Vinilinė plokštelė: George Ezra - Staying at Tamara's [Vinyl, LP] (2018)

Informacija apie albumą: George Ezra - Staying at Tamara's [Vinyl, LP] (2018)

Vinilinė plokštelė: Gwen Stefani - This Is What the Truth Feels Like [Vinyl, LP] (2016)

Informacija apie albumą: Gwen Stefani - This Is What the Truth Feels Like [Vinyl, LP] (2016)

Vinilinė plokštelė: Britney Spears - ...Baby One More Time [album edition 1999, vinyl edition 2018]

Informacija apie albumą: Britney Spears - ...Baby One More Time [album 1999, vinyl 2018] 

Filmas: "Žalioji knyga" / "Green Book"

Sveiki,

Šių metų vienas iš kino perliukų yra juosta „Žalioji knyga“ (angl. Green Book) (2018) – tai juosta apie XX amžiaus vidurio Ameriką ir vis dar sudėtingus ir keblius juodaodžių žmogaus teisių laikus. Jiems vis dar sukuriamos prastesnės sąlygos – jiems negalima vakarieniauti tam tikrose vietose, jie turi atskiras užeigas, tualetus ir kt. Du herojai – buvęs kietakiaušis kareivis iš Pietų ir inteligentiškas pianistas juodaodis leidžiasi į muzikines gastroles. Tiesa, juodaodžio vairuotojas užkietėjęs rasistas, nors pats dar ir italas. Žodžiu, priplauktas tautinių ir rasinių įvairovių kokteilis.

Tiesą sakant, nieko nuostabaus, atmetus gerą filmo turinį ir struktūrą, kad toks filmas pasiekė beveik visus sezono kino apdovanojimo slenksčius. Komisija mėgsta filmus apie politinius įvykius (ypač pozityviai „piešiant“ Ameriką), pamokslaujančius apie rasizmą, seksualinę įvairovę... Kitą vertus, tai lyg ir nieko blogo, nes kinas prisiima sau malonę formuoti masinio žiūrovo vertybes, paveikti jį emociškai, o iš kitos pusės – juk kiek gero kino taip ir nepasiekia „Oskaro“, nes jie pernelyg originalūs, įdomūs, neatitinka standarto arba neturėjo tinkamų pažinčių, kad prasiskintų sau kelią.

„Žalioji knyga“ – tai biografinis filmas, o biografinius filmus apdovanojimai mėgsta, ypač toks žanras tiesiausias aktoriams kelias į „Oskarą“. Gal ir per daug sudieviname šiuos apdovanojimus, tačiau šįkart nepasakysi, kad „Žalioji knyga“ neverta bent kelių nominacijų. Koks man šiame filme pasikeitęs aktorius Viggo Mortensen – turiu galvoje jo fizinius duomenis. Seksas iš „Žiedų valdovo“ virsta senstelėjusiu krienu iš Amerikos Pietų. Apskritai paskutinieji jo vaidmenys labai stiprūs ir man šis aktorius tik atradimas, jau ką bereikia sakyti apie jo pasirodymą filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (2016).

Kalbant apie patį filmą, čia nori nenori, vis tiek dvelkia tas netikroviškas kičas, kokį, pavyzdžiui, regime prancūzų filme „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis chuliganas ryžtasi prižiūrėti invalido vežimėlyje sėdintį dėduką. Jie sukuria komedijinę porą – nesuderinamumą, kuris išskleidžia komedijos efekto dūmą. Principas gi „Žaliojoje knygoje“ tas pats ir tai joks naujas receptas, tiesiog pakitusios aplinkybės ir laikmečio kontekstas. Tokių filmų pasidairius galima rasti ir daugiau.

Nepaisant šito fakto, kad filmas šabloniškas, bet jis susuktas išties įtraukiančiai ir patikliai. Čia viskas taip teisinga ir ritmiškai „atidirbta“, kad į akis nekrenta net pasakojimo struktūros šabloniškumas, nes galima lenkti pirštus, kada herojai turėtų susipykti, kada apsikabinti, kada pasiekti namus, žodžiu, numatoma kulminacija ir atomazga kaip „Happy And“ filmuose. Net sunku patikėti, jog tai neišblizginta biografinė istorija, tikriausiai jame liko tik pats motyvas... Visgi filmas, nesumeluosiu, labai pozityvus, jeigu suprantate, kiek įmanoma kalbėti apie diskriminacijos skaudulius apskritai pozityviai. Gera istorija, apgalvoti dialogai, bet ne tokie sudėtingi, kokių būtų galima nepateikti masiniam žiūrovui. Manau, svarbiausia šiame filme yra per pramoginį niuansą išgautas iš žiūrovo emocinis pasitenkinimo efektas ir ta mažytė paklaida tiesioje, jog gyvenime viskas būna kiek purviniau ir žiauriau nei filme „Žalioji knyga“. Nepaisant daug pastabų, man filmas labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija, Škotijos karalienė" / "Mary, Queen of Scots"

Sveikas,

Apie senovės Anglijos monarchus filmų tiek prikurta, kad daugiau ar mažiau apie juos galiu papasakoti daugiau nei, pavyzdžiui, apie kokį Antaną Smetoną. Bet taip jau nutinka, kai rinkai „reikia“ istorinių biografinių dramų ir aš juos vienaip ar kitaip stengiuosi pamatyti. Kažin, ar kas nors bepralenks Cate Blanchett pasirodymo dvejuose „Elžbietos“ filmo dalyse, tačiau tą padaryti stengėsi kiek kitokiu istoriniu rakursu režisierė Josie Rourke pristatydama prabangiomis istorinėmis detalėmis pulsuojančią juostą „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) (2018).

Fimas pasakoja apie karalienės Elžbietos I laikus, kai Škotiją valgė atskiri monarchai. Nors ir kaip Elžbieta sustiprino savo pozicijas Europoje ir kolonizuodama JAV, vis tik palei nosį Škotiją valdė visai kita karalienė iš tos pačios kraujo giminės. Filmas pilnas nuostabiausių šiaurietiškų vaizdų – velnias, pamaniau, metu darbą, ir varau gyventi į Škotiją! Kokios vietos, kad jūs tik pamatytumėt... Visgi filmas sukaltas panašiais tokio kino štampais. Viskas šiek tiek teatralizuota, kalba literatūriška, scenos netikroviškos, labiau orientuotos į teatrą, kad būtų gražu stebėti žiūrovui. Nepaisant tos pasakojimo struktūros, režisierė bandė ryškinti Anglijos galios apgaubtą bergždžią ir monarcho susilaukti negalinčią Elžbietą I-ąją ir kiek šiltesnę ir gyvesnę pačią Merę. Prisipažinsiu, kad tie mūšiai dėl įtakos buvę nebuvę, kur kas įdomesnis atrodė bandymas perteikti Merės santuokų užkulisius, seksualinę jos aplinką.

Daug tokių pustuščių pompastiškų scenų, kai joja kariaunos Škotijos laukais, kažką šneka, demonstruoja ambicijas, bet iš esmės veiksmo ne tiek ir daug – nedaugiau nei „Sosto karų“ seriale. Visgi bandžiau „pagauti“, koks tas Merės vidinis pasaulis, nes jos atlikėja aktorė Saoirse Ronan ne pėsčia ir geba sukurti įspūdingus vaidmenis, kaip, beje, ir jos kolegė Margot Robbie. Visą laiką įtariai žiūrėjau į kostiumų detales, vis abejojau, ar tikrai viskas vietoje (nors ką aš žinau, kas turėjo kaip būti), tačiau matyt mano paties Viduramžių suvokimas kiek iškreiptas, nes veikėjai pasirodė savo manieromis itin šiuolaikiški (turiu galvoje kai kurių vyrukų šiuolaikinį plaukų kirpimą), tačiau abejones blaškė nuostabūs vaizdai, pilių atmosfera ir vis laukiau, kada toji Merės galva nulėks nuo ešafoto, tačiau, kaip ir būna tokiuose filmuose įprasta, tokie vaizdai lieka už juodo fono. Įdomu, ar atsirastų kokių crazy režisierių, kurie ryžtųsi sukurti, tarkim, gotikinį siaubo smurtu grįstą istoriją apie Elžbietos laikus? Nes šis filmas, kaip bežiūrėsite, vis tiek atrodo pernelyg istoriškai tvarkingas, o kas labai jau tvarkinga, tas garantuoju, kad šiek tiek iškreipia ir pačią istoriją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Henry Murray apie žmogaus skirtingus gebėjimus ir panašumus

Sveiki,

Šios dienos citata gana pedagogiška, kadangi ji priklauso žymiam amerikiečių psichologui Henry Murray (1893-1988), kuris tyrinėjo žmogaus individualybę. Iš esmės jis vienas iš pagrindinių teoretikų, kuris padėjo pamatus žmogaus individualumui suvokti. Iš tikrųjų šia citata naudojuosi tada, kai noriu nusakyti kiekvieno iš mūsų unikalumą ir panašumą. Esame unikalios būtybės, kurios išmoksta tokių pat dalykų, tačiau juos geba išmokti nevienodai ir tik pagal savo individualius gebėjimus. Aišku, šią citatą galima taikyti bet kokioje srityje, kai norime pabrėžti žmogaus panašumą arba skirtingumą. Kiekvienam pagal situaciją ir poreikį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela