Filmas: "Borgmanas" / "Borgman"

Sveiki,

Olandų režisieriaus diskutuotina absurdo drama „Borgmanas“ (oland. Borgman) (2013) netgi ir dabar tarp lietuvių internetiniuose forumuose kelia prieštaringų diskusijų. Vieniems filmas patinka, kitiems – logikos neturintis absurdo kūrinys. Scanoramos festivalyje rodytas filmas išties mano atmintyje išliks dar ilgam, o tam yra ne viena priežastis...

Filmas pasakoja lyg kokiame „Iltinis dantis“ filme apie keistą šeimynėlę, kurios motina į namus įsileidžia senyvą valkatą, ima juo besąlygiškai rūpintis, kol galiausiai senukas uzurpuoja jos mintis ir pamažu sunaikina visą šeimą... Daugelis pastebėjo itin nestandartinę ir minimalistinę filmo misticizmo raišką, kuri neįtiks tiems, kurie su filmu nesimoko atrasti naujų prasmės jungčių, neįskaito simbolių ir kitų dalykų. Filmas man asmeniškai buvo ištisas prasmių atlasas. Visų pirma – pagrindinis veikėjas atstovauja demoniškajam pasauliui ir vaizduoja patį blogį, velnią, tik aišku, jis kur kas šiuolaikiškesnis, negu būtų galima numanyti. Filmo pradžioje ne veltui akcentuojama apie blogio pasklidimą Žemėje eilutė iš Biblijos. Kitą vertus, pagrindinis veikėjas gan komiškos išvaizdos, primena Pinčuką iš miuziklo „Velnio nuotaka“. Tai kraupi blogio metamorfozė, suteiktas žmogiškasis pradas, kuris kelia prieštaringus tiek logikos, tiek estetikos jausmus ir netgi priminė senąsias čekų pasakas apie velnius, kurie labai jau pasirodydavo žmogiški.

Kiek čia to deklaruojamo trilerio? Praktiškai tik trilerio forma, visas turinys iš esmės yra žlungančios šeimos santykiai, kurių šaltumą ir abejingumą papildo blogio jėgos, nuojauta, tuštumos ir psichologinio smurto nuojautos. Tik režisierius pasirinko gana neįprastą simbolinio filmo raišką, perteikiantį trileriui būdingais etapais pasakojimo manierą ir struktūrą. Filmas absoliučiai man nieko gero nežadėjo, tačiau patyriau neapsakomą malonumą jį narpliodamas, piktindamasis ir nuolat vis stebėdamasis – kas apskritai yra nuostabu, nes režisierius praleisdamas tam tikrus kine pasakojimo šabloninius niuansus pateikia ištisą filosofinį rebusą. Kiek tavo, žiūrove, plati vaizduotė visame tame marionečių šou įžvelgti biblijines prasmes? Filmu laikyčiau ne tiek vykusiu, bet ir šiokiu tokiu mano asmeniniu atradimu.

Garantuoju tik vieną – daugeliui filmas tikrai nepatiks, todėl vien dėl to verta jį žiūrėti, nes kitoks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po medžiu" / "Undir trénu"

Sveiki,

Pernai „Kino pavasaryje“ pristatyta juodojo humoro drama „Po medžiu“ (island. Undir trenu) (2017) daugeliui iš mūsų tapo lietuviško gyvenimo atspindžiu, kada nesibaigiantys karai su kitapus tvoros gyvenančiais kaimynais tiesiog daugeliui griauną gyvenimą. Pripažinkime, tokių absurdiškų istorijų apie per garsiai leidžiamą muziką, užstatytą automobilį, nuolat šikantį šunį ar spiegiančius bei šiukšlinančius vaikus turime kiekvienas.

Iš pažiūros filmas itin skandinaviškas, itin islandiškas, tačiau nesvetimas ir mums, iš esmės labiau pagal mentalitetą šiaurietiškos kultūros atstovams, todėl labai nesunku susitapatinti su tomis situacijomis, kurios labai suprantamos ir pateisinamos. Istorija pasakoja apie keistą kaimynų karą, kurį masina sūnaus netekusi motina, visą savo pagiežą pilanti ne tik ant šeimos narių, bet ir kaimynų, kol galiausiai tai tampa azartiška nesveika terapija. Šalia šios istorijos pasakojama ir šios motinos likusio gyvo sūnaus nelaiminga ir griūvančios santuokos istorija, kurioje irgi daug kasdieniškų realijų...

Iš tikrųjų filmas žavus tuo nepamokslaujančiu tonu, tačiau kartu nelieka tuščias. Jausmas toks, kad kai juokiesi iš tų situacijų, truputį juokiesi ir iš savęs paties arba bent jau iš tų, kuriuos identifikuoji pagal filmo personažus. Čia prisiminiau kur kas labiau pamokslaujantį danų filmą „Adomo obuoliai“ – štai „Po medžiu“ irgi galima įžvelgti  tam tikrą Biblijos simboliką, jau vien ką reiškia medis ir jo šešėlis. Ypač neįtikėtina atrodė šuns iškamšos scena – tai aukščiausio lygio nesveikos moters psichikos diagnozė. Siaubinga, kad aplinkiniai buvo ties šiuo įvykiu tokie abejingi. Pyktis ir kerštas tampa varikliu pačiame finale, kuris pasireiškia išties itin kraupiai ir kruvinai.

Man patiko šis kiek literatūriškas ir įdomus islandų darbas, siūlau nepraleisti progos ir jums pažiūrėti gerą filmą, kuris netrunka net pusantros valandos.

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Filmą galite kol kas pažiūrėti TV3 Play puslapyje online ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: LP - Girls Go Wild [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šįkart dalijuosi amerikiečių atlikėjos LP vienu naujesniu hitu „Girls Go Wild“. Smarkiai prieš kelerius metus pasaulyje išgarsėjusi su daina „Lost On You“, atlikėja ilgą laiką buvusi nusivylusi dėl savo nepripažinimo, atrodo gerokai atsigavusi ir įkvėpta naujų kūrybinių vėjų. Daina „Girls Go Wild“ iš esmės atitinka ankstesniojo albumo koncepciją – būti itin jautriai asmeniška, kalbėti apie meilę moterims ir savo santykius su jomis.

Pernai vasarą pristačiusią dainą gana gerai pasitiko muzikos kritikai. Nors ji nepranoko ir kažin, ar kada pranoks savo populiarumu „Lost On You“, tačiau LP jau įsitvirtinusi, ypač Europoje – tą rodo gausūs jos koncertiniai turai ir minios žmonių. Šiuo metu man „Girls Go Wild“ tokia jauki ir maloni daina, kad galbūt klausosi įdomiau už pačią „Lost On You“. Kaip jums? Pasiklausykite:

Žodžiai / Lyrics

LP - "Girls Go Wild"

I've been caged, I've been hounded, I've been hunted and tamed
I'm the outlaw of outside and ready to rage
I'm in search of the heart I can eat to renew me, yeah
And I'm dazzled by all of the things that undo me

Girls go wild on the West Coast
"Come on baby, let's go"
That's what she said
Sunshine brighter than blind love
It's all in the name of the wild wild west

Take my love, take my soul, you just take what you can
When we fuck now, it feels like you don't understand
Tell you what, it don't suck, and I need you right now, yeah
You're the one that I want, so I won't make a sound

Girls go wild on the West Coast
"Come on baby, let's go"
That's what she said
Sunshine brighter than blind love
It's all in the name of the wild wild west

I really love you
You know I really do
Whatever happens, I hope you're happy too
I really love you
So what you wanna do?

Girls go wild on the West Coast
"Come on baby, let's go"
That's what she said
Sunshine brighter than blind love
It's all in the name of the wild wild west

(It's all in the name of the wild wild west)
I really love you
You know I really do
Whatever happens, I hope you're happy too
I really love you
So what you wanna do.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: William Faulkner apie skaitymą ir rašymą

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien dalijuosi genialaus JAV rašytojo William Faulkner (1897-1962) patarimu, kaip kiekvienam iš mūsų reiktų pradėti rašyti savo gyvenimo knygą. Pirmiausia, ką jis nurodo – tai intensyvus ir visapusis skaitymas. Tikriausiai neįmanoma absoliučiai parašyti bent vidutiniškos knygos, neperskaičius daugybės knygų. Taigi, manau, W. Faulkner tikrai teisus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Saulius Skvernelis prie vodkos apie mokytojų atlyginimus

Sveiki,

Šios dienos citata iš tikrųjų jau tikra Sauliaus Skvernelio stigma ir nuvalkiotu posakiu tapęs jo gėdos indikatorius, kuris sušvito per pernai vykusį mokytojų streiką, bet artėjant balsavimui verta ir vėl tą indikatorių įjungti ir pamiršusiems priminti. Man atrodo, kad žinau, už ką tikrai nebalsuosiu – už Lietuvos gėdą Saulių Skvernelį.

Vienintelis šios personos koziris rinkimuose – suokalbis apie pensijų didinimą. Gal bobulencijos ir užkimš balsadėžes apibraukusios Skvernelio vardą, tačiau mąstantis normalus lietuvis – tokių dar turėtų visgi šalyje būti – neleis pareigūniškai mąstančiam tardytojui sėsti už šalies vairo. Kitą vertus, jis daugiau gėdos ir galios turi būdamas Premjeru. Bet kokiu atveju, šio žmogaus neturėtų politikoje būti apskritai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: plastike įsipainiojęs vėžlys nori šį bei tą pasakyti apie teršalus

Sveiki,

Mane vis dažniau ir dažniau pasiekia visokie vaizdai apie plastiko poveikį vandenynams ir žemei. Nors Europos Sąjunga jau ėmėsi įstatymiškai mažinti šios medžiagos rinką, tačiau, manau, to negana. Šios dienos nuotraukoje vėžlys, įsipainiojęs celofaniniam maišelyje, kuriuos begėdiškai prekybos centruose plėšom iš punto, kad jame galėtume įdėti bananą. Jau nusipirkti bananą be plastiko nebeįmanoma, nes sąmonėje prigiję, kad atseit tai jau nehigieniška, o ir svarstyklės susiteps nuo ant žievės užpurkštų riebių pesticidų. Fui...

Šiandien perskaičiau, kad vienas vyrukas Vilniuje iš upės ištraukė per 11 valandų darbo 128 padangas. Kiek laiko jos ten kaupėsi ir dumblėjo? Vieta gerai žinoma – upės pliažas, kuri visi užpakaliukus sumerkę karštą dieną pliušku-pliušku. Savų pačių šiukšlėse. Užterštumas beribis. Per žinias šiandien parodė reportažą apie Baltijos dugną, kuri panaši į jūros gyvūnų koncentracijos stovyklą – kilometrais nuskendusių tinklų, laivų kapinynas ir visokių gelžgalių labirintai, kuriuose įsipainioję jūros gyventojai tyliai gaišta... Jau nešneku apie plastiko ir gumos kalnus.

Balandžio pabaigoje dalyvavau „Doram“ akcijoje. Tvarkėm miškelio pakraštį. Tą pačią dieną per žinias pasakė, kad bus didžiulėmis baudomis baudžiama už atliekų išvertimą ne vietoje. Einu po savaitgalio į darbą, sutvarkytame mūsų pačių rankomis miškelio pakraštyje matau išpiltas naujas šiukšles – kalnas margų skudurų ir atliekos maišuose. Nieko nei nubausi, nei paprotinsi. Visada atsiras „šaunesnių“ šiukšlintojų, kuriems vis vien.

Kur visame tame akstinas? O man ne vis vien. Nei imant naują plastikinį maišelį bananui, nei traukiant padangą iš apsamanojusios pamiškės. Yra ranka, kuri teršia, ir yra širdis, kuri nori, kad to nebūtų. Ir šioji nuostata laimi, nes šiaip ar taip, sąmoningumo tik daugėja.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ką aš padariau, kad to nusipelniau?" / "¿Qué he hecho yo para merecer esto?"

Sveiki,

Dar vienas ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? (ispan. Que he hecho yo para merecer esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius. Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura, pasirodžiusi daugelyje jo filmų.

Iš tikrųjų filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė, dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t. Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema, ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis aplinkybėmis.

Visgi tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos, netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius ekspresyvius vaidmenis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela