį, grįžtančią į gimtinę ieškoti tiesos apie savo tėvo tapatybę, kartu atskleidžiant kelių kartų istoriją. Šis romanas pademonstravo autorės gebėjimą meistriškai jungti istorinį kontekstą, mitologiją ir intymius žmogiškuosius santykius.

 

Po sėkmingo debiuto 2012 metais išleistas antrasis autorės romanas „Arcadia“ gilinasi į XX amžiaus septintojo dešimtmečio utopinių bendruomenių idėjas. Knygos veiksmas vyksta idealistinėje hipių komunoje Niujorko valstijos miškuose, o istorija sekama per ten užaugusio berniuko Beito akis. Lauren Groff čia nagrinėja kolektyvinės vilties ir trapios realybės susidūrimą, parodydama, kaip tyriausi idealai palaipsniui susiduria su žmogiškosiomis silpnybėmis ir išoriniais iššūkiais. Šis romanas atskleidė jos sugebėjimą kurti nepaprastai gyvus, jaudinančius ir vaizdingus pasaulius.

Lauren Groff knygos lietuviškai: "Moiros ir Furijos", "Florida", "Matrix"

 

Lietuvių kalba išleistas ir itin didelio atgarsio sulaukęs romanas „Moiros ir Furijos“ (angl. Fates and Furies) tapo tikru tarptautiniu fenomenu. Knygoje iš dviejų skirtingų perspektyvų – vyro Loto ir žmonos Matildos – pasakojama vienos santuokos istorija per dvidešimt penkerius jos gyvavimo metus. Pirmojoje dalyje skleidžiasi paviršinis, sėkmingas ir šviesus Loto žvilgsnis, o antrojoje atveriama tamsi, paslaptinga ir kompleksiška Matildos realybė. Šis kūrinys išryškina idėją, kad jokioje santuokoje nėra vienos absoliučios tiesos, o partneriai dažnai gyvena visiškai skirtinguose emociniuose pasauliuose.

 

Taip pat į lietuvių kalbą išverstas apsakymų rinkinys „Florida“ atskleidžia autorės gebėjimą per trumpąją formą perduoti didžiulę įtampą ir atmosferą. Rinkinio apsakymuose Florida pavaizduota ne kaip idiliškas atostogų rojus, o kaip laukinė, kaitri, pražūtinga ir neprognozuojama erdvė. Čia veikiančios moterys susiduria su vidinėmis audromis, vienatve, motinystės iššūkiais ir nuolatine grėsme iš gamtos ar visuomenės pusės. Tai itin tamsus, tačiau estetiškai vientisas ir jautrus kūrinys apie baimę, išlikimą ir žmogaus ryšį su aplinka.

 

Istorinis romanas „Matrix“ (lietuviškai išleistas tuo pačiu pavadinimu) perkelia skaitytoją į XII amžiaus Anglijos vienuolyną. Pagrindinė knygos herojė – iš karaliaus dvaro ištremta jauna moteris Marija de Frans, kuri paskiriama skurdžios moterų bendruomenės abatijos vyriausiaja. Nors iš pradžių jaučiasi palaužta, Marija panaudoja savo intelektą, valią bei vizijas, kad paverstų vienuolyną galinga, nepriklausoma ir klestinčia moterų tvirtove. Kūrinys aukština moteriškąją jėgą, dvasinį savarankiškumą ir kolektyvinį atsparumą patriarchalinio pasaulio fone.

 

Po „Matrix“ sėkmės išleistas istorinis romanas „The Vaster Wilds“ tęsia autorės tyrinėjimus apie moters išlikimą laukinėje gamtoje. Knygos veiksmas nukelia į XVII amžiaus pradžios Šiaurės Amerikos kolonijinį periodą, kur jaunoji tarnaitė pabėga iš badaujančios gyvenvietės į nepažintus, atšiaurius miškus. Ji kovoja dėl kiekvienos gyvenimo dienos, patirdama fizinį skausmą, šaltį ir dvasinį praregėjimą beprotiškoje kovoje už laisvę. Šiame kūrinyje autorė dar kartą pademonstruoja savo išskirtinį kalbinį meistriškumą ir sugebėjimą perteikti giliausius kūniškus bei dvasinius patyrimus.

 

Be romanų Lauren Groff yra išleidusi ir kitų trumpųjų istorijų rinkinių, pavyzdžiui, „Delicate Edible Birds“, kuris atskleidė jos, kaip smulkiosios prozos meistrės, talentą. Jos apsakymuose dažnai nagrinėjamos izoliacijos, moterų pažeidžiamumo ir emocinio proveržio temos, o veikėjai atsiduria ribinėse situacijose. Trumpoji forma rašytojai leidžia eksperimentuoti su pasakojimo struktūromis ir stiliumi, sukuriant tankius, poetiškus ir emociškai prisotintus tekstus.

 

Naujausias rašytojos apsakymų rinkinys „Brawler“ (lietuviškai galintis skambėti kaip „Kovotojas“ arba „Iššūkis“) dar kartą patvirtina Lauren Groff, kad gali rašyti gerus apsakymus. Šioje devynių apsakymų rinktinėje autorė grįžta prie gilių bei įtemptų žmogaus prigimties tyrinėjimų, atverdama amžiną konfliktą tarp šviesos ir tamsos, atjautos ir smurto, proto bei laukinio instinkto. Kūrinio veiksmas aprėpia skirtingus laikotarpius nuo XX a. vidurio iki šių dienų bei įvairius Amerikos regionus, o jo centre atsiduria traumuoti, ieškantys ir dėl išlikimo kovojantys personažai: nuo jaunos merginos, netikėtai prispaustos atsakomybės už neįgalų brolį, iki motinos, netekusios šeimos, ar paauglės, ieškančios nusiraminimo sporte. Šis rinkinys išsiskiria ypatingu kalbiniu tikslumu, emociškai atviru pasakojimu ir gebėjimu atskleisti dramatiškus lūžio taškus, kai veikėjai, vedami meilės ar trapių vilčių, bando priimti teisingus sprendimus pavojaus bei klaidų kupiname pasaulyje. Beje, kol kas goodreads.com puslapyje šioji knyga (su 11 tūkstančių balsų) yra geriausiai įvertinta autorės knyga.

 

Įvairiuose interviu Lauren Groff yra užsiminusi, kad, nors ji myli visus savo kūrinius kaip savo vaikus, būtent romanas „Matrix“ jos širdyje užima ypatingą vietą dėl tos džiaugsmingos kūrybinės laisvės ir šviesos, kurią jautė jį rašydama. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra tik profesija, o gyvybiškai svarbus būdas suprasti pasaulį, įveikti vidines baimes ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiandien rašytoja toliau aktyviai kuria, keliauja po pasaulį pristatydama savo kūrybą, skaito pranešimus ir palaiko nepriklausomų knygynų kultūrą JAV. Gal laikas užsukti ir į Vilniaus knygų mugę?

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Agota Kristof: biografija, gyvenimas, literatūra, svarbiausios knygos ir bruožai

 Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu savo mėgstamą rubriką „Rašytojų alėja“ ir šįkart kviečiu susipažinti su vengrų kilmės prancūziškai rašiusia rašytoja, kuri kadaise padarė man didelį poveikį. Ką tik, po daugmaž 20 metų pertraukos, „Alma littera“ perleido jos bene garsiausią trilogijos knygą „Storas sąsiuvinis“, pagal kurį Klaipėdos dramos teatras prieš kelerius metus pastatė pagal pirmąją trilogijos dalį spektaklį. Visada knietėjo sužinoti daugiau apie autorę.

 

ANKSTYVASIS AGOTOS KRISTOF GYVENIMAS

 

Agota Kristof (Ágota Kristóf) gimė 1935 metų spalio 30 dieną mažame Csikvánd kaimelyje Vengrijoje, provincijos šeimoje, kurioje nuo pat mažumės sugėrė kaimiškos aplinkos ramybę ir pirmuosius gyvenimo įspūdžius. Jos tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, o motina – namų šeimininkė, todėl intelektualinė ir pedagoginė aplinka namuose turėjo didelę įtaką mergaitės asmenybės formavimuisi. Šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas žinioms, ugdymui bei knygoms, o tėvo profesija leido Agotai jau ankstyvoje vaikystėje susipažinti su literatūros pasauliu. Nors šeima gyveno santūriai, tėvų dėka namuose netrūko pokalbių apie istoriją, kultūrą ir mokslą, kas skatino lakią vaiko vaizduotę.

 

Vaikystės metais Agota išsiskyrė dideliu jautrumu, pastabumu ir meile pasakojimams bei knygoms, kurios tapo jos pirmuoju pabėgimu į saugesnį pasaulį. Ji labai mėgo skaityti, stebėti aplinką ir kurti savo istorijas mintyse, dar nesuvokdama, kad vėliau literatūra taps jos pagrindine išraiškos priemone. Tačiau šį ramų ir šviesų vaikystės periodą greitai sukrėtė Antrojo pasaulinio karo negandos ir geopolitiniai pokyčiai, palietę kiekvieną Vengrijos kampelį. Karo baisumai, nuolatinis nesaugumo jausmas ir permainos paliko gilius pėdsakus jautrioje mergaitės pasąmonėje, vėliau atgimusiuose jos tamsiuose ir lakoniškuose grožiniuose kūriniuose.

 

Paauglystės laikotarpis Agotai Kristof buvo pilnas sukrėtimų ir netikėtų išbandymų, kai keitėsi ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir visa šalies santvarka. Pasibaigus karui, Vengrijoje įsitvirtino griežtas komunistinis režimas, o šeima susidūrė su dideliais finansiniais ir socialiniais sunkumais. Būdama paauglė, ji buvo išsiųsta į internatinę mokyklą, kur patyrė didžiulį ilgesį namams, vienatvę ir atskirtį nuo artimųjų. Šis sunkus periodas užgrūdino jos charakterį, išmokė emocinio atsparumo, bet kartu suformavo tam tikrą vidinį uždarumą, kuris vėliau tapo jos rašymo stiliaus vizitine kortele.

 

Iki tampant pripažinta rašytoja, Agotos gyvenimas buvo kupinas sunkaus kasdienio darbo, emigracijos dramos ir sunkių pasirinkimų. 1956 metais, po Vengrijos revoliucijos numalšinimo sovietų kariuomenės, ji kartu su vyru ir mažu vaiku pėsčiomis perėjo Austrijos sieną, bėgdama nuo politinio persekiojimo ir nepriteklių. Pradžioje atsidūrusi pabėgėlių stovykloje Austrijoje, vėliau ji persikėlė gyventi į Šveicariją, prancūzakalbį Nešatelio miestą. Emigracijoje jos laukė skaudi realybė: nemokėdama prancūzų kalbos, ji įsidarbino fabrike, kur valandų valandas monotoniškai dirbo prie mechaninių įrenginių, išgyvendama gilią kultūrinę ir kalbinę izoliaciją.

 

Šis sunkus laikotarpis ir svetimos kalbos naštos jausmas turėjo milžinišką įtaką jos tolimesniam kūrybiniam keliui bei pasaulėjautai. Fabrike dirbantis žmogus be veido, izoliacija nuo gimtosios vengrų kalbos ir prarasta tėvynė tapo pagrindinėmis jos būsimos kūrybos temomis, atsispindėjusiomis jos garsiausiame romane „Storas sąsiuvinis“. Prancūzų kalba, kuri pradžioje kėlė kančią ir jautėsi kaip „žudikė kalba“, pamažu tapo jos literatūriniu įrankiu, lėmusiu unikalų, minimalistinį, asketišką ir visiškai šaltą jos stilių. Ji rašė tik prancūziškai, sąmoningai vengdama emocingų būdvardžių ir ilgažodžių, todėl jos tekstai įgavo nepaprastos, beveik medicininės galios.

 

Prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, jos gyvenimas buvo tylus ir nematomas kasdienybės kovos už būvį fonas, kuriame ji visgi rasdavo laiko rašymui slapta. Ji pradėjo nuo pjesių radijui ir teatrui prancūzų kalba, kurios pamažu atvėrė duris į platesnę literatūrinę bendruomenę. Jos didžiausios įtakos ir išgyvenimai – karas, tremtis, svetimybė, vienatvė ir tapatybės praradimas – susiliejo į vientisą egzistencinį patyrimą, kurį ji meistriškai perkėlė į popierių. Agota Kristof išliko viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos Europos autorių, kurios biografija ir kūryba yra neatsiejamai susijusios su skaudžia imigranto dalia bei žmogaus psichologine ištverme.

 

AGOTOS KRISTOF LITERATŪRINIS KELIAS, TOLIMESNIS ASMENINIS GYVENIMAS IR KŪRYBA

 

Taigi Agota Kristof į literatūros pasaulį įžengė neįprastu ir sunkiu keliu, o jos pasiekimai literatūroje remiasi radikaliu taupumu, tikslumu ir giliu psichologiniu skausmu, kurį ji pavertė pasaulinio lygio kūriniais. Nors ji gimė, kaip minėjau, Vengrijoje, jos didžioji literato karjera ir pripažinimas gimė Šveicarijoje, prancūzakalbiame Nešatelio kantone. Ilgą laiką prancūzų kalba jai buvo svetima, todėl rašymas šia kalba tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir savotišku išsivadavimu iš tylos, kurią patyrė praradusi gimtąją vengrų kalbą. Jos pasiekimai vertinami kaip viena unikaliausių XX amžiaus pabaigos Europos literatūros fenomenų, įrodžiusių, kad išgyventa trauma ir tremtis gali tapti universalaus meninio lygio tekstų pagrindu.

 

Didžiausias ir svarbiausias lūžis jos gyvenime ir kūryboje įvykio 1986 metais, kai ji išleido savo debiutinį nedidelį romaną „Storas sąsiuvinis“ (pranc. Le Grand Cahier), kuris akimirksniu patraukė literatūros kritikų dėmesį ir išgarsino ją tarptautiniu mastu. Ši knyga, parašyta trumpais sakiniais ir visiškai be jokių sentimentalių lyrinių nukrypimų, pasakoja apie dvynius brolius, kurie gyvena pas močiutę karo nuniokotame pasienio kaimelyje. Knygą pirmaisiais metais skaitė prancūzakalbiai skaitytojai, o jos unikalus, šaltas, beveik dokumentinis stilius iškart sukėlė didelį rezonansą kritikos pasaulyje. „Storas sąsiuvinis“ sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, buvo lyginamas su geriausiais egzistencinės literatūros kūriniais ir pelnė jai prestižines literatūrines premijas, įskaitant Europos leidybos prizus.

Agotos Kristof knygos mano namų bibliotekoje.

 

Šis romanas tapo pirma dalimi jos garsiosios trilogijos, kurią vėliau papildė antroji dalis „Įrodymas“ (La Preuve, 1988 m.) ir baigiamoji dalis „Trečiasis melas“ (Le Troisième Mensonge, 1991 m.). Trilogija sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, buvo išversta į daugiau nei kelias dešimtis pasaulio kalbų ir tapo klasika tapusiu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Už paskutinę trilogijos dalį „Trečiasis melas“ rašytoja 1991 metais buvo apdovanota viena prestižiniams Prancūzijos literatūros apdovanojimų – Prix Médicis premija. Kritika vertino šį ciklą kaip gilaus moralinio žlugimo, karo pasekmių, tapatybės krizės ir broliškos meilės dekonstrukcijos viršūnę, kurioje tiesa ir melas susipina neatskiriamai.

 

Kalbėdama apie savo kūrinius, pati Agota Kristof dažnai pabrėždavo, kad jos knygos nėra autobiografinės tiesiogine prasme, tačiau jose slypi visa jos emocinė patirtis, karo siaubai ir tremtinio dalia. Interviu ji yra sakiusi, kad rašo todėl, jog „reikia rašyti“, o ne siekdama sukelti gailestį ar pamokyti skaitytoją, išlaikydama visišką autoriaus distanciją nuo savo personažų. Apie „Storą sąsiuvinį“ ir visą trilogiją ji teigė, kad stengėsi rašyti taip, tarsi dokumentuotų faktus, kurių negalima paneigti, visiškai atsisakydama psichologinių paaiškinimų, palikdama skaitytojui pačiam nuspręsti, kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija. Jos požiūris į savo tekstus buvo labai griežtas, lakoniškas ir be jokio narcisizmo, ji niekada nesistengė įtikti masinio skaitymo skoniui.

 

Jos asmeninis gyvenimas Šveicarijoje klostėsi ramiai, nors ir paženklintas nuolatinio svetimumo jausmo bei vidinės vienatvės, kurią ji taip meistriškai perkėlė į kūrybą. Emigracijoje ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, tačiau jos santuokos ir buities kasdienybė reikalavo didelių pastangų suderinti darbą, motinystę ir literatūrinį pašaukimą. Šeimos gyvenimas Nešatelyje buvo gana uždaras, o pati rašytoja vengė didelių viešų renginių, triukšmingo literatai elito gyvenimo, pirmenybę teikdama tyliai namų aplinkai ir knygoms. Ši šeiminė ramybė ir kartu gilus emocinis atskirtumas nuo gimtinės sudarė unikalią terpę, kurioje gryninosi jos minimalistinis stilius.

 

Agota Kristof santykiai su atsinaujinusia, komunizmą nusimetusia Vengrija buvo sudėtingi, melancholiški ir pilni nostalgijos bei nutylėto skausmo. Nors po 1989 metų geležinės uždangos griuvimo ir Vengrijos demokratizacijos jos knygos sugrįžo į gimtinę ir sulaukė didžiulio pripažinimo bei triumfo, pati rašytoja retai grįždavo į Vengriją. Vengrijos kultūrinė bendruomenė ir kritikai jos pasiekimus vertino su didžiule pagarba, vadindama ją viena ryškiausių visų laikų vengrų kilmės rašytojų, pelniusių pasaulinę šlovę prancūzų kalba. Vengrijoje jos kūriniai tapo privaloma kultūrine vertybe, o jos gyvenimo kelias – simboliu to, kaip vengrų literatūros dvasia gali prabilti universalia kalba.

 

Per savo gyvenimą Agota Kristof išleido ir kitų žymių kūrinių, tokių kaip novelių rinkinys „Paskutinioji paskola“ (Le Cœur repoussé) bei romanai „Vakar“ (Hier), kurį, beje, turime lietuviškai, ir „Aklasis raštas“ (L'Analphabète), kuriuose dar giliau nagrinėjo atminties, rašymo ir prarastos tėvynės temas. Jos indėlis į Europos literatūrą buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją bei Gottfriedo Kellerio premiją Šveicarijoje.

Rašytoja mirė 2011 metais savo namuose Nešatelyje, palikusi trumpą, bet itin galingą palikimą, kuris iki šiol laikomas vienu skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių XX amžiaus literatūros paminklų apie žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis): biografija, gyvenimas, spiritizmas, Šerlokas Holmsas ir svarbiausios knygos

 

Sveiki, skaitytojai!

Noriu pakeisti rubrikos „Asmenybė(s)“ į „Rašytojų alėja“, kadangi šioje rubrikoje dalijuosi įtakingiausiais pasaulio rašytojais. Vasarą, keliaudamas po Škotiją, netikėtai sužinojau labai įdomių dalykų apie škotų rašytoją Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis), kurio knygas daugelis, jeigu ir neskaitė, bet tikrai girdėjo ar bent to net nežinodami matė kokią nors ekranizaciją. Šis įrašas pratęsia garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo apžvalgas, apžvelgia svarbiausius kūrinius ir įdomybes. Tekste naudosiu anglišką autoriaus vardažodžio variantą, kuris dabar labiau paplitęs, nei sulietuvintas variantas.

ANSKTYVASIS ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Arthur Conan Doyle gimė 1859 metų gegužės 22 dieną Edinburge, Škotijoje, itin meniškų šaknų, tačiau labai tragiškoje šeimoje. Nors tėvo linija turėjo kilmingą reputaciją ir reikšmingą įtaką kultūriniam gyvenimui, paties Arthuro vaikystė bėgo nuolatinio skurdo ir chaoso šešėlyje. Jo tėvas, Charles Altamont Doyle, buvo talentingas iliustruotojas ir dailininkas, tačiau kartu – sunkus alkoholikas, kentėjęs nuo depresijos bei epilepsijos priepuolių, kas galiausiai jį nuvedė į psichiatrijos ligoninę. Tuo pat metu Arthuro motina Mary Foley tapo tikrąja šeimos ašimi, kurios aistra riteriškiems romanams, heraldikai ir turtingas istorijų pasakojimo talentas pasėjo pirmąsias būsimojo rašytojo vaizduotės sėklas. Škotija su savo niūria, mistine dvasia ir ryškiu kontrastu tarp skurdo bei intelekto suformavo jo pradinį pasaulėvaizdį.

Jaunojo Arthuro auklėjimas buvo griežtas ir persmelktas religinės disciplinos, kuomet turtingesni dėdės pasisiūlė finansuoti jo mokslus jėzuitų internatinėse mokyklose – iš pradžių Hodder Place, vėliau Stonyhurst koledže Anglijoje. Griežta, dogmatiška aplinka ir fizinės bausmės jaunajam Doyle'iui sukėlė stiprų atmetimo jausmą katalikybei ir religiniam fanatizmui. Tačiau būtent šiose atšiauriose mokyklų sienose išryškėjo jo neeilinis talentas: berniukas tapo meistrišku pasakotoju, gebančiu aplink save suburti bendramokslių minią ir valandų valandas išlaikyti jų dėmesį paties išgalvotomis istorijomis. Tuo metu jis godžiai skaitė Walterio Scotto istorinius romanus, Thomaso Mayne Reido nuotykių knygas bei Edgaro Allano Poe detektyvus, kurie vėliau paliko gilų pėdsaką jo paties kūrybiniame braiže.

Paauglystėje suformuotas charakteris pasižymėjo itin ryškiu fiziniu tvirtumu, riterišku garbės kodeksu ir neblėstančiu smalsumu. Doyle'is buvo aukštas, stambaus sudėjimo ir nepaprastai sportiškas jaunuolis, aistringai žaidęs kriketą, regbį, užsiėmęs boksu bei plaukimu. Nors šeima gyveno ties skurdo riba ir nuolatos priklausė nuo giminaičių paramos, Arthuras išlaikė optimizmą bei stiprų atsakomybės jausmą. Metams bėgant, jo pasaulėžiūra iš giliai religingos transformavosi į racionalų gnosticizmą. Po koledžo baigimo vienus metus praleidęs Austrijoje, Feldkircho mokykloje, jis ne tik patobulino vokiečių kalbos žinias, bet ir dar labiau išplėtė savo akiratį, palaipsniui atsiribodamas nuo tradicinių dogmų ir krypdamas link mokslinio empirizmo.

Galiausiai 1876 metais Doyle'is įstojo į Edinburgo universitetą studijuoti medicinos, kas tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo lūžių. Čia jis sutiko profesorių Josephą Bellą – žmogų, pasižymėjusį fenomenaliu gebėjimu iš menkiausių išorinių detalių ir dedukcijos nustatyti paciento ligą, profesiją bei gyvenimo būdą. Būtent šis dėstytojas vėliau tapo tiesioginiu Šerloko Holmso prototipu. Studijų metais Doyle'is paeiliui dirbo vaistininko padėjėju ir gydytojo asistentu, kad galėtų išlaikyti save bei padėti motinai. Tuo metu jo turtinė padėtis išliko itin kukli, todėl kiekvienas uždirbtas centas buvo gyvybiškai svarbus, o medicina atrodė kaip vienintelis saugus kelias į finansinį stabilumą.

Būdamas dvidešimties metų, 1880-aisiais, Doyle'is pasinaudojo netikėta galimybe ir šešiems mėnesiams išplaukė į Arktį kaip banginių medžioklės laivo „Hope“ chirurgas. Ši kelionė tapo viena didžiausių jo jaunystės obsesijų ir gyvybingiausių patirčių. Jis ne tik atliko gydytojo pareigas, bet ir pats aktyviai dalyvavo pavojingose medžioklėse, kovoje su ledo lytimis ir net kelis kartus įkrito į ledinį vandenyną. Arkties laukinė gamta, atšiaurios sąlygos ir nuolatinis pavojus gyvybei sužadino jo troškimą pažinti ribines žmogaus galimybių ribas. Sugrįžęs jis prisipažino, kad į Arktį išplaukė berniukas, o sugrįžo subrendęs vyras, pasiruošęs bet kokiems gyvenimo iššūkiams.

Po studijų baigimo 1881 metais ir vėlesnio trumpo išplaukimo į Vakarų Afrikos pakrantes laivu „Mayumba“, kur jį beveik pakirto sunki maliarijos forma ir užpuolė rykliai, Doyle'is nusprendė susitelkti į medicinos praktiką. Jis persikėlė į Portsmutą ir Sautsi rajone atidarė privačią kliniką. Pradžia buvo itin sunki: kabinetas stovėjo tuščias, pacientų beveik nebuvo, o baldais ir įranga tekdavo rūpintis skolon. Laukdamas klientų tuščiame priimamajame, Doyle'is turėjo daug laisvo laiko, kurį skirdavo savo senam pomėgiui – rašymui. Jo keistenybės ir platus interesų spektras tuo metu apėmė ne tik mediciną ir sportą, bet ir ankstyvąjį susidomėjimą parapsichologija bei spiritizmu, kuris vėliau tapo tikra jo gyvenimo aistra.

Būtent šioje finansinio neapibrėžtumo, medicininės praktikos paieškų ir intelektualinio ieškojimo etape gimė pirmieji literatūriniai bandymai, palaipsniui vedę link jo pirmojo garsaus kūrinio „Kraujo spalvos etiudas“ išleidimo 1887 metais. Iki kol tapo pripažintu rašytoju, Doyle'is jau buvo patyręs atšiaurų skurdą, pavojingas jūrines ekspedicijas, gavęs aukščiausio lygio medicininį išsilavinimą ir suformavęs unikalų charakterį, kuriame derinosi mokslo logika, sportinė aistra ir nepažabotas potraukis paslaptims.

BRANDUSIS IR VĖLYVASIS RAŠYTOJO ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Po to, kai 1887 metais dienos šviesą išvydo „Kraujo spalvos etiudas“ ir pasauliui buvo pristatytas Šerlokas Holmsas, Arthuro Conano Doyle’io gyvenimas įgavo pagreitį, kurio jis pats visiškai nesitikėjo. Iš pradžių knyga neatnešė nei didelių turtų, nei momentinės šlovės, todėl autorius toliau tęsė medicinos praktiką Sautsi rajone ir bandė siekti akies ligų specialisto karjeros Londone. Tačiau tuščias laukiamasis ir itin menkas pacientų srautas tapo tikra palaima literatūrai: neturėdamas ką veikti, jis visą savo energiją nukreipė į rašymą. Kai žurnalas „The Strand Magazine“ pradėjo spausdinti trumpus pasakojimus apie Holmso ir Vatsono nuotykius, visuomenę apėmė tikra manija. Nepaisant to, patį rašytoją šis triuškinantis pasisekimas bjauriai slėgė – jis laikė detektyvus nerimtu „antrarūšiu“ žanru, trukdančiu jam kurti rimtus istorinius romanus, kuriuos laikė tikruoju savo šedevru, todėl 1893 m. žurnale net drąsiai „nužudė“ Holmsą ties Reichenbacho kriokliu, sukeldamas beprecedentį skaitytojų įniršį ir protestų bangą.

