Filmas: "Nauja draugė" / "Une Nouvelle amie"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Francois Ozon yra vienas keisčiausių fenomenalių režisierių, kurie kuria savo kiną. Jis kaip ir analogiškas ispanų režisierius Pedro Almodovar, nevengia itin aštrių ir seksualiai jaudinančių scenų, kur pasireiškia nestandartiniai įvairios seksualinės orientacijos personažai. Ir abu šie režisieriai gyvenime yra homoseksualai, abu pasirodo epizodiškai savo juostose. F. Ozon vienas naujausių darbų „Nauja draugė“ (pranc. Une Nouvelle Amie) (2014) taip pat sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, nors, mano nuomone, jo filmas „Provokuojantys užrašai“ (pranc. Dans la maison) buvo kol kas geriausias darbas.

„Nauja draugė“ su F. Ozon būdingu matymo maniera pasakoja istoriją apie iš dalies susidvejinusią asmenybę, tačiau pasirodo, ji nė velnio nesusidvejinusi, tiesiog vyrukas jaučiasi moterimi ir tik dėl visuomenės normų turi apsimetinėti tuo, kuo nėra, kad patenkintų „teisingo pasaulio“ sąrangą. Pirmieji kadrai gana melodramatiški ir primena eilinį holivudinį filmą, tačiau greitai išryškėja esminė tapatybės problema. Moteris esanti vyro kūne – intymi tema, kurios imasi F. Ozon, tačiau jis nesistengia absoliutinti dramos, atskleisti baisiausių jos gelmių ir veikėjo kančių. Su tam tikra estetine nuostata, akcentuojant LGBT kultūros niuansus, jis pasakoja ne tiek apie problemos kančią, kiek apie tos problemos kančios žavesį ir grožį. Režisieriui rūpi ne tapatybės problema, bet patirtas veikėjo džiaugsmas, jo sugrįžimas į tikrąsias vėžias, todėl filmas iš dalies praranda gylį, tačiau įgauna naujų spalvų ir manieros, bet kokiu atveju, režisierius šįkart „šviesus“, jis intriguoja juodomis spalvomis, tačiau atskiedžia šviesias spalvas. Gal dėl to jo personažai pasiturintys, intelektualai, sveikai gyvenantys, turintys GALIMYBĘ rinktis, todėl taip toli nuo socialinio dugno. Tiesą sakant, neįsivaizduoju F. Ozono kaip socialinės dramos kūrėją, nes jam kur kas labiau rūpi hedoniškoji gyvenimo pusė, kuri jo filmuose, dievaži, nėra bloga, bet priešingai – norisi jame būti ir patikėti, kad per karnavalą ir karkasą papasakota istorija iš tikrųjų žadina svaigaus margo gyvenimo pojūtį.

Neslėpsiu, „Nauja draugė“ gal nėra stipriausia režisieriaus juosta, bet tikrai stiprus filmas, kuris pakeri savo maniera, tematika, spalvomis, garso takeliu, o ką jau kalbėti apie gerai žinomus prancūzų aktorius. Kuo toliau, tuo labiau dievinu Anais Demoustier! Sakyčiau, prancūziškoji Juliane Moore, o kad režisieriai mėgsta Romain Duris ir visi jo geidžia – tą jau seniai žino visi kinomanai. „Nauja draugė“ puikus, intriguojantis filmas su gal kiek provokuojančiu siužetu, kuris privers perdėtus mačo pasijusti nejaukiai, o moteris gal ne tokias nutolusias nuo vyriškumo stereotipų. Bet kokiu atveju žinia šio kūrinio pasauliui labai aiški: kiekvienas nusipelno būti gyvenime tokiu, kokiu jam norisi.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjo nublokšti" / "Gone with the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Sako, kad klasikos kritikuoti negalima, ja galima tik žavėtis ir apginti. Daugelis gurmanų klasikos taip pat nėra linkę peikti, tačiau aš manau, kad mes pernelyg idealizuojame istorinius kūrinius ir bijome atrasti juose trūkumų, kuriuos dažnai aptinkame šiuolaikiniame kine. Viena didžiausių kino ekranizacijų be jokios abejonės yra „Vėjo nublokšti“ (angl. Gone with the Wind) (1939). Priežastis, dėl kurios nuolat atidėliojau šio filmo peržiūrą, buvo jos ilgumas – beveik keturios valandos! Kadangi tai visgi klasika, o klasiką mėgstu, nutariau, kad užteks atidėlioti ir laikas pagaliau žvilgtelėti į vieną didingiausių juostų prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Filmas nuo pat pradžių stebina viskuo, kuo gali nustebinti filmas, susuktas prieš Antrąjį pasaulinį – filmas nuostabiai spalvotas, puikios masinės scenos, įdomūs charakteriai ir gera filmo kokybė bei, žinoma, aktoriai. Tiesą sakant, labai bijojau, kad filmas bus pernelyg romantinis ir saldus, ko apskritai nemėgstu, tačiau mane labai nustebino scenarijus – Skarlet, pagrindinė filmo veikėja, absoliučiai neprimena naivios ir alpstančios mergelės, ji pasirodė šarminga, subtiliai žongliruojanti sau parankiais moraliniais principais, nebijo būti, kai to reikia, gera kale, o tai išties stebina, nes kaip bebūtų, klasika gana puritoniška ir į moralinius principus labai kreipdavo dėmesį kaip visuomenės auklėjančių didaktinių priemonių rinkinį. Dar labai smarkiai gelbsti istorinis kontekstas – Amerikos Pilietinio karo padariniai, vergovės panaikinimas, aristokratų gyvenimo saulėlydis ir šiaip, filmas tviska prabanga, jo amfiteatrai gražus, preciziški, apgalvoti kaip ir techninės detalės, ypač apšvietimas.

Apskritai kerinti aktorė Vivien Leigh puikiai tiko šiam vaidmeniui, nors kai kada scenos atrodydavo pernelyg teatrališkos ir dirbtinos, tačiau jos kažkaip itin tinka senam retro kinui, kad net nebereikia kažko itin daugiau nei šiek tiek teatralizuoto sentimentalaus kičo, kuris apskritai atspindi XIX amžiaus vidurio bendravimo kultūrą.

„Vėjo nublokšti“ – gera ir nemari kino klasika, išsaugojusi kartoms didingą ir ambicingą kino reginį, kurio „vėjas“ ateina iki šių dienų ir leidžia net kartais aiktelėti: kaip čia gerai sukurta! 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela