Filmas: "Meilė ir malonė" / "Love & Mercy"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant visiškai „Kino pavasariui“ link pabaigos, teko dar išvysti daugelį ką sužavėjusią kino juostą „Meilė ir malonė“ (angl. Love and Mercy) (2014). Tai biografinė juosta, pasakojanti apie grupės „The Beach Boys“ karjeros pakylimus ir nuosmukius, bent jau taip turėtų atrodyti iš pradžių, vėliau išaiškėja, jog istorija koncentruojasi tik į vieną iš brolių – Brian Wilson, kuris būdamas dar visai jaunas užsidaro studijoje ir bando sukurti albumą šedevrą, kol galiausiai susiduria su savo paties demonais, na, kaip dažniausiai talentingiems kūrėjams, kurie pradeda girdėti balsus, ir nutinka.

„Meilė ir malonė“ pagal grupės dainą pavadintas filmas iš tikrųjų atspindi visą pasakojimo esmę, nuo tamsių bedugnių iki meilės. 7-8 dešimtmetyje Amerikoje apskritai buvo labai populiaru atstatyti savo šeimos vaikus ir iš jų formuoti grupes, tokie tėvai dažniausiai būdavo itin reiklūs savo vaikams, prisiminkime Michael Jackson gyvenimo istoriją... Smurtas iš tėvo, sužalojimai, galvoje nuolat skambanti muzika, kuri neatitinka laikmečio reikalavimų varo iš proto ir tokioje terpėje pasakojama Briano istorija, kurį atlieka talentingasis aktorius Paul Dano. Paraleliai pasakojama Briano istorija jau po daugel metų, kai jis serga įvairiomis psichologinėmis ligomis, tačiau netikėtai susižavi blondine, kuri parduoda automobilius. Daugelį metų šeima manipuliavo Briano, slopino jį vaistais, kad ir toliau kurtų ir neštų pelną, tiesą sakant, sunki ir reali istorija, kuri pasibaigia tik 1992 metais, kai Brianui pavyksta išsivaduoti dėka savo būsimos žmonos.

Gal pernelyg daug atskleidžiau detalių, tačiau filmas išties geras. Kalbant apie atmosferą, hipių laikus, Rytų pakrantės saulėtą bohemišką kultūrą, muzikos poreikį – režisierius tiesiog negailėjo nei laiko nei noro akcentuoti kiekvieną detalę, kad žiūrovas iš tikrųjų pasijustų grįžęs į tuos laikus. Sunku pasakyti, ką mums, lietuviams, kurie gyveno pagal visai kitokios epochos standartus, reiškia šio filmo rekonstrukcijos ir kokios jos atrodo sodrios ir gilios amerikiečių akims. Labai patiko aktorių pasirodymas, apskritai bendra filmo atmosfera, nors ir buvo keista, kodėl žavi blondinė šitaip prisirišo prie smarkiai bauginančio Briano ir jo nepaleido, ką jame įžvelgė ir kaip jį išgelbėjo, tuo atžvilgiu žmonės yra keisti ir įdomūs, juos traukia nebūtinai tai, kas standartizuotai gražu. Pasirodo, gražūs gali būti ir suluošinti žmonės. Tiesiog geras biografinis filmas „su siela“ ir noru papasakoti žmogaus kūrėjo nelengvą gyvenimo kelią.

P. S. The Beach Boys daina „God Only Knows“ tapo šio „Kino pavasario“ festivalio reklamine muzikėle. Taikliai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antigonė" / "Antigone" / "Αντιγόνη"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis mokykloje skaitėte arba bent miegodami viena ausimi girdėjote apie Antikos tragedijų rašytojo Sofoklio dramą „Antigonė“, kuris yra privalomas programinis kūrinys. „Antigonė“ yra sukurta begalės spektaklių su pačiomis įvairiausiomis interpretacijomis, na, o kino pasaulyje kol kas ryškiausia ekranizacija tebėra graikų režisieriaus Yorgos Tzavellas „Antigonė“ (graik. Antigone) (1961). Senas, nespalvotas pastatymas, kuris gali šiek tiek atbaidyti tik spalvotą kiną mėgstančius žiūrovus.

Na, turime ką turime, norisi pasakyti, kad lyg ir nieko gero, bet ir nieko blogo. Kol kas „Antigonės“ didesnių ekranizacijų neturime, yra pasirodęs ne vienas smulkus televizinis filmas, tačiau ryškesnį panoraminį vaizdą pamatysite žiūrėdami šią versiją. Kino kritikai visgi buvo nepalankūs šiai „Antigonės“ versijai ir turiu visiškai sutikti, kad filmas išties prastas, mažo biudžeto ir tuščiaviduris. Yra ir gerų dalykų, pvz., režisierius nuosekliai konstruoja filmą pagal Sofoklio pjesės kanonus – įvykiai „copy paste“, išlaikytas senasis Sofoklis, stoiškumas, jaučiama didaktika ir noras perteikti ir pamokslauti visuomenei. Filmas prasideda, kaip ir dramoje, seserų Antigonės ir Ismenės susitikimu rūmų kieme, kur paskelbiama, jog valdovas Kreontas vieną iš jų brolį Eteoklį palaidojo pagal papročius, o Poleneiką uždraudė liesti, paliko šunims draskyti. Antigonė bando įkalbėti sesę prisidėti prie jos ir palaidoti, nepaisant Kreono įsakymo ir ryžtis žūti, tačiau nuolankiai vykdyti dievų valią... Žodžiu, per penkias minutes mums išaiškėja viso filmo įvykių eiga, todėl darosi nuobodu, žinomos visos mirtys ir finišas, o kaip kitaip dar gali nutikti antikinėje tragedijoje?

Kur filmo „negerumas“? Jokio noro interpretuoti, todėl atrodo labai statiškas, netikras, netgi vaikščiojantys aplink kareiviai, regis, tampa dekoracijomis, kai vaikšto, žino savo judėjimo trajektorijas. Kvepia pigiu filmu, kur nėra režisūrinio įdirbio ir savito žiūros taško, o ką jau sakyti apie tai, kad išlaikyta Sofoklio pjesės žodžiai, kurie yra parašyti pagal tam tikrą metrą ir skamba senoviška poetine kalba, kas dar labiau daro filmą labiau ne filmu, o teatru, veikėjai stoiški, teatrališki, nors visai neseniai pastatytas „Makbetas“ su M. Cotillard ir M. Fassbender taip pat lyg ir laikėsi tikslumo ir išlaikė Šekspyro kalbą, tačiau režisierius turėjo savo žiūros tašką. Tuokart graikiškoji „Antigonė“ atrodo kostiumų karkasas, todėl labai tiks mokiniams, kurie nemėgsta skaityti pačios pjesės, tačiau siurbia vaizdus... Tik koją gali pakišti savitai rikiuota kalba.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 7.2

Visą filmą su anglų subtitrais galite pažiūrėti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Francesca Michielin - "Nessun grado di separazione"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart nutariau pasidalyti daina, kuri jau kurį laiką sukasi mano klausomų dainų viršūnėse ir tai itališka baladė „Nessun grado di separazione“, kuri atlieka jauna italų atlikėja Francesca Michielin. Na, tai gana keista daina ir net nesuvokiau, kad ji man patinka. Dar labiau nustebino tai, kad daina šiemet atstovaus Eurovizijoje.

Na, jaunutė atlikėja Francesca Michielin gimė 1995 metais, bet per savo gyvenimą jau spėjo nuveikti itin didelių darbų. 2011 metais dalyvavo Italijos „X-Faxtor“, kurioje užėmė penktą vietą. Po metų pasirodė jos pirmasis debiutinis albumas „Mano atspindžiai“. Pernai pasirodė antrasis, pavadinimu „20“. „Nessun grato di separazione“ išleistas kaip singlas 2016 metais vasario 11 dieną ir iškart šovė į viršūnę Italijos klausomų dainų topuose. Daina dalyvavo bene garsiausiame Italijos muzikos konkurse Sanremo ir užėmė antrą vietą. Mergina ir vėl tik per plauką nepatyrė pergalės, tačiau to pakako, kad ją deleguotų į Euroviziją. Kaip seksis jai Švedijoje, sužinosime jau gegužės antroje pusėje.

Šiaip daina, bent man, labai graži, pasakojanti apie išsiskyrimą be išsiskyrimo. Įdomu dar ir tai, jog daina skamba visai ne kaip daina, o švelniu balsu pasakojama istorija, o graži italų kalba įsilieja į subtilių garsų gaudesį, todėl daina tikriausiai patiks šiuolaikinės muzikos gurmanams, kurie pasiilgsta romantikos ir tiesiog geros itališkos muzikos.

Pasiklausykime:

Jūsų Maištinga Siela