Filmas: "Triumfas" / "Un triomphe"

 Sveiki skaitytojai,

 

Tęsiu „Kino pavasario“ repertuarą ir jau jaučiu, kad šis festivalis persirito į antrą pusę, o dar tiek daug nematytų puikių kino filmų! Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Emmanuel Courcol režisuotą draminę komediją „Triumfas“ (pranc. Un triomphe) (2020), kuris paremtas realiais Prancūzijoje devintajame dešimtmetyje įvykusiais įvykiais. Į vyrų kalėjimą ateina naujas dramos teatro pedagogas Etenas, kuris suburia penkis kalinius vaidinimui. Iš pradžių tik žaidimams, emocijoms reikšti, o vėliau mokytojas Etenas pamato kaliniuose nerealų aktorinį potencialą ir sumąsto su jais pastatyti S. Beketo absurdo spektaklį „Belaukiant Godo“.

 

Netrukus šis ambicingas Eteno užmojis išjudina kalėjimo gyvenimą nuo valdančiųjų iki kalinių. Kaliniai, grumdamiesi su savo menkavertiškumu, galiausiai pastato „Belaukiant Godo“ ir jiems suteikiamas leidimas rodyti spektaklį už kalėjimo ribų, kol galiausiai pasiekia net nacionalinį šalies teatrą. Teatras nuo seno suvokiamas ne tik kaip menas, bet ir auklėjamoji terapinė priemonė išsireikšti. Kaliniams statyti „Belaukiant Godo“ rimtas iššūkis, nes absurde išryškėja ir jų kasdienybė, vertybės, siekiai bei tikslai. Kiekvienas iš penkeriukės, kurie prisidėjo prie statymo, Beketo sugalvotasis Godo reiškia vis kitokius dalykus. Vieniems kaliniams tai galimybė ir laisvės laukimas, kitiems susitikimas su sūnumi, dar kitiems – pasidulkinimas tualete su mylimąja, bet kokiu atveju, tai viltys ir lūkesčiai.

 

Visas šis plepus filmas labai prancūziškas. Vietomis man priminė kitą prancūzų „Kino pavasario“ hitą „Neliečiamieji“ (2011), kur vėlgi neįgalusis ir chuliganiškos išvaizdos juodaodis leidžiasi į tam tikrą didaktinio pamokymo kelionę. Šioje „Triumfo“ istorijoje taip pat turime didaktikos, tačiau ji nėra labai jau erzinančiai brukama. Paskutinė scena, kai kaliniai iš tikrųjų paveda Eteną netgi sentimentaliai graudina. Sunku įsivaizduoti, kad šitaip rišliai dvi valandas nacionaliniame teatre tikrasis Etenas išpažino savo santykį su teatru ir papasakoja apie kalinius. Kitą vertus, finalinis pabėgimas šiek tiek stebina, nes visgi tikėjausi holivudinės pabaigos, kai sąžinės graužaties vedami veikėjai galiausiai sugrįžta ir užbaigia paskutinį „Belaukiant Godo“ spektaklį ir įrodo Teisingumo ministrei, kad toks perauklėjimo ir terapinis bendruomeniškas būdas yra kur kas naudingesnis už keturias kalėjimo sienas.

 

Man šis filmas susižiūrėjo labai nuotaikingai. Nesuklysiu sakydamas, kad jis vienas universaliausių šių metų „Kino pavasario“ filmų, kurį gali pažiūrėti praktiškai visi, kurie bijo pretenzingo arba pernelyg tylaus ir subtilaus braižo, nes tiek turinys, tiek filmo raiška labai artimi pramoginiam filmui, kuris ir linksmina, ir bando savaip paauklėti.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Karti meilė" / "Bitter Love

Sveiki,

Kartais norisi pabėgti ir nuo aštresnių filmų ir pasižiūrėti į tai, kas iš pirmo žvilgsnio labai naivu, atrodo, kad nuvalkiota ir nebemadinga net kalbėti t. y. į asmenines žmonių laimės paieškas. Kol jaunesnioji karta susipažįsta ir santykių bei sekso ieško internetinių pažinčių programėlėse, senesnioji rusų žmonių karta šoka į kruizinį pažinčių laivą ir plaukia galinga ir didinga Volgos upe. Jerzy Sladkowski režisierius sukūrė dokumentinį filmą „Karti meilė“ (angl. Bitter Love) (2020), kuris pasakoja apie vieną tokią kruizinę kelionę, kurioje užfiksuotos kelios itin skirtingos poros ir vienišų žmonių išpažintys. Jauna pora (operos vokalistė ir kompozitorius) bando sutvirtinti savo santykius, tačiau baiminasi dėl ateities. Čigonė, kuri buria kitiems meilę ir atkeri nuo užkalbėjimų, negali niekaip susikurti asmeninių santykių. 22 metus pradraugavusi senyva pora – humoristas ir atkakliai grubi draugė, kuri siekia santykiuose absoliutaus dominavimo, tikisi vėl atnaujinti santykius. Ant skyrybų slenksčio gyvenanti vienišė, kuri susipažįsta su degtinės mėgėju...

Šie margi veikėjai tampa ne tik žmogiškųjų santykių voratinkliu, bet ir atspindi rusiškos dvasios sociumą. Primena Tolstojaus ir Dostojevskio romanų naivuolius, kurie žūtbūt trokšta laimės iš išorės. Potraumines skyrybas ir vienatvę išgyvenantys žmonės turi retsykiais nerealius lūkesčius iš šios kruizinės kelionės. Vieni ieško stiprybės, kiti naujų galimybių, dar kiti bando susivokti ir išsilaižyti žaizdas... Jų fragmentiški pokalbiai gyvi, nesuvaidinti, dažnai labai jautrūs, prisodrinti skaudžių, bet iškalbingų nutylėjimų. Jų pokalbius iliustruoja tai platėjanti, tai siaurėjanti Volga, besikeičianti žaluma, miesteliai, spalvingi cerkvių bokštai ir skambanti nostalgiška muzika.

Apskritai šis nuoširdus filmas apie laimės paieškas. Kiekvienas vis tą laimę suvokia kitaip. Štai viena moteris išreiškė mintį, kad didžiausia jai laimė yra turėti žmogų, kuris senatvėje žinotų, kiek jai į arbatos šaukšteliu įberti cukraus. Besąlyginis troškimas užmegzti kontaktą atveria ir tą karčią tiesą, kodėl šiems žmonėms nepavyko sukurti tvarių santykių: pretenzijos, noras kontroliuoti, nepamatuoti lūkesčiai, troškimas tik gauti, bet neduoti, grubumas, degtinė, įstrigimas praeities santykiuose ir net kerėjimas... Tai paradoksalūs žmonės, kurie linkę (bent jau daugelis iš jų) kaltinti vyrus arba moteris, kaltinti aplinkybes ir net Dievą, tačiau tuo pačiu jie žaidžia emocinį priklausomybių žaidimą „sprendžiu problemas“. Bet kartu tai ir gražiai poetiškai sumegzta istorija, tam tikras rusiškos dvasios, Volgos vandenų, naktų ir saulėlydžių, rūkų ir vidudienio karščių pritvinkęs pasakojimas, kuris perteikiamas kaip rusiškas tragiškai jausmingas romansas. Meilė iš tikrųjų gali būti labai karti, ypač, kai jos nėra ir iš visų jėgų stengiesi ją susirasti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nauja tvarka" / "Nuevo orden" / "New Order"

 

Sveiki,

Dar vienas netikėtas „Kino pavasaryje“ atradimas! Meksikiečių režisieriaus Michel Franco įtempto siužeto drama „Nauja tvarka“ (ispan. Nuevo Orden) (2020). Istorija pasakoja apie Meksikos sostinėje turčių rajone organizuojamas vestuves. Pasiturinčios šeimos namuose plūsta svečiai, jaunoji ir jos motina priiminėja pažįstamus ir gimines, tačiau netrukus ima dėtis keisti dalykai. Vietoj vandens iš čiaupo pradeda bėgti žalias vanduo, o netrukus pasirodo ir svečių pora, aptaškytais žaliais dažais (kažkas gatvėje juos apliejo). Galiausiai mes sužinome, kad visame mieste vyksta neramumai, dalis visuomenės išėjo į gatves, protestuoja, apiplėšinėja. O ir prie durų slenksčio išdygęs kažkada dirbęs senolis meldžia buvusių viršininkų pinigų, kad galėtų paremti pažįstamą širdies operacijai...

Pradžioje išryškėjęs „nesmagumas“ dėl socialinių nelygumų iš tikrųjų atveria jau seniai žinomą tiesą, kad yra tarp „šviesesnių“ pasiturinčių meksikiečių ir etninių „tamsiaodžių“ meksikiečių didžiulė turtinė bei saugumo atskirtis. Filme nepasitenkinimą išreiškiantys skurstančiųjų luomas išeina į gatves ir viską plėšia, drasko, žudo. Netrukus, kaip galite numanyti, rami ir taiki vestuvių šventė pavirs skerdynėmis. Jie ateina į saugius ir prabangius kvartalus ir pasiima viską... Kas man šiame filme labai patiko? Toji konkreti, tikriausiai meksikietiško stiliaus, vaizduojama smurto versija. Čia mes neturime holivudinių didvyrių, neturime ir numatyto bei lengvai nuspėjamų įvykių braižo, čia kaip kokiuose „Sostų karuose“ bet kada ir bet kuris iš pirmo žvilgsnio svarbus veikėjas gali būti nužudytas.

Iš tikrųjų filmas man labai patiko! Režisierius nebando tempti gumos ir nesistengia holivudiškai vaizduoti kažin kokios įkaitų dramos. Kelios kulkos ir viskas baigta. Dėmesio centre – 25 metų nuotaka Mariana, kuri per lemtingą atsitiktinumą išvažiuoja iš namų, nes jai sukirba širdis dėl širdies persodinimo operacijos kažkada pažinotai moteriai. Atrodo, kad čia režisierius banaliai sužaidė moralės kodeksais, kad būtent toji, kuri parodė gailestį, bus tokiu būdu išgelbėta, bet tai didelis apsirikimas. Netrukus Mariana patenka į sukilėlių grobikų rankas ir su kitais nepažįstamaisiais yra kalinama sandėliuose. Jie kankinami elektra, moterys nuolat prievartaujamos ir filmuojami įrašai išpirkoms. Paprastai tokiuose filmuose sąžiningai susimoki ir tave paleidžia, šiame filme viskas priešingai, susimoki ir tave galiausiai nužudo. Laukinė brutali naujoji tvarka tiesiog neturi sąžiningumo ir moralės mato. Čia žmonės tampa nieku, jie yra reikalingi tik dėl piniginės išraiškos. Naujame tvarkos pasaulyje visi vieni kitus žudo be skrupulų. Finalinėje scenoje galiausiai režisierius meta paskutinį kozirį – sąžininga tarnautojų šeima, kurie norėjo tik gero ir gelbėjo turtuolių merginą, galiausiai tampa naujosios tvarkos marionetėmis. Gerumas ir noras padėti galiausiai pražudo, todėl neturime to moralinio ir visiems nusibodusio patoso, kad už gerą būtinai atlyginama geru, o už blogą – blogu.

Šis puikiai subalansuotas įtampos filmas kalba apie sistemos pertvarką. Paprastai revoliuciniai judėjimai pralieja nemažai kraujo, o tu, žmogau, jeigu manei, kad dėl pinigų esi apsaugotas, labai klysti, nes pasiturintys pirmiausia padeda galvas. Taip pat pertvarkymuose negalioja jokie sąžiningumo ir moralės kodeksai, norėdamas padėti, gali gauti galą. Tai brutalus, dinamiškas filmas leidžia permąstyti, kokią galime sumokėti kainą, statydami fizines ir socialines sienas, didindami atskirtis.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Berlynas. Aleksandro aikštė" / "Berlin Alexanderplatz"

Sveiki skaitytojai,

Visą savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.

Filme pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“ sąjungininku.

Būtų banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“ vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą, nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.

