Kino pavasaris 2020 namuose. Ką žiūrėsi tu? (Maištingos sielos rekomendacijos)

Sveiki,

Nėra to blogo, ką Korona virusas nepadarytų geriau. Žinoma, prastai išėjo su Kino pavasariu, kurio mes taip laukėme. Nors organizatoriai optimistiškai mus kviečia į namų kino mokamas platformas, tačiau tai jau nebe ta šventė. Aišku, jeigu tikėsime, kad tikroji šventė yra mūsų savijautoje ir nusiteikime, galima su tuo sutikti, bet man tai labiau panašu į organizatorių slepiamą apmaudą, nes kiekvienas iš mūsų, kurie nėra dirbę šiame festivalyje, gali tik įsivaizduoti, kiek laiko ir žmonių reikia, pavyzdžiui, paruošti vienam filmui su lietuviškais titrais...

Visgi namų platformos leis kiekvienam, net negyvenant didmiestyje, prisijungti prie Kino pavasario ir pagaliau pamatyti tiek pat filmų, iš kiek galėdavo rinktis vilniečiai ir net dar daugiau, nes dabar laiką, kada tau patogiausia žiūrėti, renkiesi tu pats! Tai yra gerai! Tai, sakyčiau, nuostabu, neskaitant to, kad netenkame kino teatro įspūdžio, garso ir kitų dalykų, kurių negali suteikti namų kino aparatūra, tačiau pamatyti kai kada svarbiau už patogumus.

Galbūt Kino pavasario organizatoriai, atsispirdami į šių metų nesklandumus ir iš esmės į „Ateitys“ viziją ir šio 25-ojo festivalio credo, kitąmet pateiks jau kitokį priėjimą per festivalį prie kino filmų. Jau ne vieneri metai pagrindiniai festivalio filmai šiaip ar taip būdavo beregint talpinami platformose, bet aš kalbu apie tuos mažiau matomus, kurie taip ir nepasiekia didesnės auditorijos. Taigi pasiūlymas, kad kitąmet Kino pavasarį po oficialaus festivalio surengti ir namų aplinkoje su visais tais filmais, kurių nepatalpina, pavyzdžiui, ŽmonėsCinema.lt platformoje. Bent kokioms dviem savaitėm. 

Šiemet jau buvau numatęs ne vieną filmą, tačiau keičiantis aplinkybėms, keičiasi ir mano numatytų filmų repertuaras, atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai filmai vis tiek anksčiau ar vėliau bus prieinami lietuviškai platformose.

Kas patraukė mano dėmesį?

Tiesa, „Parazito“ neįtraukiu, nes jį mačiau; jis buvo geras ir išliks kultiniu, tačiau manęs kaip žiūrovo nesujaudino taip, kaip tikėjausi.

Skandinaviškas kinas – visada į sveikatą!

VILTIS (2019 / Norvegija, Švedija / rež. Maria Sødahl )

Manau, šis biografinis filmas tikrais sužavės. Man artimas skandinavų kinas, ypač danų ir islandų filmai. Pasitaiko gerų ir norvegiškų dramų, tam manau, kad istorija bus gera. Man nuo pat jaunų dienų labiau domino ilgamečių porų problemos, nei pasaldintos pirmosios meilės išbandymai myliu-noriu-negaliu. Ir dar žinomi aktoriai. Imu!

SINONIMAI (2019 / Prancūzija, Izraelis, Vokietija / rež. Nadav Lapid)

Filmas, kuris laimėjo Berlyne „Auksinį lokį“. Tai kontraversiški apdovanojimai, bent jau man, nes dažniausiai filmai provokuojantys, tačiau ne visada mane paveikia įkvepiančiai. Bet kas nerizikuoja, tas negeria po filmo vištienos sultinio! Jau vien pavadinimas vilioja, o aprašas apie jaunuolių susitikimą... Hummm... Tautinių tapatybių ir gėdos jausmo mikstūra – kaip tik man!

PATIKRAS (2019 / Belgija / rež. Tim Mielants)

Drama, komedija ir nudizmas. Velnias, juk tai kaip tik man! Kur nuogybės – ten ir aš! Tiesiog labai tikiuosi, kad tai bus intelektuali tragikomedija, kur bus tinkamas balansas tarp populiariojo kino ir to, kur reikia truputį pamiklinti galvą.

DVARAS (2020 / Rumunija / rež. Cristi Puiu)

Šiemet rumunų režisierius C. Puiu atrodo nustumtas į antrą planą. Galimas daiktas, kad jo šis darbas nebepasiekia tokio malonumo, kaip ankstesnieji jo filmai, bet rizikuoju. Po „Sieranevados“ sužiūrėjau dar kelis jo darbus. Tai vienareikšmiškai mano mėgstamiausias rumunų režisierius, o ten kinas – toks, kur lengvai iš seanso neišeisi.

KRISTAUS KŪNAS (2019 / Lenkija, Prancūzija / rež. Jan Komasa)

Lenkų kinas yra ir bus vienas stipriausių, ką visada pamatau per festivalius! Įtrauktas į visus „privaloma pamatyti“ sąrašus, man net abejonių nekilo, kad pamatyti šį kūrinį būtina. Pažiūrėkite anonsą ir suprasite.

LIEPSNOJANČIOS MOTERS PORTRETAS (2019 / Prancūzija / rež. Céline Sciamm )

Dar vienas iš serijas „būtina pamatyti“. Bene vienintelis iš populiariųjų, kuris priskirtas LGBT filmų kategorijai ir kartu plačiajai auditorijai. Jau seniai sklinda kalbos apie šio filmo estetiką ir jausmingumą, kostiumus ir kitus privalumus. Ką aš begaliu pridurti, žiūrėti reikia!

ANDREJUS TARKOVSKIS: KINAS KAIP MALDA (2019 / Italija, Rusijos Federacija, Švedija / rež. Andrey A. Tarkovsky)

Kino legenda ir kino Dievas. Man jo mąstymo formos, kino kalba... Tai yra tai, kas seniai pranoksta irzlų skubėjimą kine. Tai iš serijos, kuri vadinasi: būtina pamatyti Maištinga Sielai ir A. Tarkovskio gerbėjams!

BALTA BALTA DIENA (2019 / Islandija, Danija, Švedija / rež. Hlynur Pálmason)

Dar nežinau, kodėl turiu pamatyti šį filmą, bet jis jau mano sąraše, nes jis skandinavų, nes žadą gerą atmosferą, neeilinę istoriją ir po seanso paliekantį jausmą, kad kažkuo ištuštėjai ir kažkuo pasipildei. Tai gyvybiškai svarbu, žiūrint gerą ir rimtą kiną.

MATIJAS IR MAKSIMAS (2019 / Kanada / rež. Xavier Dolan )

Būsiu apsirikęs dėl LGBT filmų pagrindiniame „takelyje“, bet ar uždarymo X. Dolan filmą galima laikyti pagrindiniu kaip ir „Proksimą“? Galbūt. Bet kokiu atveju, šis kino genijus susimovė tik kartą, kurdamas angliakalbišką filmą, tačiau jau girdėjau neblogų dalykų apie šį filmą ir jis būtinai mano sąraše!

SUPERNOVA (2019 / Lenkija / rež. Bartosz Kruhlik)

Kadangi lenkų kinu, bent nepamenu, todėl teigiu, kad niekada nenusiviliu. Šiemet būčiau tikriausiai nepamatęs, jeigu ne namų platforma, todėl tikiuosi to, ko paprastai nesitikiu. Tiesiog gero lenkiško kino! Supernovos!

VIRPESIAI (2019 / Gvatemala, Prancūzija, Liuksemburgas / rež. Jayro Bustamante)

Ko galima tikėtis, kai prancūzai filmuoja kiną Lotynų Amerikoje? Ogi nieko gero. Dar nemačiau nė vieno gero prancūzų kino, kai bendrystė eina per Lotynų Ameriką, štai kodėl šis filmas nugrūstas į paribius, tačiau yra įdomių temų, kurios aktualios. Visų pirma laisvo žmogaus ir religijos sankirta, LGBT tema ir teisingos šeimos sampratos primetimas ir įsigalėjimas.

TIESIOG NUOSTABU (2019 / Prancūzija / rež. Guillaume Nicloux)

Koronos viruso atvejų įdomiau filmo aprašymas negali prasidėti: Jūros vandens terapijos centre didysis prancūzų literatūros provokatorius Michelis Houellebecqas sutinka kino legendą Gerardą Depardieu. Dvi legendos – literatūros ir kino. Ir dar komedija! Imu!

Kiti alternatyvūs filmai:

Visa tiesa apie divą (Prancūzija)

Nematomas gyvenimas (Brazilija)

Švilpautojai (Rumunija)

Martinas Idenas (Italija)

Atsiprašome, neradome jūsų (Airija)

Filmai, kurių norėjau, bet kol kas nepaskelbti, kad bus platformose: Mama (Ispanija), Libertė (Prancūzija)

Kažkoks keistokas Kino pavasaris, kai tarp favoritų nėra nė vieno ispaniško filmo iš „Gojos“ favoritų.

O kas Jūsų favoritai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptas gyvenimas" / "A Hidden Life"

Sveiki,

Režisierius Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą, kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“ (angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti Scanoramos kino festivalyje.

Istorija pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino, lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.

Šįkart filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau, nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto, meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas, trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...

Filmas, bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras, išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.

Galiausiai galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu, nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą, kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta, beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Little Big - Uno [lyrics / žodžiai] Eurovision Russia 2020

Sveiki, skaitytojai,

Gerai! Paskutinioji Eurovizijos dalyvė paskelbė savo dainą ir kaip šampano kamštis šovė į viršūnes, palikdama Lietuvos atstovus užnugaryje kaip mažytes žiežirbas. Per kelias paras rusų atstovai Little Big su daina „Uno“ sulaukė beveik 20 milijonų peržiūros. Nieko nesakau, nes rusų nacija, kuri domisi Eurovizija ir politiniais sumetimais, ir dėl to, kad patinka šis idėjinis šou, manau, saviškis pažiūrės bent po kelis kartus. Rusų daugiau nei 100 milijonų.

Galvoju, jeigu ne komisijos balsai, Rusija per paskutiniuosius dešimt metų vien žiūrovų balsais būtų laimėjusi bent dukart šį konkursą. Bet ne dėl laimėjimo ar politikos man patinka šis konkursas, jis tiesiog tobulas politikos, kultūros ir muzikos miksas, kuriame pasireiškia visos jėgos, tačiau iš to išeina dar ir pramoga.

Daina „Uno“ atitinka, manau, visus besiformuojančio naujojo Eurovizijos standarto: rimtai pateikiamas humoras, keistumas, greitai įsimenamas ritmas, keistų ir linksmų judesiukų kartojimas scenoje. The Roop iš esmės taip pat yra tos naujos Eurovizijos formuotojai, rusų atstovai tą kuo puikiausiai papildo ir tęsia.

Disko stilius pop muzikos kultūroje dabar turi itin didelę reikšmę. Jeigu žvilgtelėsite į amerikiečių pop muzikos naujausius kūrinius ir vaizdo klipus, pamatysite, kad visur dominuoja aštunto dešimtmečio įvaizdžiai ir ritmas. Kad ir naujausias Lady Gagos kūrinys ir vaizdo klipas „Stupid Love“. Little Big turi tai, kas tinka ir patinka visai Europai, nuo ispanų iki suomių muzikos klausytojų, nes jie šmaikštūs, užvedantys, juos lengva atsiminti, juos linksma pakartoti, jie parodijuoja, jie šmaikštauja, jie linksmina ir tai yra stiprus eurovizinis Molotovo kokteilis žiūrovams. Manau, daina tikrai pateks į finalą ir tikriausiai bus viena iš lyderių. Penketuke šviečiasi iš tolo, tik bijau, kad komisijos balsai „timptels“ juos, kaip gali nutikti ir su lietuviais, į lentelės apačią.

Visgi pats kūrinys man pačiam patinka. Pasižiūrėjus į grupės ankstesnius vaizdo klipus, darau išvadą, kad jie išlieka tokie pat bepročiai linksmintojai. Vien ką reiškia jų daina „Banana“! Visgi man jie primena mūsų lietuvių grupę „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, kurie dainuoja ir pateikia savo idėjas panašiame intervale kaip Little Big.

Pasižiūrėkite, kaip atrodo jų vaizdo klipas ir daina.

Lyrics / žodžiai

Little Big - "UNO"

It's gonna take more than one margarita
I'm gonna call you my sweet señorita
I'm gonna leave after night only with ya
All you have to do is to be ready for some action now

Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
Yeah, you so charming bunny
Yeah, you so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now

Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno

Ho! Are you ready?
Ha! Hold it steady
Ho! Come to daddy
All you have to do is to be ready for some action now

Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
The night is charming bunny
You are so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now

Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis

Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis

Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Hooverphonic - Release Me {lyrics / žodžiai] Eurovision Belgium 2020

Sveiki,

Man gan neblogai žinoma belgų muzikos grupė Hooverphonic, kuri susikūrė maždaug 1995 metais ir per savo gana ilgą gyvavimą pakeitė ne vieną pagrindinę vokalistę. Paskutinįkart savo geriausius hitus jie įrašė su visai kita atlikėja 2014 metais ir tai buvo man gana didelis atradimas. Su gyvo garso orkestru jie perdainavo stilingus ir gerus savo muzikos kūrinius. Tas albumas išties tebėra ir šiandien labai geras!

Net nesitikėjau, kad vieną dieną Hooverphonic Eurovizijoje atstovaus Belgijai su jau kita vokaliste. Kūrinys „Release Me“ iš esmės pasako, kokią muziką atlieka Hooverphonic: gana lėtą, stilingą, truputį melancholišką, tačiau išsiskiriančią iš karnavalinio eurovizinio šurmulio. Tuo jie man ir patinka! Jie subtilūs! Tokia daina kaip „Release me“, žinoma, šansų laimėti pačios Eurovizijos neturi, tačiau jie mano asmeniniame penketuke, nes jų paprasčiausiai jų gera klausytis.

Galite padaryti neblogą eksperimentą. Internete greituoju būdu praklausyti visas šių metų Eurovizijos dainas ir užlenkti pirštus ties tais, kurie iškrenta iš konteksto ir skamba kitaip nei daugelis dainų. Hooverphonic, manau, pas daugelį būtų ties užlenktu pirštu.

Rami, svajinga, ilgesinga daina apie asmenybės sukūrimą gal kiek ir per monotoniška, gal kiek ir per kai kam įkyriai „apie nieką“ kartojant tą pačią frazę, bet, dievuli, kaip gražiai skamba ir dar gražiau iškrenta iš tų divų ir super šiuolaikiškų dainų konteksto, sakydama, kad old school vis dar veikia!

Pasiklausykite.

Žodžiai / Lyric

Hooverphonic – Release Me

Release me
Don't talk the way
Release me
It's not right to make me stay
All the lies and all the pain
Only you can make them go away
Yeah, release me from this sad and losing game

Release me
Don't say what I already know
Release me
Only trouble steals the show
All those words won't comfort me
It's clear we are not meant to be
Yeah, release me from this sad and losing game

You're all I want
A dangerous me
It's wrong to keep you close to me
And if you dare, if you care
Then cut the ropes and float away
Yeah, release me, if you love me let me go

Release me
Don't talk the way
Release me
It's not right to make me stay
All the lies and all the pain
Only you can make them go away
Yeah, release me from this sad and losing game

You're all I want
A dangerous me
It's wrong to keep you close to me
And if you dare, if you care
Then cut the ropes and float away
Yeah, release me, if you love me let me go

All the lies and all the pain
Only you can make them go away
All those words won't conquer me
It's clear we are not meant to be
Yeah, release me from this sad and losing game
Oh, release me, oh, release me from this sad and losing game
Oh, release me, oh, release me from this sad and losing game

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Aleah Chapin paveikslai, nuogos senos moterys, aktai, tapyba, realizmas

Sveiki,

Gana retai darau įrašus apie man patinkančius dailės kūrinius. Retai ji ir užklysta į mano meno žiūros lauką, tačiau viskuo, kas patraukia dėmesį, stengiuosi su Jumis pasidalyti.

Šįkart noriu pasidalyti amerikietės iš Vašingtono tapytojos Aleah Chapin (g. 1986) realistiškais nuogų pagyvenusių moterų akto darbais. 2012 metais jauna tapytoja laimėjo vieną perstižiškiausių tapytojų apdovanojimų – BP Portrait Adward. Tai pirmas kartas, kada portreto konkursą laimėjo ekshibisionistinis dailės kūrinys.

Nežinau, kaip jums, tačiau kartais nepakeliamai sunku žiūrėti į susenusį žmogaus kūną, o jaunoji dailininkė jau dešimtmetį tuo domisi ir tokiame kūne įžvelgia grožį ir nykstančio žmogaus skausmą, paskutinį žydėjimą, kuris ir trapus, ir liudijantis žmogaus trumpalaikiškumą fiziniame apvalkale.

Stebint autorės darbus, kurie gana didelio formato, kirba daug minčių. Kodėl moterys? Kodėl senos? Kodėl dažnai vaizduojama moterų sąjunga, savotiškas feministinis kultas? Ar tai turi seksualinių užuominų? Manau, kiekvienas iš mūsų paveikslus supras vis skirtingai ir tai yra labai įdomu. Bet kokiu atveju tuo dailė ir įdomi, kad kiekvienas interpretuojame ir jaučiame vaizdą pagal savo emocinio intelekto lygį.

Daugiau apie autorę ir jos darbus rasite http://www.aleahchapin.com/about

Pasigrožėkime Aleah Chapin darbais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kosminė paslaptis" / "The Cosmic Secret"

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus matytas filmas „Virš paslapties“ arba „Virš didybės“ (2018) apie Žemės planetoje vykdomas sąmokslo teorijas, kitos rasės, reptilijų ir jų hibridų formas, apie slaptas bazes po žeme ir tikrus žmonių liudijimus, kuriuos oficialiai bandoma sumenkinti valdžios, man asmeniškai padarė didelį įspūdį, kadangi patvirtino tą informaciją, kuri dešimtį metų vienokiais ar kitokiais kanalais ateidavo pas mane. Naujausias tų pačių kūrėjų filmas vadinasi „Kosminė paslaptis“ (angl. The Cosmic Secret) (2019), kurį išvertė ir patalpino Donatas Banaitis.

Šiame Corey Gode, Roger R. Richards ir David Wilcock dokumentiniame filme, kurį tikrai priims ne kiekvienas, o dažnas skeptikas numos ranka, nors tai, tiesą sakant, nesvarbu, kadangi filmas daro milžinišką tiesos pliūpsnį apie mūsų dirbtinai sukurtą pasaulį ant melo pamatų tiems, kuriems reikia kelti sąmoningumo lygį. Kiekvienas tikriausiai savo tiesą atsirenka pats. Vieniems tai „neginčytini“ moksliniai faktai, pagrįsti išgalvota evoliucijos teorija, o kitiems, sakyčiau, prabundantys ir suprantantys, kaip veikia Didžioji Sąmonė ir gyvenimas formomis joje, suvoks, jog šis filmas yra nepaprasta mūsų realybės dėlionė, kuriame yra net labai daug tiesos. Juk iš esmės mes gyvename kaip filme „Trumeno šou“, tik sunku tuo patikėti, kad kino filmai leidžia tai pamatyti iš šalies, nes tai baisi paslaptis, bet... Duok atsakymą kaip žaidimą ir žmonės nepatikės, kai reikės suvokti tikrąją tiesą.

Filmas kviečia pažvelgti šįkart į mūsų galaktikos sandarą, tiksliau į tarpžvaigždines ateivių rases, suvokti žmogaus atsiradimo tikrąją evoliuciją, tvirtinant daugybės žmonių, galinčių prisiminti ne tik praėjusius gyvenimus, bet ir regėti praeities įvykius iš dabarties – jų regėjimai sutampa, kaip sutampa ir archeologiniai pavyzdžiai, liudijantys visiškai kitokią žmonijos raidą, nei manėme iki šiol. Tai ne filmas apie plokščiažemininkus, tai kur kas daugiau. Tai, kas mano supratimu, atitolina nuo mums suinstaliuoto siauro mokslo, mums nupiešto istorijos vadovėlio...

Filmas prasideda Saulės sistemos susiformavimu, kuris neatitiktų astrofizikų teorijos. Didelė civilizacija anksčiau egzistavusi Marse, kuri sunyko ir persikėlė į dirbtinį Mėnulį ir priartėjo prie Žemės. Kaip susikūrė tikrasis žmogaus hibridinis DNR, kaip atsirado Atlantida ir kam buvo pastatytos piramidės ne tik Žemėje, bet ir kitose Saulės sistemos planetose... Galėčiau visa tai priimti kaip mokslinės fantastikos žanrą, tačiau paklausęs tam tikrų regresinės hipnozės įrašų (jų pilna YouTubėje lietuvių kalba!), galima nesunkia susieti su visu dokumentinio filmo turiniu apie civilizacijų ciklus ir nuolat besikeičiančią dirbtiniu būdu Saulės sistemą.

Galiausiai filmas pamažu gręžiasi nuo materinės struktūros prie žmogaus dvasinės evoliucijos, susijusių su dažniais ir vibracijomis, sąmoningumu, dalelėmis, sklindančiomis per kosmosą. Apie pakylėjimą ir pabudimą jau prirašyta daug straipsnių, apie tai kalba net Kristus, tačiau iki tol realių įrodymų neturėjome, filmas visgi kreipia ne į panikos ir baimės pandemiją, bet į žmogaus gelmes, nes būtent nuo vidinio dažnio priklauso Žemės ir žmonijos ateitis.

Tiesa, man sunku suvokti žmogų, žiūrintį šį filmą, kuris absoliučiai nėra rinkęs informacijos ir nėra susidūręs su dvasiniais ieškojimais ir praktikomis. Filmas gali pasirodyti „pačiuožęs“, kažkokia konspiracija, bet esmė tokia, kad viskas yra priešingai – jis demaskuoja konspiracijas ir praplečia žmogaus sąmonę. Manau, tai labai svarbu ir, manau, nereikia nusiminti, kad daliai žmonių šioji informacija tiesiog nepasieks, o jeigu ir pasieks, surezonuos ne visiems.

Visgi dalijuosi lietuviškai įgarsintu filmu. Gero žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:7.2

Video, filmas lietuviškai „Kosminė paslaptis“ (The Cosmic Secrets)

Jūsų Maištinga Siela