Amerikiečiai pasiilgo botago: Donald Trump ateina į valdžią

Sveiki,

Nuo šiol lietuviškas gražus žodis „trumpas“ nuo šiol turės kiek ir kitokią reikšmę – naująjį JAV prezidentą Donadą Tumpą. Tiesą sakant, visi raudojome, jog amerikiečiai subalsavo už šoumeną milijardierių, kuris parodė, kad tereikia pasimeilinti žiūrovui. Juk kas yra balsuotojas? Žiuūrovas, kuriam reikia žaidimų ir duonos, o Trumpas tai supranta, bet ar supranta amerikiečiai, magdonado ėdrūnai? Tereikia pasakyti, koks aš makleris, nešvarus ir korumpuotas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, šiek tiek pašmaikštauti, pasakyti ką nors apie moteris ir viskas. Tai šiek tiek priminė mūsų bobučių simpatijos Brazauskui, kada šis „vyriškai“, kaip žentas mokėdavo paflirtuoti su „uošvėmis“. O ką Donaldas Trumpas? Į garsiakalbį visam pasauliui pareiškė, kad kiekvienas žmogus turi turėti ginklą, nors paskutiniu metu ginkluotų išpuolių ir sprogdinimų JAV tiek daug, kad tik spėk apraudoti ir rašyti facebooke „Je suis...“. O kai moteris pavadina „vyro vergėmis“, tos pačios emigrantės su plakatais ragina balsuoti už Trumpą, nes pažadėjo ginklą. Nei moteriško orumo, nei smegenėlių ir...

...ir galvoju, jog amerikiečiai to nusipelno. Nors kol kas net šioji „demokratiška“ rinkimo sistema man neaiški, kad nubalsavę daugelis už Hilari Clinton, vis tiek išrenkamas D. Trumpas? Visgi kam ta demokratija, jeigu specialūs rinkėjai „virš galvų“ nusprendžia už tautą. Nestebina, nes amerikiečiai nusipelno. Visi, kurie balsavo už Trumpą nusipelno pagaliau pajusti jo botago. Tik ar nusipelno tie, kurie tikėjo ir sąmoningai vertino demokratiškus principus? Gal H. Clinton ne šventoji, bet ta kryptis buvo palanki demokratijai, Europai, galiausiai Lietuvai. Aišku, kažkiek amerikiečių sąskaita, bet ar negeriau šitaip, nei Trumpo rinkiminės kampanijos tezės, kurios, pripažinkime, smarkiai populistiškai nacionalistinės. Ir Amerika nubalsavo, Britanija dėl pasitraukimo nubalsavo, Rusija agresyvėja ir esu linkęs manyti, kad vis nėra į gerą. Bet... Bet artėja Kalėdos! Pasinerkime į dar vieną iliuziją ir leiskimės vedami iliuzinio šou.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sauliaus sūnus" / "Saul fia" / "Son of Saul"

Sveiki, skaitytojai,

Apie Antrąjį pasaulinį karą filmų prikurta begalės. Pasitaiko vis prastesnių, mėgėjiškų, pseudoterapinių, skirtų giminei atminti su menkais aktoriais ir skurdžiu žiūros tašku. Bet visada tame sraute kas nors blyksteli ryškaus ir netikėto, galingo ir stipraus. „Oskaru“ įvertinta vengrų režisieriaus Laszlo Nemes kino juosta „Sauliaus sūnus“ (vengr. Saul fia) (2015), kuri buvo pristatyta „Scanoramoje“ yra tikriausiai tas ryškus blykstelėjimas. 

Vienas retesnių atvejų, kada režisierius sukuria hermetišką aplinką ir leidžia pačiam žiūrovui pagyventi koncentracijos stovyklos sąlygomis, užuot stebint teatrališkas sadistines scenas. Visur stambiu planu slankiojanti kamerą paskui Saulių sukuria ne paaiškinimo apie holokaustą vaizdinį, bet sakyčiau būvį įvykyje. Tai sukrečia, tai nežmoniškai įtaigu ir žiauru. Saulius visur ieško rabino, kad galėtų palaidoti svetimą berniuką, kurį vadina savo sūnumi. Kai mirties tiek daug, kai ji nieko nebereiškia, Saulius dar kažkur pasąmonėje lyg „iš ano gyvenimo“ vis dar veikia pagal žmogiškumo programą. Vėliau paaiškėja, kad ta veikla tėra kažkoks nepaaiškinamas psichologinis impulsas, kada žmogus bando apgauti save, kurdamas bergždžią prasmę mirties akivaizdoje. Neretai Saulių galime laikyti savotišku Sizifu, jo „žygis“ per stovyklą tampa žygdarbiu, tačiau kur visa to prasmė? Žiauriausia šalia tos mirties yra žmogaus melas sau, pasiliekant žmogiškumą kaip galimybę išlikti, tačiau, kaip žinia, koncentracijos stovyklose žmogiškumui ir paaiškinimams vietos nėra.

Prieš keletą savaičių žiūrėjau prancūzų filmą „Gaudynės“ (2010), tai dabar galvoju palyginęs aną filmą su „Sauliaus sūnumi“, kad anas turėtų sudegti iš gėdos. „Sauliaus sūnus“ yra vienas iš stipriausių šia tema filmų europinio kino kontekste ir nerekomenduoti jo žiūrovams, ypač užkietėjusiems kinomaniakams, būtų tarsi nusiųsti juos ne į dušą, o į dujų kamerą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai" / "Miss Peregrine's Home for Peculiar Children"

Sveiki,

Kultinis amerikiečių režisierius Tim Burton, sukūręs ne vieną filmą hitą-žudiką, šįkart vėl grįžta prie savo mėgstamo literatūrinės pasakos su siaubo elementais žanro „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (angl. Miss Peregrine‘s Home of Peculiar Children) (2016). Prisipažinsiu, kad man šis režisierius sunkiai įtinka. Man sunku pamėgti jo kūrinius, nes akivaizdu, kad tai kičas su tam tikrais manieringais elementais. Gal ir visai nieko, sakyčiau, juk „Mano gyvenimo žuvis“, kuri absoliučiai panašaus braižo ir pasakojimo pobūdžiu kaip ir naujausias darbas, rodos, susižiūrėjo pakankamai gerai, bet negali būti viskas tas pats ir dėl to gerai. Norisi visgi išvysti T. Burton įdomesnį, evoliucionuojantį, eksperimentuojantį, kokį mačiau jį filme „Didelės akys“.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad filmo pradžia pasirodė ypatingai nuobodi, neefektinga ir tiesiog be įdomesnių provokacijų: viskas daugiau ar mažiau matyta. Gal čia šiek tiek kaltas ir pats scenarijus, o gal ir knyga nėra tokia gera, kurią, beje, turime išsivertę į lietuvių kalbą. Apskritai sakant, filmo „gerumas“ prasideda tik jau įpusėjus juostai arba, geriau sakant, kai pusė salės žiūrovų metę popkornus į šiukšlių dėžes išeina iš salės. Filmas iš esmės prastokas, nes istorija rutuliojasi nuobodžiai, vienas įdomesnis dalykas – ypatingų vaikų gebėjimai, tačiau tų vaikų ne tiek ir daug, kad pajėgtų pritrenkti žiūrovą savo fantazija. 

Pagrindinį vaidmenį sukuria „Berniukas dryžuota pižama“ vaikinukas Asa Butterfield, kuris apskritai nemoka vaidinti. Tikrai, visa jo veido mimika, gestai tiesiog pribloškiamai „pro šalį“, neįtikinantys ir tiesiog, galvoju, netgi turėtų būti gėda pačiam režisieriui, kuris nepareikalavo daugiau iš vaikino, nes daryti tokį falšyvinį personažą sąmoningai yra tiesus šūvis sau į koją. Apskritai be kelių įdomesnių literatūrinių personažų dar vienas geresnis daykas yra efektingosios Evos Green pasirodymas. Ji jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, todėl žino su valgoma druska. Ji išties atrodo bauginančiai įtaigi – jauniesiems aktoriams yra ko pasimokyti, bet kalbant apie pačios Peregrinės personažą, darosi nuobodoka, o jos biografija ir likimas menkai ką besujaudina. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tai tikriausiai vienas silpniausių Tim Burtin filmų, keli stiprūs pliusai neįtraukė į pasakojimą, kad akivaizdūs brokai tiesiog sunaikina bet kokias žiūrovų simpatijas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDB: 7.0

Jūsų Maištinga Siela