Filmas: "Pakeliui"

Sveiki visi,

Skubu pristatyti dar vieną filmą, kol jų visų nepamiršau. Šįkart „Kino pavasaryje“ nusišypsojo pamatyti kino filmą „Pakeliui“ (Na putu) (2010 m.). Šis filmas tai bendras Bosnijos ir Hercogovinos ir Kroatijos darbas. Nusišypsojo proga per šį seansą susitikti ir su pagrindine šio filmo aktore, kuri mielai atsakinėjo į žiūrovų pateiktus klausimus. Pati aktorė pasirodė labai įdomi ir stipri asmenybė, visiškai kitokia nei personažas Luna, kurią jinai suvaidino.

„Pakeliui“ veiksmas vyksta Sarajeve. Čia pasakojamos nevaisingos šeimos istorija ir kasdienybės sunkis. Galiausiai vyras sutinka seną vaikystės draugą, kuris tapo musulmonu ir pats iš pradžių lyg ir skeptiškai žiūrėjęs į šią religiją, ima ir susigundo. Galiausiai vyras ima skaityti Koraną, melstis ir t.t., o Luna nebegali suprasti, kas vyksta su jųdviejų santykiais. Iš tikrųjų problema opi – nevaisingumas, dirbtinio apvaisinimo klinikos, religiniai skirtumai visa tai verda tik tai vienoje iš Sarajevo tūkstantinių šeimų. Šis filmas tik parodo, jog mūsų kraštas dar labai jaunas ir nepaliestas musulmonų kojų, o štai Serbijoje ortodoksų ir musulmonų sandūra jau tampa kasdienybė. Filmas jokiu būdu nepriešina šių religijų, atvirkščiai, jis bando gilintis ir pateisinti musulmonų kultūrą, rodo jų papročius, broliškumą tarpusavyje, tačiau žmogus, įskiepytas naujų idėjų, gali tapti šiurkštus kitų atžvilgiu.

Man asmeniškai filmas gan neblogas, yra ką pamatyti ir apie ką padiskutuoti, juolab, kad ir pačioje Lietuvoje jau vyksta panašūs dalykai. Kultūrinės ir religinės skirtybės neretai būna ne tik šeimyninių santykių suirutės faktorius, bet apskritai neretai ir tarptautinių karų, riaušių priežastimi. Filmas nagrinėja mažiausią visuomenės branduolį – šeimą. Kaip yra žiūrint iš šios perspektyvos? Apie viską ir dar daugiau sužinosite pažiūrėję šį filmą.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Transamerika"

Sveiki visi,

Skubu visiems pristatyti amerikiečių kino filmą „Transamerika“ (Transamerica) (2005 m.). Tai begalės apdovanojimų sulaukęs filmas, kuris nagrinėja žmogaus tapatybės ir savivokos klausimą ne tik visuomenėje, bet ir savyje. Filmas pasakoja apie itin jautrią tapatybės raišką – transeksualumą. Kuo skiriasi transvestitas nuo transeksualios moters arba vyro, tikriausiai, išryškėja šios skirtybės tik žiūrint šį kontraversišką kino filmą.

Trumpai apie siužetą – vyrukas, jau seniai gyvenantis moters kailyje, labai nori pasidaryti lyties keitimo operaciją ir pagaliau teisėtai tapti moterimi, tačiau likus kelioms dienoms iki operacijos, jis – ji sužino, jog turi sūnų, kuriam dabar septyniolika ir kuris turi labai didelių problemų su narkotikais. Galiausiai jis – ji pasiryžta ištraukti vaikinuką iš bėdos, bet nenori sakyti, jog ši esybė iš tikrųjų yra biologinis vaikinuko tėvas. Iš tikrųjų rutuliojasi daugiasluoksnis ir labai sudėtingas santykių ir tapatybių klodas, kurį sunku stebėti abejinga nuotaika, nes filmas perteikia tikro, realaus gyvenimo įspūdį, transeksualų pasimetimą kasdieniškose situacijose, kurios galbūt mums net nesuvokiamos. Apskritai filmas kalba apie tai, kas yra per būtybė žmogus, ir kokius jis turi nueiti kelius, jog gyventų laimingai ir nevaržomai.

Manau, filmas tikrai vertas visų tų susišluotų apdovanojimų. Džiaugiuosi pagaliau jį pamatęs, taigi jeigu turite galimybę, Jūs taip pat galite pažiūrėti šį filmą, kuris galbūt nešokiruos, tai bet jau suglumins tai tikrai. Teko domėtis pagrindinio vaidmens atlikėju ir labai nustebau, jog transeksualą visgi vaidino moteris, ne vyras, bet nepaprastai įtaigi vaidyba, patys pajusite, jog perteikta būtent vyro būvimas moters kailyje jausmas. Bravo pagrindinei aktorei, kuri visgi leido viskuo suabejoti ir išlaikyti tą smalsumą visą likusį laiką filmo metu. Manau filmas patiks kino išsišokėliams, gurmanams, keistuoliams ir šiaip žmonėms, kurie kažko nori iš kino, bet patys nežino ko.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas pasaulio gale"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai noriu pristatyti amerikiečių kino filmą „Namai pasaulio gale“ (A home at the end of the world) (2004 m.). Labai ir vėl norėjau pamatyti dar kokį nors filmą su garsiuoju Calin Farrell, kurį taip pamėgau iš tokių filmų kaip „Aleksandras Makedonietis“, „Paklausk dulkių“... Ir besikapstydamas po jo filmų istorijas, kažkaip atradau šį visai įdomų filmuką, kuris palietė ypatingai įdomią žmogaus tapatybės temą, o juk šiuo metu apie žmogaus tapatybę visuomenėje, jo seksualinius reiškimosi būdus temos karaliauja mano žiūrėjimo filmo reitinguose.

Taigi filmas „Namas pasaulio gale“ pasakoja apie itin retą atvejį gyvenime – poligaminius žmogaus santykius t.y. šeimą, kurią sudaro du vyrai ir viena moteris. Ar tokia šeima apskritai gali egzistuoti? Filmas nezulina visuomenės ir poligaminių šeimų santykio, labiau kreipia dėmesį į tarpusavio santykius, psichologizmą, seksualumo klausimą ir šeimos modelio, valdžios pasiskirstymą joje. Dalis filmo labai jau romantizuota, netikroviška, netipiška, praradęs realizmo dveklsmą. Esmėje žmonės, kurie galbūt gyvenime atsiduria panašioje situacijoje yra neretai nelaimingi. Filmas nepasako, jog tokia šeima gali egzistuoti, bet ir to nenuneigia. Kai du geriausi draugai, kurie vaikystėje užsiiminėjo seksu, vėliau, po daugel metų, vėl susitinka ir ima gyventi kartu, o dar priedas ir nėščia mergina, tada atsiranda viso nuspėjamo filmo konteksto rėmai. Du tėčiai ir viena mama. Tokia šeima įsikuria namuose ir čia prasideda tikrieji jų išbandymai... Ne, filmas nėra banalus, nors turi lengvų komedijinių man visai patikusių dvelksmų, bet ir gryna drama jo nelaikyčiau.

Taip, man filmas patiko. Patiko Colino vaidyba, paties filmo užmačios, tačiau kai kurie niuansai labai jau nuvalkioti, nuspėjami, gerai žinomi, atsekami. Manau filmas vis tiek patiks dramų mėgėjams, žmonėms, kuriems įdomus mūsų visuomenės ir žmogaus savirealizacijos klausimas.

Įvertinimas: 7.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Haris Poteris ir mirties relikvijos"

Sveiki visi,

Visai neseniai kilo noras pamatyti filmą su specialiaisiais efektais ir prisiminiau, jog dar neteko matyti naujausios Hario Poterio dalies. Taigi šiandien labai trumpai apie filmą „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ (Harry Potter and the Deathly Hallows) (2010 m.) Taigi šis filmo dalis ir toliau tęsia garsiųjų knygų ekranizacijos ciklą apie burtininką Harį Poterį. Kažkada teko matyti vieną dalį kino teatre tai įspūdis buvo neblogas, geri efektai, garso takelis, viskas sutelkta į efektyvumą ir norėjimą priblokšti.

Šįkart filmas iš dalies pasirodė nykus, labai jau ištęstos kai kurie istorijos epizodai. Savaime suprantama , nes reikia iš vienos knygos dalies padaryti dvi, ką dabar daro ir „Saulėlydžio“ sagos kūrėjai. Tačiau pati istorija neleidžia išskleisti efektams, kuriuos galbūt norėtų parodyti režisierius, labai daug aptakaus istorijos diskurso laikymosi todėl kai kas, kas filmą žiūri dėl efektų, o ne dėl to, kad rūpi, kas nutiks ten Hariui ir jo draugams, tai filmas gali atrodyti šiek tiek „lėvas“ siužeto prasme. Man asmeniškai, ši dalis taip ir žiūrėjosi, šiek tiek nuobodžiai, užtempiant scenas. Kažkodėl nepajutau ir to besąlygiško dramatizmo, kurį taip norėtą perteikti. Šio filmo tikslas, kaip ir visų kitų dalių išlieka tas pats – rodyti burtus, o tai šiam filmui, sakyčiau, visai neblogai ir sekasi.

Taigi rekomenduoju visiems, kuriems patiko ankstesnės šio filmo dalys. Kitą vertus, o kodėl ne. Smagus laisvalaikio praleidimas su Hariu Poteriu.

Įvertinimas: 7.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Kas būtų, jeigu viską aklai darytume pagal Kunigų knygą?

Sveiki visi,

Nors praėjo daugel amžių, bet „Kunigų knyga“ vis dar išlieka, mano galva, rimtu ginklu prieš visą mūsų visuomenės kitoniškumą. Šįkart internete aptikau visai įdomų ir kontraversišką straipsnį, kuriuo skubu pasidalyti su Jumis. Jo esmė yra tai, kad Biblijos tiesos yra operuojamos tik taip, kaip nori patys kunigai ir bažnytinės dogmos. Kaip vienos dogmos išskiriamos, o kitos paliekamos potekstėje religijos naudai. Dar kartą matau, kad religija visgi tebėra valdančiųjų rankų vergė. Pridedu visai komišką straipsnį:

Neseniai per vieną katalikiškos radijo stoties laidą jos vedėjas kunigas teigė, kad homoseksualumas yra iškrypimas. „Taip pasakyta Biblijoje, Kunigų knygoje (18:22): Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėtina“, – aiškino jis. Po kelių dienų radijo stoties redakcija gavo mandagų klausytojo laišką:

„Dėkoju už jūsų rūpestį ir pastangas mokyti žmones Dievo Žodžio. Besiklausydamas jūsų laidos daug išmokau ir dabar galiu pasidalinti savo žiniomis su mane supančiais žmonėmis. Noriu jiems viską teisingai išaiškinti, todėl norėčiau užduoti kelis klausimus apie tas Biblijos vietas, kurios man liko neaiškios.

1) Norėčiau parduoti savo dukrą į verges, kaip parašyta Išėjimo knygoje (21:7). Kokią sumą, jūsų nuomone, galėčiau už ją paprašyti?

2) Kunigų knygoje (25:44) pasakyta, kad vergą ar vergę galiu laikyti tik tada, jei vergus nusipirksiu iš kaimyninių tautų. Mano bičiulis įsitikinęs, kad vergą turiu pirkti iš Lenkijos, o ne iš Latvijos. Ar aš galiu turėti vergą latvį?

3) Turiu kaimyną, kuris kartais dirba šeštadieniais. Išėjimo knyga (35:2) liepia jį nubausti mirtimi. Ar aš turiu tai padaryti savo rankomis?

4) Kunigų knyga (21:18-21) sako, kad į bažnyčią negali eiti joks nesveikas vyras – raišas, sužalotu veidu ar per ilga galūne, nulaužta koja ar nulaužta ranka, kuprotas ar neūžauga, ar su nesveika akimi. Esu 1 metro 75 cm ūgio, skaitau su akiniais. Ar aš galiu vaikščioti į bažnyčią?

5) Mano dėdė nesilaiko Kunigų knygos (19:19) įsakymo – savo kieme sėja ir augina dviejų rūšių augalus: rožes ir tulpes. O jo žmona nešioja drabužius, pasiūtus iš dviejų audeklų: medvilnės ir nailono. Kaip jie turi būti nubausti?

6) Be to, dėdė kartą piktžodžiavo – keikė Dievą ir minėjo velnią. Kunigų knyga (24:14) liepia jį užmušti. Ar būtina surinkti visus mūsų miestelio žmones? Gal užteks ir dešimties žmonių, kad jį užmėtytume akmenimis?

Dar kartą dėkoju, kad savo laidoje man priminėte, jog Dievo Žodis yra amžinas. Nekantraudamas laukiu jūsų atsakymo.“

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2011 - septintosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Savo stalčiuje, prie lovos, radau titnago gabaliuką, kurį kažkada aptikau Kaune, santakoje, kur Nėris įteka į Nemuną. Jis man buvo labai panašus į protėvių ieties antgalį, toks glotnus, švelnios mazuto spalvos. Keistas jausmas, keista vasara ir laikas tąkart, kai jį atradau. Prisiminimai užplūdo. Palaikiau rankoje ir pagalvojau, Dieve, kaip pasiilgau žemės, basų kojų kaimo darže, žemės kvapo, savo trešnės, kuri remiasi į seno vasarnamio stogą, to riebaus raudonųjų serbentų krūmų, varnalėšų vėduoklinių lapų... Ar bereikia tolių, kai viskas yra čia ir dabar? Ar bereikia Žemės krašto, kai Žemė, ant kurios stoviu yra paskutinė, yra Pasaulio Kraštas. Ir nėra, ir nebūna kitur namų, kur tavęs nėra. Viskas yra ten, kur tu gyveni. Yra Lietuvoje.

