Filmas: "Naujasis Testamentas" / "Le Tout Nouveau Testament"

Sveiki,

Režisierius Jaco Van Dormal praeityje sukūręs koliažiniu principu įstabų filmą „Ponas niekas“ (Mr. Nobody) (2009) Kanuose pristatė naują savo darbą gana „originaliai“ lietuviškai išverstu pavadinimu „Naujasis Testamentas“ (pranc. Le Tout nouveau testament) (2015), kurioje kaip „Ponas Niekas“ laikosi išraiškingos ir žaismingos režisūros, kas man asmeniškai labai patinka.

Tiesą sakant, „Naujasis testamentas“ atėjo pagal nuotaiką pačiu laiku; juokino juodojo humoro pasakų principu kuriama alegorinė tėvų ir vaikų santykių komedija, įterpiant biblijos niuansus. Kas būtų, jeigu staiga 12 apaštalų patektų į šiuolaikinį Paryžių? Absurdo tragedija, tačiau režisieriui rūpi šviesiosios ir komiškos istorijos pusės, kad atrodo, jog filmas toks nučiuožęs, kad praktiškai tiktų prie pasakų žanro. Anaiptol filmas ne vaikams, tai istorija šaržuojanti mūsų ydas, paverčiant jas mūsų privalumais: visame pasaulyje iš piktojo Dievo, sėdinčio Briuselyje, žmonės gauna tiksinčius laikrodžius iki mirties datos. Visiems skirtingos ir nulemiančios kiekvieno iš jų tolesnį likimą. Čia randasi keletas personažų, kurie absoliučiai pasiduoda savo ydoms ir tampa priešingybėms šiaip jau realiai po kaukėmis besislepiantiems žiūrovams šiapus ekranų.

Regis, daug kur filmas lyginamas su „Ponu Nieku“, tačiau man asmeniškai jis labiau priminė atvirkščio ir iškreipto veidrodžio pasaulio filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, ar prancūzų nuotaikingąjį filmą „Žalia“, kur šiuolaikinio Paryžiaus gatvėmis šlaistosi moterėlė iš kitos planetos ir bando perprasti šios civilizacijos ypatumus.

„Naujasis testamentas“ – jaukus, šiltai ironiškas filmas su geru scenarijumi, kuris liudija, kad genialumas slypi labai paprastose idėjose, tik reikia jas mokėti perteikti. Filmas taip pat patvirtino mano jau šiaip klišinę nuostatą, kad geriausios pasaulio komedijos visgi sukuriamos ne Holivudo kalvėje, bet Prancūzijoje.

P. S. Visgi, kad ir komedija, nepamenu nuo režisieriaus Alejandro Jodorowsky laikų, kai pamačiau jo „Šventasis kalnas“ (1973) šitaip šventvagiškai vaizduojančių Biblijos personažų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Subtilumas" / "La délicatesse" / "Delicacy"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti prancūzų kino filmą „Subtilumas“ (La Delicatesse) (2011). Na, tai prancūzų komercinis kinas, skirtas plačiai auditorijai, kuris tiksliau turėtų verstis „Delikatesas“, bet pirmiau lietuvių kalba buvo išėjęs romanas „Subtilumo“ pavadinimo, tai kino komercininkai nusprendė padaryti dvigubą reklamą ir palikti tą patį pavadinimą. Romantinė komedija „Subtilumas“ nė neabejotinai dvelkia ne komerciniu kinu, apskritai sunku rasti prancūzų filmų, kurie asocijuotųsi su Holivudu, bet būna ir išimčių. 

Nusprendžiau surizikuoti ir vakarą praleisti su visų taip mėgstama Audrey Tautou ir „Subtilumu“. Ką aš galiu pasakyti? Pradžia filmo buvo gal kiek abejotina, nes per daug palaidų galų, kurie man kvepėjo nieko neišsiskiriančiu romantiniu filmu, tačiau laikui bėgant, viskas tapo taip jauku, taip šilta, taip miela, taip savaip kitoniška, kad pradėjau pamėgti save, seansą ir šį filmą. Taip, filmas toks ir yra – mielas, nors kalbama apie netektį ir naujus atradimus, kurie realiame gyvenime taip retai nutinka, tačiau netikėti neįmanoma, kai tokį neeilinį moters charakterį kuria Audrey Tautou. 

Kaip ir pats filmo pavadinimas sufleruoja, filmas pasižymi subtilumu – puikus ir subtilus humoras, įdomūs ir pakankamai prancūziški išgyvenimai, tapybiškas ir puikus Paryžius – prancūzų kinas tiesiog dievina šį kiną ir beveik kiekviena juosta, kuri kalba apie meilę, vienaip ar kitaip mėgsta pareklamuoti Paryžiaus kerteles – už tai nepykstu, bet žaviuosi, kadangi nežinia, ar kada teks ten pabuvoti, o štai kinas yra vienas iš tų puikiausių būdų vienaip ar kitaip prisiliesti prie meilės miesto. Nereikia pamiršti puikaus operatoriaus darbo – tas vaikščiojimas darbo koridoriumi man baisiausiai patiko – kartais su ašara akyse, kartais pardavus žemę ir sielą, o kartais su vidine šypsena – visas šias emocijas puikiai išreiškė prancūzų aktoriai.

Gal scenarijus nėra kažkuo labai įspūdingas ir pati istorija nėra tokia, kad po jos jaustumeisi suvalgęs „bliūdą“ riebių cepelinų ir sunkiai virškintum, tačiau jį labai jauku žiūrėti – vienam, arba dviese – tai neturi skirtumo. Filmo poveikis pozityvus, kaip ir daugelis prancūzų filmų, jie nuteikia šviesiai ir pakiliai, nesvarbu, kokios negandos ir išgyvenimai užgriūva gyvenimą. Filmas lengvesniam, bet kartu ir turiningam, sodriam spalvų ir jausenų vakarui. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela