Filmas: "Miškais ateina ruduo"

Sveiki,

Retkarčiais grįžtu į lietuvišką kiną ir vis dar jame šį bei tą randu įdomaus. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie Raimondo Vabalo režisuotą filmą „Miškais ateina ruduo“ (1990). Deja, tai paskutinis R. Vabalo režisuotas kino filmas pagal išeivio Mario Katiliškio garsiausią to paties pavadinimo romaną.

Nežinau, kaip tuo metu šį filmą vertino kino kritikai ir spauda, bet jis mane visų pirma, kaip ir daugelį, nustebino savo erotika. Mes linkę manyti, kad mūsų kinas Sovietų Sąjungoje buvo labai puritoniškas, cenzūruotas, jokio sekso ir jokių nuogybių. Žinoma, vulgarumų šiame filme ir nerasite, visa erotika ir aistra yra estetiška, apjungta su gamta – Nijolė Narmontaitė nuoga gesinanti aistras šaltoje upėje, Ingrida Mikelionytė – Sabonienė ant šieno kaugės. 

 

Tilis ir Agnė.

 

Tilis ir Monika.

 

Agnės mama (aktr. Regina Arbačiauskaitė)

Šiaip filmas gražus, suręstas pagal lietuviško senojo kino tradicijas, kuris mėgo vaizduoti senąjį Lietuvos kaimą ir gamtą. Dėka Katiliškio romano, mes turime šią erotizuotą kino juostą, tačiau erotine jos vadinti negalima – aišku, erotizmą aš pernelyg sureikšminu. Čia tikriausiai svarbiausi yra personažų charakteriai – Tilio, Agnės ir Monikos bei Doveikos meilės trikampiai, pražūtinga ir slėpininga žmogaus prigimtis. Filme švysteli ir daugiau puikių senosios kartos kino ir teatro aktorių – gera juos prisiminti jaunus ir talentingus. Istorija gana smagi, bent jau pirmoji filmo valanda tikrai neprailgo, bet persiritus į antrąją valandą jau norėjosi staigesnių įvykių, nes pasijuto, bent jau mano akims, šioks toks užtęsimas, trūko judesio, toks jausmas, kad Tilis labiau pasirinko Moniką, o Agnė pasitraukė į antrą planą.

Aistringa mūsų ta juosta „Miškais ateina ruduo“ – turime kuo pasididžiuoti. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, bet prastu taip pat jo nepavadinsi. Patiko prisiminti kaimiškąjį, agrarinį mūsų pradą, tokie filmai ateityje pamažu taps tikra dokumentika, nes praktiškai dabar gyvena ES picomis ir vokiečių alumi – aišku, juokauju, bet tiesos tame taip pat yra.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Serafina" / "Seraphine"

Sveiki, kino mylėtojai,

Skubu pasidalyti įspūdžiai apie prancūzų filmą „Serafina“ (pranc. Seraphine) (2008). Filmą vienu momentu galėjote išvysti kino teatre „Skalvija“, o dabar tikriausiai tik nelegaliai. Šiaip ar taip – labai verta, nes filmas nominuotas net 7 „Cezariams“ t. y. prancūziškieji „Oskarai“ – du iš jų laimėti – tai geriausios aktorės ir geriausio filmo apdovanojimai. 

Prisipažinsiu, kad filmas iš tikrųjų maloniai mane nustebino, nes paskutiniu metu mačiau labai prastų filmų, bet tikriausiai dėl to, kad orientavausi labiau į komercinį kiną ir šiek tiek pasigedau to, ką duodavo europietiškas nepriklausomas kinas. Filmas „Serafina“ buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, bet labai malonus perkūnas. Tai pasakojimas apie 1914 metais atrastą dailininkę Serafiną, kuri buvo neišsilavinusi valytoja, bet naktimis prie žvakių šviesos mėgo tapyti gėlių ornamentus iš savo pasidarytų dažų – kraujo, vyno, purvo, gėlių žiedų ir pan. Ją netikėtai pastebi paveikslų kolekcionierius, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas juos išskiria, tačiau Serafina tapo toliau, netgi tada, kai sproginėja bombos... 1927 metais istorija tęsiasi toliau ir kolekcionierius vėl sutinka Serafiną bei jos gerokai patobulėjusius darbus, kurie pagaliau įvertinti.

Kadrai iš filmo "Serafina".

Stebėtina biografinė istorija – neišsilavinusi, tapanti iš savo pačios atrastos technikos, turinti prigimtinį ryšį su gamta. Serafina turi psichologinių problemų, vėliau ji bus uždaryta į beprotnamį, o jos paveikslai eksponuojami Paryžiuje. Sudėtingai įdomi asmenybė, o dar įdomiau stebėti tai, kaip režisieriui pavyko nesugadinti šio prigimtinio charakterio, nuosekliai pavaizduoti dvasinius personažų parametrus. Esu nustebintas pagrindinės aktorės pasirodymu – ji nepakartojama, tokia impulsyvi, organiška, natūrali, kad nė akimirkai nesudvejosi. Autorius labai bijojo mistifikuoti, nes prisipažino, kad tokio tipažo filmai labai sudvasinti, apstatyti simboliais, metaforomis, o jam „Serafinoje“ pavyko atskleisti be mistikos prigimtinę žmogaus magiją, sukurti nuostabiai sudėtingą dvasinį žmogaus gyvenimą. Na, ir žinoma, puiki laikmečių transliacija, atmosfera ir... net nežinau, tokie filmai šiaip sau nesilaido – jį būtina pamatyti besidomintiems menu, kinu kaip puikų pavyzdį, kaip reikia kurti biografines dramas, nes tai vienas sudėtingiausių žanrų kine. Primygtinai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematoma moteris" / "The Invinsible Woman"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Nematoma moteris“ (angl. The Invinsible Woman) (2013), kurį režisavo pats aktorius Ralph Fiennes, kuris, tarp kitko, atliko vieną pagrindinių vaidmenų šiame filme. Šis aktorius, o dabar jau ir režisierius, man visada dvelkė savo atsakingu požiūriu į vaidmenis – visada labai susitelkęs ir išsianalizavęs savo personažo dvasines būkles. Taip galima sakyti ir apie jo sukurtą biografinę dramą apie Charlers Dickens – vieną žymiausių anglų literatūros klasikų.

Filmas pasakoja apie Viktorijos laikų pradžią, kada jau senstelėjęs, bet vis dar ambicijų turintis rašytojas, kuris, beje, dar ir vedęs, turintis daugiau nei 5 vaikus, iš pirmo žvilgsnio pameta galvą dėl jaunos merginos, kad net ryžtasi palikti šeimą ir pradėti antrąjį gyvenimą, parašęs savo garsiausius kūrinius – Deividas Koperfildas, Didieji lūkesčiai ir t. t. 

 

Kadras iš filmo "Nematoma moteris". 

Filmas iškart patraukia unikalia kostiuminės dramos technika – priminė keletą labai gerų kostiuminių dramų, tas juodai apsirengusios moters vaikščiojimas po smėlėtą paplūdimį, garsų šiugždesys – išties subtilu, brandu. Labai patiko operatoriaus darbas, o ir šviesos – angliškos, pilkos, tamsios, apgaubtos Viktorijos laikų puritoniškumu. Aktorių darbas – vėlgi, priekaištų neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai, tačiau manęs nesudomino pats filmas. Gal buvau netinkamai nusiteikęs, nesusitelkęs, nes filmo subtilūs kadrai, aktorystės meistriškumas tiesiog trykšte tryško, tačiau tą momentą kažkaip nebuvau nusiteikęs filmo priimti visu 100 procentų, tad belieka kaltinti save, o ne filmą. Ačiū Dievui, yra objektyvesnis žvilgsnis į filmą, todėl galiu pasakyti, kad tokių kostiuminių dramų retai pasitaiko – rimta, subalansuota, apgalvota. Čia nerasime džiugios patetikos, aktorių besislepiančių po kostiumais, dekoracijom, nerasime ir rašytojo asmeninės biografijos, režisieriui kur kas labiau rūpėjo papasakoti Dikenso meilės istoriją, nei papasakoti jo kaip rašytojo, kūrėjo kelią. Smagu, kad režisieriui kiek įmanoma pavyko išvengti sentimentalumo ir patetikos, kiekviena scena ir kadras smarkiai apgalvoti – veikėjai beveik nekalba apie esminius dalykus, bet iš jų žvilgsnių, gestų, stabtelėjimų jau aišku, kas ką jaučia – tai išties žavu, kai tai žodžiais neįvardijama.

Gaila, kad nepavyko kartu su herojais viso šito patirti, bet filmas tikrai nėra prastas. Sudedu savo subjektyvų ir objektyvų vertinimus ir vedu bendrą vidurkį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pompėja" / "Pompeii"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Pompėja“ (angl. Pompeii) (2014) – tai „Absoliutaus blogio“ epopėjos kūrėjo naujausias darbas. Po didingos nesėkmės „Legenda apie Heraklį“ tikėjausi, kad „Pompėja“ bus kur kas geresnis pasakojimas, tačiau, kai sužinojau režisieriaus pavardę, vilčių daug nebedėjau. Ir visgi šis filmas kur kas geresnis nei „Legenda apie Heraklį“. 

Daug dirbta prie specialiųjų efektų, nors jie, ypač finalinėje scenoje, kai įsiveržia ugnikalnis, pasirodė labai abejotini, ryškiai matėsi kompiuterio neužpildyti brokai, tačiau tokių vietų būta nedaug. Žinoma, didžiausia problema, kalbant apie šį filmą, yra jo turinys – skurdesnis už bato aulą. Viskas mirtinai ir iki begalybės nuspėjama, kad nors bent mažytė nuostaba, kodėl būtent autoriai pasirinko tokį siužeto vingį, o ne kitokį – ne, to neliko nė gramo. Gladiatorių kautynės, keltų pavergimas, imperatoriaus Tito valdymo laikotarpis – viskas lyg ir gerai, tačiau viskas paviršutiniška ir toli, labai toli iki tokio istorinio epo kaip „Gladiatorius“ (2000). Nežinau, ką norėjo kino kūrėjai padaryti su šiuo filmu – priminti Pompėjos legendą? Gal iš dalies ir pavyko, tačiau dramos, kurios vyko po šiuo ugnikalniu vertos pačių pigiausių saulėgrąžų pagliaudymui.

Viso šio filmo gėris – tikriausiai yra „Sostų karai“ aktorius Kit Harington – mirtinas seksas merginoms, kuris šiam vaidmeniui bent man pasirodė subrendęs ir fiziškai pasiruošęs. Jo būvimas scenose iškart pritraukdavo dėmesį, gal labiau fizinį, nei jo kuriamo charakterio, kadangi pati filmo „aranžuotė“ nelabai leidžia parodyti aktorinius sugebėjimus. Personažai pasirodė pernelyg sintetintiniai – yra blogieji ir gerieji, tačiau pasigedau jų asmenybių biografijų, ypač iš blogųjų personažų, jie buvo sausi, šabloniški, vienkrypčiai, jų niekas nekamavo tik hedonistinis valdžios jausmas – bla bla bal... Visgi filmą galima žiūrėti, tačiau jis mažai ką turi bendro su realybe.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirties įrankiai: Kaulų miestas" / "The Mortal Instruments: City of Bones"

Sveiki,

Trumpai apie filmą „Mirties įrankiai: Kaulų miestas“ (angl. The Mortal isntruments: City of Bones) (2013), kurį galėjote išvysti ir Lietuvos kino teatruose. Na, filmas yra viena iš tų populiariųjų knygų serijos ekranizacijų – po Hario Poterio epopėjos nebestebina, kad sagos tampa labai dažnu ir populiariu žanru ne tik literatūroje, bet ir kine. Lyg ir nieko čia blogo, būna ir taip, kad po pirmos dalies nesėkmės – saga „užlūžta“ ir ji miršta, niekas nebeekranizuoja, tačiau „Mirties įrankių“ sagą visgi dar pamatysime.

Iš esmės iš šio filmo tikrai nieko gero nesitikėjau, tiesiog norėjosi vakarą praleisti lengvai, kad ekrane rodytųsi kokie nors vaizdo efektai, kas nors klyktų, o dar kažkas krapštytų nosį. Prieisiu iškart prie vertinimo, nes rašyti tokiam filmui kažkokias analizės – bergždžias reikalas. Tai populiarusis kinas, pataikaujantis žiūrovams, nesistengiantis improvizuoti, laikomasi kiek įmanoma visų sagoms būdingų kino šablonų. Čia gražūs specialieji efektai – o kada jie būna blogi? Aišku, turinys skurdokas, bet įtariu dėl to, kad ir pati knyga nėra koks nors šedevras, o dar viena „stebuklinga“ produkcija paaugliams paralyžiuoti. Iš esmės siužetas gana nuspėjamas, šabloniškas ir net vietomis naivus, ypač finalinės scenos. Galima pasidžiaugti populiariais Holivudo aktoriais, tais pačiais efektais, tačiau kažko tikėtis – neverta.

Žinoma, filmas nėra visiška katastrofa, netgi jį galima laikyti vidutiniu, kuris pagal tam tikras taisykles patiks neišrankiam pramoginio kino žiūrovui. Manęs nenuvylė, o vietomis net buvo iš tikrųjų smagu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela