Filmas: "Važiuok" / "Drive"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Važiuok“ (Drive) (2011 m.). Tai filmas pasirodęs ir Scenoramoje, jį galėjote išvysti specialiame seanse. Šįkart ir vėl pabūsiu kritiškas, nes filmas manęs nesužavėjo. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Viskas su šiuo filmu kaip ir gerai – danų kilmės režisierius tyčia sukūrė tik iš pažiūros tylų personažą – jį įkūnijo Ryan Gosling. Jam priekaištų neturiu – jis ir vėl buvo puikus, stiprioje rolėje, kai reikia kalbėti apie „save“ iš vidaus gelmių. Tą patį galiu pasakyti ir apie britų aktorę Carey Mulligan – ji taip pat buvo puiki...

Vidinė įtampa turėjo kilti iš personažų ir žadinti mano alkį, tačiau man to neužteko, kad užlopytų filmo siaurą ir šiek tiek nuvalkiotą siužetą – pinigai, kriminalai, mašinos, apiplėšimas, sąskaitų suvedinėjimas. Sorry, bet man, tiesą sakant, buvo nuo-bo-du. Šiaip filmas nėra prie prastų juostų krūvos, tačiau kažkuo išskirtine taip pat nepavadinčiau. Geri aktoriai ir vaidyba? Tai galima sutikti kas antrame draminiame filme, o pačios istorijos neatpirko nei šaltas ir subtilus, tylus personažo sadizmas, keista „meilė“, kurios irgi meile nepavadinsi... Kažkaip man šis filmas buvo sausas, troškus, nelindo nei į galvą, nei į sielą. Man asmeniškai trūko originalumo, kažko netikėto tiek ekspresijoje, tiek siužete. Likau tiesiog nepasitenkinęs...

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Momentalusis aš

Sveikučiai,

Nusirpo trešnės virš mano vasarnamio. Šuo, išlindęs iš būdos, žiūri... Slenka laikas. Šaltis atsitraukia ir ateina karščiai ir aš, tikriausiai, esu. Tikriausiai esu momentalus, nes grožis ir laimė yra momentalūs. Tikrai. Todėl ir esu. Esu tarp dviejų širdies dūžių, tarp laikrodžio tik-tak, įspęstas žvirblis tarp dviejų lango stiklų, tarp akies mirksnių, tarp rudens ir vasaros, tarp lietaus ir sniego, tarp laimės ir liūdesio... Kažkoks sumaišytas, išvoliotas kaip kiaušinis po pesticidinius dažus.

Šuo žiūri, išlindęs iš būdos... ir trešnių nebėra. O kam lipti į medį, kai nebėra tikslo? Tik šiaip? Galbūt. Kam gyventi? Tik šiaip? Galbūt.

O šuo, išlindęs iš būdos, žiūri...

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Šios dienos daina: Severina Vučkovič "Paloma Nera"

Sveiki,

Šiandien šios dienos dainos rubrikoje jau penkias dienas pas mene besisukanti legendinė Kroatijoje vadinama daina „Paloma Nera“, kurią atlieka pop su folko elementais dainininkė Severina Vučkovič, kuri savo šalyje vadinama tiesiog Severina. Severina tikriausiai niekam Lietuvoje nežinoma, o štai man – dar vienas Balkanų regiono atradimas! Apskritai man patinka Balkanų regiono pop – etninė muzika, o Severina, dainuojanti jau daugiau nei du dešimtmečius – tikra vietinė ikona, kuri žinoma ne tik Kroatijoje, bet ir Serbijoje, Slovėnijoje, Bosnijoje ir kitose šalyse. Aktorė ir dainininkė yra dalyvavusi ir „Eurovizijoje“ 2006 metais ir tikriausiai nedaugelis iš spaudos pamena, kad Marijonas Mikutavičius, tuomet atstovavęs „laimėtojams“, užkulisiuose atvirai flirtavo su Severina. Tiesa, tąkart Kroatija surinko 56 balus ir finale užėmė 13 – ąją vietą...

Šiaip Severina gan skandalinga asmenybė ne tik savo šalyje, bet ir visuose Balkanuose. 2004 metais nutekėjo jos ir turtingo vedusio verslininko pornografinis įrašas, nors dainininkė prieš tai buvo pasisakiusi tik po vedybiniu seksu ir tikino esanti katalikė. Keletas kaltinimu plagijavimu bei dar vienas skandalas dėl Mergelės Marijos atvaizdo naudojimo per savo koncertus ir t.t.

Šiais metais moteris pagimdė sūnų ir apsigyveno Serbijoje, Belgrade.

Severina yra išleidusi net 15 albumų, o dabar prieš Jus man labai patinkanti daina – „Paloma Nera“:

Smagus remix‘as.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Neliečiamieji" / "Intouchables" / "Untoucheble"

Sveiki,

Na, pagaliau ir aš pažiūrėjau visų taip liaupsintą filmą „Neliečiamieji“ (Intouchables / Untoucheble) (2011 m.), kuris buvo pasirodęs „Kino pavasaryje“ ir sulaukė didžiausio žiūrovo dėmesio ir jis buvo išrinktas žiūrovų labiausiai patikęs filmas, aplenkė tokius filmus kaip „Gėda“ ir „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Priminsiu, kad pernai šį titulą šiame mums svarbiame festivalyje iškovojo juosta „Moteris, kuri dainuoja“. Visada įdomu žiūrėti tai, ką žmonės vertina ir žiūri. Buvo šiek tiek keista, kad šis filmas buvo išrinktas būtent šių metų festivalio favoritu, nes jį vertinu gana prieštaringai, iš to, ką buvau matęs, savo simpatijas atidaviau „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“.

Filmas nėra blogas, jis man netgi labai patiko, bet jo vertinimą, kaip daugelis nors šiek tiek mąstančių būtybių susidurs, paskirstyti labai sudėtinga. Būta ir tokių žmonių, kurie šiuo filmu visiškai nusivylė, nes tikėjosi kai ko kito. Matot, per humoro prizmę kalbėti apie gyvenimo tragedijas yra labai sudėtinga. Rodos, prancūzų humoras yra vienas subtiliausių ir tikriausiai tinkamiausių pasaulyje išreikšti šiam „būviui“, tačiau... Pati filmo idėja man pasirodė labai holivudiška – neįgalus pagyvenęs vyriokas sutinka neišsilavinusį ir netašytą vyruką, kuris praskaidrina jo dienas savo šiuolaikiška pasaulėžiūra, nutrūktgalviškumu. Argi Jums nedvelkia Holivudu? Pakalbėkime apie sudėtingus dalykus linksmai, pasijuokime... Šiek tiek iš esmės banalina pats žanras – komedija. Komedija visada tikriausiai ir liks pramoginio kino ložėje, nors esama išties subtilių ir tiesiog įspūdingų prancūzų komedijų, kurių iš tolo tam nepriskirsi, bet „Neliečiamieji“ tikrai nemenkai „pasūdė“ populiariojo humoro, kuris šiek tiek nubloškė į „Rožinės panteros“ laikus. Patys personažai irgi šabloniški (nepaisant „skaudžių“ aplinkybių) – tipinė komedijinė pora – išsilavinęs ir vidurinę baigęs vyrukas, senukas ir jaunuolis, subtilumas ir grubumas... Nuotykiai, raiška, operatoriaus darbas – jau labai priartėję prie holivudinio filmo. Holivudinis – tai jokiu būdu ne prasto kino štampas, tačiau tai menkina kino išskirtinumą ir originalumą, kurį bando kai kas įrodyti.

Kai kas filmą lygina su kitu prancūzų filmu „Skafandras ir drugelis“ (2007 m.), bei ispanų juosta „Jūros gelmėse“ (2004 m.) bei kitais neįgalumą, bet toli gražu ne gyvenimo pabaigą, nagrinėjančiais filmais, tačiau noriu pabrėžti, kad šie filmai visai kito diapazono – jie priklauso dramos žanrui ir vertinami pagal dramos principus. Jie man asmeniškai yra kur kas subtilesni ir jautresni už „Neliečiamuosius‘, nes pats grynas dramos žanras man yra aukščiausia kino praba, jeigu galima taip išsireikšti. Na, o „Neliečiamieji“, visai nenuostabu, kad sužavėjo daugelį žiūrovų, užkariavo simpatijas – tai tikrai neprasta komedija, turinti savų spalvų ir savų prancūziškų aromatų, tačiau iki tikrojo prancūzų šedevro man pasirodė dar toloka... Kad ir kaip ten bebūtų, geriau 100 kartų pamatyti šį filmą, nei 50 kartų tą patį „Amerikietišką pyragą“.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela,

www.fotolog.com/rvienas (R1's): kaip padaryti - sukurti nemokamai reklamą?

Sveiki visi,

Visai neseniai, kai vėl svečiavausi Vilniuje, basčiausi Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvėmis. Viskas atrodė vėl gražu ir tyra, Vilnius prieš kelias dienas buvo nusimaudęs po liūčių, o savo alkį nutariau numalšinti savo mėgiamoje kebabinėje, netoli Tauro kalno.

Pėdinau Tauro gatve link populiarios kebabinės, kurioje visada rasi žmonių eilėje, o nusiplūkusios kebabų gamintojos sukasi tarp salotų, lavašų ir mėsos visas darbo valandas. Niekur neskubu, alkis irgi gali būti savotiškai malonus...

Tik staiga sustojau šaligatvyje, dėmesį patraukė ant cementinių plytelių nupiešta iliuziją keliantis piešinukas, populiarus įvairių psichologų knygose. Pasirodo, nereikia reklamuoti savo internetinių puslapių mokamai, tai galima daryti ir nemokamai – tiesiog su kreidele piešiant kažką ir taginant savo puslapio nuorodą. Šįkart pasitaikė jaunojo mėgėjo fotografo puslapis www.fotolog.com/rvienas (R1‘s). Pagalvojau, gal ir savo puslapį šitaip reklamuoti – tiesiog ant cemento? Šyptelėjau ir išsitraukęs fotoaparatą nufotografavau.

Keista, tikriausiai lietūs ir šlavėjai šį užrašą jau išnaikino, bet jis liko mano fotoaparate. Argi tai ne stebuklas?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galima parašyti: cirkininkas@gmail.com

Asta Bareišaitė pasakė tiesą, o lietuviai įsižeidė. Patriotizmas ir lietuvybė - ne vertybė, bet izoliacijos spąstai.

Sveiki,

Likau ir vėl nustebintas, nors stebėtis jau lyg nebeturėčiau. Va, žinių portale „Delfi“ šiandien perskaičiau straipsnį, jį galite aptikti ČIA, kuriame kalbinama puiki, išsilavinusi jau dešimtmetį nebegyvenanti Lietuvoje Asta Bareišaitė. Ji kalbėjo ne tik apie lietuvių siaurą, provincialų mąstymo lygį, bet daugiau apie laisvę, apie įvairovę, apie tai, kaip smagu, gražu ir gera maišytis tarp įvairių tautų, būti tolerantiškiems, laisviems, įdomiems, mėgautis vieni kitų patirtimis, pažintimis. Lietuviai kažkodėl, kaip ir buvo galima tikėtis, labai greitai įsižeidė dėl straipsnio antraštės – lietuviai siaurai mąsto. Tiesa žeidžia, tačiau reakcija, kuri nepaneigia, bet patvirtina Astos Bareišaitės pasakymą iš tikrųjų pradeda žeisti – kalnas komentarų, kurie išdergė merginą. Man labai gaila, kad tai būdas eiliniam internautui lietuviui išvemti savo mazutą į viešąją erdvę. Aišku, kad palaikau Astos Bareišaitės poziciją, jos požiūrį į kosmopilistinį pasaulį – iš atsakymų matyti, kad tai visai naujos eros, naujas lietuvio mąstymo būdas.

Pasilikę Lietuvoje ir dejuojantys dėl savo 650 litų ir nebenorintys nieko priimti, nieko pripažinti, tik savo šalies ir socialines problemas, išties liūdina. Liūdina tas smerkimas, kuris buvo nukreiptas prieš Astą Bareišaitę, tas baisus pliūpsnis, kad ji nesidalija savo asmenine patirtimi, bet moko moralizuodama lietuvius, pati negyvendama, suprask, „nekentėdama“ su lietuviais, prisikabinėja prie įvairių sakinių konstrukcijų, išvedžioja paraleles, dangstydami savo niūrumą ir tamsumą patriotiškomis ale vertybėmis.

Pastebėjau ne vieną pesimistinį, juodą komentarą, kuris merginą smerkia, kad ši save pirmiau laiko europiete (nors gyvenant ir būnant po visą pasaulį, mano galva, tai normalu), o tik po to lietuve. Pastebėjau, kad senosios vertybės, mūsų šalies patriotizmas, kuris iš po sovietinių sparnelių buvo skiepijamas kaip nedaloma ir savaime suprantama vertybe tapo mums paties meškos spąstais. Ką aš noriu pasakyti? Vėl grįžtu į istorijos pamokas, kaip liaupsinama, kaip skatinama mūsų lietuvybė, istorija kitų tautų atžvilgiais – turim ir lenkų, ir rusų priešpriešą iki šios dienos, lyg nešiojamės akmenį užantyje. Manau, kad mokykloje nebeteisingai grindžiama istorijos samprata, kuri formuoja ir savivertės bei lietuvio suvokimą – istorija dėstoma vienkryptė, izoliuota, paremta siaura, vien tik savo tautos patirtimi ir didžiavimusi – taip, iš pažiūros tai ir yra gerai, tačiau laikai keičiasi, švietimas nespėja žengti koja kojon su besikeičiančiu pasauliu. Istoriją reikia dėstyti jau kaip kosmopolitinį dalyką, visų pirma priminti, kad visur ir visada esame žmonės ir turime gerbti kitų tautų istoriją, jų praeitį, kultūrą, o ne vien aukštinti lietuviškumą, kurį taip gynėme amžius. Dabar reikia ginti visuomeniškumą, kosmopolitiškumą. Daug kas komentaruose po tuo straipsniu būkštavo, kad per tokią kaip Astą Bareišaitę nebeliks Lietuvos žemėlapyje po 20 metų. Tai labai siaura samprata – įdiegta sovietiniu laikotarpiu ir, atsikūrus Lietuvai, ji įskiepyta ginti savo šalį, ji vis dar šiurkšti kitų tautų ideologijoms ir naujovėms, nes mes dar turime kietą savisaugos kompleksą, o tai labai liūdną. Esu gal per daug toliaregis, o gal bukas ir siauraprotis, tėvynės išdavikas – kaip tikriausiai pasakytų daugelis „Delfi“ komentarų, tačiau po truputį patriotiškumas ir ta pasibaisėtina tirada „Lietuva – lietuviams“ toli gražu mūsų niekur nenuves. Tautiškumas jau nebegali būti fundamentalioji vertybė (kaip vertybė taip, bet ne fundamentali), nes ji skaldo, ji žeidžia, o juk tautiškumas turi būti lankstus, jis turi nesisaugoti ir nebijoti savęs išbarstyti ir išdalyti, jis neturi būti izoliuotas – tautiškumas turi būti kaip Šengenas, atviras viskam, net transformacijai, pokyčiams, maišymuisi, nes visa ko centre yra ne tradicijos, ne istorijos liaupsinimas, ne tautiškumo identitetas  – juk tai praėjo, mes kitokie, mes jau su patirtimi, bet turi būti visa ko centre ŽMOGUS, laisvas žmogus, kuris gali keliauti, pažinti, priimti, užuot keiksnojus ir dantimis įsikibus į savo praeitį, nematant kintančios ateities.

Kad ir kaip ten bebūtų, pasikartosiu, kad mes patys sau turime būti gražūs, įdomūs, sveiki, faini – priimant pasaulį vientisą, nesuskaldytą, bet kartu ir įvairialypį, juk ir tu pats – pati turi savo koloritą, savo spalvą pasaulyje, tautų katile, kodėl dabar turi smerkti ir atstumti kitus? Negi žmogaus tautinė tapatybė tokia didelė vertybė, kad nusipelno tautiečių rimbo? Vertingesnė už patį žmogų? Mylėkime žmogų, mylėjime jo esmę, o ne jo odos spalvą, vėliavą, tautybę, kalbą ar „teisingą“ orientaciją – mylėkime visumą, įvairovę. Juk taip kartais nuostabu gyventi, kam skaldytis politiškai, aukštinti kažkokią vieną idėją, pasmerkiant tūkstančius kitų. Patriotizmas ir Lietuva pati sau nėra ir nebegali būti vertybė – tai nuskriausto žmogaus iliuzija, jo sukurtas nerealus prieglobstis, kuris nebegali absorbuoti pilnavertiškumo ir laimės šiuolaikiniame pasaulyje, vertybė dabar jau yra LAIMINGAS ŽMOGUS PLAČIAME PASAULYJE.

Ačiū Astai Bareišaitei už interviu. Visada malonu girdėti, kad yra tokių fantastiškų žmonių. Gaila, kad eilinis lietuvis turi išvažiuoti iš savo šalies, kad galėtų praplėsti akis, bet geriau jau taip, nei visiška izoliacija. Linkiu keistis ir būti pokyčiuose kaskart vis laimingesniais.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Mamutas" / "Mammuth" / "Mammut"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mamutas“ (Mammuth / Mammut) (2009 m.). Tęsiu vėl europietiško kino giją ir šįkart vėl sugrįžau prie garsiojo ir prieštaringai vertinamo švedo režisieriaus Luko Moodysson‘o darbų. Lukas Moodysson mums labai geria žinomas filmo „Lilija amžinai“ kūrėjas apie lietuvaitę, išvežtą į Švediją sekso vergijon, tuokart Lietuvoje šis filmas susilaukė labai didelio atgarsio ir buvo itin populiarus, parodytas daugelyje mokyklų kaip mokomoji medžiaga apie gyvenime tykančius pavojus. Esu matęs vaikystėje šio režisieriaus ir „Parodyk man meilę“ (1998 m.) – tai pirmas filmas, kurį pamačiau, apie tos pačios lyties meilę – dvi merginos įsimyli mokykloje.

Filmas „Mamutas“ dalyvavęs Lietuvoje vykstančiame „Scanorama“ – Europos kino festivalyje, taigi galbūt kas nors per šį festivalį matė ir regėjo šį filmą. Šiaip šįkart Lukas Moodysson pasirodė ir vėl kitoks – daug labiau lankstesnis, kosmopolitiškesnis, spalvingesnis. Filmas neslėpsiu – padarė įspūdį. Netikėtas aktorių derinys – Michelle Williams ir meksikietis Geal Garcia Bernal, kurie sukūrė pakankamai įdomius vaidmenis, išskirčiau labiausiai M. Williams, kuri tikrai atrodė tuščia, pavargusi nuo darbo ir prasmės gyvenime ieškojimo, kontakto su dukra – tai tikrai griebė už širdies. Stipri drama tiek savo kompozicija, tiek plačiais horizontais, nes veiksmas vienu metu vyksta ir Tailande, ir Amerikoje, kas rodo ir nemažą filmo biudžetą. Pakankamai gerai išvystyta mintis ir drama apie dviejų šeimų laimės paieškas – amerikiečių ir filipinietės vienišos moters, kuri atvažiavo uždarbiauti į JAV.

Ištransliuota puiki žmogaus vienatvė, ilgesys, bandymas jį užpildyti, paieškos ir bandymas kabintis individualiai į gyvenimą, darbą – tai buvo itin realistiška drama, stipriai pagrįsta logika ir veiksmai. Mamuto kaulo parkeris, kurį gavo dovanų verslininkas, jau įsivaizduoja, kad žmonija irgi kada nors išnyks ir kokia kita protinga civilizacija, dar tobulesnė iš jų rastų kaulų taip pat darys rašiklius... Žmonija nyksta, kai ji skendi vienatvėje ir liūdesyje, o saugiausias ir laimingiausias žmogus jaučiasi savo šeimoje, į kurią per darbus taip retai pavyksta susiburti. Taip, tikriausiai tai ir yra laimė – būvimas kartu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,