Filmas: "Namas gatvės gale" / "House at the End of the Street"

Sveiki visi,

Pasiilgau gerų siaubo filmų! Šįkart teko pasidairyti ir nusprendžiau „suvartoti“ „Namas gatvės gale“ (House at the End of the Street) (2012 m.) su garsiąja Jennifer Lawrence... Tiesą sakant, amerikiečiai nebesukuria nieko įdomaus ir intriguojančio siaubo filmų fronte, nes bet kokie bandymai lieka muiluoti, kažkur matyti, neišsiskiriantys ir, tiesą sakant, nuobodoki idėjine prasme. „Namas gatvės gale“ – tai siaubo trileris, kuris prasideda typ-top standartiškai – kažkas kažkur atkeliauja ir bando įsikurti, bet kaimynystėje pasirodo besą įvykusi kraupi žmogžudystė, kuri persekioja ir čionai atvažiavusius naujakurius.

Kažkas dar bandė suokti apie tai, kad šis filmas „tai jau tikrai kitoks“, bet galiu drąsiai teigti, kad nieko naujo jame nerasite, nebent apskritai nebūtumėt matę nė vieno siaubo filmo! Priekaištų aktoriams kaip ir neturiu, puikiai kaip visada pasirodė ir Lawrence bei Max Thieriot, bet kai filmas susitelkęs į tas pačias paslaptis ir raiškos priemones, galima kaltinti tik režisierių, kuris iškepė dar vieną nieko neišsiskiriantį hamburgerį, kurį suvalgius – priauga svoris, o naudos jokios, - žodžiu, manęs šis filmas toli gražu nepasotino, nepasotino...

Galima pasidžiaugti, kad čia apsieita be mistinių personažų – vaiduoklių ir kitų paranormalių efektų, viskas daugmaž racionalu, primena netgi daugiau trilerį, nei siaubo filmą, tačiau, kaip jau minėjau, daug prisivalgai, bet sotumo nejauti. Galėčiau sužiūrėti kokius penkis iš šių filmų ir po pusmečių vargiai bau beprisiminsiu nors vieną iš jų pavadinimą, nes viskas susilietų ir taptų vienoda. O šiaip žiūrėti gal ir nebuvo pernelyg nuobodoka – seki personažus, lauki, kol atsidengs paslaptys, nekantrauji, kada peilis atsidurs rankoje ir pan. Kai kuriuos žingsnius nuspėji kaip aiškiaregys. Neturintiems ko veikti ar šiaip norite pamatyti eilinį „siaubeką“, siūlau pažiūrėti „Namas gatvės gale“, tačiau ar ne bus taip kaip man – viskas nueis į kūną, bet alkio jausmas vis tiek lieka?

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karališka drąsa" / "Brave"

Sveiki visi,

Animacinis filmas „Karališka drąsa“ (Brave) (2012 m.) be jokios abejonės yra pats geriausias animacinis filmas, kurį teko paskutinį pusmetį matyti! Ne veltui dar gavęs ir „Oskaro“ statulėlę. Apie ryžą-ugniaplaukę aikštingą ir maištingą princesę, kuri nenorėdama tekėti už vyriškio, nutaria burtų pagalba pakeisti savo likimą – aišku, jai tas pavyksta, tačiau iki finalo ir aušros dar devynios tonos privirtos košės ir paslapčių, kurias tenka jaunai padraikėlei išsrėbti iki dugno.

Ypatingai geras siužetas, ypatingai gerai atliktas darbas techniškai, ypatingai šmaikštus humoras ir personažų charakteriai. Šiaip filmas iš esmės labai savo humoru ir pasakojimo forma bei turiniu primena mums prieš keletą metų matytą „Ilgo plauko istoriją“ – sakyčiau, jog „Karališka drąsa“ yra kaip kokia šio filmo „pusseserė“. Jeigu patiko pirmas filmas, patiks ir šis.

Daug gražių minčių, kurios skleidžia bendražmogiškąsias vertybes ir atsidavimą savo artimiesiems. Kartais norėdami nuo jų pabėgti, pakenkiame tik sau, tik atsidūrę keblioje situacijoje jų imamės ilgėtis – tai sena kaip visas pasaulis mintis, kuri ne kartą inkrustuota animaciniuose filmuose, sakyčiau, beveik visuose. Žinoma, labiausiai mane žavėjo tas humoras, kokybiškai ir profesionaliai įgarsino šį darbą Lietuvos aktoriai, todėl filmas dar labiau kilsteli savo kartelę. Be jokios abejonės – filmas kaip pasaka su šiuolaikinio humoro dozėmis, kurios nepaliks abejingo ne tik paniurėlio, bet ir didžiausio skeptiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frankenvynis" / "Frankenweenie"

Sveiki visi,

Pasinėriau per Velykas į animacinius filmus. Vienas iš jų buvo „Frankenvynis“ (Frankenweenie) (2012 m.), nominuotas „Oskarams“, tačiau jo negavęs. Šis animacinis filmukas jau iš pavadinimo sako, jog turės nemažo sąryšio su klasikiniu „Frankenšteino“ pasakojimu. Ir turi! Visas filmas sukurtas pagal klasikinio „Frankenšteino“ filmo klasikinę aurą – retrospektyvinės spalvos, žmonių vaizdavimas, perkūnijos, elektros iškrovos – tai visa tai, kas paimta iš klasikos, bet istorija šįkart kuriama visai šeimai, nors ir esama vaikams šiurpiu filmo scenų, tiesą sakant, nežinau, ar filmą rodyčiau savo mažamečiams...

Filmas gal ir geras, nieko per daug neigiamo negaliu pasakyti, tačiau jis buvo vienas nuobodesnių iš paskutiniųjų matytų filmų, gal dėl to, kad šio animacinio filmo pagrindas nėra humoras, jis rimtesnis ir šiek tiek priminė kraupiąją „Karolainę“ ir lėles su užsiūtomis akimis, tačiau žvilgtelėjus į režisieriaus Tim Burton filmografiją, galiu pasakyti, kad jam nesvetima nei animacija, nei filmai su siaubo personažais – „Edgaras žirkliarankis“, „Nakties šešėliai“ ir t.t. Savo koncepcijoje filmas, manau, pavyko, - jis įdomus, išsiskiriantis iš kitų animacijų, tačiau ar jis jums patiks – tai jau visai kitas klausimas. Man, tiesą sakant, buvo iš serijos „visai nieko“, žiūrėti galima, buvo ir įdomių dalykėlių, personažų, kurie kėlė šypsnį, tačiau, patikėkite manimi, tai nėra animacinis filmukas, kurį žiūri ir nesustoji virškinti humoro dozių.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ralfas griovėjas" / "Wreck-it Ralph"

Sveiki visi,

Šiemet sulaukęs Oskarų nominacijos animacinis filmas visai šeimai „Ralfas Griovėjas“ (Wreck-it Ralph) (2012) be jokios abejonės yra vienas sėkmingiausių paskutiniųjų metų animacinių filmų. Tai tikriausiai lėmė ne tik „Simpsonų“ bei „Futuramos“ kūrėjo pavardė, bet ir paties filmo siužetas, originali užmatyta mintis – kompiuterinių žaidimo personažas prikeliamas kaip animacinių filmų herojus, kuris keliauja iš vieno žaidimo automato į kitą, kad gautų aukso medalį ir būtų pripažintas geriečių ir jam nebereikėtų miegoti sąvartyne, išjungus žaidimo automatus...

Filmas man pasirodė labai vykęs – įdomus, nuotaikingas, puikaus scenarijaus. Paprastos ir aiškios mintys, kurias supras ir suaugusieji, ir mažieji. Prisodrintas amerikietiškojo humoro, kuris mums nesvetimas, filmas leidžia pasinerti į pusantros valandos geros nuotaikos katarsį. Kas abejoja, kad neverta žiūrėti, tegu pažiūri – animacija toli gražu nėra mirusi, netgi sakyčiau, ji kaip niekada puiki ir gyvybinga, tą rodo ir Lietuvos kino teatro reitingai, kada pirmose vietose visada lygiuojasi animaciniai filmai.

„Griovėjas Ralfas“ turi ir liūdnų gairių savo scenarijuje, tačiau jis geba iškuopti savo depresijos puodynę ir sutvarkyti bei pakeisti ne tik savo gyvenimą, bet ir kitų kompiuterinių personažų. Šmaikštus filmas greitai įtraukia į savo pasaulį, supažindina su kompiuterinių personažų įprastais gyvenimais, kurie mums, žmonėms, yra užginti ir nežinomi, todėl filmo kūrėjai leidžia pažvelgti į kompiuterinėmis programomis kuriamus personažus, įdiegdami jiems ne tik funkcijas, bet ir žmogiškuosius jausmus – tai ir yra tikrasis filmo arkliukas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.8


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moters kvapas" / "Scent of a Woman"

Sveiki visi,

„Džo Bleko viešnagės“ režisierius 1992 metais pristato juostą „Moters kvapas“ (Scent of a Woman), kuri anuomet traukė ir dar vis traukia ne vieną žiūrovo akį. Sena juosta apie aklą vyruką 1993 metais buvo nominuota keliems „Oskarams“, iš kurių pirmąjį „Oskarą“ iškovojo vienas garsiausių pasaulio aktorių – Al Pacino. Sugundytas apdovanojimų ir puikių čionykščių lietuvių atsiliepimų apie filmą, nutariau pažiūrėti, kas čia jau tokio nuostabaus ir nepakartojamo.

O filmą, pasirodo, esu matęs gilioje vaikystėje, tik beveik nieko neatsiminiau, išskyrus finalą ir pasivažinėjimą Ferrari. Žinote, filmas susižiūrėjo pakenčiamai įdomiai, negaliu pasakyti, kad kūlversčiais į jį įkritau ir buvau užliūliuotas, tačiau žiūrėti tikrai nebuvo įdomu. Filmą puošė ne tik šaižus, gal kiek erzinantis Al Pacino kuriamas personažas – aklas gyvenimu nusivylęs seniokas, bet ir tada dar jaunas Chris O‘Donnell, kurio vaidmuo ir personažas labai patiko – toks trapus, sąžiningas, bet kartu viduje turintis begalės ryžto ir drąsos.

„Moters kvapas“ neabejotinai filmas apie sąžinės vertę žmogaus gyvenime ir tik vėliau seka kitos esmės. Nors filmas senas, pakankamai lėtas, tačiau jis kažkuo patraukia – labiausiai savo pasakojimu. Tenka pripažinti, kad filmas truputį pasirodė ištęstas, kažko jame buvo per daug, kažko per daug naivaus siužete. Netgi priminė neseniai per Lietuvą labai populiariai praūžusį prancūzų filmą „Neįmanomieji“ – apie neįgalų senioką ir juodaodį šmaikštuolį, tik „Moters kvapas“ visgi labiau draminis kūrinys, pastatytas pagal XX amžiaus paskutinio dešimtmečio standartus, kada žinai, jog pabaiga bus gera ir šviesi, nesvarbu, kokie herojai bebūtų kietašikniai ir nesusivokėliai. Nepasakyčiau ir tai, kad Al Pacino sužavėjo, taip, jis vaidino gerai, pakankamai įtikinamai, bet jo personažas pasirodė per daug dirbtinas, nenatūralus, kažkoks sintetinis ir pats filmas nuolat atsirūgo kažkokiu keistu sintetiniu smarsu, tačiau, kaip minėjau, žiūrėti tikrai galima.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela