Šią
birželio 11 dieną 1509 metais karalius Henrikas VIII vedė savo pirmąją žmoną –
ispanų monarchijos dukrą Kotryną Aragonietę (Catherine Aragon). Žinant
Henriko VIII žmonų likimus, kad visas šešias nukirsdino ar kitaip nuo jų
atsiskyrė, nors su pirmąja žmona iš pradžių vargo nematė. Kotryna jam išnešiojo
net keletą vaikų, tačiau vienas gimė negyvas, kitas mirė dar vaikas.
Aragonietei tai buvo antroji santuoka, prieš tai ji buvo ištekėjusi už Henriko
VIII brolio, kuris mirė, tačiau ji su juo neturėjusi lytinių santykių, todėl
galėjo tęsti kitą santuoką. Kaip žinia, Henrikas, nusivylęs Aragoniete, su ja
norėjo išsiskirti, tačiau Popiežius nesutiko ir dėl to Henrikas VIII įkūrė
anglosaksų bažnyčią ir save paskyrė jos galva ir davė sau sutikimą nutraukti
santuoką, todėl šis žingsnis itin svarbus Anglijai, atsiskiriant nuo katalikų.
1921
metais birželio 10 dieną gimė dabartinis Didžiosios Britanijos karalienės
Elžbietos II-osios vyras princas Filipas (prince Philip). Jis gimė
monarchijos pozicijas prarandančios Graikijos ir Danijos karališkoje šeimoje ir
ilgainiui pradėjo pretenduoti į Elžbietos II-osios ranką. Šį princą vertina
gana prieštaringai: vieni jį laiko buvusiu tikru gražuoliu, o dabar – netgi užsislaptinusia
reptilija, nes, kaip žinia, monarchai atseit yra ne žmonės, o atskira reptilijų
rūšis – apie tai galima pasiskaityti ir pasižiūrėti daugybę blokuojamų
reportažų ir straipsnių (vieni atrodo išties juokingi, o kiti – pakankamai įtikinami).
Bet kokiu atveju, šiuo metu ilgaamžis monarchas atrodo išties „savotiškai“ dėl
savo amžiaus.
1781
metais birželio 9 dieną angliakasių šeimoje gimė George Stephenson
(Džordžas Stefensonas), kuris amžiams pakeitė technologijas. Jis išrado
lokomotyvą 1814 m., dirbo su varikliais, kurie padėjo angliakasiams. Vėliau šį
išradimą gerokai patobulino ir jau po dešimtmečio pamažu pradėjo taikyti
keleiviams. Iš esmės jis prisidėjo prie pirmojo viešojo geležinkelio atsiradimo
ir pirmasis laimėjo lokomotyvo varžybas, išvystęs tuokart rekordinį 58 km/h
greitį. Reiktų paminėti, kad savo darbą jis pradėjo tiesiog baidydamas karves
nuo kelio, kuriuo arkliai tempė anglis.
Birželio
8 dieną 1913 metais, stebint karaliui Jurgiui V, buvo sutrypta viena pirmųjų
radikalių kovotojų už moterų teises lyderių – Emily Wilding Davison. Įbėgusią
su protesto vėliava ją netikėtai sutrypė žirgai savo kanopomis. Jos moterų
socialinis judėjimas pasižymėjo itin aštriais protestais – jos daužė langus
akmenimis, skelbdavo bado streikus, na, o šios moterys judėjime buvo vadinamos
sufražistėmis. E. Davison laidotuvėse dalyvavo 50 tūkstančių žmonių.
Galima
iš esmės keikti Madonną dėl pasirodymo Eurovizijoje, nemėgti jos aštrios
pozicijos prieš religiją arba priešingą kontrastą – vienijanti visas religijas
į visumą. Vieni ją laiko iliuminati šėtono nešėja, kiti – LGBT teisių aktyviste
ir išlaisvintoja per pop meno kultūrą. Pilna kontrastų, tačiau tuos kontrastus
sukuria patys žmonės ją labai prieštaringai vertindami: vieniems ji pop diva,
kitiems – blogo skonio pop muzikos atlikėja, bebalsė marionetė... Tiesą sakant,
manau, kad ir viena ir kita pusė yra savaip teisios. Nesu kažin koks Madonnos
muzikos mėgėjas, tačiau jos įvaizdžių manipuliacija-evoliucija man patinka.
Štai ir pristatydama naują savo albumą po ketverių metų pertraukos „Madame X“
ji vėl „lengvai“ šokiruoja pristatydama kone kontraversiškiausią albumo dainą
ir vaizdo klipą „Black Ballet“ (liet. Juodasis baletas).
Vaizdo
klipas, neneikime, nurungia savo ekspresija pačią muziką, kuri tokia
neharmoningai sujungta, kad sukuria apsėdimo savotišką madonnišką simfoniją. Daina
aiškinama kaip Žanos d‘Ark savotiškas protestas prieš LGBTQ žmonių engimą per
ilgus šimtmečius. Tokių dainų „protestų“ Madonna turi per savo karjerą beveik
kiekviename albume, jau vien ką reiškia aname albume „Rebel Heart“, kur ji
dainuoja apie makšties išskyras kaip šventą vandenį, kurio prašo paragauti...
Nesu tikras, ar man šioji naujoji daina patinka, tačiau, kokį poveikį ji turi masėms,
nesunku įsitikinti, nes Madonna vis toliau provokuoja, nors iš esmės,
pripažinkime, tais pačiais triukais, tik pateikdama kitokią formą.
Pasižiūrėkite patys šios dainos vaizdo klipą:
Žodžiai
/ Lyrics
Madonna
– Dark Ballet
It’s a beautiful life, but I’m not concerned
It’s a beautiful dream, but a dream is earned
I can dress like a boy, I can dress like a girl
Keep your beautiful words, ’cause I’m not concerned
‘Cause your world is such a shame
‘Cause your world’s obsessed with fame
‘Cause your world’s in so much pain
‘Cause your world is…
‘Cause your world is up in flames
It’s a beautiful plan (Hmm), but I’m not concerned (Oh
yeah)
It’s a beautiful game (Hmm) that I never learned
People tell me to shut my mouth (Shut your mouth)
That I might get burned
Keep your beautiful lies (Hmm) ’cause I’m not concerned
Cause your world is such a shame
‘Cause your world’s obsessed with fame
‘Cause your world’s in so much pain
‘Cause your world is…
‘Cause your world is…
I will not denounce the things that I have said
I will not renounce my faith in my sweet Lord
He is just an angel, fight against the anguish
I am not afraid that I will die ’cause I believe you
God is on my side and I’ll be fine
I am not afraid ’cause I have faith in me
You can cut my hair and tell me I’m a b------
Say that I’m a witch and burn me at the stake
It’s all a big mistake
To doubt him [?] is a sin
I won’t give in
They are so naive
They think we are not aware of their crimes
We know, but we are just not ready to act
The storm isn’t in the air, it’s inside of us
I want to tell you about love and loneliness
But it’s getting late now
Can’t you hear outside of your Supreme hoodie, the wind
that’s beginning to howl?
Amerikiečių
biografinis filmas apie Lee Israel (1939-2014) vadinasi ganėtinai banaliai „Ar
galėsi kada nors man atleisti?“ (angl. Can You Ever Forgive Me?)
(2018), kuris atnešė šiaip jau nestandartinei aktorei Melissa McCarthy pirmąją
nominaciją „Oskarams“. Sakysite, kuo ji nestandartinė? Ogi dėl pasikeitusio
amplua, kuris, mano supratimu, tinka daugeliui komedijos žanro aktorių, tačiau
retai kas ryžtasi surizikuoti, pavyzdžiui, prieš kokius penkerius metus geras
žingsnis buvo absoliučiai tipažinei aktorei Jennifer Aniston, kuri pasirodė
psichologinėje dramoje „Pyragas“.
Žodžiu,
labai mėgstu filmus apie įvairius rašytojus. Vieni pasirodo geresni, kiti
nuvilia. Toji rašymo virtuvė man labai įdomi – kaip gimsta pas vieną žmogų
ištisas pasaulis, o tai itin asmeniškas darbas. Apie biografijų klastotoją Lee
Israel nieko nežinojau ir, nemanau, kad be šio filmo būčiau ką nors sužinojęs,
bet... Juk ir neįmanoma aprėpti visų pasaulio rašytojų, gerai, jeigu dažnas iš
mūsų žino bent dešimtį lietuvių rašytojų, o ką jau minėti apie biografus. Na,
bet turi tikriausiai būti kuoktelėjęs ar kažkuo nusikaltęs, kaip šiuo atveju
Lee Israel, kad apie tave sukurtų filmą. Pagarsėjusi savo klastojamais
laiškais, alkoholiku ir valkata išdaviku gėjumi, savo bjauriu, uždaru ir
šiurkščiu elgesiu, manau, nė vienas nenorėtų dirbti su tokiu žmogumi, kad ir koks
profesionalus jis bebūtų.
Visgi
filmas pasakoja apie 1991-uosius, sunkius rašytojai laikus, kada ji netenka
darbo ir stengiasi sudurti galą su galu. Dievas ją apdovanojo talentu, tačiau pašykštėjo
nuolankumo. Agresyvumu pasižyminti lesbietė vienišė gyvena nesaldų gyvenimą. Kas
šiame filme įstringa? Be 10 dešimtmečio didmiesčio ir spausdinimo mašinėlės
tikriausiai begalinė moters vienatvė – tušti alkoholiu ir katės išmatomis
prasmirdę namai, mintys (aktorės nuopelnas!), kad gyvenimas kažin koks
rašytojai neteisingas vien dėl to, kad ji neatitinka visuomenės standartų. Ir visai
tai ne dėl LGBT, o dėl paties elgesio, vidinės agresijos, kurių priežasčių filmas
nepateikia, tačiau filmo užduotis ir nėra analizuoti. Kaip ir daugelis
biografinių tokių filmų atlieka labiau edukacinę funkciją, tik šįkart tai
pavyko padaryti su autentikos prieskoniais.
Liūdnokas,
slogus filmas, kuris, kad ir kaip atrodytų holivudinis, tačiau visa Lee Israel
povyza priešinasi viskam, už ką į amerikiečius žiūrime nepatikliai – šypsenoms,
mandagumui, mielaširdingumui, humanizmui... Kada paskutinįkart žiūrėjau filmą
apie rašytoją ir pajutau, kad tai profesija-tragedija? Ogi tikriausiai „Kelionės
pabaiga“ (angl. The End of Tour) (2015) apie David Foster Wallace, jeigu patiko
šis filmas, tai rekomenduoju pažiūrėti ir „Ar galėsi man kada nors atleisti?“
Estų
režisierius Ilmar Raag sukūrė filmą, kuris, mano supratimu, turėtų vadintis
kultiniu ir būtinai įtrauktas į mokyklinę programą. Tikriausiai daugelis iš
jūsų ir matė šį filmą pavadinimu „Klasė“ (est. Klass) (2007),
kuris pasakoja apie žiaurumo, arogancijos ir prievartos apimtą klasę, kurių
pyktis nukreiptas prieš mažakalbį Džozefą.
Daugelis
gal ir nesutiks, sakydami, kad filmas paaugliams ir jaunimui iš esmės yra per
žiaurus, tačiau filmas labai puikiai, mano galva, sudeda visus taškus ant i,
kai tiesiog per gražią žiniasklaidos atstovų beletristiką ir terminų srautą
pražiūrime esminius dalykus. Juk paaugliai ne iš gero gyvenimo žudosi ir...
žudo vieni kitus, apie ką ir yra filmas „Klasė“.
Filmas
susideda iš aukos ir skriaudėjų pulko, iš esmės akcentuoja patyčių,
persekiojimo ir psichologinio bei fizinio smurto. Galima, žinoma, diskutuoti
apie kai kuriuos šio filmo neįtikėtinus niuansus, pavyzdžiui, kaip tylenis
Džozefas (absoliučiai intravertas) ima drąsiai ir nusikerpa prekinį ženklą nuo
marškinėlių. Tam tikrų loginių ar bent jau abejotinų spragų yra, bet visumoje
filmas palieka neišdildomą niūrų, tamsų ir chaotiškai šokiruojantį poveikį. Koks
laukia aukos ir sadistų vaikų galas, kai viskas taip nevaldoma? Filmas iššaukiantis
begalės diskusijų: kur buvo suaugusieji, tėvai ir globėjai, kur buvo
socialiniai darbuotojai, kodėl Kasparas ir Džozefas niekur nesikreipė, ar
teisingai pasielgė aukos, ar teisingas šios istorijos finalas... Apie tai
apskritai, kokią žymę žiūrovui palieka šis filmas. Kiek teko matyti panašaus žanro
filmų, o tokių panašių tikrai rasite, manau, šis filmas paliko iš tokių
pasakojimų didžiausią įspūdį.
Šaunuoliai
estai, jų kinas išties geriausias Pabaltyje ir tai nėra vien tik šis filmas. Kai
prieš daugiau nei 10 metų pamačiau šį filmą, likau šokiruotas, šiandien
žiūrėdamas taip pat patyriau esminius pokyčius, aišku, jau nebe tokius aštrius
kaip anuomet, bet, manau, tai pavyzdinis filmas, kurį vertą pamatyti, nes jis
truputį ir apie mus visus.
P. S.
Pagal šį serialą sukurtas estų mini serialas.
