Filmas: "Subtilumas" / "La délicatesse" / "Delicacy"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti prancūzų kino filmą „Subtilumas“ (La Delicatesse) (2011). Na, tai prancūzų komercinis kinas, skirtas plačiai auditorijai, kuris tiksliau turėtų verstis „Delikatesas“, bet pirmiau lietuvių kalba buvo išėjęs romanas „Subtilumo“ pavadinimo, tai kino komercininkai nusprendė padaryti dvigubą reklamą ir palikti tą patį pavadinimą. Romantinė komedija „Subtilumas“ nė neabejotinai dvelkia ne komerciniu kinu, apskritai sunku rasti prancūzų filmų, kurie asocijuotųsi su Holivudu, bet būna ir išimčių. 

Nusprendžiau surizikuoti ir vakarą praleisti su visų taip mėgstama Audrey Tautou ir „Subtilumu“. Ką aš galiu pasakyti? Pradžia filmo buvo gal kiek abejotina, nes per daug palaidų galų, kurie man kvepėjo nieko neišsiskiriančiu romantiniu filmu, tačiau laikui bėgant, viskas tapo taip jauku, taip šilta, taip miela, taip savaip kitoniška, kad pradėjau pamėgti save, seansą ir šį filmą. Taip, filmas toks ir yra – mielas, nors kalbama apie netektį ir naujus atradimus, kurie realiame gyvenime taip retai nutinka, tačiau netikėti neįmanoma, kai tokį neeilinį moters charakterį kuria Audrey Tautou. 

Kaip ir pats filmo pavadinimas sufleruoja, filmas pasižymi subtilumu – puikus ir subtilus humoras, įdomūs ir pakankamai prancūziški išgyvenimai, tapybiškas ir puikus Paryžius – prancūzų kinas tiesiog dievina šį kiną ir beveik kiekviena juosta, kuri kalba apie meilę, vienaip ar kitaip mėgsta pareklamuoti Paryžiaus kerteles – už tai nepykstu, bet žaviuosi, kadangi nežinia, ar kada teks ten pabuvoti, o štai kinas yra vienas iš tų puikiausių būdų vienaip ar kitaip prisiliesti prie meilės miesto. Nereikia pamiršti puikaus operatoriaus darbo – tas vaikščiojimas darbo koridoriumi man baisiausiai patiko – kartais su ašara akyse, kartais pardavus žemę ir sielą, o kartais su vidine šypsena – visas šias emocijas puikiai išreiškė prancūzų aktoriai.

Gal scenarijus nėra kažkuo labai įspūdingas ir pati istorija nėra tokia, kad po jos jaustumeisi suvalgęs „bliūdą“ riebių cepelinų ir sunkiai virškintum, tačiau jį labai jauku žiūrėti – vienam, arba dviese – tai neturi skirtumo. Filmo poveikis pozityvus, kaip ir daugelis prancūzų filmų, jie nuteikia šviesiai ir pakiliai, nesvarbu, kokios negandos ir išgyvenimai užgriūva gyvenimą. Filmas lengvesniam, bet kartu ir turiningam, sodriam spalvų ir jausenų vakarui. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neliečiamieji" / "Intouchables" / "Untoucheble"

Sveiki,

Na, pagaliau ir aš pažiūrėjau visų taip liaupsintą filmą „Neliečiamieji“ (Intouchables / Untoucheble) (2011 m.), kuris buvo pasirodęs „Kino pavasaryje“ ir sulaukė didžiausio žiūrovo dėmesio ir jis buvo išrinktas žiūrovų labiausiai patikęs filmas, aplenkė tokius filmus kaip „Gėda“ ir „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Priminsiu, kad pernai šį titulą šiame mums svarbiame festivalyje iškovojo juosta „Moteris, kuri dainuoja“. Visada įdomu žiūrėti tai, ką žmonės vertina ir žiūri. Buvo šiek tiek keista, kad šis filmas buvo išrinktas būtent šių metų festivalio favoritu, nes jį vertinu gana prieštaringai, iš to, ką buvau matęs, savo simpatijas atidaviau „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“.

Filmas nėra blogas, jis man netgi labai patiko, bet jo vertinimą, kaip daugelis nors šiek tiek mąstančių būtybių susidurs, paskirstyti labai sudėtinga. Būta ir tokių žmonių, kurie šiuo filmu visiškai nusivylė, nes tikėjosi kai ko kito. Matot, per humoro prizmę kalbėti apie gyvenimo tragedijas yra labai sudėtinga. Rodos, prancūzų humoras yra vienas subtiliausių ir tikriausiai tinkamiausių pasaulyje išreikšti šiam „būviui“, tačiau... Pati filmo idėja man pasirodė labai holivudiška – neįgalus pagyvenęs vyriokas sutinka neišsilavinusį ir netašytą vyruką, kuris praskaidrina jo dienas savo šiuolaikiška pasaulėžiūra, nutrūktgalviškumu. Argi Jums nedvelkia Holivudu? Pakalbėkime apie sudėtingus dalykus linksmai, pasijuokime... Šiek tiek iš esmės banalina pats žanras – komedija. Komedija visada tikriausiai ir liks pramoginio kino ložėje, nors esama išties subtilių ir tiesiog įspūdingų prancūzų komedijų, kurių iš tolo tam nepriskirsi, bet „Neliečiamieji“ tikrai nemenkai „pasūdė“ populiariojo humoro, kuris šiek tiek nubloškė į „Rožinės panteros“ laikus. Patys personažai irgi šabloniški (nepaisant „skaudžių“ aplinkybių) – tipinė komedijinė pora – išsilavinęs ir vidurinę baigęs vyrukas, senukas ir jaunuolis, subtilumas ir grubumas... Nuotykiai, raiška, operatoriaus darbas – jau labai priartėję prie holivudinio filmo. Holivudinis – tai jokiu būdu ne prasto kino štampas, tačiau tai menkina kino išskirtinumą ir originalumą, kurį bando kai kas įrodyti.

Kai kas filmą lygina su kitu prancūzų filmu „Skafandras ir drugelis“ (2007 m.), bei ispanų juosta „Jūros gelmėse“ (2004 m.) bei kitais neįgalumą, bet toli gražu ne gyvenimo pabaigą, nagrinėjančiais filmais, tačiau noriu pabrėžti, kad šie filmai visai kito diapazono – jie priklauso dramos žanrui ir vertinami pagal dramos principus. Jie man asmeniškai yra kur kas subtilesni ir jautresni už „Neliečiamuosius‘, nes pats grynas dramos žanras man yra aukščiausia kino praba, jeigu galima taip išsireikšti. Na, o „Neliečiamieji“, visai nenuostabu, kad sužavėjo daugelį žiūrovų, užkariavo simpatijas – tai tikrai neprasta komedija, turinti savų spalvų ir savų prancūziškų aromatų, tačiau iki tikrojo prancūzų šedevro man pasirodė dar toloka... Kad ir kaip ten bebūtų, geriau 100 kartų pamatyti šį filmą, nei 50 kartų tą patį „Amerikietišką pyragą“.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela,