Šios dienos citata: Kęstutis Navakas apie meilę (In memoriam)

Sveiki,

In memoriam įrašas Kęstučiui Navakui.

Niekada nesupratau jo kūrybos. Absoliučiai. Pilni lagaminai sniego, gyvūnėlių gyvenimai, šimtieji pavasariai, vyno kopijos ir kiti tekstai tiesiog prašaudavo pro mane kaip kulkosvaidžiai. O juk ir bandžiau atidaryti tuos snieguotus lagaminus. Gedimino prospekte esančiame „Vagos“ knygyne prieš dešimtį metų perskaičiau pusę jo knygos ir nieko nesupratau. Kaip galima taip aistringai kalbėti, rašyti iš savo kūrybinės energijos ir nesuteikti man jokio poveikio.

Jau po daug metų bandžiau įveikti romaną „Vyno kopiją“. Bandžiau. Ir niekaip... Kęstutis Navakas man rašytojas iš tos rašytojo vištidės, kurie sau patys yra rašytojai. Dideli. Aistringi. Patys sau įdomūs. Rašytojas, kuris būdamas tokiu, turėjo ir tebeturi būrį didžiausių gerbėjų, skaitytojų, o poeto (visų pirma jis buvo poetas, ne rašytojas) legendiniai facebooko post‘ai – tai tikriausiai vienintelis jo man patikęs žanras, neskaitant nuotraukų su silke, vynu ir raudona rytietiškų raštų staltiese. Tam tikra prasme jis buvo rašytojas fenomenas, kurio su kitu nesupainiosi.

Kad ir kaip priešinčiausi jo kūrybai, Kęstutis Navakas visų pirma man patiko ir įtiko kaip asmenybė ir kūrėjas. Žinoma, apmaudu. Žinoma, kad šokas. Net nesitikėjau...

Todėl dalijuosi jo pasisakymu apie meilę. Ilgoje kelionėje į kažkur šie žodžiai teikia nemenkos paguodos, kad nusimetus fizinį apvalkalą mums išties pasidaro daug lengviau. Kęstučiui irgi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karina Sainz Borgo "Karakase vis dar naktis"

Karina Sainz Borgo. „Karakase vis dar naktis“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Gyventi – tai stebuklas, kurio vis dar iki galo nesuprantu ir kuris sugriebęs laiko kaltės kapliais. Išgyventi – tai nuo bėglio neatsiejama siaubo dalis. Tai maras, kurio tikslas – suardyti sveikatą užklupus mus sveikus, kad suprastume, jog kažkas labiau nusipelnė gyventi (p. 188).“

Iš Venesuelos kilusi rašytoja Karina Sainz Borgo (g. 1982) tapo tikru fenomenu, kada jos romanas Karakase vis dar naktis (ispn. La Hija del la Espanola) dėl itin žiauraus gyvenimo vaizdavimo Venesuelos sostinėje. Romano pavadinimas lietuviškame variantui paimtas pagal angliškos knygos versiją, nors, mano supratimu, Ispanijos dukra gal ir atitiktų visos knygos konceptą, nes pagrindinė veikėja, prisidengusi mirusios kaimynės asmens tapatybe, pabėga iš beprotiškai korumpuotos ir nesaugios šalies į Ispaniją. Iš ispanų kalbos romaną išvertė Alma Naujokaitienė.

Kitą vertus, Karakase vis dar naktis labiau poetizuotas pavadinimas, išsiskiriantis iš kitų knygų sraute. Venesuela – neseniai dar vieną siaubingą ekonominę ir dvasinę krizę išgyvenusi šalis, apie kurią mes dažniausiai girdėjome tik kaip apie naftos šalį, kuriame vyksta politiniai neramumai ir iš patrauklių turistams skirtų reklaminių bukletų. Apie tolimiausių šalių gyvenimo realijas mes žinome tiek mažai, pagalvojau skaitydamas šį romaną, nes kirbėjo nuolat piktintis ir bartis, ar kartais autorė neperdėjo hiperbolizuodama Karakaso gyventojų realijas. Šitiek beprotiško smurto, koks, regis, tegali būti kokioje nors Šiaurės Korėjoje, negali egzistuoti XXI amžiuje. Tačiau ką aš iš tikrųjų žinau apie Venesuelą? Ogi beveik nieko, todėl teko pamiršti savo pasipiktinimus ir nepagrįstus kaltinimus ir mėgautis tekstu.

