Knyga: Johanna Thydell "Žvaigždėtos lubos"

Sveiki mielieji, taip jau išeina, kad savo straipsniukus ir pasisakymus rašau dabar dažniausiai susijusius su literatūra arba, kitaip sakant, rašau apie tai, kas man dabar yra aktualiausia ir įdomiausia. Taigi, šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą ir tai jau bus skandinaviškoji literatūros pusė. Skandinavų literatūra labai vertinama Lietuvoje ir gausiai jos verčiama ypač iš švedų ir norvegų kalbų, dar retkarčiais ir iš danų. Johanna Thydell jauna švedų rašytoja. Jos pirmoji knyga „Žvaigždėtos lubos“, Švedijoje pasirodžiusi 2003 metais sulaukė palankių kritikų dėmesio ir ne veltui, nes tai išties labai stiprus debiutas. Lietuvoje šios atorės atitikmenys galėtų būti Vanda Juknaitė ir Laura Sintija Černiauskaitė, moterys kurios iš tikrųjų išmano subtilius žmogaus bendravimo ir jo vidinės psichologijos peripetijas. Thydell nepaprasta rašytoja, nežinau kaip jos antrasis romanas, bet šis paliko labai stiprų įspūdį ir nesistengiu slėpti savo simpatijos. „Žvaigždėtos lubos“ iš dalies priminė Jody Picoul romaną „Mano sesers globėjas“. Thydell romanas smūgiuoja tiesiai į paširdžius – paauglė, kuri pergyvena dėl savo brandos (mažų krūtų, neprasidedančių mėnesinių ir t.t.) gauna stiprų smūgį – jos motina serga vėžiu. Ji ir motina gyvena dviese, niekas nepadeda, motina kasdien vis silpnėja ir Jena (pagrindinė veikėja) prisižada sau, kad jeigu mirs mama, ji nusižudys. Motina tai nujaučia, negana prispausta ligos, per kurią kenčią protu nesuvokiamus skausmus, ji dar prisiima atsakomybę nepalikti dukters vienos. Nepaprastai subtiliai išjausti veikėjų charakteriai, nepaprasta motyvacija ir paauglės mąstysena tiesiog varo iš proto beskaitant, todėl verti ir verti puslapius viena po kito, tekstas sutirpsta savaime, o skaitytoje viduje individualiai, daugiau ar mažiau, manau, vis vien išliks kažkas, kas tikrai įstrigs ilgam ir nepaleis. Širdis net spurda skaitant tokius puslapius, kai jau visai merdinti motina prie Kalėdų eglutes kalba apie būsimas kitų metų Kalėdas, kaip neva ji su dukra darys tą ir aną, o juk taip akivaizdu, kad motina neišgyvens net iki Velykų. Nepaprastas praradimo jausmas gaubia visą apsakymą, Jane ignoruoja mamos ligą, regis visi ignoruoja akivaizdžiausius faktus, bet kartu ir žino, kad likimo iš tikrųjų nepakeisi. Autorė labai gerai žaidžia ir manipuliuoja veikėjų charakteriais ir suteikia stulbinamai realaus pasaulio fikciją. Teksto stilistika ir kalba nėra labai turtinga. Sunku apie kūrinio kalbą šnekėti, kai ji yra versta iš kitos kalbos, kaip žinome, vertėjai turi būti ypač lankstūs žodžio meistrai, kad pajėgtų išversti tinkamai ir surasti tinkamiausią lietuvių kalbos atitikmenį. Nesudėtinga, nepoetizuota ir savaime suprantama romano leksika puikiai atskleidžia psichologines subtilybes, kurios ir yra viso romano variklis. Nors romanas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti skirtas paaugliams, bet nė velnio, šis kūrinys toks gilus, toks daugiaprasmis, kad verta jį skaityti visiems. Kartais atsidūsti, perskaitęs kažką iš skandinavų literatūros, ir pagalvoji: „o kada Lietuvoje kažkas kažką panašaus parašys?“ Ir matau, kad lietuvių literatūros kritikai per aukštai žiūri į lietuvių literatūrą, nori per daug kitoniškumo visomis prasmėmis, o aš manau, kad laikas sugrįžti prie paprastų gyvenimiškų, aktualių temų, kurie sudrebina visą žmogaus sukurtą pasaulėlį. „Žvaigždėtos lubos“ yra kaip tik tokia knyga, kuri sukrečia, nepalieka abejingo ir pramuša aršių skeptikų širdis.

Jūsų Maištinga Siela

Amerikiečiui gresia kalėjimas už tai, kad savo namuose nuogas virė kavą

Vienam amerikiečiui gresia kalėjimas už tai, kad jis nuogas savo namuose virė kavą. Vyras kaltinamas ekshibicionizmu, praneša žiniasklaida. 29 metų Ericas Williamsonas iš Springfildo (Virdžinijos valstija) praėjusį pirmadienį pusę šešių ryto atėjo į virtuvę išsivirti kavos. Kaip tik tuo metu pro namą ėjo moteris su septynerių metukų sūnumi ir pro langą išvydo vyro nuogybes. Moteris kreipėsi į teismą dėl ekshibicionizmo. Vyras buvo sulaikytas. „E.Williamsonas norėjo, kad aš ir mano vaikas matytume jį nuogą“, - argumentavo moteris. Kaltinamasis pareiškė nebesuprantąs pasaulio. „Taip, aš buvau be drabužių. Tačiau aš juk buvau savo namuose“, - sakė jis TV stočiai „Sky News“. Be to, buvo tamsu ir jis nežinojęs, kad kažkas yra prie jo namų. „Aš pats esu penkerių metukų dukters tėvas. Niekada negalėčiau ko nors padaryti vaikui“, - teigė vyras. Policija dabar aiškinasi, ar E.Williamsonas žinojo, kad prie jo namų stovi moteris ir vaikas. Jei bus nuteistas, jam gresia vieneri metai kalėjimo ir 2 tūkst. dolerių bauda.

Ispanijoje dėl dingusio mobiliojo telefono teko ardyti lėktuvą

Į išskirtinę situaciją buvo pakliuvę lėktuvo keleiviai, turėję skristi iš Ispanijos miesto Mursijos į Anglijos miestą Niukaslą. Dėl to, kad vienas britas pametė mobiliojo ryšio telefoną aviacijos kompanijos „Jet2.com“ laineryje, teko ardyti orlaivį. Kaip pranešė trečiadienį BBC, Ispanijos kurortuose poilsiavę žmonės buvo priversti kelias valandas praleisti oro uoste, kol aviacijos kompanijos atstovai su techninio personalo pagalba ieškojo lėktuve telefono. Kadangi telefonas buvo išjungtas, ekspertai nusprendė neduoti leidimo kilti, kol jis bus surastas. Oro uosto antžeminių tarnybų darbuotojams teko ardyti priešakinę kėdžių eilę ir vidaus apkalos detales, kol jie pagaliau aptiko dingusį mobilųjį telefoną. Pademonstravęs radinį, „Jet2.com“ atstovas atsiprašė už vėlavimą ir padėkojo keleiviams už kantrybę. „Sprendimą rasti įjungtą mobiliojo ryšio telefoną padiktavo rūpinimasis skrydžio saugumu“, - pareiškė jis. „Mes norėtume priminti visiems, kurie keliauja lėktuvais, kad telefonai turi būti išjungti tol, kol jūs patenkate į oro uosto terminalą“, - pridūrė aviacijos kompanijos darbuotojas.

Knyga: Romualdas Granauskas "Rūkas virš slėnių"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Jums Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Perskaičiau jį per kelis vakarus ir likau maloniai nustebintas. Prisipažinsiu, mane nelabai žavėjo Granausko kūrybą, kai mokykliniais laikais į galvą farširuodavo „Gyvenimą po klevu“ ir jo Sovietinių laikų peripetijas. Nors „Rūkas virš slėnių“ iš esmės yra apie tą patį, apie mileracijos niokojamus laukus ir dvasiškai sugniuždytą žmogų. Bet skaitymas buvo kitoks, gal dėl to, kad tai buvo savo noru, o ne priverstinis. Žodžio „Reikia“ skaityti, mano manymu, negali būti, nes literatūra versta skaityti per prievarta tampa išties nuobodi ir sugadina daugelių „skaitymo receptoriai“. Šis romanas mane nustebino tuo, kad į vos 260 puslapių sutelpa visas žmogaus gyvenimas, kuris intriguoja, glumina, kelia gyvenimiškas asociacijas ir visaip kitaip dirgina mūsų emocijų pasaulį. Granausko visa kūryba persmelkta žemaitybe, o ši knygą nėra išimtis. Ypač dialogai. Vis skaitydamas mąsčiau, įdomu, kaip su tokiu išskirtiniu tekstu susidoroja kokie nors vilniečiai, kurie nežino žemaitiškos tarmybės ypatybių. Šis romanas, kad ir kaip bebūtų banalu, yra apie meilę. Tragišką meilę, neatsakytą, ignoruotą, pasiaukojančią ir visaip kitaip apeinama meilė. Tokie dalykai kaip Petriošiaus lazda, kada po jo mirties ji pereina kitoms kartoms, mokyklos lentos, suolai, devynšakė obelis, dviratis, slėnio rūkai kartu suteikia ir tokią neapčiuopiamą dvasią, kuri nori nenori skiepija pagarbą senovei, tautosakai ir visai Lietuvai. Švelni didaktika ir besikeičiančio pasaulio koncepcija labai giliai įsišaknijusi romane. Vyniautas – pagrindinis šio romano veikėjas, vienišas ir meilės apsėstas vaikinukas, gyvenantis su mokytoja motina pastate, prijuntame prie mokyklos. Galiausiai šis veikėjas taip karštai įsimyli Mildą Mariją, kad jo jausmų pasaulyje beveik niekam nebelieka vietos. Visos mintys, visi darbai, visi metai ir dienos nostalgiškai slysta apie Mildą Mariją. Jaunystės karštis, pasivažinėjimai ant dviračio balkio ir klonio kalvos žada, kad niekas geruoju nesibaigs. Galiausiai Vyniautas tampa šlubas, o kol jis guli ligoninėje, jo meilė Milda Marija spėja susilaukti nuo motinos „buhalterio“ vaikelio. Romano pabaiga - išties stulbinanti, kraupi ir galbūt šiek tiek netikėta. Visa ne meilė ir šiurkštumas suteiktas Mildos mažyliui sugrįžta su kaupu. ( Kaip tai nutinka, tebūnie paslaptis). Ir „Gyvenimas po klevu“ ir „Rūkas virš slėnių“ tikrai stebina savo tragiškomis lemtimis. Romualdas Granauskas eilinį kartą man pasirodė mazochistas, kuris mėgsta atskleisti žiaurų žmonijos, šiuo atveju lietuvių, nykimą, dūlėjimą, susinaikinimą. Taip iš dalies yra dėl to, kad Granauskas žmogų vaizduoja gyvenantį kaime, šalia gamtos, tarytum jos neatsiejamą dalį. O šiais laikais tokie žmonės tiesiog nyksta, žmonės gamtą išmaino į miestą, technologijas ir kitus civilizacijos delikatesus. Šis Granausko romanas yra nepaprastai jausmingas. Net visi pamąstymai persmelkti „vyrišku“ saikingu sentimentalumu. Man asmeniškai, tai yra priimtina ir natūralu, kadangi jausmai ir emocijos kyla iš žmogaus dvasinio lygmens - pasaulio. O kas gali būti svarbiau už dvasios apraišką grožinėje literatūroje? Pati romano fabula nėra kažkuo originali, ji – klasikinės koncepcijos, manau, tai kuo puikiausiai išreiškia nepaprastos, nebanalios meilės istoriją. Skaitant kyla tokie klausimai sau pačiam, o kaip vis dėlto bus su tavuoju gyvenimu? Kaip jis praslinks? Kada pradėsi senti? Rodos, herojus tu palaipsniui išsiaugini, ir nespėji pajusti, kaip jie vos pradėję mylėti, apimti jaunystės karštligės, tuoj už 120 puslapių jau braukia savo žilas sruogas ir tik su ilgesiu prisimena nužydėjusią jaunystę. Didelę nostalgiją sukuria šitokia gyvenimiška ir reali laiko tėkmė. Kūrinys iš tikrųjų nėra toks sudėtingas, bet perskaitęs suvoki, kad gyvenimas kartu yra be galo ilgas, kupinas visokiausių išbandymu, bet kartu... Na, kas - tas gyvenimas? Vienas akių mirksnis, degtuko brėžis, vienas atodūsis ir jo nebėro, o ant tos devynšakės obelies ir toliau žydės rausvi žiedai kaip ir kiekvieną pavasarį ir kartu jose tūpės varnėnai. O anksti ryte į slėnį atslinks balzganas rūkas, tik jis niekada nebebus toks, koks buvo vakar, užvakar, prieš savaitę, mėnesį...

Jūsų Maištinga Siela

Nebūk abejingas kitiems!

Sveiki mielieji, šiandien noriu, kad ir jūs užsikrėstumėte pasaulio vienybės liga! Nežinau nieko geresnio ir "fainesnio" už laimingus ir mylinčius žmones. Ar tu toks? Ta proga sukūriau vaizdelį ir įdėjau į "youtube", kad paskatinčiau nelikti žmogų abejingą kitiems, kitokiems žmonėms, alkstantiems, kitokios odos spalvos, engiamiems ar skriaudžiamiems žmonėms, todėl tai, ką sukūriau, noriu parodyti ir jums. Galbūt jūs sakysite, kad tai nieko neverta, galbūt tai laiko švaistymas, bet tikiu, kad galbūt kažkas kažką atras šiame klipe, šioje dainoje, nuotraukose, vaiko akyse ir privers kitaip pažiūrėti ne tik į save, bet ir į aplinkinius. Juk tai kas nori kažką įžiūrėti, tas ir mato:

Skandinavijos detektyvų karalienė K.Alvtegen: „Rašau apie mūsų veiksmų ir pasirinkimų pasekmes“

2010 m. Vilniaus knygų mugėje viešėsianti švedų rašytoja Karin Alvtegen dažnai vadinama Skandinavijos detektyvų karaliene. Šį vardą jai pelnė penki jos sukurti romanai, išversti į 28 kalbas ir apdovanoti gausybe solidžių apdovanojimų. Visus juos – „Kaltė“, „Išdavystė“, „Dingusi“, „Gėda“, „Šešėlis“ – leidykla „Baltos lankos“ jau išleido ir lietuviškai. Bet kurį iš jų atsivertęs skaitytojas, pasak kritikų, taip meistriškai panardinamas į lemtingų aplinkybių tėkmę ir veikėjų išgyvenimų gelmes, kad būtinai ima žvalgytis ir kitų autorės kūrinių.

Išskirtiniame lrytas.lt interviu Karin Alvtegen pasakoja apie savo kelią į literatūrinę sėkmę, skaudžiausias asmenines netektis, kelionės į Lietuvą nuotaiką ir apie tai, ką reiškia būti garsiausios pasaulyje švedų rašytojos Astrid Lindgren giminaite.

***

– Rašytojos plunksnos ėmėtės dėl tam tikrų labai dramatiškų asmeninių patyrimų. Ar galėtumėte lietuvių skaitytojams papasakoti apie šiuos išgyvenimus ir impulsą rašyti?

– Prieš sukurdama savo pirmąją knygą „Kaltė“ (1997 m.) niekada nebuvau parašiusi nė vieno grožinės literatūros žodžio. Niekada net negalvojau tapti rašytoja. Tačiau kartais gyvenimą užgriuvusios krizės gali tapti didelių pokyčių priežastimis.

1993 m. mano vyresnysis brolis Magnusas, Švedijos karinių oro pajėgų naikintuvo lakūnas, alpinizmo pratybų metu nukrito nuo kalno ir susiknežino galvą. Kai suskambo telefonas ir man pranešė, kad Magnusas žuvo, nesupratau, kad tai buvo viena tų gyvenimo akimirkų, kai kalendoriuje atsiranda stora raudona linija ir viskas negrįžtamai pasikeičia. Negalėjau suvokti ir pripažinti to, kad aš negalėjau padaryti nieko, kas grąžintų buvusį įprastą gyvenimą.

Devintą mėnesį buvau nėščia – laukiausi savo antrojo vaiko, todėl su grynu išlikimo instinktu nustūmiau sielvartą šalin. Aš mėginau būti gera ir rūpintis visais kitais šeimos nariais. Šiandien žinau, kad tai nebuvo geras sprendimas, nes anksčiau ar vėliau turime atvirai pažvelgti į savo skausmą, kad ir kaip stipriai mėgintume to išvengti.

Trejus metus kovojau su manyje augančia tamsa. Trejus metus sulig kiekviena diena dariausi vis neramesnė, niūresnė, buvau išsigandusi. Aš sėkmingai slėpiau savo jausmus nuo šeimos ir draugų, kol galiausiai atsidūriau nuolatiniame emociniame bėgime. Jaučiau tik didžiulę, visą apimančią baimę. Nedaug tetrūko, kad atsidurčiau anapus ribos. Bet visa tai pasibaigė.

Po metų nemigos, krūtinės skausmų ir kvėpavimo sunkumų vieną kartą staiga nualpau ir susmukau ant grindų savo namuose. Buvau įsitikinusi, kad mane ištiko širdies priepuolis, tačiau ligoninėje atlikti tyrimai parodė, kad esu puikios sveikatos.

Panikos priepuolius kažkas yra apibūdinęs kaip sielos poreikį išsivemti, būtent tai mano siela ir darė. Šiek tiek pravėrusi duris į tamsą, kuri užvaldė mano dvasinį gyvenimą, grįžti atgal aš jau nebegalėjau. Šešiems mėnesiams man buvo suteiktas nedarbingumas. Aš nedrįsdavau iš buto net žingsnio žengti, jaučiau gėdą, kad nebegaliu kontroliuoti savo gyvenimo. Tačiau po kelių mėnesių vieną rytą prabudau turėdama galvoje vienos istorijos pradžią. Iš pradžių knygos parašyti neketinau, tačiau tiesiog pradėjau rašyti ir vis rašiau.

Tik išdėsčiusi visą istoriją iš mano prirašytų puslapių kiekio pastebėjau, kad parašiau ištisą knygą. Sulig tuo atgavau valią judėti pirmyn. Tikėjimo ateitimi, gyvenimo džiaugsmo atgavimo pojūtis buvo fantastiškas.

Žinoma, aš niekad negalvojau, kad buvo verta prarasti Magnusą, jei to reikėjo tam, kad atrasčiau savo gebėjimą rašyti. Jis amžinai bus mano širdyje, ir mes nepaprastai jo ilgimės. Kita vertus, esu labai dėkinga už tai, ko jo netekimo skausmas mane išmokė. Dabar aš žinau, kas mano gyvenime yra svarbu, žinau, kas yra tikrieji sunkumai, o kas – ne. Mano sielvartas taip pat mane išmokė, kad mirtis yra gyvenimo priminimas, kad mažytes gyvenimo akimirkas turime branginti, nes niekas nežino, kas bus toliau. Vienintelis dalykas, dėl kurio esame tikri ir kuris lydės mus visą likusį gyvenimą, yra pasekmės tų veiksmų bei pasirinkimų, kuriuos darome šią akimirką.

– Jūsų pirmąjį romaną leidėjai priėmė iš karto, o skaitytojai ir kritikai jį puikiai įvertino. Žurnalas HB jį iškalbingai pavadino „gąsdinančiai geru debiutu“. Ar tokia sėkmė jus labai nustebino?

– Taip, labai. Kadangi knygą parašiau pagauta impulso, tai nieko nenutuokiau nei apie tai, ko galiu tikėtis, nei ką reiškia tai, kai staiga tavo darbas yra vertinamas visuose laikraščiuose. Šiandien, nuo debiuto prabėgus 12 metų, iš mano naujųjų knygų tikimasi žymiai daugiau. Kartais juntu spaudimą ir žinau, kad daugybė žmonių puoselėja lūkesčius dėl to, ką rašau, ir rašydama aš išties labai stengiuosi, kad kiekviena knyga būtų vis geresnė.

Tačiau į savo rašymą niekada nežvelgiau kaip į tam tikrą auksinę karjerą. Niekad apie tai negalvoju strategiškai, vienu metu rašau vieną knygą ir esu labai dėkinga už tai, kad rašymui galiu skirti visą savo darbo laiką. Vis dėlto pagrindinė mano tapatybė nėra rašytojos tapatybė.

– Jūsų rašytojos talentui įdomų kontekstą suteikia faktas, kad žymiausia švedų rašytoja Astrid Lindgren yra jūsų senelio sesuo. Kaip ji reagavo į jūsų pirmąją knygą?

– Mano gyvenime buvo laikas, kai aš sąmoningai neviešinau mūsų giminystės. Taip buvo tuomet, kai aš staiga ir be išankstinio perspėjimo parašiau savo pirmąją knygą. Gebėjimo rašyti atradimas man buvo tarsi patekimas į paslapčių kambarį, kuriame anksčiau niekad nebuvau. Sykį jį atradusi norėjau jame pasilikti, tačiau be niekieno pagalbos, vien tik savo jėgomis. Galbūt būtų buvę natūralu paprašyti Astrid patarimo, bet aš to nepadariau.

Tik tuomet, kai leidykla, kuriai buvau pateikusi savo rankraštį, man pranešė norinti jį išleisti, aš paskambinau Astrid ir pasakiau jai gerąją naujieną. Ji, kaip ir kiti šeimos nariai, žinoma, buvo nustebusi. Sąmoningai niekada nepuoselėjau jokių ambicijų tapti rašytoja ir niekad nemėginau ką nors rašyti. Tad, suprantama, žinia sukėlė nemenką, bet smagų sambrūzdį.

Leidėjo paprašiau nė žodeliu neprasitarti, kokią giminaitę turiu. Man būtų buvę labai nesmagu, jei žmonės pagalvotų, kad mėginu pasinaudoti neprilygstamu Astrid vardu. Taip tęsėsi iki tol, kol išleidau savo trečiąją knygą. Tuomet aš sukaupiau drąsą su pasididžiavimu apie tai pasakyti žmonėms.

– A.Lindgren yra viena mėgiamiausių rašytojų ir Lietuvoje. Ar galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais kokiu įsimintinu jūsų tarpusavio bendravimo epizodu?

– Jei geranoriškumą laikysime charakterio bruožu, tuomet aš niekad nesutikau tokio žmogaus, kuris jo rodė tiek daug, kiek Astrid. Ji visuomet be jokio savanaudiškumo buvo pasirengusi suteikti pagalbą. Pagalba sprendžiant žmonių problemas visomis savo išgalėmis – ar tai būtų finansinė pagalba, ar paprasčiausias jos pasirodymas reikiamoje vietoje, buvo veikiau jos gyvenimo būdas.

Ji galėjo lengvai įsijausti į kito žmogaus situaciją ir nepriklausomai nuo to, ar jis yra giminaitis, draugas, ar visiškas nepažįstamas, visą savo energiją skirdavo sprendžiant jo problemą. Ir nesvarbu, ar ta problema yra didelės, ar maža – jei tik ji galėdavo padėti, ji padėdavo. Mano pačios gyvenime Astrid atliko ryškų vaidmenį.

Galima sakyti, kad Astrid pasirodydavo mano gyvenimo kryžkelėse. Pavyzdžiui, būdama dvidešimties iš savo gimtosios Huskvarnos, kur „Jonkoping Shire“ teatre dirbau vadybininke, persikėliau į Stokholmą planuodama rasti darbą viename jo teatrų.

Astrid manė, kad ši mintis yra kiek rizikinga, nes kas žino, kokiame pigiame skersgatvio teatriūkštyje galiu atsidurti? Galbūt ji turėjo galvoje perspėjimus apie prekybą baltaisiais vergais, apie kuriuos jai buvo pasakota visiškai kitomis aplinkybėms šešiasdešimčia metų anksčiau, kai ji pati kraustėsi į sostinę?

Tuo metu „Svensk Filmindustri“ kaip tik rengėsi ekranizuoti Astrid knygą „Padaužų kaimo vaikai“, ir ji paklausė prodiuserio, ar jis negalėtų rasti man kokio su tuo filmu susijusio darbo. Man užteko proto suprasti, kad vargšui prodiuseriui nebūtų buvę lengva atsakyti jos prašymui, todėl aš to filmo kūrimo metu stengiausi būti labai gera sarbuotoja. Turėjau įrodyti, kad esu verta man patikėto darbo ir tikriausiai aš kažkaip pateisinau lūkesčius, nes kino versle išdirbau dvylika metų. Vis dėlto duris į jį man atvėrė Astrid.

– Apžvalgininkai pabrėžia jūsų gebėjimą kurti labai įtikinamus psichologinius veikėjų portretus, dėl kurių skaitytojas į jų sąmonę žvelgia tarsi iš vidaus. Kaip jūs tai darote?

– Kai sirgau depresija ir po to keletą metų aš lankiau psichoterapijos kursą. Geriausia, ką duoda savęs pažinimas bei giliai tavyje slypinčių dalykų suvokimas, yra tai, kad tu ir kitus žmones imi suprasti geriau, mažiau juos kritikuoji.

Man svarbiausia yra sukurti įdomius, tikroviškos psichologinės gelmės veikėjus. Kai nerašau, skaitau daug negrožinės literatūros, ypač psichologinės ir socialinių mokslų – bandau daugiau sužinoti apie žmogaus protą ir elgesį. Suprasti savo knygų veikėjus, jiems prijausti – nors, žinoma, aš ne visada pritariu jų elgesiui – man yra svarbiausia.

Tuomet pasirinktą temą ir veikėjus mėginu supinti į užvaldantį, netikėtų posūkių kupiną pasakojimą. Kai rašau, man reikalinga tema, apie kurią galėčiau nuolat mąstyti, o neseniai suvokiau, kad visas mano knygas sieja viena tema. Visuomet kažkokiu būdu paliečiu neapsaugoto ir pažeidžiamo vaiko temą, tačiau mano knygose tą vaiką mes sutinkame jau kaip suaugusį žmogų, turintį savo gyvenimą ir santykius su aplinkiniais. Mane domina tamsieji žmogiškojo proto užkaboriai, mūsų baimės, mus valdančios jėgos ir tai, kas jas sukuria.

Žmogaus protas visiškai susiformuoja vėliau, nei jis gimsta. Pirmaisiais gyvenimo metais mūsų protas yra plačiai atvertas išorinei įtakai. Tuo metu jis taip pat yra labiausiai pažeidžiamas psichologiškai ir visiškai priklausomas nuo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų. Būtent tais pirmaisiais gyvenimo metais mes sužinome, kas yra meilė, įsijautimas, užuojauta, ir šias žinias mes naudojame visą likusį gyvenimą.

Neatsitiktinai žmonės, užaugę namuose, kuriuose buvo smurtaujama, dažnai patys būna smurtingi su kitais, o piktnaudžiavimą narkotikais ar alkoholiu matę vaikai patys tampa alkoholikais arba su tokiais žmonėmis susituokia. Mes linkę ieškoti aplinkos, primenančios tai, ką patyrėme būdami vaikais, net jei tai mums ir yra kenksminga, nes joje jaučiamės tarsi savuose namuose.

Mano knygos dažnai vadinamos niūriomis, tačiau iš tiesų aš rašau apie gyvenimą, apie mūsų veiksmų ir pasirinkimų pasekmes. Apie visa tai, kas nepasakyta ir perduodama iš kartos į kartą. Mes taip ilgai bandėme pakeisti pasaulį per didžiulius politinius judėjimus, bet aš vis labiau esu įsitikinusi, kad norėdami išspręsti dideles problemas pirmiausia turime pradėti nuo mažų. Mano įsitikinimu, į geresnį pasaulį mus atves saugūs, gerbiami ir mylimi vaikai.

– Jūsų romano „Dingusi“ idėja atsirado vieną ankstyvą spalio rytą metro stotyje jums pamačius benamę moterį. Ar paprastai taip ir gimsta idėjos jūsų knygoms – kasdienėje aplinkoje ar atsitiktiniuose įvykiuose?

– Labai sunku paaiškinti, kaip gimsta mano idėjos. Jos tiesiog staiga atsiranda – gal iš kokio pokalbio, nedidelio skelbimo laikraštyje, tai kažkas, apie ką galvojau ir pajutau poreikį perprasti. Sukaupusi pakankamai idėjų, prieš pradėdama rašymo procesą maždaug metus kuriu pasakojimą savo galvoje. Niekada nesusirašau knygos santraukos, kai galiausiai pradedu rašyti, turiu pradžią ir pabaigą, o tarp jų – gausybę pasakojimo detalių.

Dažnai pasakojimui besiklostant nutinka netikėtų dalykų. Kartais netgi materializuojasi nauji, mano anksčiau neįsivaizduoti veikėjai. Galų gale būtent šie veikėjai visuomet ir tampa knygos savastimi. Į juos dažnai žvelgiu kaip į dieviškąsias akimirkas, kai pasąmonė užvaldo kūrybinį procesą.

Kol neužbaigiu knygos, niekam, išskyrus savo vyrą, neleidžiu perskaityti nė žodelio. Pradėti rašyti naują knygą man yra tarsi leistis į ilgą kelionę. Žinau, kur keliauju, bet nežinau, kaip ten nusigausiu. Darbo metu pirmyn mane stumia tyras troškimas grįžti namo, bet gyva ir sveika galiu grįžti tik pabaigusi knygą.

– Knygoje „Išdavystė“ pasakojate apie vienas kitą ilgus metus mylėjusių žmonių santuokos krizę, o prieš dešimtmetį jūs ir pati išgyvenote skyrybas. Kaip ši skausminga asmeninė patirtis jums pasitarnavo rašant išgalvotą istoriją apie besiskiriančius žmones?

– Ji padėjo man suprasti baimę, kurią jaučiau, ir tai, kaip ji paveikė mano mintis bei elgesį. Tačiau knygoje neaprašomos mano pačios skyrybos. Aš ir mano buvęs vyras vis dar gyvi ir mes esame geri draugai. Aš tik norėjau suprasti, kodėl tiek daug skyrybų tampa tokiomis destruktyviomis.

Kadangi žmonės yra bandos gyvūnai, ir mūsų išgyvenimas visuomet priklausė nuo kitų, viena stipriausių mūsų baimių yra būti paliktam. Jei šią baimę pridėsite prie visos jūsų egzistencijos, visko, prie ko esate pripratęs, praradimo grėsmės, kuri per skyrybas tampa reali, tuomet drįsiu pasakyti, kad dauguma žmonių tokioje situacijoje labai išsigąsta. Ir aš esu įsitikinusi, kad išsigandę žmonės gali elgtis iracionaliai.

Man dingtelėjo mintis, kad kaskart, kai du žmonės aiškina, kodėl jie išsiskyrė, girdžiu dvi visiškai skirtingas versijas. Ir abu partneriai visuomet įsitikinę, kad būtent jo versija yra teisinga. Tai man leido suvokti, kad vienai ir tai pačiai pasekmei gali egzistuoti daugiau nei viena tiesa. Daugelis mano kalbintų išsiskyrusių žmonių į save žvelgia kaip į auką ir nenori analizuoti savo paties vaidmens tarpusavio santykiuose. Kur kas lengviau jiems kaltinti partnerį.

Manau, kad vienintelės aukos skyrybose yra vaikai. Kalbėjau su daugeliu suaugusiųjų, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie buvo vaikai, ir jie visi sakė, kad pačios skyrybos nebuvo didelė problema. Blogiausia, kai tėvai ir toliau metai po metų kurstydavo konfliktą, užuot su juo susigyvenę, diskredituodami vienas kitą ir mėgindami priversti vaikus būti jų pusėje.

Savo knygą „Išdavystė“ galiu apibendrinti vienu sakiniu: nėra nei bausmių, nei atlygių, tėra pasekmės.

– Nacionalinėje Švedijos enciklopedijoje apie save perskaičiusi, kad kuriate įtempto siužeto psichologinius detektyvinius romanus su sodriais veikėjų, ypač moterų, portretais, tuoj pat nusprendėte, kad pagrindinis kito jūsų romano „Šešėlis“ herojus bus vyras. Kuo jums skiriasi darbas kuriant vyrišką personažą nuo to, kai kuriate moteriškuosius?

– Visuomet laikiausi požiūrio, kad nepaisant socialinės ir kultūrinės aplinkos, tiek vyrų, tiek moterų sielų gelmėse slypi tos pačios varomosios jėgos ir tos pačios baimės. Nuo ankstyvos vaikystės draugavau tiek su berniukais, tiek su mergaitėmis ir manau, kad man tai išėjo į naudą. Esu užauginta drauge su dviem broliais šeimoje, kurioje tėvai visiems mums suteikė vienodą auklėjimą su vienodomis teisėmis ir pareigomis. Aš pati turiu 16 ir 18 m. sūnus ir labai išmintingą vyrą. Užuot primygtinai laikiusis pasaulio padalijimo į moteris ir vyrus, apie visus aš noriu galvoti tiesiog kaip apie žmones.

– Apie pastarąjį romaną esate užsiminusi, kad jo siužetas susidėliojo per metus ir kad visą tą laiką galvoje jums kirbėjo vienas klausimas: „Kas iš tiesų yra tikroji sėkmė?“ O ar jums šis klausimas nekyla galvojant apie savo pačios pasiekimus, ypač dabar, kai esate vadinama Skandinavijos detektyvų karaliene, jūsų knygos išleistos trisdešimtyje šalių ir įvertintos daugybe apdovanojimų? Ir jei kyla, ar jau radote į jį atsakymą?

– Taip, turėjau priežasčių kelti klausimą apie savo pačios, kaip rašytojos, sėkmę. Gali skambėti keistai, tačiau su sėkme, kaip ir su nelaime, reikia kažkaip tvarkytis. Iš pradžių mėginau apsimetinėti, kad niekas nepasikeitė, bet dėl to jaučiausi prastai. Turėjau susitaikyti su tuo, kad kai kurie žmonės staiga ėmė į mane žvelgti kitaip, tai mane liūdino, tačiau dabar aš tai priimu kaip faktą.

Netekusi brolio, kentėjusi nuo depresijos ir prieš dešimtmetį išsiskyrusi patyriau pakankamai, kad žinočiau, kas man yra tikroji sėkmė. Tai yra vidinės ramybės suradimas, galėjimas stabtelėti bei žvilgtelėti į mažus gyvenimo stebuklus ir jausti už tai dėkingumą. Tikroji sėkmė gimsta širdyje ir sieloje arba, kaip pasakė Dalai Lama, tikroji sėkmė yra turėti laimingus namus. Patys svarbiausi mano gyvenime yra mano vyras ir du sūnūs, jie yra tikroji mano sėkmė.

– Lietuvos skaitytojai turės išskirtinę galimybę susitikti su jumis 2010 m. vasarį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. Ką žinote apie Lietuvą ir kokie jūsų lūkesčiai iš šios viešnagės mūsų šalyje?

– Aš išties laukiu savo viešnagės Vilniaus knygų mugėje. Tai bus mano pirmoji kelionė į Lietuvą. Girdėjau, kad Vilnius yra nuostabus miestas, ir tikiuosi, kad turėsiu laiko šiek tiek jame apsižvalgyti.

Vasarį vis dar rašysiu savo naująjį romaną. Viena šios knygos temų yra netolerancija ir mūsų baimė to, ko nesuprantame. Turiu prisipažinti, kad buvau nustebinta ir nuliūdusi, kai išgirdau apie Lietuvoje priimtą įstatymą, draudžiantį diskusijas apie homoseksualumą mokyklose ir bet kokias užuominas apie tai vaikams prieinamoje viešojoje informacijoje.

Manau, kad pasauliui reikia daugiau pakantumo, kad mums visiems reikia išmokti priimti religinius ir kultūrinius skirtumus ir mūsų pasirinktus gyvenimo būdus. Man bet kokia meilė tarp žmonių yra nuostabi, nepaisant jų lyties.

Danijoje mokslas nemokamas, o Lietuvos studentams - baudžiauninkų lažai!

Evelina Garnytė buvo pirmūnė, darbšti ir pareiginga mergina, sunkiai kartu su motina besivertusi Lietuvoje. Tačiau jokie sunkumai ir nepritekliai neišgąsdino merginos ir ji ryžosi išvykti studijuoti į užsienį. Dabar šį žingsnį ji vadina vienu iš protingiausių sprendimų savo gyvenime.

- Evelina, papasakokite, kodėl pasirinkote studijas Danijoje, nors pirmu numeriu įstojote į VDU ekonomikos specialybę Lietuvoje?

- Dešimtoje klasėje įstojau į Moksleivių verslo klubą, vėliau su šio klubo koordinatoriais surengėme projektą su tarptautine organizacija „Hakes“ apie studijas užsienyje. Tais pačiais metais išvažiavau į apžvalginę kelionę po Danijos kolegijas ir universitetus. Tada ir supratau, kad turiu tikslą - išvažiuoti mokytis į užsienį.

Niekada nenorėjau daryti taip, kaip visi daro, todėl pasirinkau sunkiausią kelią, kurį gali nueiti ne kiekvienas. Aš mokausi „Aarhus School of Business: Aarhus University“ (Aarhus universiteto verslo mokykloje).

Pagal universitetų reitingus, šis universitetas patenka į 100 geriausių pasaulio universitetų (63 pagal naujausius reitingus). Antrame kurse studijuoju verslo administravimą ir tarptautinę vadybą.

Danijoje mokslas yra nemokamas Europos Sąjungos nariams, o Skandinavija garsėja gera mokslo kokybe ir tarptautinių pripažinimu. Kodėl studijuoti Lietuvoje, jeigu gali gauti gerą mokslo kokybę nemokamai, įdomias studijas, kur nėra jokios korupcijos, o tik draugiška aplinka ir bendraminčių būrys, susidomėjęs studijomis?

Sprendimas išvažiuoti mokytis į Daniją, buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Mano stojimas į VDU buvo planas B, nes ar įstojau į universitetą Danijoje, sužinojau tik liepos 31-ąją, o tai buvo paskutinė diena atnešti dokumentus į VDU. Tai sėdėjau su dokumentais ir laukiau atsakymo, kur mokysiuos. Nors tikrai širdyje labiau norėjau išvažiuoti. Ne dėl to, kad greičiau išeičiau iš namų ir gyvenčiau savarankiškai, bet pirmiausia, kad mane vertintų už darbą, mokslus, o ne už tai, kiek turiu pinigų ir kas yra mano tėvai.

- Sakėte, kad studijos Danijoje nemokamos. O iš kur gaunate pinigų pragyventi?

- Daugiausia kainavo kelionė, knygos, aišku, ir pragyvenimas pirmais mėnesiais. Pradžiai taupiau pati, bet daugiausia padėjo mama - tiek finansiškai, tiek morališkai. Vėliau susiradau darbą, nes viskas Danijoje yra labai brangu. Daugiausia kainuoja knygos – už jas vienam semestrui tenka pakloti nuo 1500 iki 3000 litų.

- Kokie įspūdžiai po metų Danijoje?

- Gyvenimas Danijoje turi ir pliusų, ir minusų, bet apskritai aš esu laiminga ir patenkinta savo gyvenimu. Po metų laiko galiu pasakyti, kad buvo sunku, ir labai sunku, nes dauguma studentų yra vyresni, baigę universitetus, ir tiesiog gilinantys savo žinias.

Buvo sunku rasti efektyviausią būdą mokytis, kai reikia dar ir dirbti. Reikia daug ko atsisakyti ir gerai apgalvoti, mokėti paskirstyti laiką. Tačiau gyvenimas Danijoje man davė tiek, kad gyvendama Lietuvoje niekada nebūčiau patyrus, sužinojus ir supratus apie kitus žmones, ir apie save. Gyvenimas ir mokslas kitoje šalyje yra neįkainojami dalykai.

- Ar jau pritapote prie kitos kultūros, žmonių ir mokymosi sistemos?

- Pritapti, manau, pritapau, bet dar ne prie visko. Vis dar keistai atrodo, kad vaikinai neatidaro durų ir nepraleidžia. Skandinavai šalti žmonės, nedaug šneka, linksminasi kitaip negu lietuviai, jie nežiūri krepšinio. Nepriprantu ir prie daniško oro, nuolat drėgna, lyja, vėjuota. Mokymosi sistema man patinka. Bet man labai patinka paskaitos, viskas puikiai organizuota.

- Kokiais dalykais nesi patenkina Danijos mokymo sistemoje?

- Man kartais nepatinka, kai dėstytojai arba repetitoriai, kuratoriai šneka daniškai su studentais ir jiems paaiškina sudėtingus dalykus danų kalba. Aš manau, kad tarptautinių studentų atžvilgiu tai nesąžininga, nes yra visai kas kita išgirsti anglų kalba ir gimtąja kalba.

Na, dažnai gaunam daug daniškos informacijos, kuri turėtų būti išversta, bet nėra, tačiau po kiekvienų metų informacijos anglų kalba vis daugėja, todėl manau, kad ateityje tai pasikeis.

- Ar lengva emigranto duona?

- Labai daug lietuvių sutinku. Nelengva ta duona. Nežinau įstatymų, nežinau taisyklių, nešneku daniškai. Tiesa, dauguma žmonių čia šneka angliškai ir labai gerai, tas dažnai gelbėja. Visada visur visi padeda pasiklydus, paaiškina.

Tiesiog Danija yra tarpinė stotelė prieš grįžtant namo. Čia ne mano namai, ir visai kas kita, kai esi namuose, ir kai esi Danijoj. Man sunkiausia yra dėl kalbos barjero, nes tokios smulkmenos riboja gyvenimą.

- Kokie pagrindiniai Lietuvos ir Danijos skirtumai?

- Danija - išsilavinusių žmonių šalis. Šiaip neturiu kompetencijos vertinti visais aspektais. Tik galiu pasakyti, kad Lietuva yra mano namai, aš gimiau ir užaugau Lietuvoj. Bet Danijoje yra labiau pažengusi mokslo sistema, gerai vertinama, šioje šalyje veikia daug tarptautinių kompanijų.

Danijoje daug kas yra geriau apmąstyta. Progresiniai mokesčiai apsaugo visuomenės suskirstymą į klases, todėl nėra labai turtingų ir labai neturtingų žmonių. Mokesčiai siekia nuo 38 proc. iki 72. Danijoje dideli mokesčiai automobiliams, todėl žmonės važinėja dviračiais.

- Ką patartumėte tiems, kurie dvejoja – mokytis Lietuvoje ar užsienyje?

- Priimti iššūkį ir rinktis studijas užsienyje. Mokslas kitoje šalyje duoda labai daug - tiek asmeniniu požiūriu, tiek moksliniu. Žinoma, pastangų reikalauja irgi daug, bet kam daryti tai, ką gali visi ir kur lengviausia, jeigu gali pasirinkti kažką originalaus ir neužmirštamo?

Šiuo metu dirbu pasaulyje didžiausioje studentų organizacijoje AIESEC, kuri organizuoja darbo stažuotes daugiau negu 100 pasaulio šalių. Manau, kad tikrai pasinaudosiu šia galimybe ir keliausiu pamatyti ir patirti dar kažką naujo ir nepaprasto.