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki visi,

Kažkaip pavėluotai, bet vis tiek skubu trumpai aptarti praėjusios savaitės „Chorų karų“ pasirodymus. Šįkart choras pristatė po dvi dainas, vieną naują, o kitą iš senesniojo repertuaro. Taigi skubu aptarti tik naująsias dainas:

Burgundiškasis Kauno Choras:

Žinot, dievinu tango, tad labai nustebau, kai pasirodė pradžioje ši muzika, tačiau viskas baigiasi „Abbos“ stiliuku. Sunku pasakyti dabar ar patiko, nes negaliu pasakyti, kad ir nepatiko. Dainuota buvo lyg ir gerai, šįkart labai šokta, kas chorams retokai pasitaiko. Danguolės šįkart neišvydome, bet ką padarysi. Choras atliko savo eilinį darbą, eilinį pasirodymą, tačiau manęs nei sužavėjo, nei sujaudino. 8.5

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras:

Va čia tai daina! Dalia Teišerskytė yra pasakiusi, kad ši daina yra tobula ir ne kiekvienam ją dainuoti. Netiesa, kad negalima dainuoti tobulų dainų. Manau, choras ir šįkart labai stipriai pasirodė. Daina tiesiog viska reprezentavo ir daugiau nieko nereikėjo. Man tik norėjosi, kad daina būtų ilgesnė ir su dar ryškesne kulminacija. Silpnas 10.

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras:

Šįkart ir vėl pristatau šį chorą, kadangi jie vieninteliai pateikė naują dainą ir antrajame to vakaro etape. Tokiame stiliuje šis choras lyg ir nėra buvęs, tačiau labai surizikavo pasirinkdami tokį „balalaikinį“ kūrinį, kokius neretai pasirenka Kauno choras, todėl smarkiai kirto per komisijos balus, jeigu šis choras būtų atlikęs senesnį „gabalą“, komisija būtų aukštus balus iškėlusi ir šis choras būtų pirmąkart tapęs savaitės lyderiu, tačiau dabar bendroje įskaitoje liko antri, o tai gali būti ir negerai, kadangi kitoje savaitėje visi balsuos už Lapatinsko arba Mikalausko chorus. Bet esmėje daina man nieko, tokia šiaip... 8.5

Oranžinis Alytaus Choras:

Stiprus ir visų mylimas kūrinys. Daug nekomentuosiu, bet man pasirodė šiek tiek visko per daug, toks chaosas, bet esmėje visai neblogai. 9

Ugnies Tauragės Krašto Choras:

Kūrinys tikrai pasirinktas geras ir stiprus, bet šįkart sutinku su komisija, kad vokalistės, ypač pirmoji, negalėjo pavežti viso to sunkumo, kitaip sakant, vokalas nepritempė. Šitą kūrinį, kiek pamenu, pernai Baltasis Šiaulių Choras taip pat atliko, bet labai jau chaotiškai. Tebūnie 8.5

Tiek šįkart.

Jūsų Maištinga Siela.

Viskas yra čia ir dabar

Sveiki visi,

Savo stalčiuje, prie lovos, radau titnago gabaliuką, kurį kažkada aptikau Kaune, santakoje, kur Nėris įteka į Nemuną. Jis man buvo labai panašus į protėvių ieties antgalį, toks glotnus, švelnios mazuto spalvos. Keistas jausmas, keista vasara ir laikas tąkart, kai jį atradau. Prisiminimai užplūdo. Palaikiau rankoje ir pagalvojau, Dieve, kaip pasiilgau žemės, basų kojų kaimo darže, žemės kvapo, savo trešnės, kuri remiasi į seno vasarnamio stogą, to riebaus raudonųjų serbentų krūmo, varnalėšų vėduoklinių lapų... Ar bereikia tolių, kai viskas yra čia ir dabar? Ar bereikia Žemės krašto, kai Žemė, ant kurios stoviu yra paskutinė, yra Pasaulio Kraštas. Ir nėra, ir nebūna kitur namų, kur tavęs nėra. Viskas yra ten, kur tu gyveni. Yra Lietuvoje.

Jūsų Maištinga Siela