Filmas: "Džiulija" / "Julia"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Džiulija“ (Julia) (2008 m.). Keista, kad apie šį neblogą filmą praktiškai neradau jokios informacijos lietuvių kalba, todėl darau išvadą, kad beveik šio filmo niekas taip ir nematė. Po neblogo Tildos Swinton vaidmens filme „Orlando“ (1992 m.) bei „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (2011 m.), negalėjau nepasidairyti į aktorės filmo biblioteką ir neatkapstyti dar ką nors verto dėmesio. Ir į akis krito visai neblogas filmo „Džiulija“ aprašas, kuris vienu sakiniu skamba taip – girtuoklė susitarusi su viena moterimi, pagrobia jos sūnų, kad už tai gautų pinigų...

Keista Tildą Swinton matyti nerūpestingą ir girtuoklę, kuri įsivelia į daugybę nemalonių situacijų. Šiaip filmas vienas iš geresnių, nepersūdytas Holivudo tonikais, toks pakankamai gyvenimiškas. Puikų darbą atliko tiek režisūra, tiek patys aktoriai. Man asmeniškai tai nebuvo graudi istorija, veikiau tai leido tiesiog mėgautis gerais aktoriais, pasakojama istorija. Filmas dvelkia šiek tiek kriminalinėmis gairėmis, tačiau toli gražu iki trilerio, veikiau tai drama apie tai, kaip žmogus stengiasi išgyventi, bandydamas išsikapanoti iš kasdienybės liūno. Moteris pagrobia berniuką ir su juo elgiasi kaip su šunimi, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir pati grobikė ima piestu ir visu stotu stoti priešais savo auką, jį gindama nuo kitų banditų.

Neblogas operatoriaus darbas, naujas, nematytas Swinton amplua – tai kas ir leido mėgautis šiuo filmu. Man asmeniškai filmas patiko, nors į geriausių filmų sąrašus tikrai neįtraukčiau, nes kaip jau daugelis pastebėjote, ėmiau griežčiau ir reikliau vertinti filmus, todėl mechaniškai smuko ir vertinimo balai. Meluočiau, kad filmas mane sujaudino ar privedė prie kažkokių ilgesnių apmąstymą – ne, tikriausiai kaltas nuolatinis filmų žiūrėjimas, todėl „plika ranka“ jau nebepaimsi, tačiau filmas tikrai nėra prastas, nors jame tema meksikietiškai banaloka, priminė vieną iš siužetinių linijų iš filmo „Babelis“, tačiau šiam filmui toli gražu iki „Babelio“, bet vis tiek filmą drąsiai priskiriu prie rimtų filmų kategorijos ir žinau, kad tikri kino gurmanai kažką ras ir atras šiame filme, tad jei turėsite progos – pažiūrėkite.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela,

Iki tobulumo trūksta tik vienos detalės

Sveiki visi,

Keistas šis rytas ir dar keistesnė diena. Pamenu, vaikystėje man padovanojo dėlionę, kiti dar ją vadina puzzle, kurią vis sustatydavau ir greitai sugriaudavau, kad galėčiau ir vėl sustatyti. Greitai išmokau ją taip greit surinkti, kaip niekas kitas, netgi rungtyniaudavome su kiemo vaikais, kol galiausiai atsitiko vienas baisus dalykas... Kažkuris iš vaikų, tikriausiai genamas pavydo ar dar kažko, slapta pavogė vieną detalę ir daugiau jos nebegrąžino. Buvo skaudu, kad visas pasaulis, kurį taip greitai ir tobulai surinkdavau, tapo su viena skyle – joje trūko pavogtosios detalės. Ilgai prašiau ją grąžinti, o jie tik juokėsi iš manęs, jie tik juokėsi...

Po kokių 4 metų šią mozaiką radau kažkur dulkėtą palėpėje ir surinkau ją iš naujo. Surinkau dėliodamas ant kartono, nes norėjau ją suklijuoti į vieną gražų paveikslėlį, kad daugiau niekas jo nebesugriautų. Aišku, kaip kadaise taip greitai nebesurinkau – įgūdžiai buvo pasimiršę, tačiau surinkau ir suklijavau, bet kažkur trūko vienos detalės, kurios visur ieškojau. Ir staiga prisiminiau, kad ji buvo pavogta...

Mūsų tobulame pasaulyje nuolatos kažko trūksta, kažkokios vienintelės svarbios detalės, kurią įdėjus į nuostabų pasaulį jis iš tikrųjų taptų tobulas.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Samsara" / "Samsara"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Samsara“ (Samsara) (2001 m.). Taigi rytų režisierius Pan Nalin imasi kurti kino filmą apie tibetiečius, aprėpdamas kultūrą, religiją ir rytų filosofiją. Iš tikrųjų jau seniai galvojau pažiūrėti šį filmą, bet vis nebuvo tinkamos progos prie jo prisikasti, tačiau pagaliau savo laimei pažiūrėjau. Teko girdėti, kad būtent šis filmas gali net pakeisti gyvenimą, tačiau galiu pasakyti, kad tai tikrai riebiai perspausti atsiliepimai. Nieko jis manyje nepakeitė, nes su Tibetu ir jo istorija bei tradicijomis esu jau šiek tiek susipažinęs ir galiu pasakyti, kad atmetus patį Tibetą ir spalvingos kultūros kontekstą, filmas išties atrodytų lėkštas.

Šiaip filmas yra daugiasluoksnis. Pirmas sluoksnis – tai paprasta meilės ir seksualumo istorija, kurios epicentre – budistų vienuolis, kuris dėl nesuvaldyto seksualinio potraukio meta vienuolystę ir pasirenka ūkininko gyvenimą – tai paprasta meilės istorija, kuri skamba: „kažko trūko, pamačiau, įsimylėjau, buvau ištikimas iki tol, kol visko neišdaviau...“ Antras filmo sluoksnis be abejonės yra kur kas gilesnis – tai filosofinis klodas, kuris mums atveria rytietišką filosofijos gyvenimiškąjį lobyną, pradedant Budos pamokymais, baigiant Rytams būdingo cikliniu požiūriu, jog viskas vis vien sugrįžta į žmogų. Tai ciklinio gyvenimo, žmogaus dvasinių parametrų ir prasmės ieškojimų pasakojimas per meilės istoriją. Pasirodo net ir prie Himalajų meilė tokia pati, kokia gali būti tarkim ir P. Amerikos lūšnynuose. Šiaip filmas prisodrintas gražių vaizdų, filmo pirmojoje pusėje daug tylos, filmas tampa meditacinio pobūdžio, daug pavaizduotų įvairių tibetietiškų ritualų – filmas puiki priemonė susipažinti su svetima kultūra, tačiau, jei neturėčiau pradinių žinių apie šią kultūrą, apie tai, kad vienuoliai metų metams užsimūrija olose, kad jie geba metų metus išgyventi be maito ir pan., filmo šiek tiek nesuprasčiau ir pasakyčiau, kad prasilenkia su realiu gyvenimu, tačiau anaiptol taip nėra.

Šiaip pirmą kartą filme pamačiau tokią sudėtingą ir netikėtą sekso pozą! Tibetietis mylisi su aistros pritvinkusia inde, dar jokiame filme nesu matęs nieko panašaus – štai ką reiškia, kai moteris įvaldo Kamasutros meną. Šiaip filmas vietomis bent man šiek tiek prailgo – pustrečios valandos! Verta pamatyti tiems, kurie domisi Rytų kultūra, domisi šiaip įvairiomis kultūromis, ruošiasi keliauti ir pan. Nesakau, kad filmas visiems ims ir patiks, jis savotiškas ir savotiškiems žmonės. Manęs asmeniškai nesužavėjo, tačiau nesigailiu ir žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Orlandas" / "Orlando"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Orlandas“ (angl. Orlando) (1992 m.). Besikapstydamas po Tildos Swinton filmų biografiją, aptikau dviejų dešimtmečių senumo filmą, kuris buvo pastatytas pagal legendinės anglų rašytojos Virginia Woolf romaną „Orlandas“, pastarasis išverstas ir į lietuvių kalbą. Seniai jau galvojau perskaityti nors vieną Woolf knygą, tačiau taip atsitiko, kad neturiu jos knygos po ranka, tad progai pasitaikius, pažiūrėjau kūrinio ekranizaciją, kuri be jokios abejonės yra kūrinio interpretacija – tai matau iš filmo pabaigos, kuri tiesiog sukurta be knygos, filme vaizduojami laikai, kai pačios rašytojos jau nebebuvo.

Šiaip filmas man patiko, nors iš pradžių net nusipurčiau, nes pagalvojau, kad žiūriu seną dvėselieną, nes nė kiek nepatiko – kažkokios baisios statiškos ir teatrališkos scenos, suprantu, norima atkartoti tas senas anglų manieras, bet nufilmuota ir atrodo taip, lyg aktoriai būtų mediniai ir veiksmas vyktų scenoje, o ne istorinėje terpėje, bet viskas ėmė kisti, kai supratau, jog moteris (ir kartu vyras) nugyvena 400 metų – istorinis kontekstas kinta, o pati herojė – herojus gyvena tik žmogiškąjį gyvenimą. Sakyčiau, labai netikėta, bet savo laimei ir nelaimei nuostabos nebuvo, nes buvau susidūręs su Markeso kūryba ir jo „Šimtas metų vienatvės“ šedevru. Tilda Swinton buvo puiki! Lėtas istorinis tekėjimas, perėjimas iš vieno amžiaus į kitą, nesenstanti meilė gyvenimui.

 

Kadrai iš filmo "Orlandas".

Filmas iš esmės kalba apie žmogaus vidinę tapatybę – kas tu esi: vyras ar moteris? Filmo personažas Orlando 150 metų būna vyru ir myli moteris, o kitą likusį laiką tampa moterimi ir gyvena kitos lytinės tapatybės gyvenimą, taigi Tildai Swinton teko įkūnyti ir vyrą, ir moterį po tuo pačiu personažu. Vienoje filmo pusėje personažas myli moteris, kitoje – vyrus ir vyksta atvira diskusija su žiūrovu – kas yra per sutvėrimas žmogus ir visuomenė ir ar jis turi teisę būti tuo, kuo nori būti? Manding, kūrinys ne tiek vaizduoja transformacijos kitimo eigą, kiek iš esmės norėta atvaizduoti lyties būsenas, bet įtariu, kad literatūroje tai turėtų atsispindėti ir jaustis daug daugiau, filme tai perteikiama šiek tiek kitaip, todėl žiūrovas yra priverstas pats pasirinkti filosofijos srovę, kuria vadovaujantis žiūrėti, vertinti ir analizuoti kino filmą.

Filmas patiks keistų filmų mėgėjams, kostiuminių dramų gerbėjams, Tildos Swinton fanams, gėjams ir lesbietėms, tapatybės ir žmogaus dvasios ieškovams. Šiaip filmas gražus, yra gražių scenų, nepaisant, tai, kad kai kas mane nervino, tačiau žiūrėti tikrai galima.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savaitgalis" / "Weekend"

Sveiki visi,

Kaip visada nepamirštu ir filmų homoseksualumo tapatybės tema, gal vieną dieną tikrai parašysiu ilgą rimtą straipsnį apie šios tapatybės vaizdavimą kino industrijoje, na, o kol kas šįkart režisieriaus Andrew Haigh filmas „Savaitgalis“ (Weekend) (2011 m.), pastarasis dalyvavo nemažai festivalių ir yra laimėjęs ne vieną apdovanojimą. Prisipažinsiu, kad iš filmo tikėjausi kažko lengvo, banaliai romantiško ir ale prancūziško stailo, bet teko šiek tiek pakeisti nuomonę po seanso, tuojau paaiškinsiu kodėl. Šiaip filmą žiūrėjau originalų kalba, niekaip neradau angliškų subtitrų, atitinkančio parsisiųsto mano filmo laiko, tad teko žiūrėti filmą, kuriame aktoriai kalba ryškiu britišku akcentu šnekamąją kalbą, todėl buvo ganėtinai sudėtinga, bet kartu ir malonus iššūkis ausims ir smegenims.

Realiai filmo siužete nėra nieko įmantrus – gyvenimiškas dviejų vyrų susitikimas, kuris užsimezgė ganėtinai banaliai – girti susitiko bare ir permiegojo bei bla bla bla. Rodos, nieko negali tikėtis iš tokių santykių, bet vyrus kažkas traukia vienas prie kito ir jie ima intymiai bendrauti ne tik fiziškai, kol galiausiai per itin trumpą laiką jiedu įsimyli, tačiau jie yra priversi išsiskirti,  - žodžiu savaitgalinis romanas. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau... operatoriaus darbas tiesiog nuostabus! Vaizdai pagauti tokie tikroviški, kartkartėmis melancholiški. Labai patiko, kad kamera kartais vyrus filmuodavo tarsi pasislėpusi už šaldytuvo, tarsi pasislėpusi už žmogaus nugaros, bet kartu buvo labai ilgų scenų, kuriose pokalbiai rutuliojosi pirmame plane. Labai gražiai nufilmuota drama. Aktoriai taip pat labai parinkti puikūs – tai dar vienas filmo pavyzdys, kuris rodo, kad gėjai nėra vien tik lepios mergiotės, besistaipančios prieš veidrodį – jie paprasti vyrai, gyvenantis paprastą gyvenimą, paprastai besilinksminantys. Kai filmas vaizduoja gėjus, labai svarbu jų pačių įvaizdis, nes jis filmuose, priklausomai nuo žanro, labai įvairuoja – šįkart aktoriai ir personažai taiko į tradicinio vyriškumo sampratą paplitusią visuomenėje.

Kadras iš filmo (aktr. Tom Cullen ir Chris New)

Pati idėjos realizacija taip pat labai patiko – susitikimas klube, girtavimas, grįžimas namo, pokalbiai apie gyvenimą, žolės rūkymas, alkoholis, o po to narkotikai – būsenos nuosekliai kintą priklausomai nuo to, ką vartoja personažai. Žinoma, filme neišvengta intymių scenų – sekso scenų, tačiau mano galva, viršų vis tiek ima dvasinis vyrų intymumas, bendravimas tarpusavyje. Aplamai tai filmas apie žmogaus laimingumą. Jie rūko žolę, geria ir klausia vienas kito – ar tu laimingas, personažai nugrimzta į save, jų žvilgsniai sustiklėja ir tampa aišku, kad tas slegiantis pasaulis – alkoholis, seksas ir t.t. išsunkia gyvastį ir gyvenime norisi kažko prasmingesnio, norisi laimės, o ne laikino pasitenkinimo. Personažai tai instinktyviai pajunta, pajunta, kad gali vienas kito būtį užpildyti prasmėmis, tačiau istorija juos išskiria... Gal taip ir reikia. Iš esmės, tai pasakojimas apie du vyrus, kurie susitinka tam, kad pasižiūrėtu į savo vidų, sužinotų, ko jiems gyvenime labiausiai trūksta ir vėl išsiskirtų.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.7 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas turkų gatvėje" / "No Good Deed"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Namas turkų gatvėje“ (No Good Deed) (2002 m.). Tai filmas, kuris ne kartą rodytas per televiziją ir tikriausiai nemažai žmonių yra jį matę. Čia pagaliau ir vėl sutikau savo mylimą Milla Jovovich ir vieną mėgstamiausių vyrų aktorių – Samuel L. Jackson, pastarasis dažnai vaidina muzikantą, nenuostabu, juk ir gyvenime jis puikus atlikėjas, šiame filme taip pat ne išimtis. Taigi susitinka mano du puikūs aktoriai viename filme, kurio vertimas į lietuvių kalbą nėra ne tik kad netikslus, bet visiškai sugalvotas naujas, bet ką jau padarysi.

Kriminalinė drama, kurioje vykdomas banko apiplėšimas, įkaitų drama ir seksualus bei pavojingas flirtas – kažkur lyg ir matytas derinys, bet tebūnie. Šiaip filmas siužetine plotme man pasirodė šiek tiek skurdokas, atgyvena, bet kita plotmė – flirto dramaturgija vizualiai labai gražiai išpildyta – violončelė, pianinas, aukštakulniai, įtempti aktorių raumenys, atodūsiai – gražu, saikingai seksualu. Aišku, filmo siužetas šiek tiek nutolęs nuo realybės, bet išlaiko pakankamai realius charakterius, pakankamą logiką ir motyvacijos lygį. Ir visgi filmą laikyčiau daugiau pramoginiu, nei rimtu, kadangi jis išlaiko bendrąsias kriminalines klišes su mums įprastomis tokio žanro užuomazgomis, kulminacija ir šiek tiek nuspėjama atomazga. Jei realiai filme nieko per daug ypatingo neįžvelgiau, tačiau praleidau visai neblogą laiką su aktoriais, lyg būčiau su jais atitinkamoje aplinkoje prisėdęs išgerti kavos puodelio.

Ką aš galiu pasakyti? Jovovich ir vėl panašioje rolėje – kalė, kekšė, parsidavėlė, kuri nori visus apmauti ir sausa išlipti iš balos, tačiau šis vaidmuo jai reikalauja daugiau dramatiškumo, personažas švelnesnis ir gležnesnis nei įprastai ir mažiau šėlionių – ir iškart pastebėjau vieną dalyką – ji nesutverta vaidinti kenčiančių perdėm moteriškų personažų, kurie pareikalauja maksimalaus saulėgrąžų aliejaus spaudimo dozės energetikoje. Taip, viskas vizualiai atrodė gerai, lyg ir pakankama energetinė spinduliuotė, tačiau po virpančiais vokais, bent jau aš, apčiuopiau kažkokį dirbtinumą – gal tai režisieriaus klaida, gal pačios aktorės, bet manau, kad pati Milla nujaučia, kad jai kur kas geriau vaidinti kovinguose filmuose ir pati yra tai netiesiogiai prasitarusi interviu metu. Samuel L. Jackson priekaištų neturiu.

Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 5.5 

Jūsų Maištinga Siela

Kavos popietė su Maištinga Siela

Sveiki visi,

Šeštadienis – savaitgalio pikas! Dabar darausi kavą, nors šiaip jos beveik niekada negeriu, mano taurusis stalo gėrimas, žinoma, yra žalioji arba vaistažolių arbata. Neįprastai pozityvi ir graži diena man, labai džiaugiuosi galėdamas pradaryti kavos indą ir uostyti – kvepia Amazonės miškų juodžemiu, tiesa, nežinau, kaip jie kvepia, bet man patinka, tebūnie Amazonės miškai – šitaip užsimaniau kavos!

Vakar kaip tik užsirauginau pienes – darau pienių vyną, juk šitaip pasiutusiai žydi pienės, bent jau pas mane, Žemaitijoje, tad nutariau, nors truputį saulės šviesos užkonservuoti žiemai ir vėlyvam rudeniui, kada galėsiu prisiminti, kaip skyniau pienių galvas ir pasigavau beprotišką čiaudulį, nes oras tiesiog puriai pritvinkęs jų žiedadulkių. Šiaip žiedadulkėms nesu alergiškas, bet, kai jų pilni kvėpavimo takai, imu čiaudėti kaip katinas.

O gyvenimas eina, ramybė, saulė, ateinanti vasara ir viskas taip puiku ir nuostabu! Ir nebaisus rytoj ateinantis Saulės užtemimas, viskas kaime taip ramu, kad net norisi užsikonservuoti – o sustok, akimirka žavinga!

O dabar... dabar geriu kavą, ir pirštais čirpinu klaviatūrą. Momentalu, bet vis tiek miela, nes gumuryje jaučiasi visai malonus kavos aromatas, jau galvoju apie vakarą, apie tai, ką sau pasigaminti ir taip, kaip prieš miego filmą atliksiu jogos pratimus, kurie paskutiniuoju metu man buvo tikras atradimas! Ir tikrai, jaučiuosi kaip koks nusivylęs namų šeimininkas, kuris dvasios ramybės pertekliaus putos dar ieško ir jogoje, nes per paskutinį pusmetį ant manęs kažkaip prilipo koks penketas nereikalingų kilogramų, kurie neįprastai trukdo – keista, kad šitoks nežymus pastambėjimas gali taip jaustis ant kūno? Bet jauti. Mama man sako – juk tau jau nebe šešiolika. Ir tikrai nebe, jau seniai nebe... juk buvau visas kaulo maišas – tipiška lietuvio paauglio fizinė sąranga. Ir visgi joga padeda, pratampau raumenis, o ir kraujas atrodo gyvesnis, akys žvalesnis ir judėti norisi, daugiau nuveiki, daugiau išmąstai ir... na, kaip kitaip ir bepasakysi – jautiesi savimi patenkintas ir laimingas!

Kava jau vėsta, įpusėjau puodelį. Burnoje skonis, lyg parūkius. Kava ir cigaretės – retrospektyvaus filmo siužetėliai iškyla prieš akis. Nėra pašnekovo, o tiksliau yra – tai jūs, tik gaila, kad nematau, bet galiu įsivaizduoti; jūs pritariamai linksite ir pritariate – rūkyti nesveika, bet rūkančiųjų (lyg susimokę) nesmerkiame, jie irgi žavūs. Žavios virpančios rankos, kurios elegantiškai laiko cigaretę ir godžiai lūpos traukia dūmus, išlenkdamos skruostus – man tai taip gražu, ypač, kai pamatau tai filmuose, sulėtintai, kai rūko moteris... O moterys. Daug apie jas galima kalbėti, jos tokios fainos būtybės ir sutvėrimai, kad nesiliauju jomis žavėjęsis, tiesiog kartais pagalvoji – jeckau kleckau, kaip gerai, kad jos yra.

O! Jau baigiasi kava...  Nosis giliausiai įlenda į puodelį ir jau matau gerdamas nuosėdas. Negi priprasiu dabar prie kavos – juk šitaip skanu! O kodėl ne? Juk gyvenu, galiu leisti sau visiškai natūralią ir įgimtą prabangą – jaustis dar laimingiau, negu jaučiuosi dabar!

Paskutinis gurkšnis: gurkštelėjau šiek tiek su nuosėdom. Liko tarp dantų. Lyg pabrinkusios aguonos traška.

Kitą kartą gal pabandysiu su pienu.

Gerų Jums šypsenų, ačiū, kad buvote prie kavos!

Palieku jus su kavos himnu tapusia daina Le Cafe des Trois Colombes - Joe 

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com