Žurnalistės Karinos Sainz Borgo plunksna taikli ir negailestinga. Žvelgiant į romano struktūrą, literatūrinį stilių – tai nėra Lotynų Amerikos literatūros novatoriškas perlas, kurį žūtbūt reiktų perskaityti. Gana nuosaikia, literatūros masėms paskaitoma knyga atrodo labiau kaip priedas prie turistams brukamų netikrų Venesuelos įvaizdžio formuojamų reklamų. Toji karti istorija apie badą, smurtą, apie Karakaso rajonų skersgatviuose kylančius neramumus, po kurių lieka sukepę lavonai, atrodo, taip toli nuo spalvingų ir aistringų venesualietieškų muilo operų, kad net baisu pagalvoti, kokio masto baimė, nesaugumas ir įtampa yra Karakase ir visoje šalyje.

Autorė pasakoja apie jauną beletristinių tekstų redaktorę Adelaidą, kuri už paskutinius pinigus palaidoja savo motiną, o po laidotuvių nebegali įeiti į savo namus, nes juose įsikraustė moterų laisvės pasipriešinimo frontas, kuris uzurpavęs redaktorės turtą, ją pačią palieka be nieko. Jokių teisių, policija korumpuota, nuolat žmonės miršta, patiria smurtą... Galiausiai moteris atsiduria pas kaimynę Aurorą, kuri netrukus miršta ir nuo tada prasideda kiekviena diena beprotiškos kovos už savo būvį. Šokiruojančių politinių neramumų kontekste Adelaida klajoja po savo prisiminimus apie giminės moteris, savo pačios vaikystę, tetas dvynes ir vis prisimena kieme augantį vaismedį, kuris alinančiomis gyvenimo sąlygomis tampa visos Venesuelos simboliu – rūgštūs vaisiai su milžiniškais kauliavaisiais.

Karina Sainz Borgo

Netrukus Adelaidos gyvenime atsiranda Santjagas – jaunėlis draugės brolis, kuris Adelaidai atskleidžia kraupias žmonių kankinimo bazes. Žmogaus mirtis, kančia ir prievarta tampa hienų ir sadistų pramogomis. „Jiems nesvarbu, ar mes pažįstami, ar priklausome organizacijai. Jie tiesiog mus talžydavo. Begalę kartų. Aš tave nudėsiu, pydare, mes tave išdulkinsim, pripjausim tavo šeimą, šūdžiau, kas tau liepė čia veltis? Pačiam jauniausiam į šiknaskylę sukišo laistymo žarną. Man – šautuvo vamzdį (p. 97).“ Jeigu atrodo, kad moterys gimdo vaikus, o karas – tai vyrų reikalas, tai Karakaso gatvėse pačios žiauriausios yra moterys: „Už trijų kvartalų nuo savivaldybės pastato ją užpuolė trys moterys, įsitempė į džipą tamsiais stiklais, sumušė ir suspardė. Paplūdusią kraujais paliko prie jos namų laiptinės lyg kokį perspėjimą. „Kitą kartą ji gyva negrįš.“ Štai ką reiškia šis ženklas. Pasigailėjimas – kaip dar viena žiaurumo forma. Palikti leisgyvę, kad agonija tęstųsi (p. 54).“

Ne ką mažiau šokiruoja ir pačios Adelaidos moraliniai sprendimai, kurie pamina visa, kas šiaip jau suprantama kaip žmogiška. Ji pasiima kitos moters tapatybę, o jos kūną sudegina gatvėje. Kitą vertus, skaitytojas supranta visas tas pateisinančias pilietinio karo aplinkybes, o noras išgyventi yra instinktyvus poreikis, paminantis visus kultūrinius susitarimus. Knygoje tokiomis aplinkybėmis nieko nebelieka (a)moralaus, nes tokia sąvoka paprasčiausiai nebeegzistuoja, kai nebelieka civilizacijos ir demokratijos.

Vienas įsimintiniausių knygos epizodų tampa Adelaidos dvasinis virsmas, didžiulė tapatybės transformacija, kai ji iš Karakaso skrenda į Madridą ir jos viduje „kovoja“ dvi tapatybės: prisiminimai apie motiną ir nauja „instaliuojama“ pavogta tapatybė. Skaitytojui atskleidžiami esminiai žmogaus tapatumo požymiai. Viskas, kas nėra mumyse, įskaitant ir tautinį identitetą, juos galima pasitelkus įtaigą, pakeisti vardan to, kad būtų išsaugota gyvybė. Knyga pagrindžia man jau senai žinomą tiesą, kad žmogaus prigimtiniai poreikiai yra žymiai stipresni už etines, kultūrines susitarimo formas ir atsiradus ribinėms situacijoms, kurios iš tavęs pareikalauja išgyvenimo instinkto, nebegalioja niekas, kas buvo iki tol sudiegta ir dėl ko tave vadino civilizuotu žmogumi.

Šis lengvai perskaitomas romanas labiau veikia kaip šokiruojantis liudijimas apie nematomą Venesuelos pusę. Kiek knygoje yra fiktyvumo, o kiek realijų – sunku nusakyti, reiktų itin domėtis Venesuelos realijomis, bet kokiu atveju, Karakase vis dar naktis, praplečia ir leidžia numanyti kitokį Venesuelos gyvenimą. Intensyviai aprašomi šokiruojantys brutalūs vaizdai kartu yra ir tam tikras autorės paminklas savo giminei ir politinis protestas prieš gniuždančią santvarką bei nuo tos santvarkos galvą padėjusiems žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Nuostabi diena, kai esame kartu" / "A Beautiful Day in the Neighborhood"

Sveiki,

Tai jau trečiasis man matytas Mariellės Meller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (angl. A Beautiful Day Neighborhood) (2019). Iki tol matyti filmai „Paauglės dienoraštis“ (2015) bei „Ar galėsi man kada nors atleisti?“ (2018), mano subjektyvia nuomone, padarė didesnį įspūdi nei šis jos paskutinis darbas...

Biografinė juosta pasakoja apie kažkada realiai egzistavusį vyruką poną Rodžersą, kuris kūrė televizijoje kultinę laidą vaikams, kurią žiūrėdavo ištisos vaikų kartos. Galima laisvai pasiguglinti istorinės medžiagos ir pasižiūrėti, kaip viskas realiai atrodė ir kokiu panašiu rakursu režisierė perteikė šią istoriją. Kadangi man tolima amerikietiška senoji televizijos istorija, sunku vertinti filmo autentiškumą ir biografinius motyvus, bet įtariu, kad nemažai daliai žiūrovų šis filmas padarė didelį įspūdį, atgaivindamas vaikystės prisiminimus... Man, kaip ir dažnam lietuviui, nieko nežinant apie amerikietiškos televizijos procesus, belieka vertinti tik filmo turinį.

O turinys gana keblus. Filmo pirmasis pusvalandis labai „vilkosi“, vis bandžiau suprasti, kokia šios istorijos problematika. Ar kad vienas iš veikėjų susimušė su tėvu ar tas infantilusis TV laidų vedėjas, kuris slepia savo skaudžią istoriją? Ilgą laiką scenarijus skendi neaiškiose miglose, kas kitoniškame filme tikrai nėra minusas, juk nereikia visko pateikti žiūrovui supjaustyto, tenka mąstyti. Tačiau filmo holivudinis lengvumas ir maniera sako, kad filmas ir reikalavo viso aiškumo nuo pat pradžių. Lėlių pasaulyje gyvenantis vyrukas, pasirodo, visai ne gėjus, o jis turi žmoną ir du vaikus, o prie jo prisiplakęs žurnalistas per jį patiria tai, ką būtų galima pavadinti gydomąją atleidimo terapija.

Visgi antroji filmo pusė išsigrynina ir toji tėvystės bei atleidimo tema išties veikia terapiškai jau kaip pačiam žiūrovui. Tai išties veikia gerai! Skepticizmas išsisklaido ir pasiduodi švelniam filmo moralizavimui, kuris visai neįkirus, o tėvystės kadrai, kada vyrukas nešioja mažytį sūnelį aplink merdintį seno sukirpimo tėvą, atrodo, kaip trijų kartų intymus išpažinties momentas. Žinote, paprasti dalykai vis dar graudina ir dėl to stebina. Nėra šis filmas toks įmantrus, koks gali pasirodyti. Televizinio žanro žaismė ir biografinių faktų lipdinys sukurtas neblogai, tačiau bijau, kad lyginant su šių metų kitais filmas, jis kiek blankokas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Florian Illies "1913. Šimtmečio vasara"

Florian Illies. „1913 Šimtmečio vasara“ – Vilnius: Sofoklis, 2014, p. 304.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Pro akis anuomet praslydusi knygų lentynose buvo vokiečių rašytojo Florian Illies (g. 1971) romanas 1913. Šimtmečio vasara. Šįkart į rankas įkrito visai netikėtai. Besidairant kitokio romano naratyvo, knietėjo atrasti neįprastą, bet sodrų bei intelektualų beletristinį tekstą. Romanas Lietuvoje tapo pastebėtas rafinuotos literatūros skaitytojų, tą byloja internete ir spaudoje publikuotos recenzijos, knyga įtraukta kaip viena vertingiausių verstinių metų knygų grožinės literatūros kategorijoje. Tiesa, visai neseniai leidyklos Sofoklio išleista ir antroji šios knygos dalis 1913. Ką norėjau būtinai dar papasakoti.

Autorius romanui pasirinko vieną istoriškai ryškų laikmetį – 1913 metus, kada Europa ir visas likęs pasaulis, apgaubtas dekadanso euforijos, iš esmės nė nežinant amžininkams, klojamas naujos XX amžiaus meno ir politinės santvarkos tendencijos. Autorius įžvalgiai, naudodamasis istoriniais šaltiniais, romane sudeda esminius akcentus, nubrėždamas ne tik tų metų dokumentinius įvykius, bet ir atskleidžia priežastis viso likusio amžiaus. Iki Pirmojo pasaulinio karo liko visai ne daug, niekas nė įtarti negalėjo – Kafka, Picasso, Stalinas, Hitleris, Claudel, – kad netrukus per ateinančius kelis dešimtmečius Europa pasikeis visiems laikams ir to kaina bus sveiku protu nesuvokiama auka – milijoninės žmonių gyvybės.

Knygos fabula primena archyvinę dokumentinę prozą, tačiau tai tik iliuzija. Iš esmės skirtingas istorijos sąsajas jungia pasakotojas, ieškodamas pačių netikėčiausių jungčių. Dingęs iš Luvro Mona Lizos paveikslas, kuris iš mėnesio į mėnesį vis atsikartoja kaip tuščio indo skambesys, rezonuoja dvasinį Europos alkį ir mentalinius persitvarkymus: kažkas turi stoti į senas vėžias naujo. Galiausiai romano pabaigoje atsiradęs paveikslas tampa 1913-ųjų metų persitvarkymo, naujų stabų, mentalinio lūžio, naujų vertybių simboliu, vienijančiu vienoje pasakojimo plokštumoje skirtingus veikėjų likimus literatūriniame tekste, o iš kitos – pasaulio persitvarkymo vaizdinyje.

Autorius pasirenka kultūros epicentrą Vokietiją ir Austriją, todėl atrodo, kad antraeiliai knygos veikėjai, kurie yra tolėliau nuo šių žemių, pavyzdžiui, Virginia Woolf, nėra tokie svarbūs 1913 metų kontekste. Tai, savaime aišku, pateisinama, nes autorius vokiečių kilmės ir jis rašydamas romaną labiau išmano savo tautos istorinius niuansus. Kitą vertus, romano įtaiga labai tvirta – būtent Europos viduryje esti novatoriškas kultūros židinys. Naujas literatūrines ir dailės idėjas skleidžia būtent germaniškų šaknų meno kūrėjai, o prancūziškų, ispaniškų ir angliškų menininkų banga, atrodo, šio romano kontekste kiek prislopusi. Tai susiję su tuo, kad Berlynas pamažu ima kilti kaip vienas iš kultūros ir meno sostinių Europoje.

Florian Illies pasirenka kelis pagrindinius meno pasaulio veikėjus. Labiausiai išryškina Kafką, kuris rašo meilės laiškus savo mylimajai, poetą Rilkę, Budenbrokų romanistą Tomą Maną. Nors romane sekama įkandin istorinių asmenybių – autorius gerai išstudijavęs memuarus, dokumentines knygas bei autentiškus menininkų laiškus, – bet nepamiršta perteikti ir to meto Europos politinių tendencijų. Tiesą sakant, man pačiam mažai žinoma Stalino ir Hitlerio jaunystės laikų sankirta Europoje.

Skaitant romaną, neapleidžia jausmas, kad šios istorinės asmenybės, palikusios didelį poveikį meno ir kultūros pasaulyje, yra kiek literatūriškai nuštrichuotos. Pavyzdžiui, beveik visi vyrai menininkai tuo metu apsėsti meilės – neurotiškos, aistringos, nesąmoningos, maniakiškos, – vyrukai, ar jie būtų homoseksualūs, ar jie būtų heteroseksualūs, visi desperatiškai įklimpę savo asmeninių santykių dramose. „Sunku atskirti vis didesnę Brechto hipochondriją nuo tikro širdies ritmo sutrikimo. Bent jau gydytojas, pas kurį jis netrukus apsilanko, konstatuoja „nervų ligą“. Tad išdidų penkiolikmetį Brechtą gali kamuoti tie patys simptomai kaip ir Franzą Kafką ar Robertą Musilį. (p. 134)“ Froido ir Jungo karai paženklinti nauja tėvystės nužudymo idėja. Du garsiausi to meto filosofai ir pasąmonės tyrėjai taip smarkiai susipyksta, kad jie amžiams nutyla. Europa skilinėja idėjiškai, persiskirsto ir politinės jėgos: Austrijos-Vengrijos imperija, Serbijos karo neramumai, sustiprinta vokiečių karo prievolė, Hitleris tapatintis akvarele... Visa tai tampa vienu istoriniu priežasčių ir pasekmių orkestru.

Florian Illies

„Kartais ištisą dieną ramiai sėdi su dažais. Tačiau kambaryje kilusi politinė diskusija jį tarsi nusmelkia. Tuojau pat meta teptuką, akys sužiba, jis sako liepsningas kalbas apie niekam tikusią padėtį pasaulyje apskritai ir Vienoje konkrečiai. Juk negali taip tęstis, rėkte rėkia jis, kad Vienoje gyvena daugiau čekų nei Prahoje, daugiau žydų nei Jeruzalėje ir daugiau kroatų nei Zagrebe. Nubloškia juodą sruogą atgal. Prakaituoja. Ir staiga nutraukęs kalbą atsisėda toliau lieti akvarelių (p. 105).“

Kartais nuostabą keliančių istorinių faktų, kurių nė neįtariai esant, pavyzdžiui, kad Rilkė atvirai žavėjosi šiaip jau kitų rašytojų niekinamu Prusto romanu Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, kuris irgi pasirodė pirmąkart 1913 metais: „Rilke knygą perskaito praėjus vos porai dienų po jos išleidimo. Prasideda ji auksiniais žodžiais „Ilgą laiką miegoti eidavau anksti“ – šitaip Proustas užgauna pervargusio avangardo nervą, man šis visas, nuo Kafkos iki Joyce‘o, nuo Musilio iki Thomo Manno, savo dienoraščiuose girdėdavosi, jei pavykdavo nueiti miegoti iki vidurnakčio. Anksti eiti miegoti – nuolatos neišsimiegojusiems modernybės šaukliams tai buvo drąsiausia kova prieš depresiją, gėrimą, beprasmį prasiblaškymą ir į priekį besiveržiantį laiką (p. 250-251).“

Esminiu mentaliniu laikmečio lūžiu tampa šokiruojantis Malevičiaus Juodojo kvadrato paveikslas, kuris absoliučiai „nunulina“ iki tol visas sukurtas ir besikuriančias meno formas. Juodasis kvadratas tampa nauju meno suvokimo atskaitos tašku, taigi, kaip ir 1913 metų perversmas turėjo pakylėti visus į naujas meno aukštumas, tačiau skaitytojas nuolat žino daugiau, nei 1913 laiko vakuume gyvenantys veikėjai; skaitytojas žino, kad visų jų laukia karai ir mirtys. Atrodo, tai, kas turėjo užgimti itin galingo ir reikšmingo nuo naujos epochos, XX amžiuje karo kontekste išlieka ir iškyla tik nedidelė viso to dalis, daro įspūdį, kad žmonijos potencialas buvo iššvaistytas karams...

Šis romanas – tai literatūrinis atradimas, kuris siūlo naują dokumentinį kalbėjimo būdą grožinėje literatūroje. Iš faktų „sulipdytas“ emocionalus ir skvarbus XX amžiaus pradžios pasaulis, kur galiausiai faktografiją įveikia literatūrinis talentas išgauti iš to prozos melodiją, kurios orkestruotę jaučia akylesnis skaitytojas. Romanas kaip laikmečio muzika, kelia ir nuostabą, ir susidomėjimą, kad gyvenimas ir istorija tėra tik literatūros kūrinys, visada besikeičiantis nuo dirigento interpretacijos. Galiausiai romanas – tai istorinių asmenybių, jungčių (tikėtų ir netikėtų) žemėlapis, kuris atskleidžia, kaip kiekvienos epochos kartos atstovai „serga“ savomis aistromis. Toji aistra, kuri kartais tokia gniuždanti, nepakeliama ir destruktyvi, tampa visa ko grožiu, suskamba laikmečio natoje kaip gyvas visuotinis organizmas, keliantis melancholišką nuostabą, jog visas gyvenimo grožis vyksta tada, kai tu nežinai, kas tavęs laukia rytoj.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera, A Great Big World - Fall On Me [lyrics / žodžiai] cover Andrea Bocelli

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti jautria pop muzikos balade, kuri kiekvieną iš mūsų nuskraidina, mano įsivaizdavimu, kažkur labai toli. Tai yra italų atlikėjo Andrea Bocelli ir jo sūnaus Matteo Bocelli atliekama daina „Fall On Me“ amerikietiška versija. Ją atlieka skardžiabalsis sopranas Christina Aguilera ir lyriškoji muzikos vaikinų grupė, pasivadinusi „A Great Big World“.

Daina pasirodė pernai antroje metų pusėje, tačiau tokio didžiulio atgarsio, koks buvo 2013 metais, kai vaikinų grupė kartu bendradarbiaudami su Christina Agulera pasauliui pristatė dainą „Say Something“, pastaroji pelnė ir Grammy, jau nebesulaukė. Tikriausiai norėdami paspartinti reklaminę kompaniją ir sustiprinti savo bendradarbiavimą, buvo nuspręsta 2020 metais sukurti vaizdo klipą. Emocionali baladė buvo atlikta gyvai per Grammy apdovanojimus, o pasirodymas buvo laikomas vakaro vokaliniu akstinu. Nekomentuosiu dainos subtilybių, manau, galiausiai ir nereikia, tiesiog paklausykite gyvo pasirodymo, pasižiūrėkite vaizdo klipą ir galiti palyginti su italų duetu, kuris taip pat yra labai šaunus.

Vaido klipas

Gyvas pasirodymas

Andrea Bocelli, Matteo Bocelli versija

Žodžiai / lyrics

Christina Aguilera, A Great Big World – Fall On Me

Sooner or later the lights up above
Will come down in circles and guide me to love
I don't know what's right for me
I cannot see straight
I've been here too long and I don't wanna wait for it

Fly like a cannonball straight to my soul
Tear me to pieces and make me feel whole
I'm willing to fight for it
To feel something new
To know what it's like to be sharing a space with you

Fall on me
With open arms
Fall on me
From where you are
Fall on me
With all your light
With all your light
With all your light

Sooner or later it all comes apart
The walls are all shattered, I'm back at the start
And I'm willing to follow this
Wherever it goes
The heart has its reasons that nobody knows

And I wanna believe in a world we can't see
Millions of particles passing through me
And I know there's a meaning
I feel it, I swear
I can't see the future, but I know that it's there

Fall on me
With open arms
Fall on me
From where you are
Fall on me
With all your light
With all your light
With all your light

With all your light

I close my eyes
And I'm seeing you everywhere
I step outside
It's like I'm breathing you in the air
I can feel you're there

Fall on me
With open arms
Fall on me
From where you are
Fall on me
With all your light
With all your light
With all your light

With all your light

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Santuokos istorija" / "Marriage Story"

Sveiki,

Tęsiant po „Oskaro“ nakties filmus, nominuotus šiems apdovanojimams, manau, pribrendo laikas Noah Baumbach dramai „Santuokos istorija“ (angl. Marriage Story) (2019). Apie griūvančią susigyvenusios ir vaiką turinčios amerikietiškos poros skaudulius – taip būtų galima įvardyti pagrindinę filmo temą, kuri tampa daugeliui iš mūsų asmeninio gyvenimo atspindžiu, priminimu apie kadais patirtas ar dabar patiriamas sunkias, kartais kone neįmanomas skyrybas, kurios traumuoja viską, kas esti aplinkui...

Pasikartosiu, ką sakė jau tikriausiai kiti kino žiūrovai, kad juosta savo nuotaikomis ir scenarijumi šiek tiek primena „Krameris prieš Kramer“ (1979), tik čia turime kur kas labiau, sakyčiau, išgrynintą skyrybų etapų variantą. Pradėkime nuo to, kad filmas nuo pat pirmųjų akimirkų įtraukia savo emociniu užtaisu: pora vienas apie kitą pasakoja iš gerosios perspektyvos, kitaip sakant, gelbsti terapijoje savo santuoką, bet netrukus paaiškėja, kad jiems nepavyks. Galiausiai išaiškėja ir pagrindinė priežastis, kodėl pora skiriasi: vyras, gyvenantis su šeima Niujorke, neatsižvelgia į žmonos troškimą persikelti į Los Andželą, todėl skaudžiai pamini jos asmeninius siekius. Karjera ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, tai, kas iš esmės nuolat yra gvildenama poroje, kas ims pirmenybę, kas aukosis dėl kito, atsisakydamas savosios svajonės...

Netrunka filme žiūrovas abejoti, ar tiek daug pozityvių dalykų turinti pora, įskaitant ir nuostabius vyro ir jo uošvių santykius, verta aukoti santuoką dėl vienos svarios priežasties, kai jie realiai gyvenimiškose situacijose atrodo gana harmoninga pora. Galiausiai teisinė sistema pasitarnauja abiejų piktžaizdėms išsidraskyti, kuo stipriau susirieti ir turtų bei vaiko globos dalyboms, kurios bet kada galėjusios nutrūkti, bet dėl paleisto teisminio proceso, kaip tik pakursto viską paspartinti. Apsunkinančios aplinkybės, advokatų argumentai, situacijų užaštrinimas juos įklampina į sistemiškai agresyvų siautulį, kad kartais atrodo, jog pora tapo net ne savo problemų įkaitais, bet būtent skyrybų sistemos žaisliukais: brangūs advokatai, juodinimas, persekiojimas, bejėgystė atsitraukti... Man asmeniškai tai dviejų standartų filmas, labai pagaviai pavykęs, kuris pasakoja apie besiskiriančios poros emocinį destruktyvų lauką bei kaip tuo destruktyviu lauku manipuliuoja teisėsauga ir advokatų luomas – nenuoširdumo tiek, kad vežk viską ratais!

Labai patiko dialogai! Tokie literatūriški, tačiau nepraradę šnekamosios kalbos tikrumo, emocionalumo. Bandoma kuo natūraliau išlaviruoti situacijose ir tai padeda puikūs aktoriai. Scarlett Johansson tai yra vienas geriausių jos vaidmenų kine. Laura Dern, kuri pelnė antraplanės „Oskarą“, irgi visa žibėjo šarmingai, įtikinamas buvo ir Adam Driver. Sudėtingos įtampos scenos pilnos širdį veriančių emocijų, labai atpažįstamų, autentiškų. Vienas iš tokių minusų būtų kai kurių scenų absurdiškas nenatūralumas, pavyzdžiui, kaip Čarliui įteikiamas teismo raštas dėl skyrybų. Tas kuriozinis atvejis, kuris neįtikina, nes komedijos elementai kiek perspausti, kaip perspausta toji scena, kai psichologė ateina pas Čarlį į išnuomotą butą, kai jis su sūnumi turi jai pasirodyti labai adekvatūs ir Čarlis vaikiškai persipjauna sau ranką – kam visas tas dirbtinis įtampos farsas? Man kiek persūdyta, reikėjo laviruoti labiau natūralistiniu subtiliu būdu.

Nepaisant šito, filmas vienas geriausių „Oskaro“ lovyje. Jeigu nestebina „Parazito“ sėkmė, tai „Santuokos istorija“, kuri turi gerą emocinį užtaisą, atrodo, kiek pastumtas reikalas į antrą planą. Be jokios abejonės filmas tarp populiariųjų yra atradimas ir perliukas, kuris pabaigoje, kai veikėja Nikolė užriša batą savo buvusiam vyrui, o žiūrovas suvokia, kad jų santuoka iš tikrųjų pasuka skirtingais keliais, nepaisant jokių prisirišimų, nuoskaudų ir užgyventų kartu įpročių, tada iš tikrųjų net man, kuris nepamena, kada paskutinįkart iš tikrųjų graudinosi žiūrėdamas filmą, išrieda kelios gailios ašaros: velnias, gyvenimas toks gražus, kai skauda.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1917" / "1917"

Sveiki,

Sam Mendes filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „1917“ (angl. 1917) (2019) netikėtai tapo vienu ryškiausiu sezono apdovanojimu favoritu, o vėliau dėsningai, kaip jau ir įprasta, braunasi prie „Oskaro“ statulėlės. Ar pavyks jam pelnyti geriausio meto filmo apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį, visai netrukus...

Įtartinai žiūriu į karinius filmus, nes bet kokiu atveju tai tebus istorinės tiesos interpretacija, todėl toje bergždžioje istorijoje, kurioje parodoma, kaip politika ir įsitikinimais manipuliuojama ginkluota avinų banda, manding, nė iš tolo nekvepia jokiu patriotiškumu ar kitais smegenis plaunamais dalykais, todėl vienintelis akstinas yra tokiame filme nebent gera istorija, bendražmogiškųjų vertybių (arba jų išdavimo) atskleidimas. Deja, filmas „1917“ yra tobulas šablonų rinkinys, istorija absoliučiai paviršutiniškai „įkvepianti“, kokį matėme tokiuose epuose kaip „Karo žirgas“ ar dar, atrodo, neseniai praūžusiame „Diunkerke“.

Vėlgi turime istorijoje svarbią operaciją, vėl vokiečiai blogiukai, vėl vargšas paprastas pėstininkas atlieka žygdarbį ir vėl viskas vienomis spalvomis, vienu matu ir nė trupučio apie realius įvykius, apie didvyrius, kurie iš tikrųjų „prisišiko“, išdavė ir spjovė į karą... Tiesiog vėl turime eilinę istoriją, eilinę apokalipsės dieną karo fone mums demonstruojama kompiuterinio žaidimo elementais grįsta istorija, kuri nuspėjama nuo tos pačios akimirkos, kai pasižiūrėjau į pagrindinių aktorių sąrašą. Ten pasižiūrėjus buvo aišku kaip dieną (ir be anonso!), kuris išgyvens iki galo ir taps didvyriu. Ar tikrai sulaukę 2020 metų vis dar žiūrime tą patį kino braižą, kuris buvo prieš 20 ir 30 metų? Su tomis pačiomis potekstėmis, ta pačia liaupsinančia ir pataikaujančia prasmės gestikuliacija masiniam žiūrovui? Oho...

Nesakau, kad filmas kaip produktas nepatiko. Perkant duoną dvidešimt metų iš tos pačios duoninės, kitos atrodo jau nebeskanios, nes atbunka receptoriai. Lygiai tas pats ir su filmais, prie kurių priprantame ir bet kokia inovacija didžiajame kine atrodo įtartinai, inovacijas priimame tik jeigu visuotinai apie tai kalbama kaip apie gėrį ir dar... priklauso nuo pripažinto režisieriaus. Visgi filmas įkvepiantis, nuostabus operatoriaus darbas, kuris sukuria nesustabdomo vienos paros stebuklą, nors fone ir matosi, kad dalis kadrų filmuota vasarą, kai kada pavasarį – gamtos iš kadro nepaslėpsi. Visgi dinamiškos ir gerai struktūriškai apgalvotos mizanscenos, neprasta ir aktorių vaidyba, bet labiausiai kliūva, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja senamadiško sukirpimo filmas, kuris vėl žongliruoja tomis pačiomis emocijų sudirginimo idėjomis. Kur kas geresnis ir įdomesnis operatoriaus ir turinio inovacijos prasme buvo vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, vaizduojantis istoriją iš žydų koncentracijos stovyklos perspektyvos. Net ir „Diunkerkas“, kuris negavo „Oskaro“ kaip geriausias filmas, man atrodė įdomesnė ir dinamiškesnė dėlionė už neblogą, bet gerokai pervertintą „1917“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela