Ned Herrmann "Visų smegenų" modelio schema arba kūrybiško mąstymo ir ugdymo principai (Geoff Petty)

Norėdami padidinti, paspauskite ant paveikslėlio.

Sveiki, skaitytojai,

Nusprendžiau pridėti kūrybiško mąstymo modelį, kurį pasiūlė JAV mokslininkas Ned Herrmann 1982 metais. Šis mokslininkas tyrinėjo žmogaus smegenų funkcijas ir tyrimais įrodė, kad tam tikra smegenų zona (pusrutulių ketvirčiai) yra atsakingi už tam tikrus gebėjimus. Pvz., kairysis pusrutulis už kūrybingumą, o dešinysis už loginį mąstymą. Jis taip pat smulkiau skirsto pusrutulius į ketvirčius ir išskiria tam tikras charakteristikas, kurios gana smulkiai surašytos šioje schemoje. Ši jo schema, kurią paėmiau iš Geoff Petty knygos „Įrodymais pagrįstas mokymas“ (2008, p. 54), gali diagnozuoti ir jūsų pačių aktyviąsias smegenų zonas.

Schema dažniausiai taikoma pedagogikoje, ugdant vaiko kūrybiškumą. Vaikas dažniausiai demonstruoja savo polinkiais ir gebėjimais, kuri smegenų zona aktyvesnė. G. Petty siūlo ugdyti universalų žmogų, ne tiek skatinant jo polinkį į kurį nors ryškesnį gebėjimą, kiek į visų smegenų pajungimą ir lavinimą.

Daugiau apie H. Herrmann‘o teoriją rasite mano minėtoje knygoje.

Jūsų Maištinga Siela

Poilsis prie jūros. Kas yra šutra?

Sveiki, skaitytojai,

Aš kartais taip mažai rašau čia apie savo gyvenimą ir tai, ką pamatau. Turiu galvoje ne meno kūrinius, o pasaulį... Visus metus gyvenu prie jūros. Iki marių man kasdien 100 metrų, tačiau priėjimo dėl aukštų krantinės karkasų neturiu, todėl pasimiršta, kad visai šalia toks vandens telkinys, o dar tolėliau – jūra. Kartais atrodo, kad kai gyvenau sostinėje, jūrą pamatydavau dažniau, nei gyvendamas čia. Taip jau tikriausiai yra, kad labiausiai neįvertiname to, kas ranka pasiekiama.

Šiandien užsidegiau šią klaidą ištaisyti ir persikelti keltu į Smiltynę. Šiaip nemėgstu Melnragės, nes ten pilna žmonių, klykavimų, spūsčių. Geriausiai jaučiuosi, kai esu aš ir jūra. Dviese. Tuščia paplūdimys, kuriame galiu būti nuogas ir medituoti. Tokių progų nedaug, dažniausiai reikia užtaikyti ne sezoną, šiltą ir jaukią darbo dieną, nes savaitgalyje suartėti su gamta – be šansų!

Šiandien buvo šutra. Karšta vasariška diena, degino odą iki raudonio, tačiau maloniai atsigriebiau už tas tamsias dienas, kaip bateriją pakroviau kūną saulės energija. Stebėjau nuo kopos jūros tolį, sidabriniame spindėjime slenkančius laivus, kaip prie vandens tėvas žaidžia su dukra, moteris be liemenėlės skaito knygą po skėčiu nuo saulės... ir tokia laisvė, ir gaivumas, kai užeidavo koks debesukas ir numesdavo šešėlį. Pagalvojau: kaip gerai, kad galiu čia ir dabar būti, tiesiog būti, ir visai nesvarbu, kad į užpakalį prilindo to nuostabaus Baltijos smėlio. Cha! 

Dalijuosi keliomis fotografijomis iš savo išmaniojo. 

P. S.

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sako:

 
šutrà (4) karštas, drėgnas oras, tvanka: Tokia š., net sunku kvėpuoti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Beprotybės nasruose" / "In The Mouth of Madness"

Sveiki, skaitytojai,

Seni geri siaubo filmai, ak, kaip jie kartais vilioja po sunkių darbo dienų prieš miego, kai norisi vai kitokių emocinių įkrovų. Žinau, tokie filmai nesimėto pakelėmis, tad noriu šįkart vieną tokį filmą išgriebti iš pakelės ir pakomentuoti amerikiečių režisieriaus John Carpenter filmą „Beprotybės nasruose“ (angl. In the Mouth of Madness) (1994). 

Na, filmas, bent jau man, iš esmės pateisino savo pavadinimą, nes iš tikrųjų scenarijus beprotiškas ir geras, primenantis S. Kingo siaubo romanų siužetus. Gal šiame filme dabar atrodo ne viskas gerai su scenarijaus realizavimo, ypač padarai ir toji senoji moteris su čiuptuvais atrodė klaikiai dirbtina, tačiau didžioji filmo dalis visgi sėkmingai išlaikiusi senųjų gerųjų siaubo filmo elementus. Galbūt čia rasime daugiau mistinių elementų, nei paties siaubo, tačiau netgi patys mistiniai dalykai primena „Košmaras Guobų gatvėje“ idėjas – skeptikas tyrėjas ima tapatinti šią realybės pusę su siaubo romanų siužetais ir šios realybės ima persipinti. Galiausiai nebeaišku, kur viskas realu, o kur tik knyga, nes viskas tampa pernelyg tikra...

Iš viso filmo man labiausiai patiko siužetas. Jis iš tikrųjų kažkaip užkabino, nors pirmosios 10 minučių nebuvau nusiteikęs žiūrėti, netgi kirbėjo kuo greičiau išjungti, tačiau po to įsivažiavau ir, ačiū Dievui, filmas nėra ištęstas ir labai ilgas, tai irgi savotiškas pliusas. Senas geras veteranas aktorius Sam Neill pratęs prie trilerių ir tokio tipažo vaidmenų, todėl jautėsi kaip žuvis vandenyje. Šiaip filmą vertinu gana gerai. Ne šedevras, tačiau galiu pasakyti, kad aplenkia nemažą dalį šiandienos siaubo filmo produkcijos.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela