Filmas: "Undinės" / "Mermaids"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Undinės“ (Mermaids) (1990), kurį režisavo Richard Benjamin. Linksmo ir seno, tačiau neprasto kino mylėtojai turėtų pamatyti šią lengvą juostą, kuri pasakoja apie 1963 – uosiuose gyvenančią vienišą dviejų dukterų motiną, kuri keliauja iš miesto į miestą ir gaudo savo laimės paukštę.

Smagus, paprastas filmas, manau, daugiau ar mažiau tinka visai šeimai arba tiems, kurie žavisi septintu dešimtmečiu, kada vyksta didžiosios seksualinės revoliucijos ir kinta savivoka apie šeimą. Pakankamai muzikali drama su lengvu komedijos prieskoniu, pozityviai nuteikiantis be didelių stresų ir emocinio šokų tyliam ir jaukiam vakarui. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria dainininkė Cher, įkūnydama vienišą ir truputį lengvo elgesio motiną. Na, o jos dukterų vaidmenis patikėtos Winonai Ryder, kurios personažas ir pasakoja „Undinių“ istoriją. Čia ji labai jaunutė, angeliško veidelio, kuri sąmoningai trokšta pasirinkti vienuolės gyvenimą, nes visą gyvenimą jautė visuomenės spaudimą dėl motinos, kurią niekas nelaikė šventąja, tačiau ji įsimyli jauną ir žavų mokyklos autobuso vairuotoją. Mažylę suvaidina Christina Ricci ir tai yra jos lemtingas didysis debiutas kine, paženklinęs ir pažėręs jai daug vaikiškų vaidmenų į priekį.

Filmas apie nieką ir viską. Apie meilę, apie motinos ir dukterų santykius, apie laimės paieškas, draugystę, pasitikėjimą. Pats pavadinimas nieko panašaus neturi su mitinėmis undinėlėmis ir čia fantastikos nerasite, veikiau filmo pavadinimas siejamas su vandens stichija, mat, vandenyje nutinka tai, kas sukrečią šeimą ir leidžia permąstyti tiek savo gyvenimo, tiek visos šeimos vertybes. Vanduo čia apvalančioji dominantė, tačiau filmas tikrai nėra iš tų sunkiasvorių, apie kuriuos reikia daug mąstyti, išknisti daug prasmių, viskas atriekta ir padėta ant lėkštutės, todėl belieka mėgautis puikiomis ir be proto gražiomis aktorėmis, septintu dešimtmečiu ir savaime aiškia istorija. Manau, kad daugeliui lengvo ir paprasto kino mėgėjams turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Esmingiausia jau įvyko

Sveiki, mieli skaitytojai,

Būna dienų, o gal net mėnesių, kada įprasta manyti, kad pasaulis yra priešiškas ir su juo reikia kovoti, kovoti, kad išgyventum. Galbūt. Iš tikrųjų aš nežinau, todėl iš paskutiniųjų su juo kovoju ir tuo pačiu metu draugauju, aišku, jei pasaulį kartu suvokiame kaip gyvenimą. Taip, tai lyg ir primena sutuoktinių porą, kuri gyvena kartu ir kasnakt mylisi, bet kiekvieną vakarą dūžta lėkštės. Stūma ir trauka vienu metu, manding, primena juodosios skylės efektą, kada tave traukia ir plėšo į gabalus, pasirinkimo nelabai ir yra.

Šiandien toks jausmas, kad sėdėčiau kur nors Prancūzijos pietuose ir žiūrėčiau į akmenuotą vynuogyną, klausyčiausi širdį veriančių baladžių, kažko ilgėčiausi, bet tikrai ne namų, kažko toliau, kažko, kas priklauso metafiziniam pradui. Turiu ne itin gerą savybę viską mistifikuoti, suteikti simbolinę prasmę. Rūkyčiau žolę ar neaiškios kilmės cigaretes, tabaluočiau kojomis nuo akmenų suręstos tvoros, kurią įkaitina prancūziška saulė, gerčiau sangriją, o gal mėtų arbatą, klausyčiausi čionykščių paukščių ir akimirkai norėsiu nebūti čia, Lietuvoje, kur prie savo pelėsiais pašvinkusio stalo kalu prancūziškos idilės tekstą. 

Norėti būti kažkur kitur. Dvasiškai, bet fizinės galimybės tokios apsunkusios ir lėtos, kad tikriausiai nuskridęs į tas vietas lėktuvu, jau norėsiu į Kiniją ar Panamą. Kas žino, gal būsiu apsvaigęs nuo vynuogynų, saulės ir norėsiu tik šešėlio ir hamako, ilgai iki sutemų suptis, kol vynuogynai taps raudoni ir oranžiniai, besileidžiant saulei. Nesiilgėsiu kino, naminio sodo ar to, ką paprastai vadinu kasdienėmis ceremonijomis.

Draugas mėgsta manęs klausti, o ką aš šiandien nuveikiau? Lyg kompiuteris su paspaustu „restart“ mygtuku permąstau šiandienos dieną, vakar ir užvakar ir nieko jose nerandu, kas būtų esmingo, ką galėčiau apibūdinti, kaip prasmingo, svarbaus. Skrandį sutraukia sąžinės priekaištais, jog gyvenimas bėga veltui, bet galiausiai atgniaužiu kumščius ir suvokiu, kad esmingiausia jau vyko – aš gyvenau. Ir vakar, ir šiandien.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Cher "Woman's World"

Sveiki,

Po 12 metų pertraukos legendinė atlikėja Cher, dainuojanti velniai žino kelintą dešimtmetį, o gal net pusę amžiaus, vėl aunasi „kablus“ ir demonstruodama liekną lyg balzamuotą kūną, pristato naujausią savo singlą „Woman‘s World“. Tiesą sakant, Cher niekada nebuvo dingusi į pogrindį, tiesiog nedainavo nieko naujo, tačiau vis kur nors išlįsdavo ir primindavo, kad nemirusi, retsykiais pasirodydama kino juostose, tokiose kaip „Burleską“, pademonstruodama atominio balso galimybes.

Aišku, nereikia norėti, kad Cher scenoje judėtų kaip 20 metų moterytės, tačiau gracija ir „pupytės“ įvaizdis ryškus dar ir šiandien. Feministinių spalvų daina yra skambi, užkabinanti ir ryškiai pretenduojanti į šiuolaikinio ir modernaus muzikos bagažą. Ir visgi, nors muzika triukšminga, klubinė, bet ji negali uždengti ar kitaip paslėpti Cher balso. Man ši daina labai patiko, nors nepretenduoja tapti tokiu šlageriu kaip daina „Bilieve“, kuri pasirodė 1998 – aisiais ir tapo tokia populiari, kad praėjus net keleriems metams, ją vis galėjai išvysti topuose, o amerikiečiai ja išrinko labiausiai įsiėdusia daina. „Woman‘s World“ nedrįsta konkuruoti su šiandienos pop deivėmis Lady Gaga ar Rihanna, Beyonce. Tą rodo internetiniai reitingai ir peržiūros, pardavimai, tačiau Cher žino visi ir ją daugelis sveikina sugrįžus į sceną su nauja medžiaga. Mano ausims buvo neįtikėtina, kai atlikėja šį naujausią kūrinį atlieka gyvai – efektingai suvaldytas balsas neatsilieka, nespringsta, neužlūžta ir, tiesą sakant, skamba beveik taip, kaip originalus įrašas. Vadinasi, Cher vis dar siekia kokybės ir balso nerobotizuoja, kaip kažkada buvo kaltinama Madonna, kai pasirodė jos singlas „Sorry“. Ir tikrai Madonna savo hito nebuvo pajėgi sudainuoti taip, kaip jį įrašė.

„Woman‘s World“ nesulaukė staigios milijoninės peržiūros, kaip anądien Lady Gaga su daina „Applause“, o gaila, nes daina nė kiek neprastesnė, gal net geresnė. Po beveik pusmečio Cher vakar YouTube kanale pristatė šio singlo vaizdo klipą, kuris gal kiek monotoniškas, tačiau gražus, spalvingas. Gal kiek netikėtumą ir Cher sugrįžtuves sumenkino tai, jog daina pirmą kartą nutekėjo dar pernai rudenį ir albumo pasirodymas buvo planuojamas kovo mėnesį, tačiau viskas užsitęsė pernelyg ilgai, tačiau albumas tikrai bus ir jis turėtų pasirodyti šių metų rugsėjo mėnesį. Jame bus daug duetų, vienas iš jų – tai su „Burleskos“ kolege Christina Aguilera, manoma, kad bus daina ir su Pink, kuri yra dar ir šio albumo prodiuserė. Štai duetas su Lady Gaga baigėsi skandalingai, kadangi Lady Gaga atsisakė savo partijos ir uždraudė Cher dėti jų atliekamos ir Gagos parašytą dainą „Geriausi dalykai“, jos pradinę versiją galite išgirsti internete. Regis, pasaulis nuėjo tolyn ir Cher klausosi bene patys ištikimiausi jos gerbėjai, o štai paauglių armijos, regis, nė nejaudina deivės prisikėlimas, jie turi savus dievaičius. 

Ši daina tapo kuklus Billboard hitas, pripildytas elektroninės šokių muzikos. Šokių muzikos reitinguose šis kūrinys užėmė 8 vietą, vėliau pasieks ir pirmąją vietą. Nors singlo pardavimai nežavi, tačiau iki šiol daina sulaukė gausybės perdirbinių ir remiksų. Kad ir kaip kukliai beatrodytų sugrįžtuvės, galime pasidžiaugti 67 metų moters prisikėlimu, nes 26 jos studijinis albumas gali būti tikrai paskutinis darbas.

Pasiklausykime ir pasižiūrėkime vaizdo klipą:

Cher atlikimas gyvai:

Jūsų Maištinga Siela

"Pokemonų" kartos galimybės priklauso nuo dvasinės pilnatvės

Sveiki, 

Esame nuolat bauginami, kaip ir anuomet, tuoj prasidėsiančiomis pasaulio pabaigomis. Vienos pabaigos ateina ir praeina, o rytoj vis tiek tenka gyventi, niekur nepabėgsi. O laikas taip eina, kad net nebeeina, o tiesiog šuoliuoja kardadančio šuoliais.

Žiūrėkime, buvo metas, kada žmogus nugyvendavo ištisą epochą ir tik nuo žvakės pereidavo prie elektros lemputės ir savo vaikams pasakodavo, kad buvo laikai, kada mes sėdėdavome prie žvakės. Cha! Visas gyvenimas ir toks „šuolis“, pamanytum šiandien. Štai mano „Pokemonų“ karta daro kas kelis metus po didingą šuolį. Man per 20 ir galiu pasigirti kokiam penkiolikmečiui, jog aš dar pamenu tuos laikus, kai su visa šeima žiūrėdavome nespalvotą televizorių, žiūrėdavome „Panoramą“, nes nebūdavo nepriklausomų kanalų ir tai buvo kaip stebuklas! Kas galėjo patikėti, kad po 18 metų maigysiu išmanųjį telefoną! Apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes visos tos pasakos, kad ranka paspaudus ekraną atsiranda spalvotos nuotraukos, galima „pasigoglinti“ atrodė kaip iš kosmoso ir netikros, kad mes vieną dieną tai įgyvendinsime ir tai taps kasdienybe. Pasakiška ir nereali kasdienybė, kuri dar 1994 - 1995 metais atrodė kaip kelionė į Mėnulį! Ir jei būtų kas nupasakoję, kaip gyvensime šiandien, tada su pilnomis akimis vilties būtume laukę šių laikų kaip stebuklo. Va, toks laiko šuolis. Kai kas gyveno visą gyvenimą, kad nuo žvakės pereitų prie elektros lemputės, o mano karta per 20 metų sulaukė tiek, kad televiziją pakeitė internetas, laidinį telefoną mobilieji, atostogos pas močiutę – kelionė į Britaniją pas tetą ar brolį, o gal pasideginant Maldyvuose? Šuolis po šuolio. Neįtikėtina kokiais mastais plečiasi horizontas. Bet kaip tai, jei dar vakar buvau mažas ir žiūrėjau nespalvotą televizorių, kaip ta moteriškė skaitė knygą prie žvakės ir kažką neaiškiai girdėjo, jog kaimynui nutiesė laidus, kurie duoda šviesos. Baikite juokus.

Ir visgi. Šuolis po šuolio. O kas rytoj? Jau nebežinau. Dar 2003 metais, rodos, čia vakar buvo, pasaulis buvo kitoks, niekas negalvojo apie elektroninius transporto bilietus, apie ekranus su reklamomis prie kasų, pigius skrydžius su Rynar, o tuo labiau nemokamą internetą Klaipėdos autobuse, važiuojant kaimo keliukais. Tada tik ne daug kas įsigijo legendinį Nokia3310 ir buvo, liaudiškai tariant, „krūti“. O šiandien, jei grįžtume į 2003, pasijaustume lyg nespalvotame kine. 

Ir visgi. Šuolis po šuolio. Augam metais daug greičiau nei galime manyti. 1995 buvo pasaka, apie kurią norėjome girdėti, šiandien turime realybę, bet... žmonės ir toliau sako, kad išgyvena prastus laikus, nėra galimybių, kad yra „sunkūs laikai“, nors dar 1995 metais, regis, kukavome tą pačią giesmelę. Visada yra tik sunkūs laikai. Toks įspūdis, bet... 1995 – 2013 nužingsniavome šimtmečius visuomenės pertvarkymuose ir technologijų pasaulyje, bet patys nesijaučiame, kad gyventume geriau. Pripažinkime. Gal labiau tai jaučia mūsų tėvai, kuriems per 40. Kai kurie pasakys, kad anuomet dar buvo netgi geriau, buvo jauni, pilni kažko, kas buvo dar neišpildyta. Dievaži, daugelis dalykų taip niekada neišsipildys, kažkas liks tų dienų uždara tarp metų skliaustelių. „Pokemonų“ karta dabar pakeičia ankstesnę kartą, su naujom rogėm ir galimybėm, bet bijau, kad po 20 metų mes su nostalgija kalbėsime apie šias dienas ir sakysime, kad šiandien buvo geriau nei ateityje. Ką tai įrodo? Pasaulis eina pirmyn, galimybės plečiasi, o žmogaus žmoguje nedaugėja.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys spalvos: Raudona" / "Three Colors: Red" / "Trois couleurs: Rouge"

Sveiki, kino mylėtojai,

Pagaliau užbaigiau lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski‘o trilogiją, pergalingai pažiūrėdamas paskutinę šedevrų ciklo dalį „Trys spalvos: Raudona“ (1994) (Three colors: Red). Priminsiu, kad trilogijos pirmosios dalys sudaro „Trys spalvos: Mėlyna“ ir „Trys spalvos: Balta“ pagal Prancūzijos vėliavos spalvas ir legendinį šūkį: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“ Taigi, raudonoji dalis pasakoja apie brolybę... Daugeliui žiūrovų būtent trečioji dalis yra pati mylimiausia ir mėgstamiausia, tačiau man ji buvo pati tolimiausia ir labiau patiko „Balta“ bei „Mėlyna“, tačiau tai vis tiek neabejotinas šedevras, išrišantis visos trilogijos dalis kaip vientisą istoriją.

Režisierius vėl savaip interpretuoja brolybę, kaip ir ankstesnėse dalyse laisvę ir lygybę. Čia brolybė siejama glaudžiais santykiais tarp jaunos manekenės ir pagyvenusio vyro, kurio laikas šioje žemėje pamažu eina į pabaigą. Jaunystė ir senatvė, kai kam gyvenimas dar prieš akis, o kitam jau artinasi saulėlydis, kai kam viską reikia tik įgyvendinti ir įprasminti, o kai kas tik prisimena tai, ko nepavyko įgyvendinti. Iliuzijų sudaužymas, taip savotiškai galima vadinti brolybės ryšį, kur šalia, už senuko lango, analogiškai vyrukas kartoja jo gyvenimą. Atsikartojantys jausmai ir seniai prabėgusios dienos suteikia šiai filmo daliai nepaaiškinamo misticizmo. Čia ir vėl gerokai antiromantiški, pilni kažkokio švino, sunkio, jie žmogiški ir kartu antihumaniški – niekur kitur kine nemačiau tokių personų, kaip šioje trilogijoje, įskaitant ir „Raudoną“. Puikiai apgalvotos ir genialios scenos, nors paprastos, neprabangios, tačiau pilnos genialaus apgalvojimo. Beveik visos scenos turi bent po mažą lopinėlį raudonos, ar tai būtų megztinis, obuolys, lūpos, tapetai, kėdės, bet kas, kas nors kiek raudona. Regis, ši spalva persekioja jaunąją manekenę ir turi savotiško ryšį, sakralų kraujo ryšį tiek su mirtimi, kuri vos neišsipildo filmo pabaigoje, tiek su neišsipildančiomis iliuzijomis. Stiprus scenarijus, stiprūs vaizdai, stipraus kitoniško pasaulio kūrimo įspūdis, kurį verta pamatyti!

Pagrindinius vaidmenis čia sukuria Irine Jacob, kuri nebuvo tokia bauginanti ir nenuspėjama kaip J. Binoche „Mėlynoje“, tačiau savo keistumu, gležnumu buvo savotiška ir patraukli savo energetika. Jean-Louis Trintiganant tikriausiai daugeliui žinomas iš Haneke filmo „Meilė“ (2012), tik čia 20 metų jaunesnis, bet vis tiek vaidinantis senolį, pilno atviro cinizmo ir neišsipildžiusios meilės. Nors ciniku šio personažo irgi nepavadinsi, filmo personažai nuogai atviri vienas kitam, tarsi vengtų bet kokių jausmų, metaforų ir žongliruotų kardais, suteikiant herojams antiromantikos.

Labai vykęs filmas. Siūlau pradėti nuosekliai – nuo „Mėlynos“ ir užbaigti „Raudona“. Nors visus filmus vertinau po 9, manau, visumoje visa trilogija visgi nusipelnė apvalaus 10, tai unikalus kūrinys kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela