Eilės (eilėraščiai) apie žiemą (1 dalis)

Sveiki gyvi,

Kažkada čia buvau patalpinęs pluoštą įvairių trumpų eilių apie rudenį, o dabar vėl toks užklupo mane metas, kad pratrūkau vėl keistais posmais, tik šįkart apie žiemą. Nežinau, kaip Jums ši ir ateinančios žiemos, kokios nuotaikos Jus užklumpa šį sezoną, tačiau reikia tikėtis, kad geros, kad ir kokios jos ten bebūtų. Taigi pridedu savo „šlagerius“. Jeigu pasiryžote jas skaityti, siūlau Jums pasileisti šitos puikios ir senos, iki skausmo įsismelkusios melodijos:

***

lauko akmuo

ant kurio Jotvingiai džiovino mėsą

jau užpustytas gruodžio pelenais

ir tik klampojantis speigas užkliūva

ir baltais bijūnais sudūžta

į mano langą

***

žiemą sapnuoti saugu

apsikabinus karšto vandens plastiko butelius

pripiltus prekybos centruose

benamiu įsilipus į išdaužtą kolumbariumą

klausytis šerkšno

ir vienatvės cunamių

 

 

***

Tiesos vyzdyje

Visata duoda palaiminimą žiemai

Ir ši kaip Orleano mergelė

Įjojusi į mano kiemą

Nesusidegina be pavasario

***

Veneroje – žiema.

Prasidėjo...

Undinių poravimosi metas po ledu.

Briedis žiūri į apsnigtą šermukšnį

Ir per šerkšnotą girią klausosi,

Kaip pianino klavišai skraido vakarėjant

Iš namo, degančiais jaukumu langais.

 

***

traukinys Kareninos

jau lekia į Sibirą

o mes nuo stogo

su harpūnais

medžiojame laimę

lyg banginio vaiduoklį

virtusį vėju

***

žiemos Ganešas

straubliuoja

šerkšnotą oktavą

apledijusiomis laidų

penklinėmis

 

***

Žiemos saulėgrįža

Sugrįžta iš anos svarstyklių pusės

Šešėliai lyg dulkių maišai

Prispaudžia mano krūtinę prie speigo

Ir tamsiausią metuose naktį

Manęs nebegirdi niekas

Netgi Dievas

***

Žiemos gyvatės

Pūgų gyslomis

Šliaužioja kiemais

Ir glaustydamos

Sustumdo

Baltąsias kopas

***

Laukinės snaigės

Bastosi ir bastosi

Palaidodamos

Mažais kauburėliais

Visas pėdas

Be gėlių ir

Atminimų lentų.

***

Vilkas ir žiema –

Abu išbadėję kaip broliai

Žiūri susitikę į ledo veidrodį

Iš skirtingų Anapusybių.

***

Akmenį po žemėmis

Apsiraizgo meilės medis.

Gruodį Ieva ir Adomas

Išeina iš Rojaus.

Visiems laikams.

***

Vandens akmenėjimo era.

Akla geiša tapo prisiminimus

Į šerkšno ir ledo kasas

Susimetusias vandens srovėmis.

Raudonos skalbėjų rankos

Praskrostose skalavimo eketėse

Gręžia nugyventas dulkes

***

po sniegu - kapai

palaidoti keliai su laukais vienodai

ir tik atmintis bei nuojauta

lyg žengiant per ledą

man piešia kelią

pas tave

***

furijų pūgos

ir tuoktuvių rūbai -

iki skausmo balti...

nuvažiavus joms į Šiaurę

paskui ratus lyg tuščios skardinės

skamba mudviejų sušalusios širdys -

gruodis ir žiema susituokė

 

***

kaip auga nagai

palaidoto tėvo karste

ir niekas jų nenukirps

kaip gruodžio saulė

jau nenukirps iš asbesto briaunų

užaugusių varveklio ragų

***

Gruodžio valkirijos

Nešė vėjuotus šiltnamius...

Medžiai mojavo atsisveikinimo giesmes...

Klykė kūdikis šakose,

Išaugęs pirmąjį lopšį.

 

***

Upės dugne –

Akmuo,

Žiūrintis

Į šokančių

Ižų valsą.

***

Eskimų karavanai

Baltam ašigalio laiške

Veja raidžių šunis

Priešais pasipylusias

Ašarų pašvaistes

***

Aštuntas gyvenimas

Po Didžiojo Nuopuolio

Visi šildosi lokio kailyje

Ir žiūri iš urvo prieangio

(Kaip mudu kadaise pro langą)

Kaip sninga gruodžiu į Žemę

***

Išgriuvę vaikų namai

Šaltis apsimeta draugu

Ir glaustosi prašydamas prieraišumo

O namuose taip tuščia ir vaiduokliai

Lošia iš kortų kuris ir vėl

Galės pasikarti ant gruodžiu

Aplipusios šakos

***

Neprisimenu gatvių.

Susnigo žemėlapiais

Mūsų nueitų takų drauge...

Lyg du vergai pabėgę

Iš vargo ir laimės plantacijų

Liūdime medvilnių

Snyguriavime 

***

Gruodžio rugiai

Siūbuoja voratinkliais

Užšalęs uostas

Ir laivas neišplauks dar mėnesį

Ir nepasieks butelis su laišku

Besitrankantis į rūdijantį bortą

Įspęstas ledo mozaikų

***

Sniego pianinas

Vandenynas teka upe į kalną

Pilkame danguje

Drugių pelenai be druskos

Krenta ant artimųjų kapų

Lyg atsisveikinimo bučiniai

***

Gruodžio bliuzo

Klausydavomės

Apsnigtoje mašinoje

Tokie velniškai saugūs

Lyg ką tik išlipę

Iš Nojaus laivo

Ant netikros salos

***

Jonvabalių žiema

Namuose dingsta elektra

Ir žvakės – lyg kas miręs

Vaikščiotų iš namų į namus

Ir ieškotų tavęs

Atsiminimų skryniose

***

Pūkų sutvėrimai

Sninga plytos sunkumu

Išplėšta širdis

Svirduliuoja šaligatviu

Ir žiūri vaiko žvilgsniu

Į Kalėdoms papuoštus langus

Ir neranda savųjų

***

Balta kreida

Sniego fosilijoje

Džiaugsmo įspaudas

Kurį atidengus

Verki visą gyvenimą

Savo viduje

***

Baltų ėriukų eilė

Į kasmetinę skerdyklą šventėms

Jie mekena mamų ir vilties...

Peiliai žvanga gruodžio mišias

Sniegas parausta iki gėdos karščio

Bet mirtinai nesutirpsta

 

Autorius,
Jūsų Maištinga Siela

2013 juodosios vandens gyvatės metai - nebetikėkime, bet žinokime!

Sveiki brangieji,

Dar vieneri metai ir nieko, ir kartu viskas: ir gražu, ir audros praėjo, ir skaudėjo, ir linksma buvo, ir klydau, ir atradau, ir pasimokiau, o rodos, kad dar vakar Fabijoniškių aštuntame aukšte sutikau Naujuosius su draugais, atsidarę balkoną, stebėjome fejerverkus, daužėme šampaną (putojantį vyną), klausėmės smagiai spiegiančios ABB‘os „Happy New Year“ ir pamenu kaip skalpelį po kaklu, kaip žiūrėjau į tas nykstančias ir atsirandančias šviesas ir sakiau sau mintyse, kone rėkiau, kad kiti ateinantys metais bus stebuklų metai, netikėti metai ir jie bus daug kartų geresni už praėjusius nuosmukio metus, bet... Deja, buvo dar sunkiau, o iš bandymų nemažėjo ir nemažėjo, kaip ir kitų sunkių dalykų ir štai – vėl Naujieji. 

Ne, tikriausiai nešvęsiu, į nieką nežiūrėsiu, nebesakysiu, kad bus geresni ateinantys metai, nebekartosiu, kad sunkumai pasibaigė ir laikas kilti iš bedugnių, nes NEBETIKIU, kad viskas bus gerai, užtat jau ŽINAU, kad viskas visur ir visada bus gerai – ir ligoje, ir sveikatoje, ir vienatvėje, ir šeimoje, ir jaukiuose namuose, ir ant gatvės, ir sočiam, ir alkanam... Viskas visur ir visada bus gerai! Tad raginu ateinančius metus sutikti ne tiek su tikėjimu, o kiek žinojimu, kad jie bus augantys, stiprūs, drąsūs metai visame kame. Tegul išmintingoji gyvatė atnešą gyvybę visame kame, juk ir gyvatė – lietuviško žodžio šaknis kilusi iš žodžių „gyventi, gyvuoti, gyvastis“, tad būkite ir Jūs, brangieji, gyvybingi, džiugūs, šviesūs, optimistai, nepalaužti negandų, sunkumų. Mylėkite ir būkite mylimi.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Meilė" / "Amour" / "Love"

Sveiki visi,

Po totaliai mane pritrenkusio filmo „Baltas kaspinas“ (2009 m.) ilgokai teko laukti naujojo Michael Haneke darbo „Meilė“ (Amour) (2012 m.), kuris ir vėl išplėšė pagrindinį apdovanojimą šiuometiniame Kanų kino festivalyje – auksinę palmės šakelę. Neįtikėtino subtilumo režisierius sugriauna mitus, kad režisieriai savo geriausius filmus sukuria iki 60 metų, M. Hanekui jau 70 metų, ir rodos, kad tikroji meistrystė ir branda režisuojant filmus pasireiškė sulaukus garbingo amžiaus. Pats režisierius tikina, kad niekada nekuria filmų rimta tema visiems, kuria tik tai, kas jį patį tuo metu kamuoja ir kame bando rasti atsakymą, gal taip jau sutapo, kad senatvės sulaukęs kūrėjas ėmėsi senukų gyvenimo vaizdavimo ir ne bet kokio, o pritrenkiančiai realistiško ir subtilaus.

Dauguma kūrėjų apie meilę yra linkę kalbėti jaunais personažais, lyg meilė būtų tik pradžia, tik „Romeo ir Džiuljetos“ paauglių lygyje arba labai „sudramatinta“, apspitusi sunkiais, kartais labai nerealiais išbandymais. Šįkart filmas mus nugramzdina į intelektualų gyvenimo saulėlydį ir netrukus pamačiau, koks turėtų būti neintelektualų senukų nusibaigimas lietuviškame variante – sėdi du sergantys senoliai kaime, skaičiuoja pensiją, nuo ryto iki vakaro klausosi Lietuvos radijo, kūrena krosnį ir kalbasi tik apie orą ir maistą – ne, M. Haneke šitoks variantas netinka, jis pasirenka muzikantus pensininkus, pakiša toli gražu ne keptą vištą, bet natūralias senatvės problemas – ligas, nuprotėjimą. Įdomu buvo žiūrėti, kaip dėdukas rūpinasi savo žmona iki pat mirties, nors ir finalas šiek tiek šokiravo, ėmiau svarstyti, kokia ta tikroji meilės kaina ir kiek žmogus yra stiprus ir saugus savo sąmonėje, matant, kaip jo didžioji meilė po truputį irsta ir kenčia nežmoniškus skausmus, kiek tu pats prie jos išbūtum nesusvyravęs – ir nebeaišku, ko čia gailėti: senuko, senutės ar savo būsimos senatvės, nežinia, kas būdės prie tavo paties lovos? Ar bus toks žmogus? Vaikai? 

Žinoma, kad filmas ypatingai vykęs, jį kritikai iki šiol nenustoja liaupsinti ir laiko pačiu geriausiu M. Haneke darbu, nors man asmeniškai didesnį įspūdį padarė „Baltas kaspinas“, bet be jokios abejonės „Meilė“ šių metų vienas iš nedaugelių kino šedevrų, kurį turėtų pamatyti kiekvienas nors kiek save gerbiantis kinomanas. Man be galo patiko ši juosta ir norisi tikėti, kad režisierius nesitrauks į užtarnautą poilsį ir ateityje dar pateiks staigmenų. 

Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų lieka po filmo, nes manyje jis sužadino daugybę prisiminimų apie mano paties močiutę, kurią buvo ištikęs po insultinis paralyžius. Prisimenu bene gražiausią filmo epizodą: senutė paprašo senuko, kad šis jai atneštų foto albumą, jis atneša, sėdi ir žiūri, kaip ji varto senas nuotraukas, tada ji pasako: „- Koks gražus. - Kas gražus? - Koks ilgas ir gražus gyvenimas.“ Ir foto albumas nemeluoja, jį vartant prabėga gyvenimas spalvotas ir nespalvotas – gyvenimas buvo ilgas ir gražus. Toks keistas jausmas, kad dabar mano paties gyvenimas ir yra gražus, o dar gražesnis jis bus, kai viskas eis į pabaigą ir atsigręžus bus nueitas beveik visas kelias...

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Fimas: "Europa, Europa" / "Europa Europa"

Sveiki visi,

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų garsi lenkų režisierė Agnieszka Holland sukūrė filmą „Europa, Europa“ (Europa, Europa) (1990 m.) ir tai yra kone vienas sėkmingiausių jos darbų karjeroje. Esu čia pristatęs jos kelis puikius darbus „Visiškas užtemimas“ (1995 m.) bei „Tamsoje“ (2011 m.). Šįkart, kaip ir filmas „Tamsoje“, kalbama apie Antrojo Pasaulinio karo baisumus ir šis pasakojimas mus nukelia į simpatiško jauno žydo gyvenimo metus, kada jaunuolis tapęs dezertyru, prisitaiko prie militaristinės griežtosios Vokietijos disciplinų ir gyvena su vokiečių karininkais, kai aplinkui jo tauta naikinama kaip tarakonai. Tai A. Holland ekranizacija pagal tikrai egzistavusį asmenį ir jo parašytus memuarus, o filmą galima pavadinti istorine – biografine drama ir dar vienu nuostabiu, įtikinamu visomis prasmėmis Agnieszkos Holland darbu, kuris savu laiku laimėjo „Auksinį gaublį“ kaip geriausias užsienio filmas bei buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias scenarijus, tikriausiai būtų pretendavęs į apdovanojimus kaip geriausias užsienio filmas, tačiau vokiečiai tąkart nusprendė šio filmo nesiųsti, kai kas mano, jog tai dėl politinių niuansų, kurie vaizduojami filme.

Taigi, vos už 5 milijonus pastatyta puiki drama, tiesa, tema tuo metu kinuose dar nebuvo iki kraujo nugvildenta, tačiau filmas skiriasi nuo kitų „hitlerinių“ dramų tuo, kad jis nėra linkęs vaizduoti getus, išvargusius ir iškankintus žydus lageriuose, kurie kovoja dėl kriaukšlelės duonos, veikiau tai vidinė žmogaus adaptacijos drama, kada turi paniekinti savo tapatybę, tautą, kultūrą, religiją ir vaizduoti, kad ją niekini, kad išgyventum. Puiki ekranizacija, nuostabi režisūra, čia rasite nemažai įtampos, nemažiau nei filmuose apie lagerius, taip pat bus pavojų, pusiau lyrinių pasvarstymų, kurie neužgožia tikrojo dramatizmo. Na, filmas plačiai polemizuojantis daugelį aspektų, pradedant nuo to, ką žmogus yra pasiryžęs padaryti, kad išgyventų ir baigiant tuo, ar teisingi tie visi pasirinkimai – išdavystė ar katorga, mirtis ar melas? 

Jeigu turėsite galimybės pažiūrėti šį filmą – pažiūrėkite, tikrai nieko neprarasite. Gal jis nėra toks įtraukiantis į rašalinės dugną kaip sudėtingasis „Tamsoje“, bent jau man asmeniškai, tačiau tikrai yra pakankamai gerai pastatytas, nepavaldus laiko tėkmei nei stiliaus atžvilgiu, nei spalvomis, nei operatoriaus darbais. Rekomenduoju tiek gurmanams, tiek šiaip rimtesnio filmo mėgėjams – pamatyti yra ko.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela