Knyga: Marius Povilas Elijas Martynenko "Praeis"

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar pernai kaip karštą bandelę krimtau po Vilniaus knygų mugės debiutinę Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą su itin nepatogiu pavadinimu Be penkių pasaulio pradžia, kuri tuokart padarė neišdildomą įspūdį, kadangi nieko panašaus nebuvau skaitęs šiuolaikinių lietuvių autorių sraute. Atrodė, kad viskas su ta knyga puiku – ir savitas stilius, ir nūdienos jaunuolio jausena, egzistencinė beprasmybės pajauta... Atrodo, kiekviename sakinyje galėjai tapatintis su bet kokia pasakotojo mintimi, linkčioti galvą ir šypsotis: taip, taip, būtent mes visi taip jaučiamės! Ir kaip apmaudu, kai dalis literatūrą nagrinėjančių autoritetingų apžvalgininkų „sumala“ debiutą į miltus. Kas nutiko? Negi aš skaitydamas kažko nesupratau? Į šiuos mano asmeninius klausimus iš esmės atsakė antroji Martynenko knyga Praeis, pasirodžiusi po metų nuo debiuto.

Nesigilindamas į didesnes kūrinio analizes, pasakysiu, kad Praeis yra to paties pasakotojo iš debiutinės knygos tąsa. Tą liudija pasakotojo tonas, tos pačios iš teksto į teksto slenkančios ir jau įspūdžio nebepaliekančios teksto kūrimo formuluotės ir minties artikuliacija. Praeis tarsi pabudino mane iš esmės daug kritiškiau pasižiūrėti į Martynenko kūrybos visumą ir tartum išsiblaivyti nuo tapatumo su tam tikromis egzistencinėmis būsenomis.

Antroji knyga nebeatrodo tokia neginčytinai tvirta ir tvari kaip debiutas. Gal dėl to, kad pritrūko originalumo, subrandinimo ir kitų kūrybinių evoliucinių šuolių. Lūkesčiai bent jau buvo tokie: ką naujo, kitokio pasiūlys Martynenko? Nepasiūlė absoliučiai nieko. Nei žanro, nei formos, nei kalbėjimo pokyčio atžvilgiu, netgi turinio prasme. Jis absoliučiai išliko dėsningas kaip ir debiutiniame variante. Kitą vertus, gal autoriaus tikslas ir nebuvo kažin kuo išsiskirti – tęsti tai, ką pripažino paaugliai ir jaunuoliai skaitytojai irgi yra gerai. Ir jeigu trečioji knyga bus panaši, tikriausiai knygas galėsime pavadinti trilogija? Visgi mano kaip skaitytojo lūkesčiai liko neišsipildę.

Jeigu pirmojoje knygoje buvo galima jausti daugiau asmeninės autentikos, autoriaus patirčių, šioje knygoje atrodo toji riba ima dilti ir autorius daugiau remiasi fiktyviomis įžvalgomis, daugiau leidžiasi į sprangius ir abstrakčius filosofavimus. Nepaisant ten absoliučiai ekshibisionistinių aprašymų apie tai, kaip jaunasis autorius šniokščia „kokso šniūrus“ ir aprašinėja savo kūno pojūčius tarsi paliudydamas – taip, narkotikai dieviški, kol nepabandai antrąsyk. Bei dar iš pirmosios knygos aidinčios patirtys su vienuoliais, tos pačios kūną ir dvasią sekinančios masturbacijos... Nauja atsiranda tik jo patirtys studijuojant teatrą. Sunku dabar ir patikėti, kaip autorius (pasakotojas?) išlipa per langą nuogas ir eina stogu priklijuoti klaustuko, kad sužavėtų Tarkovskio darbo komandą. Nuolatinis apsinuoginimas iš puslapio į puslapį pradeda atrodyti savotiškai manieringa, perdėtai ekscentriška ir veikiau deklaruoja asmenybės formą, jo prieinamumą, nei turinio gelmę ir išsigryninimą. (Aišku, dabar čia analizuoju asmenybę, o ne kūrinį, bet ar tokie tekstai nėra labai tapatūs?).

Marius Povilas Elijas Martynenko (nuotr. Vismantės Ruzgaitės)

Beskaitydamas vis galvojau, kas man pačiam per tuos metus nutiko, kad nebegaliu tapatintis su Martynenko tekstais? Tarsi „praaugau“ tas jausenas, būsenas... Įkyriai atsikartojanti statistika, kurią pasakotojas minko kaip molį savo argumentams ir gyvenimiškoms patirtims pagrįsti (arba paneigti) ima netgi pabosti. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė, kurdama savo tekstus taip pat remiasi publicistinėmis antraštėmis ir kitais informaciniais šaltiniais, bet jie taip natūraliai išsilydo jos tekstuose ir įgauna fabulos akrobatikos, kad tampa tikru tekstiniu moliu, o štai Martynenko tekstuose tai tampa tiesiog kliše – skaityti darosi skanu tik iki tam tikros ribos.

Nebegalėjau šįkart tapatintis ir su kai kuriomis būsenomis, nes akis ėmė badyti atsiveriančios banalybės, kurios priminė mano paties jau „peraugtas“ paaugliškas ir jaunuoliškas sofistines filosofines „iš tuščio į kiaurą“ perpilstymus. Pavyzdžiui: „Vis dėlto netikiu, kad tiesa yra absurdas. Nes... Nenoriu, kad tai būtų tiesa. Jei aš atsisakau tikėti kažkuriuo teiginiu, tai ar tas teiginys vis dar yra objektyvi tiesa? Gal ir taip. Tai, kad atsisakau ja tikėti, tiesos nepakeičia. Pakeičia tik mano statusą. Tampu debilu (p. 38)“. Arba dar: „Nesuprantu, kaip valgydamas sugebu įsikąst į liežuvį ar skruosto vidinę pusę. Aš kramtau jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip vis dar sugenu supist šitą reikalą? (p. 41)“. Kai kurie pareiškimai ir deklaracijos primena net nebe intelektualiai nušviečiantį Martynenko, bet – atleiskite, autoriaus gerbėjai, – isteriškai prekybos centre rėkiantį užsispyrusį vaikigalį: „Tai kad kartais noris atsigulti ant žemės ir klykti, kad kas nors padės, yra mano subjektyvi reakcija. Turiu teisę į ją. Kaip ir teisę palinkėt tuštybei užsipisti grabais, net jei tai ir būtų objektyvusis absoliutas (p. 130)“.

Nepaisant kai kurių tiesiog idėjiškai nesubrandintų teksto vietų (jeigu apskritai iš jaunų rašytojų galima reikalauti brandos, jeigu ji eina iš vien su amžiaus tarsnio potyriais), tekstuose vis dar galima aptikti saldžių „razinkų“, kai pagaviai ir aptakiai "pagaunami" tam tikri mūsų civilizacijos gyvavimo absurdiškumo faktiniai įrodymai, pavyzdžiui, savo noru vergauti sistemai: „ Jei maždaug 70 proc. žmonių šiandien atmestų pinigus – eurą – kaip atsiskaitymo priemonę, euras nebeturėtų jokios galios. Tam tikra prasme tai mūsų bendro tikėjimo išraiška. Mūsų egzistavimo sąlygos nėra objektyvi duotybė, tai susitarimas (p. 95)“. Man asmeniškai ši mintis buvo kilusi skaitant Y. N. Harari Lietuvoje bestseleriu tapusią knygą Sapiens. Glausta žmonijos istorija, kurioje autorius teigia, kad daugelis socialinių elgsenos ir sisteminių dalykų yra paremti vien tik žmogaus gebėjimu įsivaizduoti ir susitarti dėl bendro vaizdinio. Tai išties liūdna, jog prie to susitarimo tu asmeniškai tik gali prisitaikyti, bet nesi jos lemiamas kūrėjas.

Apibendrinus antrąją Martynenko knygą, galiu pasakyti, kad greitu metu trečios knygos nenorėčiau. Arba norėčiau, bet pamatyti visiškai jį kitokį, tik ar pamatysime, kai autorius gerai ir patogiai įvaldęs vieną kalbėjimo manierą, kuri patraukli informacinius tekstus kremtančiam jaunimui (ir iš esmės mes visi gi kremtame tokius tekstus). Nesunku trumpais ir kapotais sakiniais, remiantis statistika, atviru kūniškumu ir šiokiais tokiais (pa)filosofavimais sukurti daugeliui jaunosios kartos skaitytojui tekstus, per kuriuos jie gali tapatintis su nūdienos nepatvariomis jausenomis, kurios dažnai atrodo net nebenatūralios, o išprovokuotos sąmoningai eksperimentuojant su savo kūnu, profesija, darbais, kvaišalais netgi įsitikinimais. Praeis, mano akimis, silpnesnė knyga ir be knygos viršelio tikriausiai niekuo nepranoko debiutą. Recenzija pabaigsiu citata, kuri apskritai apibūdina ne tik Martynenko knygas, bet ir chaotišką, nestabilų, naujų potyrių ir išsilaisvinimo iš formų ištroškusius mus pačius: „Su visais pasidulkinimais fortuose, subinių pasitrynimais, chaotiškais elementais, nesusikalbėjimais ir nesusipratimais. Bandome harmonizuoti (p. 91)“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdžių dama" / "Dronningen" / "Queen of Hearts"

Sveiki,

Tiesą sakant, jau nebeįsivaizduoju „Kino pavasario“ be gero ir kokybiško danų kino ir stulbinančios aktorės Trine Dyrholm, kuri kasmet sukuria po kelis įstabius vaidmenis. Šįkart moters režisierės kurta drama „Širdžių dama“ (dan. Dronningen) (2019). Įdomu tai, kad filmas pas mus rodomas festivalyje, o didžiuosius Danijos kino ekranus dar net nepradėtas rodyti – debiutas kovo 28 dieną...

Filmas pasakoja apie tai, ką jau danai yra šiek tiek pasakoję įstabiai nejaukiame filme „Medžioklė“, kuris pasakojo apie vyrą, išgyvenantį išpuolius, nes buvo neteisingai apkaltintas tvirkinęs berniuką... „Širdžių dama“ kur kas kitoks filmas ir, sakyčiau, dėl tam tikrų nejaukių kadrų, tikriausiai nelabai ką bendro su „Medžiokle“ ir turi bendro. Pagyvenusi moteris pradeda romaną su paaugliu – vyro sūnumi iš pirmosios santuokos. Išsiilgusi jaunystės vėjų, intymumo ir laisvės nuo atsakomybės ir namų, moteriai tiesiog pradeda važiuoti stogas ir ji iš inercijos pradeda šį flirtą, kuris baigiasi taip, kaip baigiasi visi santykiai su paaugliais – ašaromis ir skandalais.

Netgi žinodami tų santykių lemtį, filmas išties turi ką pasiūlyti. Visų pirma, retai regimą moters aistros analizės pjūvį, kiek nepatogiomis scenomis suręstą taip, kad būtų davatkoms kuo pasipiktinti, na, o ištvermingiems vojaristams sąlyginai įsibrauti į tam tikrą intymią nusikaltimo aikštelę ir... vien dėl to potyrio verta pamatyti šį filmą, kaip ir, žinoma, dėl pagrindinės aktorės Trine, kuri juslingai, įtaigiai ir kaip visada savo plačiomis žydromis akytėmis atrėmė visus kameros rakursus.

Tai nėra pamokslaujantis filmas: oi, nebūkit blogi suaugusieji, nesilieskit prie nepilnamečių... Tai net nelaikyčiau filmo apie pedofilijos užuomazgą, manau, tai moralės ir socialinių normų skalėje nepamatuojami jusliniai dalykai, nulemti daugelio priežasčių. Galbūt streso ir vienatvės, kurios daugelis iš mūsų „atsivalgome“ su kaupu ir visi skirtingai į tai reaguojame ir ne visada, pripažinkime, adekvačiai. Šio pasakojimo moters raiška buvo tokia ir aš kaip žiūrovas visiškai tai priimu, tad man kiek jau keista, kad po seanso daugelis dar išeina pabalusiais veidais, moraliai išprievartauti, netgi atrodo kaip ištvirkinti, nors iš esmės nieko itin labai šokiruojančio čia nebuvo. Šokiruoja tik tas pats faktas, kad suaugusi moteris pasielgė kaip šešiolikmetė ir tai... kiek „egzotiškai“, bet žinote, kaip su rožančiumi per kuprą kai kurioms Kino pavasario davatkoms.

Iš esmės filmas sukaltas niūrokai, bet įtaigiai, šiek tiek provokacijos, šiek tiek erotikos, šiek tiek moralinio įsitikinimo išjudinimo, todėl sveikinu filmo režisierę, kad pavyko sujaudinti tas mūsų lietuviškas širdeles. Šiaip ar taip, po filmo viskas lyg ir teisinga: tiek moteris, tiek paauglys tapo mūsų socialinio normatyvo sukurtomis aukomis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvilypiai gyvenimai" / "Doubles vies"

Sveiki,

Labai mėgstu prancūzų režisierių Olivier Assayas. Tai tikriausiai trečiasis jo matytas filmas „Dvilypiai gyvenimai“ (pranc. Doubles Vies) (2018). Anksčiau matyti taip pat puikūs filmai „Zils Marijos debesys“ ir „Asmeninė pirkėja“ išties buvo mane intelektualiai prikaustę, tad beveik neabejojau, kad gerai „pasikrausiu“ ir iš šio filmo.

Istorija pasakoja apie santykių keturkampį knygų leidybos sferoje. Intelektualioje vyno gėrimo ir vakaronių terpėje „trinasi“ vidutinio amžiaus žmonės, kalbantys apie leidybos pokyčius, nė nesuprasdami, kad iš tikrųjų jie kalba apie savo amžiaus pokyčius ir naujos kartos atėjimo. Tai tam tikra šabloninė simbolinė kalbėjimo forma, kurią naudoja režisierius ir savo kituose filmuose. Kita prasme tai filmas apie saviapgaulę, gyvenimas apgaubtas melo, suvokiant jį, bet sąmoningai vengiant tiesos, kad, neduok Dieve, nesugriūtų tiesiog patogus santykis su gyvenimo partneriu. Kitaip sakant, tai ne tik jau prancūziška šiuolaikinė gyvenimo maniera, bet ganėtinai tendencinga ir Lietuvoje...

Filmas „plepus“, jame daug gana specifinės sferos dialogų – apie aktorystę, apie leidybos užkulisius, apie knygos rašymą... Kartais atrodo, kad patys veikėjai yra klišiniai knygos personažai, o jų aprašyti veikėjai kur kas gyvenimiškesni. Režisierius tiesiog nuostabus dialogų kūrėjas! Vien dėl jų eičiau dar kartą pažiūrėti šio iš esmės gero filmo. Nors man labiau patiko jo paskutinieji filmai, ypač „Zils Marijos debesys“, kuriame Juliette Binoche atliko įspūdingą vaidmenį. Na, o „Dvilypiuose gyvenimuose“ ji susilieja su ketviriuke ir aktoriniu požiūriu nelabai kur čia yra aktoriams labai pasireikšti, nes filmas ne apie asmenybes, o apie santykius.

Visgi buvo vieta, kai nesuturėjau juoko. Kai ketveriukė kalbasi prie vasarnamio terasoje apie audio knygos įgarsinimą ir vienas iš jų sako, kad reiktų paskambinti Juliettai Binoche ir susitarti, kad jį įrašytų audio knygą, o ta pati aktorė tame pačiame kadre vaidindama visai kitą personažą sako, kad niekas taip nedaro, nes reikia susisiekti su jos vadybininku... Smulkmena, bet kokia prancūziška ir natūrali! Šiaip filmas gal kiek siužetiškai primena pernelyg paprastą muilo operą ir galima pasigesti originalumo, tačiau intelektualių dialogų dėka filmas kaip koks ledkalnis pasirodo kur kas galingesnis už bet kokį Lotynų Amerikos serialą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė kriaušė" / "Ahlakt Agaci" / "The Wild Pear Tree"

Sveiki,

Dar vienas meistrų filmas – turkų režisieriaus N. B. Ceylan‘o filmas „Laukinė kriaušė“ (truk. Ahlat Agaci) (2018) pristatytas šiemet „Kino pavasario“ festivalyje. Ilgas, trijų valandų epinis pasakojimas apie ką tik studijas baigusį jaunuolį, kuris grįžta į gimtąjį miestelį, kuriame jo tėvas prasilošęs vietos pedagogas nuskurdino šeimą. Jis aplanko draugus, padeda tėvui ir seneliui ūkyje kasti šulinį, tačiau pats svajoja išleisti savo rankraštį pavadinimu „Laukinė kriaušė“...

Apie ką šis filmas? Keliais sakiniais gal ir nenusakysi, nes kiekvienam žiūrovui tikriausiai bus skirtingai r siužetiniai akcentai. Prieš kelerius metus matytas to paties režisieriaus filmas „Žiemos miegas“, kuris buvo pelnęs Auksinę palmės šakelę, irgi buvo lėtas, mąslus pasakojimas, suręstas iš kasdieniškų pasiplepėjimų. Regis, režisierius ištikimas savo stiliui, tad ir „Laukinė kriaušė“ yra „plepus“ filmas. Nesunku pastebėti, kad tam tikros scenos turi savitą formuluotę – mini konfliktą, kurį, regis, visada įplieskia pagrindinis veikėjas dėl savo įsitikinimų ir noro primesti savo tiesą. Šituos pasiplepėjimus „užglaisto“ metafiziniai vėjų šnaresiai, orkestrinis garso takelis, tapybiški Turkijos provincijos vaizdai ir mistiniai sapnai. Būtent sapnai kelia daugiausia baimės dėl veikėjų likimo, visi jie lemia mirties, neišsipildymo ir žlugimo nuojautas, tačiau pati filmo pabaiga visgi apgauna ir pagrindinis veikėjas ima vėlei kasti savo šulinį, aplenkdamas mirties kilpą...

Tai daugiaplanis filmas, kurio centre – jauno žmogaus gyvenimo lūkesčiai, tai ir sudėtingi tėvų santykiai, kartų kaita... Filmas nors ir plepus, konfliktiškas, bet jame kažin kaip šalia tapybiškai pavaizduotos gamtos teka natūrali gyvenimo tėkmė. Filmas pilnas gyvenimiškos filosofijos. Režisieriui pavyksta natūraliomis gyvenimiškomis formomis išgauti tai, kas tikriausiai yra amžina, nes kol gyvuoja žmogus, tol gyvuos ir jo troškimas išsiaiškinti savo gyvenimo paskirtį. Asmeniškai vertinu šį filmą kaip labai įtaigų, teisingą, hipnotizuojantį ir atskleidžiantį sukauptą žmogiškumo išminties lobyną. Koks turi būti vidumi turtingas, kad galėtum pastatyti tokius filmus kaip „Trys beždžionės“, „Žiemos miegas“ ir šią „Laukinę kriaušę“? Gurmanams būtina pamatyti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vagiliautojai" / "Manbiki kazoku" / "Shoplifters"

Sveiki,

Tai jau trečiasis žinomo japonų režisieriaus H. Koreeda mano matytas filmas ir jis tikriausiai yra pats geriausias jo darbas. Filmas „Vagiliautojai“ (japon. Manbiki kazoku) (2018) Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Auksinę palmės šakelę. Žiūrint filmą, nesunku įvardyti tas priežastis, kodėl jam paskirtas šis apdovanojimas.

Iki tol teko matyti jo filmą „Stebuklas“ ir „Koks tėvas, toks ir sūnus“, kurie taip pat buvo pristatyti Kino pavasaryje. Jau ankstesniuose darbuose galima įžvelgti, kaip režisieriui svarbūs šeiminiai santykiai, dažnai komplikuoti, tačiau visada turintys pačių netikėčiausių gyvenimiškų išeičių. Panašiai ir „Vagiliautojuose“, kuriame vaizduojama japonų šeimynėlė, gyvenanti amoralų gyvenimą, tačiau išlaikanti bendražmogiškąsias vertybes, o svarbiausia – formuojantys šeimos apibrėžimo esmę. Lyginant su praėjusiais filmais, šis atrodo labiau išplėtotas, dinamiškesnis ir kiek įdomesnis, kadangi vaizduoja tam tikrus amoralius dalykus – vagiliavimą, vaikų nusisavinimą, palaikų išniekinimą...

Jeigu filmo pradžioje kirbėjo mintis, gal visgi filmas šiek tiek ir prašovė, tačiau greitai jis tapo toks įtraukiantis, kaip tie serialai, kurie atrodo, galėtų niekada nesibaigti. Lengva šiame filme pasijusti atskiro socialinio gyvenimo ne tik stebėtojais, bet ir pradėti su jais tapatintis. Žiūrėk, net nepajauti, kad vienas veikėjas ima ir patinka labiau už kitą... Taip nutinka todėl, kad rodos, iš pažiūros nerealiame scenarijuje atsiranda gyvenimiškos kibirkšties t. y. gerų, šviesių, pozityvių ir čia pat nepateisinamų, piktų ir skaudžių dalykų balansas. Kaip ir gyvenime, taip ir šiame filme nesunku įsijausti į šios gaujos nuotaikas, pavyzdžiui, kelionę prie jūros ir čia pat ištikusias nelaimes.

Nors filmas ir šviesus, bet galiausiai finale suveikia dieviškasis teisingumo principas – amoralistams atseikėjama nelaimėmis ir nesėkmėmis. Gal dėl to ir liūdna, kad tai lyg ir klišė, bet kartu paliudija ir realius gyvenime esančius sukčius, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūva. Ir nė velnio, atrodo, jie nesielgia iš blogos valios, netgi turi auksinę širdį iki tam tikros akimirkos, kai reikia gelbėti savo kailį... Ir dėl to, kad yra toji išdavikiška riba, kada gelbėji save, o ne vaiką, tai ir liudija, kokie mes visi esame ne superdidvyriai (kuo ir skiriasi filmas nuo daugelio Holivudinio filmo), o žmogiškosios prigimties.

P. S. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris manęs paklausė, ar man patiko filmas. Atsakiau, kad labai. Ji pasakė, kad ją filmas šokiravo, nes neįsivaizduoja, kad jį galėtų žiūrėti koks dvylikametis. Nutylėjau, kad filmas skirtas suaugusiems ir kad kinas apskritai neprivalo pataikauti ir meluoti, kad gyvenimas yra vien tik gražus... Bet įsiminiau jos tą frazę: „sumokėčiau dabar tiek pat, kiek kainavo bilietas, kad šito filmo būčiau nemačiusi...“ Argi tai ne priežastis, kad šį filmą būtina pamatyti?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: nugaišęs banginis, prarijęs 40 kilogramų plastiko

Sveiki,

Plastikas tampa mūsų dabarties epochos prakeiksmu. Kasmet iš jo pagaminama apie 300 tonų įvairiausių gaminių. Tiesą sakant, ne vienas pakraupsta pamatęs filmuotos medžiagos apie kilometrais vandenynuose nusidriekusį šlamštą. Didžioji dalis iš jų – plastikas.

Prieš savaitę bangų išmestam banginiui buvo atliktas skrodimas. Nuotraukas dabar matote. Prisiminkite jas, kai ką nors dėsite į pirkinių maišelį. Banginio viduriuose aptikta 40 kilogramų plastiko. Ką jau sakyti apie mažuosius jūrų gyventojus, kurie įsivelia į tą plastiką, springsta ir gaišta... Visą savaitę galvojau apie plastiką ir šį banginį, netgi tada, kai parduotuvėje pirkau bananus ir juos norėjau įdėti į ploną celofaninį maišelį. Tai irgi tarša. Didžioji dalis prekinių pakuočių turi šios sudedamosios dalies... Nors Europos Sąjunga imasi drastiškų veiksmų mažinti plastiką, bet Lietuvoje niekas nevyksta. Bent jau kol kas.

Kas kelias dienas išnešdamas šiukšles, matau, kad didžioji jų dalis iš plastiko. Kur jis nukeliauja iš konteinerio? Kiek mažai mes žinome apie savo atliekas. Mes turime būti atsakingi. Bet ar esame? Ar užtenka tik suskirstyti šiukšles į spalvotas būdeles ir taip numalšinti sąžinę, kad padariau viską, ką galėjau vardan planetos ir ekologijos? Kartais man atrodo, kad tas skirstymas tėra iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vasaros paukščiai" / "Pájaros de verano"

Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ filmas nuraškytas ir šįkart garsaus ir pasaulyje pripažinto kolumbiečio režisieriaus Ciro Guerra „Vasaros paukščiai“ (ispan. Pajaros de verano) (2018). Po jo įspūdingo prieš kelerius matus matyto filosofiškai ir magiškai hipnotizuojančio filmo „Gyvatės apkabinimas“ (2015), režisierius šįkart gręžiasi į savo šalies vietinius indėnų palikuonis ir jų istoriją per narkotikų kartelių kūrimosi laikus. Tai senų papročių gentys, turinčios garbingą praeitį ir su kiekviena bendruomene jie palaiko taikingus santykius, bet netrukus atkeliauja amerikiečiai hipiai, kurie užmezga sandorius su jais ir pradeda supirkinėti „žolytę“, o tarp gerai uždirbančių genčių netrukus pradeda kilti karas...

Smagu, kad pasakodamas apie narkotikų kontrabandos laikus atsisakyta režisūrinio amerikietiško prieskonio, kokį galima matyti, pavyzdžiui, seriale „Narkotikų prekeiviai“. Šiam režisieriui rūpi ne pats vyksmas, ne narkotikų poveikis ir apskritai net ne kriminalinis pasaulis, o pakirstos Kolumbijos šaknys. Jis į tai žiūri per etninės kultūros prizmę, magiškai perteikdamas šamaninę vietos gyventojų kultūrą, lėtai pasakoja meilės istoriją ir naikinančią pinigų ir turtų galią. Ryškių vaizdinių, sapnų ir nuojautų filmas kartu ir hipnotizuoja ir kartu išlaiko pasakojimo tempą.

Palyginus su „Gyvatės apkabinimu“ šioji istorija labai skiriasi, ji turi stipresnį naratyvą, daugiau veiksmo, gyvesnę ir aiškesnę probleminę ašį, bet nuo to žiūrėti tikrai nėra prasčiau. Priešingai, labai įdomiai perteikti etniniai papročiai, ryškios Kolumbijos spalvos – tiek dykumoje, tiek žaliose aukštumose. Vėjyje plazdantys spalvingi moterų apdarai, po kambarius vaikščiojantys paukščiai... Gražios „tarkovskiškos“ detalės. Koks gražus klimatas, kokie spalvingi žmonės, bet tokį sudėtingą gyvenimą jie gyvena... Galima sakyti, kad filmas kritikuoja kapitalizmo atneštą ir pakurstytą vietos gyventojų karą, nesunku įsivaizduoti, kad tokie karai iš tikrųjų ir buvo.

Nebanaliu, talentingu režisieriaus žvilgsniu perteikti epochos siaubą yra šis tas. Labai apsidžiaugiau, kad režisierius šiuo metu kuria naują filmą pagal J. M. Coetzee knygą „Barbarų belaukiant“ – nuostabi medžiaga filmui ir tokia laimė, kad tai režisuos jis, o ne koks nors užsakytas Holivudo režisierius. Na, o šį filmą verta pamatyti visiems kino gurmanams, kurie iš filmo tikisi ir istorijos, ir naujų žinių apie kitas tautas, ir mistinio jaudulio.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela