Mano atostogų realijos. Nacionalinė Dailės Galerija. (2 dalis)

Sveiki mielieji, štai kaip greitai sunyko ši savaitė. Ir mano atostogos baigėsi, savaitgalis liko mokymuisi ir kitiems reikalams. (Kai kas šias atostogas matė kaip taukuotą špygą). Šį nuostabų „lapkritingą“ naktį, kada už lango - dargana ir šalčiai, man skauda galvą! Ir nežinau nuo ko, nes bulgariškas pusiau saldus raudonas vynas taip ir liko nepradarytas, net svečių vizitą atšaukiau. Nutrūktgalviškai ėmiau ieškoti pačios tragiškiausias galvos skausmo priežasties ir sugalvojau, kad kokiame „Rimi“, prekybos centre, būsiu pasigavęs pragaištingą kiaulių gripą! Lėkiau į internetą kūlversčiais ieškoti ligos simptomų! O ką tu gali žinoti, jei Lietuvoje šis gripas toliau sėkmingai plinta ir jau serga 64 žmonės. Kažkur teko skaityti, kad Afrikoje, kažkokioje izoliuotoje gentyje, taip pat pradėjo sirgti šiuo paslaptingu virusu. Įdomu kokia pasiutusi kalė jau nunešė į miško tankumynus šį užkratą? Kadangi neturiu temperatūros (kol kas), tai atmečiau šį variantą, ir po to kažkaip pradėjo gurgėti pilvas. Jaučiu būsiu kažko užkrimtęs, kas mano jautruliui skrandukui ir visam likusiam organizmui nebus patikę. Na ir gerai! Taigi, kas dar gera mano atostogose? Tiesa! Pagaliau aplankiau Nacionalinę Dailės Galeriją ir pamačiau išliaupsintą parodą iš Londono! Galiu tik pasakyti, kad buvo verta per darganą brautis į „dangoraižių rajonėlį“ ir pamatyti „Šaltojo karo metų modernizmą. Menas ir dizainas. 1945-1970“. Su savo varganais studentiškais pažymėjimais mums pavyko patekti net už pusę kainos! Ir tikrai, nei aš, nei mano draugas nebuvome nusivylę paroda. Siūlau ir jums ten apsilankyti, ir pamatyti menų mobilizaciją tais laikais, kai jūsų tėveliai dar buvo jaunučiai! Paroda buvau nustebęs, kadangi pamačiau to, ko nematęs! Eksponuojami autentiški daiktai, brėžiniai, paveikslai su išsamiais paaiškinimais ir modernia įranga. Jau vien Dailės Galerijos pastatas vertas tikro architektūros lauro vainiko! Pati paroda suskirstyta į tokias sritis: trapi žemė, kosmosas, revoliucija ir t.t. Buvo įdomu pamatyti baldus, kurie savo modernizmu prilysta net mūsų laikams. Net sunku pagalvoti, kad dauguma daiktų sukurti taip seniai, nors atrodo tokie modernūs ir kasdieniški. Parodoje taip pat eina filmai, rodomas JAV ir SRRS lenktyniavimas, dangoraižių statymai ir t.t. Paslapčia net prisiliečiau prie autentiško kino diktatoriaus Mao švarkelio! Keisti paveikslai atitinkantys chaotišką ir sunkiai suprantamą meną, baldai, telefonai, laikrodžiai ir visa kita. Eini ir galvoji, kad visa, ką turim dabar iš tikrųjų užaugo ant šaltojo karo metų pamatų! Didžiausią įspūdį padarė pastatų miniatiūrinės konstrukcijos ir skyrelis apie kosmosą, nes kai kas dar sugebėjo įtempti net kosminį zondą! O planai, kad visą Manhetiną sutalpinti į stiklinį rutulį, mane net šokiravo; ir susimąsčiau, kas būtų, jeigu tas šaltasis karas būtų užsitęsęs kur kas ilgiau, matyt, lenktyniavimas būtų padaręs tikrai rimtų padarinių ir mes ne per internetą skaitytume naujienas, bet ant kokio Mėnulio kraterio. Taigi, jeigu dar nepabuvojote kartu su 25 tūkstančiais žmonių, kurie aplankė šią parodą, marš pirkti bilietų! Jei rytoj nevažiuosiu į laidos „Šok su manimi“ filmavimą, tai mano kultūros odisėja bus baigta kukliu apsilankymu knygyne, nes jau baigiu doroti romaną, kurį taip pat čia pristatysiu. Gaila tik tai, kad laikas išaušo ir pasimokyti, ir prisiminti lituanistikos reikaliukus. Na, o šiam vakarui liko didžiulis pasitenkinimas – filmas apie Hitlerį „Trečiasis Reichas“. Kartą paragavęs menų dozės, nebegali atsivalgyti, norisi su viskuo gyventi ir pulsuoti, ir taip „papuošti“ savo gyvenimą. Jei nebūtų menų ir kultūros, ką aš veikčiau gyvenime? Kas aš būčiau? Nežinau...

Jūsų Maištinga Siela

Mano atostogų realijos (1 dalis)

Sveiki mielieji, atsibudau šiandien kaip niekad anksti ir žiūriu visur balta balta kur dairais. Aišku, žiemos pradžia man sukėlė ne džiaugsmą, bet nostalgiją ir liūdesį, jog su laiku ir gamtos stichijomis nepakovosi nei mintimis, nei kalavijais, nei nagų dilde, o tuo labiau tualetiniu popieriumi. Į galvą šovė tokios mintys: „aha, vėl bus slidu, vėl šlapdriba (kažkodėl šitą žodį kalbininkai uždraudė naudoti ir bando įskiepyti, kad šlapdriba yra šlapio sniego apdriba), jog bus pilną paslydusių žmonių, dar trumpesnės ir šaltesnės dienos, vėl bus atledys, vėl bus purvynai, vėl bus balandžių sušalusių benamių, už kuriuos nesu ir negaliu būti atsakingas, vėl bus saulės trūkumas... Ir visa tai veda iš proto! Jūsų ne? Vėl niekur nenorėsiu iki pavasario išlįsti iš namų arba labai to norėsiu, tik laukė bus taip nyku ir neįdomu, kad gulėsiu tik po antklode ir skaitysiu knygą. Mano antipatija žiemai – siaubinga! Tampu mizantropas, tarytum koks fantomas rūsyje grojantis užkalkėjusiais vargonais. Ne, žiema tikrai ne man. Jei turėčiau kitokį pasirinkimą, būtinai išvykčiau iš Lietuvos ir grįžčiau į apsiputojusį pavasarį! Atostogos mano eina į pabaigą ir aš jaučiu, kad nenoriu, kad jos baigtųsi. Noriu ir toliau tinginiauti! Žinau, tinginystė viena iš didžiausių mano ydų, bet kai yra atostogos ir nieko neveikimo metas, tada į galvą šauna pačių beprotiškiausių minčių! Velniai rautų, ir man tai patinka! Tarytum universitetinės duonos jau būčiau prisivalgęs iki soties, nors iš tikro net pirmosios sesijos nesulaukiau. Šiandien ketinu visgi apsilankyti Nacionalinėj Dailės Galerijoje ir vėliau savo įspūdžiais pasidalinti čia. Temsiu vieną savo draugą už ausų, kad pasižiūrėtume įspūdingos šaltojo karo parodos iš Londono, kurią jau aplankė 25 tūkstančiai žmonių. Kažkas sakė, kad tai labai įspūdinga paroda, bet kol pats neįlipau į visą tą reikalą (šiomis dienomis labai garsi Landsbergio citata), negaliu pasakyti, kuo iš tikrųjų visa tai kvepia. Tiesa, vėl peršoksiu, užvakar klausiausi LNK žinių, be visų tų neigiamų dalykų, kurių bijau klausytis: pedofilijos, krizės ir žmogžudysčių, žmogžudysčių, žmogžudysčių, tikėjausi išgirsti ką nors teigiamo ir gero, bet eilinį kartą nusivyliau žiniomis ir pačia žiniasklaida. Niekas nieko gero nebesako! Lietuvoje ir pasaulyje nieko gero neįvyko! Žmones taip tirštai maudo negatyviose naujienose, kad jie turėtų išprotėti, arba atvirkščiai, jaustis laimingi, kad ne jiems, o kažkam kitam nutiko nelaimė. LNK žinios pasibaisėtinos! Įsijungiu „Panoramą“, o ten - ištisai kitokia koncepcija, pradėjau mylėti „Panoramą“; ten daugiau dėmesio skirta teigiamiems dalykams: kultūrai, sėkmei, laimingiems žmonėms. Staiga komercinė televizija mano akyse krenta kaip tie rudens lapai, kurių jau nebėra. O po to neklauskite, kodėl Lietuvoj žmonės tokie paniurę! Kartais tikrai norisi to „švento“ sovietinio melo, kada per televiziją nieko negirdėsi iš negatyvaus pasaulio realijų tik klestėjimą, klestėjimą ir dar kartą klestėjimą, o kažkokia žmogžudystė ar pedofilijos skandalas net buvo draudžiamas viešinimui. Nenuostabu, kad pasiekę laisvę ir nepriklausomybę, kartu įgavome sutirštintą negatyvių naujienų karantiną. Žmonės pradeda mėgti nelaimes! Jie kas vakarą jungia TV, kad išgirstų, kas ką nudūrė, kas ką pasmaugė, kas ką išprievartavo ir t.t. Baisu! Taigi, užvakar išgirdau dar vieną baisų dalyką. Krizė tęsiasi! JAV bankrutavo dar vienas stambus bankas, nors ES šalyse jau jaučiamas gerėjimas, bet Baltijos šalims pranašaujamas vis didėjantis fiasko ir krachas. Latvija nebeturi kur smukti ir dabar, anot ES ekspertų, Lietuva smuks mažiausiai 14 proc. ir Pabaltys taps vienas iš didžiausių nedarbo regionų epicentrų visoje Europoje. Ši žinia labai pamalonino, nes aš jau gyvenau viltimis, kad 2010 metais jau pradėsime lipti iš duobės. Nė velnio! Pasiilgau tų laikų, kai man atvažiavus į Vilnių, autobusų ir troleibusų bilietėliai būdavo po 1,25lt! Niekas to nebesugražins kaip ir praėjusios vasaros. Man net juokas ima, kai atsiranda tokių drąsuoliu internete, kurie drįsta peikti Dalią Grybauskaitę! Kad neva ji mūsų neišveda iš krizės, nors žmonių viltys buvo sudėtos būtent į ją. Taip, lyg Grybauskaitė galėtų pakoreguoti visus Švedų bankus, JAV politiką ir visą pasaulio ekonominę krizę, kad pagerėtų Lietuvos padėtis, nors Danijos dienraštis Grybauskaitę siūlė kaip vieną iš rimčiausių kandidačių į ES prezidentes, mat įsitvirtinus Lisabonos sutarčiai, dabar bus renkamas net visos Europos prezidentas! Man bloga darosi kalbant apie politiką, nors kartais tai neišvengiama... Taigi, mielieji, užteks man čia amsėti, eisiu ruoštis į galeriją, iki greito. Myliu, bučiuoju ir iki :D

Jūsų Maištinga Siela

Klipai apie taiką ir vienybę

Sveiki mielieji, šiandien noriu ir vėl pratęsti taikos ir vienybės pasaulyje tematika. todėl paleidau į Youtube dar keletą sukurtų klipų, kurie galbūt kai kam per milimetrą atvers akis ir kažką išvys toli horizonte. Štai juos pateikiu čia:

Arizonoje mirė irakietė, kurią „dėl šeimai užtrauktos gėdos“ automobiliu partrenkė tėvas

Arizonoje pirmadienį mirė jauna irakietė, kurios tėvas, kaip įtariama, ją partrenkė automobiliu dėl to, kad ji tapo pernelyg vakarietiška.

20-metei Noor Faleh Almaleki, kuri beveik dvi savaites buvo komos būsenos, buvo atlikta stuburo operacija. Ligoninėje ji atsidūrė spalio 20 dieną, kai policija pranešė, kad jos tėvas vienoje Finikso automobilių aikštelėje savo visureigiu partrenkė ją ir jos vaikino motiną. Kita nukentėjusi moteris, Amal Khalaf, turėtų išgyventi. 48 metų Falehas Hassanas Almaleki po to užpuolimo pabėgo, bet ketvirtadienį buvo areštuotas Atlantos oro uoste, į kurį buvo atsiųstas iš jo neįsileidusios Jungtinės Karalystės. Policija jį apklausė, tačiau neskelbia, ką jis sakė pareigūnams. Šį savaitgalį per Finikso teismo posėdį apygardos prokurorė teisėjui sakė, kad F.H.Almaleki prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą ir kad tai buvo bandymas nužudyti dėl užtrauktos gėdos. Šeimos nariai policijai sakė manantys, jog F.H.Almaleki savo dukrą užpuolė todėl, kad ji tapo pernelyg vakarietiška ir nesilaikė jo tradicinių irakietiškų vertybių. N.F.Almaleki mirus, kaltinimai F.H.Almaleki, kuris iki šiol buvo įtariamas užpuolimu sunkinančiomis aplinkybėmis, pasunkės. Policija pranešė, kad ši šeima iš Irako atsikraustė 10-ojo dešimtmečio viduryje.

Knyga: Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"

Sveiki mielieji, šiandien Jums noriu pristatyti Jaroslavo Melniko romaną „Tolima erdvė“. Nežinau kaip žodžiais galima apsakyti šį kūrinį... Išties, tai būtų ne kiekvienam lengva užduotis! „Tolima erdvė“ – netradicinis kūrinys, reikalaujantis ir intelektualumo, ir dėmesingumo iš skaitytojų pusės. Pamirškite ilgus jausmingus romanus apie neblėstančią meilę, apie subtilias žmonių bendravimo kombinacijas ir pasinerkite į vyrišką Jaroslavo Melniko pasaulį. Keista, bet labai reta knyga, kuri nekalbėtų apie meilę, Melniko yra būtent tokia, ji kalba apie kitokius dalykus, gal dėl to skaitant pradžioje buvo toks šokas, nes tapau aklasis. Apie ką Melniko knyga? Įsivaizduokite pasaulį, kuriame gyvena vien akli žmonės, jie gyvena didžiuliame megapolyje ir erdvę suvokią kaip „artimąją“. Jie vaikšto į darbą, jie gimdo vaikus, rengia orientavimosi varžybas, turi savo radiją, klausomus filmus ir t.t. Gatvėse viską reguliuoja akustiką, o universitetuose dėstoma „artimosios erdvės“ teorijos. Žmonės neturi akių, nes jiems gimus jos yra užplombuojamos ir tai padaro patys aklieji, nežinodami, kad taip jie netenka spalvotojo pasaulio. Romanas kraupus, nes pats pasijauti, lyg gyventum megapolyje ir viską „matytum“ aklųjų juntamaisiais receptoriais. Išties labai įtikinamai parašyta. Bet štai kas nutinka! Vienas herojus Gabras ima ir praregi ir jam pasidaro baisu, pasaulis yra ištisas melas, jį pradeda gaudyti aklieji, nes bet kokia užuomina apie praregėjimą yra laikoma psichikos sutrikimu, galiausiai pagrindinis herojus nusikapsto iki to, kad jis išeina iš megapolio ribų ir pamato spalvotą pasaulį, bet jis nesuvokia, kas ir tos formos, kaip jos funkcionuoja. Nuolatinis bėgimas nuo aklųjų, palikti artimieji, susitikimai su reginčiaisiais yra neapsakoma ir nenupasakojama istorija, kurią jūs turite perskaityti. Be jokios abejonės, Melnikas talentingai sukūrė tokį pasaulį, kuris nėra vienplanis, jis simbolizuoja mūsų degradacinį globalizacijos problemą, tekstas persmelktas giliais egzistencialistiniais klausimais. Šiek tiek galbūt primena Alberto Kamiu „Svetimą“, bet tai yra visai kito lygio kūryba. Nuolatinis įtikinamumas ir laviravimas tarp akivaizdžios tiesos ir melo bando skaitytojo kantrybės lyną. Visuomenės žmonės nesupranta, kad yra apgaudinėjami ir pagrindiniam herojui tenka susidurti su tuo, ar jis nori priimti tiesą ar toliau apsimesti, kad pasaulyje neegzistuoja „tolimosios erdvės“. Prisipažinsiu, iki šiol neteko nieko panašaus skaityti ir net neturėjau nutuokimo, kad galima sukurti kažką panašaus. Knyga dvelkia fantastika, bet tai tikrai nėra vienas iš banalių fantastikos kliedesių, romano įtaigumas, „nežmoniškas“ aktualumas varo iš proto mąstyti, mąstyti ir dar kartą mąstyti. Ar mes nesame akli patys? Ar kažkas, kas sėdi ten aukštai, neperša mums melo ir savo sugalvotas žaidimo taisykles? Ant ko laikosi mūsų pasaulis? Kas - tu, o kas esu aš? Gabras – pagrindinis veikėjas ir iškelia šiuos senus klausimus apie žmogaus likimą ir jo egzistenciją. Iš esmės knygos tematika nėra nauja, vargu ar kas nors naują besukurs, bet tematikos pateikimo koncepcija man buvo iki šiol nepažinta ir nauja. Ir koks nors „Da Vinčio“ kodas gali tik juodai pavydėti „Tolimai erdvei“, nes pastaroji yra kur kas įdomesnė ir vertingesnė knyga. Ir žinote kodėl? Dėl to, kad „Da Vinčio kodas“ tik kritikuoja ir kelia abejonių dumblus nuo religijos pamatų, o „Tolimoji erdvė“ atveria naujus slėnius ir svarbiausia ĮTIKINA nieko nesmerkdama, o visažinis pasakotojas išlipa iš balos sausas nieko nenuteisęs ir nieko nepasmerkęs. Aišku, buvo romano vietų, kur nesinorėjo skaityti, ypač uždraustoji reginčiųjų poezija, man ji buvo per daug nutolusi nuo pagrindinės romano idėjos ir ašies. Nežinau kaip jums, mielieji, bet perskaitęs šią knygą aš ir vėl supratau, kuo skiriasi populiarioji „popsinė“ literatūra nuo aukštosios ir visiškai individualios, subrandintos literatūros. Ačiū, Melnikai, tai buvo nepakartojama, norėčiau ir vėl sugrįžti į megapolį ir visą epopėją nuo aklumo iki praregėjimo bei suvokimo išgyventi dar kartą.

Jūsų Maištinga Siela

E.Bronte. „Vėtrų kalnas“

Sveiki mielieji, radau įdomų straipsniuką apie Emilės Brontės romaną "Vėtrų kalną". Artimiausiu metu ketinu ją perskaityti, įvertinti ir parašyti trumpą reziumė. Na o kol kas straipsnį pateikiu čia:

Yra knygų, kurios mus sukrečia, keičia mūsų požiūrį, prajuokina arba pravirkdo. Jas vadiname geromis knygomis. Yra knygų, kurios pakeičia ištisas kartas, literatūros istoriją, suvokimą apie literatūrą. Jas vadiname šedevrais. Bet yra dar ir trečia knygų kategorija: tai knygos, pranokstančios pačius žodžius. Tai knygos, kurias galima tik išgyventi. Savo vidinės patirties tyloje. Emily Bronte „Vėtrų kalnas“ (vertė: Česlovas Rimkus, „Alma littera“, 2009 m. ) – trečiajai kategorijai atstovaujantis kūrinys.Visiškai nesuprasta amžininkų ir negalima teigti, jog pakankamai įvertinta šiandieninės vartotojiškos auditorijos. Tai knyga, apie kurią kalbant dažniausiai naudojamos iki koktumo pasenusios literatūros vertinimo klišės: autorė aprašo savo laikmetį, dar kažkokią meilės istoriją išspaudžia, o jau kaip gražiai apie blogį rašo net gražu skaityt. Pridedama ilgiausių citatų ir atrodo, kad tai eilinis socialinis romanas, su pagraudenimais apie sunkų gyvenimą ir nelaimingą meilę. Gaila, jog tai neturi nieko bendro su pačia knygos esme. E.Bronte buvo atsiskyrėlė, vienišė, netroškusi nei populiarumo, nei dėmesio. Nors galėjo lengvai sukurpti kokį nors populiarų niekalą (kaip dvi jos seserys). Iki pat gyvenimo galo ji liko ištikima F.Nietzsche‘s išsakytam genijaus principui: „Menas pavojingas tuo, kad yra didesnis už gyvenimą“. Būtent iš tokių aukų ir atsiranda knygos, pranokstančios žodžius, – iš viso gyvenimo aukos. Kvaili literatūros kritikų teiginiai, jog tai romanas apie nesveiką meilę, katastrofą, mopasanišką „meilę, kuri yra stipresnė už mirtį“, ir panašiai, tik liudija, kad surasti knygos iššifravimo raktą labai sunku. Romanas nepasiduoda jokiai paviršutiniškai analizei ir interpretacijai. Juolab, vaizduotės neturinčių akademikų. Siužetas nesudėtingas: našlaitis Hitklifas atklysta į padorios šeimos, kurioje auga gražuolė Ketrina, namus. Beveik turime „Gražuolę ir pabaisą“. Hitklifas – bjaurus niekam nereikalingas žmogėnas. Ketrina – graži ir visų mylima mergina. Kas nutinka? Jie pamilsta vienas kitą. Visai nešiuolaikiška, nes sociologai jau įrodė, kad taip nebūna, bet melodramiška, nes meilė šiais laikais gyva tik muilo operose (dėl to jos tokios populiarios). Tačiau jeigu šis kūrinys kalbėtų tik apie meilę, jį būtų galima sukūrenti, kaip Lenino „raštus“ šaltą žiemą. Esu įsitikinęs, jog šiuo romanu autorė norėjo parodyti ne meilę, ne neapykantą, ne kažkokį visai nesvarbų savo laikų gyvenimą, o svarbiausią dalyką, - žmogaus prigimtį. Kaip ir A.Strindbergą, ją domino tik žmogaus likimas ir jo esmė. O tai ir yra prigimtis. Pačia plačiausia prasme. Ketrina, žinoma, kaip šiuolaikinė olialia pupytė, išsirenka padorų ir turtingą jaunikaitį (krepšinio ir krepšininkų dar nebuvo) ir meilę iškeičia į padorų, ramų, prabangų, laimingą gyvenimą. Ji elgiasi taip, kaip liepia sociumas. Ji atsiduoda visuotiniam Įstatymui. Jokios meilės tarp jos ir padoraus jaunikaičio nėra, nes pati meilė yra nepadori. Štai nuo šios akimirkos ir prasideda svarbiausia romano dalis – atsiveria visi žmogiškosios prigimties rojaus ir pragaro vartai. Hitklifo personažas (tik mano vertinimu), yra vienas iš tobuliausių kada nors sukurtų literatūrinių veikėjų. Jis taip myli Ketriną, jog galiausiai ši neišsipildžiusi meilė virsta didžiausia griaunančia jėga. Jo paveikslas – tai tarsi žmogaus sielos atspindys. Juo autorė nukala žmogiškos prigimties paminklą. Labai norėtųsi pasakoti, kas vyksta toliau, bet tai būtų savanaudiška – paliksiu patiems išgyventi. Įdėsiu tik labiausiai man patikusią citatą (Hitklifo monologas): „Būk visada su manim...bet kokiu pavidalu...išvesk mane iš proto! Tik nepalik manęs toje bedugnėje, kur negaliu tavęs rasti! O, Viešpatie! Neįmanoma apsakyti! Aš negaliu gyventi be savo gyvybės! Negaliu gyventi be savo sielos!“. „Tai geriausia iš kada nors parašytų knygų“, - yra pasakęs Georges‘as Bataille‘is. „Šiandien mes žinome, kad Bataille‘is yra vienas pačių svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų“, - yra pasakęs Michelis Foucault. Išvadas pasidarykite patys.

Rusijoje kiaulė užmušė vagį

Uljanovsko srityje kiaulė užmušė vagį, kuris kėsinosi į pensininkės turtą. Apie tragišką ir kartu kuriozišką atsitikimą pirmadienį informavo šio Rusijos regiono Vidaus reikalų valdybos spaudos tarnyba. Incidentas atsitiko sekmadienį po pietų Baryšo rajono Malaja Chomuterės kaime. Anksčiau už vagystes teistas bedarbis 38 metų amžiaus vietos gyventojas įsigavo į 72 metų kaimynės kiemą. Kad ten patektų, jis išlaužė kelias lentas iš pensininkės daržinės sienos. Vyras buvo girtas ir tai nepatiko pusės metro storio mėšlo sluoksnyje gulėjusiam meitėliui. Jis puolė nekviestą svečią, iltimis perėžė jam koją ir ėmė trypti kojomis. Išgirdusi vyro šauksmą, atskubėjo namo šeimininkė. Ji nutempė daugiau kaip du centnerius sveriančią kiaulę į tvartą ir iškvietė miliciją. Bet nuo daugybinių lūžių vyras mirė pareigūnams dar neatvykus.