Filmas: "Boružėlė" / "Lady Bird"

Sveiki,

Kritikų išliaupsinta amerikiečių drama „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) (2017) pretendavo į ne vieną „Oskarą“, tad lakiau progos, kada galėsiu pažiūrėti šią juostą. Pasakojimas apie katalikų mokyklą baigiančią mokinę ir besirenkančią savo kelią pasirodė vietomis nuobodoka. Kodėl? Visų pirma, kad ir tas lietuviams sunkiai suprantamas faktas, meluoti dėl savo socialinio statuso – kas per įprotis dėtis turtingesniu nei esi? Paimta kaip iš kokio prasto serialo paaugliams. Arba tie keisti katalikų mokyklos reglamentai, kaip sovietiniais lakais, matuotų mergaičių sijonus.

Taip, šiame filme daug tiesiog paaugliškai jaunatviško probleminio lauko, kuris tikriausiai įdomus nebent to laikotarpio žiūrovui. Savaime aišku, tai nėra blogai. Tačiau neapleidžia jausmas, jog visą tokios naujam gyvenimui besirenkančios merginos jauseną jau esu kažkur ir skaitęs, ir matęs kituose filmuose... Kitą vertus, šio filmo stiprioji pusė yra Saorse Ronan kuriamas pagrindinės veikėjos Christinos, kuri nori vadintis Lady Bird (Boružėle), charakteris. Kartais jis atrodo paaugliškai motyvuotas ir nuobodus, o kartais jis blyksteli keistas spontaniškais subtiliais poelgiais, dėl ko tampa išties įdomu „klijuoti“ veikėjai keistuolės etiketę.

Tiesą sakant, iš filmo tikėjausi šio bei to daugiau siužetiškai. Paviršutiniškai žvelgiant, juk tai paprasta istorija apie maištaujančią ir ambicingą mergiotę, kuriai gyvenimas aplamdys sparnus. Iš kitos pusės tai kartu ir skaudi istorija apie motinos lūkesčius, motinos ir dukters santykius, jų išsiskyrimą, naujų vertybių atradimą ir daugelį svarbių jaunam žmogui dalykų, tad manau, pirmiausia filmas aktualiausias bus šiam ieškančiam žiūrovui. Na, o aš jau jaučiuosi per visa tai perėjęs, todėl žvelgiant, kad ir kaip keistai nuskambėtų, „iš aukšto“, filmas atrodo šiek tiek pervertintas, nors ir neblogas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Sigitas Parulskis "Amžinybė manęs nejaudina"

Sigitas Parulskis. „Amžinybė manęs nejaudina“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p.

Sveiki,

Naujausia Sigito Parulskio knyga Amžinybė manęs nejaudina išleista prieš pat Vilniaus knygų mugę. S. Parulskis turi visą kartą ištikimų savo skaitytojų, tad tikriausiai nė nebereikia pristatinėti, kas jis toks ir kokia jo literatūra. Mano paties santykis su šio rašytojo darbais buvo „užgesęs“ beveik dešimtį metų. Paskutinis jo skaitytas romanas Murmanti siena paliko gerą įspūdį, tad sunku pasakyti priežastis, kodėl ilgą laiką S. Parulskį laikiau cinišku rašytoju ir bėgau nuo jo eseistikos kaip velnias nuo kryžiaus, tačiau šiemet prisėdau visai naujomis akimis prie naujausio jo darbo ir supratau, kad tas bėgimas tebuvo tik laiko distancija pasikeisti man pačiam.

Amžinybė manęs nejaudina sunkiai įvardijamo žanro knyga, susidedanti iš trijų atskirų žanrų. Ar galėtume tai pavadinti rinkiniu? Galbūt, bet rinkinys gi nėra žanras. Pirmoji knygos dalis vadinasi itin metaforiškai ir filosofiškai Stingdančios laiko kasyklos. Šioji knygos dalis, mano akimis, pati meniškiausia ir patraukliausia skaitytojui dėl ilgalaikio aktualumo, prasmių lauko, kurios truputį skiriasi nuo toliau esančių tekstų tuo, kad jos nėra tik laikmečio aktualijos. Kitaip sakant, tekstas koreliuoja su knygos pavadinimu ir iš esmės kalba apie žmogaus egzistenciją.

Šioji knygos dalis parašyta „laisvuoju rašymo“ būdu, apie kurį, beje, pats autorius knygoje šiek tiek užsimena. Tai sąmonės srauto minčių dėstymas, tačiau neatrodo, kad tekstas būtų grynasis sąmonės srautas, kadangi jis turi keletą tarpusavyje susivijusių siužetinių linijų ir aiškią struktūrą. S. Parulskis kuria savo paties prototipą Edvardą: iš vienos barikados S. Parulskis nusikelia į vaikystę, pasakoja santykius su tėvu, iš kitos barikados – Edvardas (tam tikra prasme Orfėjas) atlieka net kelias funkcijas. Pirmiausia jis leidžia susidaryti kelioms apie egzistenciją pasakojimo perspektyvomis, taip pat atskleidžia autoriaus (ir iš esmės mūsų visų) dvilypumą. Vienoje laiko plokštumoje, regis, egzistuoja keli pasakotojai ir kelios alternatyvios tikrovės (atminties, dabarties ir to, kas galbūt galėjo būti). Visos šios tikrovės „perteptos“ autoriui būdingu filosofiniu pasaulio pajautimu.

S. Parulskis išlieka ištikimas savo kontrastingam stiliui, kurio vienas iš fundamentų yra švento ir buitiško supriešinimas. Kūniškumas su dvasia, religija su žemosios kultūros įvaizdžiais. Įspūdis: ten kur altorius, visada bus ir šūdo. Priešingai nei anksčiau, šįkart pajutau, kad tai anaiptol nėra ciniška. Absoliučiai tekste nejaučiau nei pasibodėjimo, nei noro dirbtinai šokiruoti įvaizdžiais. Autorius tiesiog yra toks koks yra, tai jo filosofija į pasaulį, savo gyvenimą, todėl retkarčiais šiame tekste atrodo, kad gaudoma nesugaunamas dalykas, žvilgsnis į praeitį, todėl blyksteli nostalgijos pliūpsnis, primenantis Prarasto laiko beieškant.

Tai tekstas ir apie S. Parulskio biografiją. O kaip kitaip. Daugybė jam pačiam rūpinčių autorių, aliuziją į tai, kas skaitoma, kas domimasi, kur keliaujam ir pan., todėl S. Parulskio pasaulio tyrinėtojams knyga turėtų atrodyti kaip išpažintis, filosofiniai užrašai. Bent jau man tai buvo be galo įdomu, kadangi atradau ne vieną sąlytį su S. Parulskiu, vienas ryškiausių – abu mėgstame rašytoją J. M. Coetzee.

Sigitas Parulskis.

Antroji knygos dalis Tarp kūno ir sienos kur kas aiškesnė ir be jokios abejonės tai yra eseistiniai tekstai, publikuoti spaudoje. Juose – nūdienos aktualijos, autoriaus mėginimas aprėpti problemas ir jas apmąstyti. Daug tekstų vienaip ar kitaip siejasi su lietuvio tapatybės problema, kuri paženklinta sovietinio ir naujausių laikų istorinio lūžio. Kai kuriais atvejais netgi tapatinausi su S. Parulskio mintijimu, kurio negalėjau suformuluoti pats. Pavyzdžiui, apie Valstiečių valdančiąją partiją ir kvailus rinkėjus: „Galima sakyti, kad rinkimuose laimėjo ne programa, o stereotipas. Valstiečio klišė lietuviui vis dar kelia sentimentų, vis dar susijusi su jaukumu ir namais. Tai labai sena kaimo ir miesto priešprieša. Valstietis arba kaimas, kažkur giliai mūsų pasąmonėje tebesisieja su rojumi, kuris, nors ir prarastas, vis dar mielas (p. 169).

Trečioji knygos dalis Suskaldyta Europos kaukolė skirta autoriaus apmąstymams apie žydų genocidą. Kai kada atrodo, jog šie tekstai pasiteisinimas, o kai kada, kad bandymas suvokti romano Tamsa ir partneriai apie žydų sušaudymus kilusį rezonansą. Priminsiu, kad šis romanas sukėlė prieštaringų vertinimų, nes jame minimi lietuviai kolaborantai, padėję naciams naikinti žydus. Autorius pateikia faktus iš gimtųjų kraštų ir svarsto, kodėl iki tol jis šitaip ilgai vengė šitos temos. Savo neigimo tendencijas sugretina su visos Lietuvos tendencijomis. Kontekste tikriausiai ne vienas prisiminsime Rūtos Vanagaitės Mūsiškius.

Po šios knygos, galima sakyti, atradau Sigitą Parulskį iš naujo. Labai artimą, visai necinišką ir tai tikriausiai žymi ne jo virsmą, nes mažai kuo autorius pasikeitęs, veikiau pasikeitė mano paties pozicija. Amžinybė manęs nejaudina apima daug egzistencinių klodų nuo gyvenimo prasmės apmąstymų iki kasdienybės banalybių, kuriose kartais jaučiamės įklimpę. Daug joje visko, bet tikriausiai visuose tekstuose galima savęs paklausti: o ar man pačiam rūpi viena ar kita? Ką reiškia toji amžinybė, kai gyvenimas pilnas atbukinančių nuo svajonių ir amžinybės mėšlo? Atsakymų gal ir negausite skaitydami, bet dažnas turėtumėt pajusti, kaip kartais tiesiog skauda arba būna gražu, o kartais ir viena ir kita vyksta vienu metu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėdos kurorte" / "Snached"

Sveiki,

Kai norisi „atsijungti“, geriausiai tinka amerikietiškos komedijos, kurios nereikalauja nieko mąstyti, tiesiog pasinerti į anekdotines absurdiškas situacijas ir kikenti. Viena tokių komedijų yra „Bėdos kurorte“ (angl. Snached) (2017) su iškilusia komike Amy Schumer.

Vis kažkaip norisi sakyti „nieko rimto“ tarsi tai būtų kažin koks filmo nužeminimas, bet, velniai rautų, negaliu neigti, kad šioji komedija nesukėlė juoko – tai juk ir yra pagrindinė filmo užduotis. Čia nerasite subtilių poskonių, paslėpto ir elegantiško humoro, bet kartais tiesiog to ir nereikia. Norisi žiūrėti tiesiog banalybes ir kvatoti. Filmo siužetas irgi nėra naujos, po „Pagirių Las Vegase“ ir kitų kurortinių komedijų, šioji tikrai nieko nenustebins, niekuo nešokiruos ir nieko naujo nepateiks. Jeigu nekelsite filosofinių klausimų, kam išvis leisti dar tokią produkciją, kuri nepateikia iššūkio, tai, manau, filmą galite visai linksmai sužiūrėti.

Žinoma, čia neapsieis be galybės klišių, standartinių tipažų, jau kažkur vienu ar kitu rakursu panaudotų kine juokelių, tačiau, kai daug tokių filmų per metus nežiūri, tai tiesiog pasiilgsti žiūrėjimo dėl žiūrėjimo. Motina ir dukrelė (nevykėlė) leidžiasi į pavojingą Ekvadorą ir ten, žinoma, per savo patiklumą papuola į vietinių gangsterių nemalonę. Žinomi aktoriai, juokingi veikėjai, smagios situacijos. Jeigu jums reikia šito, tai, manau, neišvengsite šios juostos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 4.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys milijonai eurų" / "Three million euros"

Sveiki,

Dvi močiutės lietuviškų laukų apsuptyje įrengtoje autobusų stotelėje sėdi ir sako pizdiec ir viskas visiems labai gerai! Štai ką prisiminsiu iš lietuviškos komedijos „Trys milijonai eurų“ (2017). Tai tikrai nėra subtili komedija, kuri kažką atskleistų kitokio, veikiau primena jau dešimtmetį ir ilgiau besitęsiančią komedijų braižą, kažką panašaus į sukryžmintas rusų ir pačių prasčiausių amerikietiškų komedijų versiją, pridedant šiek tiek lietuviško nacionalinio prieskonio. Tiesą sakant, visokie „Valentinas vienas“ bei „Zero“, dėl kurio ėjo visi iš proto, man net galvą skaudėjo – nieko ten absoliučiai gero. Vien tik brutalus anekdotų kratinys, nors ir „Trys milijonai eurų“ žadėjo kažką naujo, bet...

Bet ir vėl matau tuos pačius aktorius, kurie migruoja iš filmo į filmą, kurie veda TV laidas, kurie uzurpavę teatro scenas ir, rodos, kokie 15-20 veidų visada tie patys. Nieko neprikibsi, tai jau komerciniai dalykai ir veidai tikrai veikia, o ir aktoriai tam tikroje srityje tikrai sužiba kaip žvaigždės. Bet čia jie sužiba? Tikrai ne. Nes tiesiog to neleidžia paprasčiausias žanras, kurį taip sunku padaryti, kad jis būtų tiesiog geras. Prancūzai štai gali.

Idėja primena vakarietišką filmų versiją, kai durnelis į rankas gauna daug pinigų ir galiausiai vis tiek lieka prie suskilusios geldos. Nuo likimo nepabėgsi net jeigu tavo stogą apkals auksu. Nemažai juokelių, kurie tikrai pritrauks ir vers kvatoti statistinį lietuvį ir tai, Dievas mato, nėra pati blogiausia lietuviška komedija. Vietomis iš tikrųjų kikenau ir džiaugiausiu: va, turime ir mes savo juoką! Bet atsitolus ir įvertinus filmo visumą, visgi tai šiaip sau komedija, kurią dalis sužiūrės vien iš patriotiškumo, nes tai lietuviška produkcija, kiti iš paikos kvailystės, kiti iš nevilties, kiti iš esmės dėl to, kad ir patinka tokios juostos.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis"

Sveiki, kino žiūrovai,

2017 metų Lietuvos metų filmu išrinkta juosta „Šventasis“ (2017) jau seniai kirbino mano smalsumą, nors paskutiniu metu buvau tiek nusivylęs lietuvišku kinu, kad praktiškai net nebenoriu jo žiūrėti ir jokia komercija manęs nebeatviliodavo į kino salę. „Šventasis“ turėjo tą šansą, tačiau po jo tikriausiai ir vėl ilgai nebežiūrėsiu „rimtojo“ lietuviško kino. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Filmo medžiaga – absoliučiai šiuolaikiška ir artima mums, lietuviams, kurie išgyveno ekonominę krizę, kuri davė išbandymą ne vien per piniginę ir darbą, bet ir gerokai ištampė psichinę būklę, santykius su šeima ir apskritai leido permąstyti savivertę. Visi šie aspektai „nagrinėjami“ „Šventasis“ juostoje, kur pagrindinis aktorius Marius Repšys, primenantis fūros vairuotoją, kovoja su egzistencine krize ir ieško vietos po saule, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Visa tai padaryta konservatyviai „tyliai“, be kokių įvardijimų, tiesiog kamerai sekant veikėjo veiksmus. Tai dažniausiai suveikia ir gurmano vaizduotę pripildo kažin kokios egzistencinės pajautos, užuojautos, palieka apmąstymų, tačiau „Šventasis“ nejaudino nors tu ką. Absoliučiai nesugraudino, neprivertė įsijausti, o ką aš daryčiau, kaip aš jausčiausi, kaip aš elgčiausi toje pilkoje atmosferoje ir toje tikėjimo keistoje parabolėje ties vidine žmogaus krize. Nejaudino ir Mariaus Repšio įvertinta vaidyba.

Gal filmas padarė daugiau nei galiu pasakyti? Jis demaskavo abejingumą šiai temai? Galbūt. Tačiau kodėl kiti filmai geba sujaudinti, o „Šventasis“ pasirodė skurdaus pilko miražo ir vietomis keliantis žiovulį? Negaliu pasakyti, kad režisierius prastas, tiesiog, mano akimis, filmui trūko paprasčiausios dvasios, kibirkšties, kuria patikėčiau, kad iš tikrųjų veikėjas malasi šūdiname krizių pasaulyje.

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): Albert Einstein apie protą ir išmintį

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera - Back to Basics (Vinyl, 2LP red) (2006)

Apie albumą Christina Aguilera - Back to Basics (Vinyl, 2LP red) (2006)