Asmeninis rašytojo gyvenimas susiklostė itin dramatiškai, persipynęs su giliomis moralinėmis dilemomis, riterišku garbės kodeksu ir tyra meile. 1885 metais jis vedė Mary Louise Hawkins (meiliai vadintą Touie), su kuria susilaukė dviejų vaikų – Mary ir Arthuro Alleyne'o. Tačiau 1893 metais žmonai buvo diagnozuota džiova, ir Doyle'is trylika metų pasiaukojančiai slaugė sergančią sutuoktinę, vežiodamas ją po Šveicarijos sanatorijas ir užtikrindamas geriausią priežiūrą. Tuo pačiu metu, 1897 metais, jo gyvenime atsirado kita moteris – daug jaunesnė, talentinga dainininkė Jean Leckie. Rašytojas ją beprotiškai įsimylėjo, tačiau būdamas griežtų Viktorijos epochos vertybių ir kilnios moralės žmogus, išlaikė visiškai platoniškus santykius ir nuslėpė šį ryšį nuo sergančios žmonos iki pat jos mirties 1896 metais. Su Jean jis susituokė 1907-aisiais ir su ja susilaukė dar trijų vaikų – Denis, Adriano ir Jean, sukurdamas itin darnią, meilės ir abipusio palaikymo sklidiną šeimą.

Brandžiame amžiuje Doyle’io gyvenime atsirado obsesija, kuri galutinai užgožė jo literatūrinę šlovę – gilus ir besąlygiškas atsidavimas spiritizmui. Jo potraukis mistikai nebuvo atsitiktinis; šaknys glūdėjo pačiame Edinburge, kurio niūri, rūke skendinti atmosfera, senoviniai skersgatviai ir dvilypė miesto prigimtis – racionalaus švietimo ir tamsių liaudies legendų derinys – jam nuo vaikystės paliko gilų įspaudą. Nors Holmsas simbolizavo tyriausią mokslo logiką, pats jo kūrėjas siekė įrodyti, kad anapusinis pasaulis egzistuoja ir su juo galima užmegzti realų kontaktą. Spiritizmu jis pradėjo domėtis dar 1880-aisiais per Psichinių tyrimų draugiją, tačiau lemiamu smūgiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs jo sūnaus Kingsley (iš pirmosios santuokos), brolio Inneso ir kitų artimųjų gyvybes. Apimtas nevilties, Doyle’is ieškojo būdo pasiekti išėjusiuosius ir pavertė spiritizmą savo naująja religija.

Savo atsidavimą anapusiniam pasauliui rašytojas demonstravo stulbinančiu užsispyrimu: jis organizavo seansus, lankė mediumus, išleido daugybę knygų apie dvasių pasaulį ir išeikvojo milžiniškas savo santaupų sumas pro-spiritistinei propagandai visame pasaulyje. Pati jo antroji žmona Jean tapo žinoma kaip „automatinio rašymo“ mediumė, per kurią, Doyle’io įsitikinimu, dvasios siųsdavo žinutes iš kito pasaulio. Vertindamas savo patirtį, rašytojas yra tvirtai pareiškęs: „Spiritizmas man nėra tik tikėjimas – tai yra žinojimas. Aš gavau tokių tiesioginių įrodymų, kad abejoti tiesiog nebeįmanoma“. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad dvasios gali materializuotis, o seansų metu matyti reiškiniai yra fiziniai faktai. Šis patiklumas pasiekė kulminaciją, kai jis aistringai gynė vadinamąsias „Kotlinglio fėjų“ nuotraukas, teigdamas, kad mažos mergaitės tikrai nufotografavo tikras fėjas, nors vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tiesiog iškirpti popieriniai piešinėliai.

Viena iš garsiųjų nuotraukų su fėjomis, kuria tikėjo rašytojas.

Spiritizmo obsesija Doyle’į suvedė ir vėliau išskyrė su kitomis to meto legendomis, o ryškiausias to pavyzdys – jo audringa draugystė su garsiuoju iliuzionistu Harry Houdini. Houdini, būdamas griežtas skepticizmo šalininkas, sistemingai atskleidė netikrus mediumus ir apgavikus, o Doyle’is šventai tikėjo, kad pats Houdini turi tikrų magiškų galių, bet jas neigia. Jų draugystė žlugo po vieno seanso, kurio metu Doyle’io žmona Jean tariamai užrašė žinutę iš Houdini mirusios motinos anglų kalba – kalba, kurios ši moteris gyvenime visiškai nemokėjo. Nepaisant to, Doyle’is iki gyvenimo pabaigos išliko nepalaužiamas savo įsitikinimuose, o jo brandusis charakteris derino nepajudinamą užsispyrimą su neįtikėtinu naivumu, kurį daugelis amžininkų laikė tiesiog genijaus beprotyste.

Greta spiritizmo, rašytojas pasižymėjo itin aktyviu pilietiniu charakteriu ir buvo tikras riteriškumo įsikūnijimas realioje kasdienybėje. Jis dukart savo lėšomis išvyko į karus – kaip daktaras Pirmojo būrų karo metu ir vėliau kaip karo korespondentas, parašęs išsamias istorines analizes, už kurias 1902 metais jam buvo suteiktas riterio titulas (seras). Tačiau labiausiai jį įkvėpė kova už teisybę: Doyle’is asmeniškai atliko detektyvinius tyrimus ir išgelbėjo du nekaltai nuteistus vyrus – George’ą Edalji ir Oscarą Slaterį. Naudodamasis paties išgalvotais Holmso metodais, jis įrodė policijos klastotes bei rasinius išankstinius nusistatymus, taip užsitarnaudamas tikro visuomenės gynėjo reputaciją ir inicijuodamas JK Apeliacinio teismo įsteigimą.

Intelektualiniu atžvilgiu Doyle’is buvo itin įvairiapusė asmenybė, nuolat ieškanti naujų iššūkių ir susižavėjimo objektų. Jis aistringai žavėjosi sportu – ne tik žaidė kriketą aukščiausiu lygiu su rašytoju J. M. Barrie (knygos apie Piterį Peną autoriumi), bet ir tapo vienu iš pirmųjų, išpopuliarinusių slidinėjimą Šveicarijoje kaip pramoginį sportą. Be to, jį itin traukė mokslo naujovės, automobiliai, fotografija ir archeologija. Būtent iškastos dinozaurų pėdos bei mokslinės prielaidos jį įkvėpė parašyti garsųjį mokslinės fantastikos romaną „Prarastas pasaulis“ (1912 m.), kuriame sukūrė kitą ryškų savo personažą – ekscentriškąjį profesorių Čelendžerį, tapusį visiškai priešinga, bet ne mažiau įspūdinga Holmso alternatyva.

Kaip sutuoktinis, tėvas ir šeimos galva, seras Arthuras buvo nepaprastai šiltas, dosnus ir švelnus žmogus, dievinęs savo vaikus ir namų jaukumą. Jis skatino vaikų kūrybiškumą, rengdavo jiems įspūdingas šventes, skaitydavo pasakas ir leisdavo nevaržomai tyrinėti pasaulį. Nepaisant savo konservatyvių Viktorijos laikų šaknų, jis palaikė teisinę skyrybų reformą, kad palengvintų moterų padėtį smurtinėse santuokose, nors tuo pat metu paradoksaliai priešinosi moterų teisei balsuoti (sufražistėms), nes tikėjo, kad moters prievolė ir kilniausia paskirtis – būti namų židinio sarge. Šis vidinis prieštaravimas atspindėjo visą jo filosofiją: derinį tarp gilaus humanizmo ir nostalgijos praėjusiems riteriškumo laikams.

Savo pasaulėžiūroje Doyle’is rėmėsi idėja, kad žmogaus dvasia yra nemirtinga, o pats gyvenimas tėra trumpas pasiruošimo etapas atlikti kilnius darbus. Jis dažnai kartodavo savo pagrindinį moralinį šūkį: „Aš visada maniau, kad žmogaus matas yra tai, ką jis duoda pasauliui, o ne tai, ką iš jo paima“. Jis atsisakė didžiulių honorarų, jei jautė, kad darbas prieštarauja jo įsitikinimams, ir nuolat rėmė įvairias chartijų organizacijas. Įdomus ir netikėtas faktas tas, kad nepaisant Holmso sukurto populiarumo, Doyle'is jautėsi visiškai abejingas savo paties detektyviniam genijui ir atvirai prisipažindavo, jog tikrasis jo gyvenimo tikslas – apvalyti visuomenės sielą nuo materializmo gniaužtų.

Senatvėje rašytojas atrodė kaip tikras senosios epochos patriarchas – stambus, su vešliais baltais ūsais, spinduliuojantis ramybe, bet niekada neprarandantis energijos. Net ir kankinamas sunkios širdies ligos, jis iki paskutiniųjų dienų keliavo po Australiją, Ameriką bei Europą skaitydamas paskaitas apie spiritizmą. Paskutiniaisiais metais jis daug laiko praleido savo gražioje sodyboje Sasekse, apsuptas šeimos, sodindamas gėles ir rašydamas atsiminimus. Jo dvasinė ramybė buvo tokia stipri, kad pačią mirtį jis priėmė ne kaip pabaigą, o kaip ilgai lauktą kelionę į kitą, šviesesnę dimensiją, kurioje tikėjosi pasitikti visus savo išėjusius artimuosius.

1930 metų liepos 7 dieną, būdamas 71-erių, Arthuras Conan Doyle’is patyrė širdies priepuolį savo namų sode. Jo paskutiniai žodžiai, ištarti šalia buvusiai žmonai Jean, buvo trumpa, bet nepaprastai švelni frazė: „Tu buvai nuostabi“. Ant jo antkapio Windlesham kapinėse (vėliau perlaidotas Minsteade) šeima iškalė žodžius, kurie geriausiai apibūdina visą jo sudėtingą, mistišką ir garbingą gyvenimą: „Plienas tikras, ašmenys aštrūs / Arthuras Conan Doyle – Riteris, Patriotas, Gydytojas ir Rašytojas“. Jis paliko pasaulį ne tik kaip nemirtingojo Šerloko Holmso tėvas, bet ir kaip žmogus, kuris išdrįso visą gyvenimą ieškoti tiesos tarp mokslo šviesos ir anapusinės tamsos.

SVARBIAUSI DOYLE‘IO KŪRINIAI IR EKRANIZACIJOS

Arthuras Conano Doyle’is į pasaulinės literatūros istoriją įėjo kaip nepaprastai produktyvus ir universalus rašytojas, kurio kūrybinis palikimas toli gražu neapsiriboja vien garsiuoju detektyvu. Nors skaitytojai jį geriausiai žino dėl Šerloko Holmso, autorius išleido dešimtis romanų, apsakymų rinkinių, istorinių veikalų, pjesių ir poezijos knygų. Jo kūrybinis kelias nusidriekė per kelis dešimtmečius, o parašyti kūriniai iki šiol stebina savo žanrine įvairove – nuo griežtos logikos detektyvų iki mokslinės fantastikos, medicininių apsakymų bei gilių istorinių dramų.

Neabejotinai žymiausias ir svarbiausias jo kūrinijos etapas prasidėjo 1887 metais, kuomet metiniame žurnale „Beeton’s Christmas Annual“ buvo išspausdintas pirmasis romanas apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną – „Kraujo spalvos etiudas“. Šiame kūrinyje autorius pristatė unikalų dedukcinį metodą ir supažindino skaitytojus su genialiuoju sekliai. Vėliau sekė romanas „Keturių ženklas“ (1890 m.), o tikra pasaulinė manija prasidėjo 1891–1892 metais žurnale „The Strand Magazine“ pasirodžius trumpų apsakymų ciklui, vėliau išleistam rinkiniu „Šerloko Holmso nuotykiai“. Iš viso apie šį seklį Doyle’is parašė keturis romanus ir 56 trumpus apsakymus, tarp kurių ryškiausiai spindi 1902 metais išleistas kultinis mistinis detektyvas „Baskervilių šuo“.

Pats rašytojas savo viršūne ir tikrąja literatūrine aistra laikė ne detektyvus, o didingos apimties istorinius romanus, kuriems skirdavo itin daug laiko bei istorinių šaltinių analizei. 1889 metais jis išleido romaną „Mika Klarkas“, vaizduojantį XVII amžiaus Anglijos sukilimą, o 1891 metais dienos šviesą išvydo „Baltoji kompanija“ – pasakojimas apie Šimtametį karą ir riterišką garbės kodeksą, kurį pats Doyle’is laikė savo geriausiu kūriniu. Šią istorinę liniją vėliau papildė romanas „Seras Nigelis“ (1906 m.) bei skaitytojų pamėgtas lengvo humoro kupinas apsakymų ciklas apie napoleoniškųjų karų herojų „Husearas Žeraras“, leistas nuo 1894 iki 1903 metų.

Seras A. C. Doyle pozuoja savo namų svetainėje.

Kitą itin reikšmingą autoriaus kūrybos tarpsnį sudaro mokslinė fantastika ir nuotykių literatūra, kurios ryškiausiu akcentu tapo 1912 metais išleistas romanas jau minėtasis „Prarastas pasaulis“. Čia rašytojas sukūrė visiškai naują, ekscentrišką ir impulsyvų veikėją – profesorių Džordžą Čelendžerį, kuris išvyksta į ekspediciją po Pietų Amerikos džiungles ir atranda izoliuotą plynaukštę, kurioje vis dar gyvena dinozaurai ir priešistoriniai žmonės. Šis kūrinys padarė milžinišką įtaką visam fantastikos žanrui, o vėliau Doyle’is apie Čelendžerį parašė dar keletą kūrinių, tarp kurių – 1913 metais išleistą romaną „Nuodinga juosta“.

Vėlyvuoju savo gyvenimo etapu, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, rašytojas beveik visą savo plunksną nukreipė į spiritizmą, okultizmą ir anapusinio pasaulio tyrimus. Jis išleido didelės apimties dokumentinius ir filosofinius veikalus, tokius kaip „Naujas apreiškimas“ (1918 m.), „Gyvybingoji žinutė“ (1919 m.) bei monumentalų dviejų tomų darbą „Spiritizmo istorija“ (1926 m.). Šiuose kūriniuose autorius aistringai gynė savo įsitikinimus apie sielos nemirtingumą, bandydamas moksliškai pagrįsti bendravimą su dvasia ir pristatydamas asmeninius bei kitų tyrimų rezultatus.

Doyle’io kūryba tapo vienu didžiausių įkvėpimo šaltinių kino ir televizijos industrijai, auginančiu ekranizacijas jau daugiau nei šimtmetį. Šerlokas Holmsas yra patekęs į Gineso rekordų knygą kaip dažniausiai kine ir televizijoje pavaizduotas žmogaus kilmės literatūrinis herojus. Pirmieji nebylūs filmai pasirodė dar XX amžiaus pradžioje, o klasikiniu Holmso įvaizdžiu 1930–1940 metais tapo aktoriaus Basilio Rathbone’o atliktas vaidmuo, suformavęs ikoninį seklio įvaizdį su pypke ir elnių medžiotojo kepure.

Modernesniais laikais Doyle’io kūriniai patyrė galingą atgimimą ir iš naujo užkariavo pasaulinę auditoriją. Ypač didelio pasisekimo sulaukė režisieriaus Guy Ritchie vaidybiniai filmai „Šerlokas Holmsas“ (2009 m.) ir „Šerlokas Holmsas: Šešėlių žaidimas“ (2011 m.), kur seklio vaidmenį atliko Robertas Downey Jr., pavertęs personažą veiksmo herojumi. Ne mažiau kultiniu tapo ir BBC televizijos serialas „Šerlokas“ (2010–2017 m.), kuriame Benedictas Cumberbatchas ir Martinas Freemanas perkelia Holmso ir Vatsono istorijas apie XXI amžiaus Londoną, išlaikydami originalią kūrinių dvasią bei loginį aštrumą.

Be detektyvų, ne kartą buvo ekranizuoti ir kiti autoriaus darbai, ypač romanas „Prarastas pasaulis“, kuris sulaukė net kelių kine ir televizijoje rodytų adaptacijų – nuo klasikinio 1925 metų nebyliojo kino šedevro su novatoriška stop-motion animacija iki populiaraus 1999–2002 metų televizijos serialo, kurį, beje, teko vaikystėje su nepaprastu smalsumu žiūrėti per lietuvišką televiziją. Doyle’io literatūrinis palikimas iki šiol išlieka gyvas, nes jo sukurti personažai, mistika ir mokslo darna bei neprilygstamas pasakotojo talentas toliau įkvepia naujas režisierių, rašytojų ir skaitytojų kartas visame pasaulyje.

Man asmeniškai Doyle – įspūdinga asmenybė. Tikiuosi, kad buvo labai įdomu ir Jums.

Maištinga Siela