Pakeri kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau, kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties, prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu (aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kodėl ne tu" / "Why Not You" / "Hochwald"

Sveiki,

Austrų ir belgų bendras LGBTQ tematikos filmas „Kodėl ne tu“ (vok. Hochwald) (2020) šiame „Kino pavasario“ sezone, kaip visada skirtas ne vien LGBTQ save priskiriantiems nariams, bet ir plačiajai visuomenei. „Kodėl ne tu“ istorija pasakoja apie atokiame Austrijos kalnų miestelyje, kur vieni kitus labai gerai pažįsta, ten gyvena ir jaunuolis Marijus, kuris nori ištrūkti iš miestelio ir pamatyti pasaulį, pagaliau pasijusti pripažintu ir lygiateisišku LGBTQ bendruomenės nariu. Galiausiai jis pabėga su draugu į Romą, pasiekia savo tikslą, tačiau nesijaučia laimingas. Gėjų klube jaučiasi provincialus, nesuprastas ir vienišas, priešingai, nei jo draugas, kuris kuo puikiausiai orientuojasi queer pasaulyje ir suvokia kokiu tonu ir elgesio modeliais reikia bendrauti.

Galiausiai siužetas pasisuka taip, kad musulmonų ekstremistai įsiveržia į klubą ir visus iššaudo, lieka gyvas Marijus, kuris po traumuojančios draugo netekties grįžta atgal į miestelį. Čia jis vėl susiranda darbą, bando „prigyti“, atsistoti ant kojų, tačiau terapija nesėkminga. Stoties rajone Marijus įsigyja leidžiamų į veną narkotikų ir bando numalšinti savo nerimą. Vėliau metasi prie tų pačių musulmonų, bando perprasti jų religiją, konfliktuoja su mirusio draugo tėvais, yra nesuprastas savo mamos ir tėvo... Galiausiai viskas, kuo tikėjo ir kas anksčiau palaikė, net ir svajonė tapti šokėju, jo nebetenkina. Vyrukas vis dažniau ir dažniau išsitraukia baltą plaukų klouno peruką ir savotiškai persitransformuoja, žaidžia vaidmenimis. Kartais žiūrovui atrodo, kad tas perukas – tai laisvės simbolis, kartais – sentimentalus žudynių priminimas, ryšys su draugu. Marijus vis bando adaptuotis, jis sekinamas narkotikų ir šaltų miestelėnų žvilgsnių, bet neatrodo, kad vyrukas iš tikrųjų ieškotųsi tinkamos pagalbos.

Galiausiai Marijus tampa miestelyje atpirkimo ožiu, jis sugeria visų kaltes. Gal todėl pabaigoje jis laimi kasmetinėje loterijoje juodą ožy, ji atsiima iš miestelėnų ir patraukia į mišką... Šioje keistoje LGBT asmenį vaizduojančioje istorijoje ryškinama asmeninė Marijaus istorija, jo asmenybės tapsmas, paieškos ir sociumo toksiškas kaltinimas, kurį pastiprina ne vien tik queer tapatybė, bet ir turtingos bei įtakingos šeimos sūnaus netektis. Filmas tarsi klausia, ar Marijus būtų sulaukęs tiek atšiaurumo, jeigu tos žudynės būtų heteroseksualų klube? Kaip jautriai ir hiperbolizuotai visuomenė mėgsta pabrėžti seksualinį niuansą, kai įvyksta nusikaltimas, nors patys trokšta, kad seksualinė tapatybė liktų tik „namų reikalas“. Filme disponuojama požiūriais ir vertybėmis.

Visgi filmas, nors ir apgalvotas, sutelktas į kelis probleminius lygmenis, bet visumoje žiūrisi be kažin kokios įdomesnės intrigos. Man atrodo, kad režisieriui tomis formomis ir būdais nepavyko išgauti to socialinio konfliktinio aštrumo. Filmas atrodo kiek išskydęs, vietomis perkrautas nelabai ką istoriją papildančiomis scenomis. Režisierius naudoja filmui dekoratyvinius preciziškai naivius simbolius, bando hiperbolizuoti neapykantos ir nepakantumo problemas, narkomaniją, bet žiūri į šią „Kodėl ne tu“ kaltinimo istoriją ir jauti dirbtinumo, sąlygiškumo ir netikrumo įspūdį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Smurto monopolis" / "Un Pays Qui Se Tient Sage" / "The Monopoly of Violence"

 Sveiki skaitytojai,

Nesu tikras, kad teisingai pasirinkau prancūzų dokumentinio kino režisieriaus David Dufresne filmą „Smurto monopolis“ (pranc. Un pays qui se tient sage) (2020) nakčiai. Kino pavasario repertuare tikriausiai yra tinkamesnių filmų prieš miegą. Šis pasakoja apie Prancūzijoje vykstančius protestuojančių ir policijos susigrūmimus, pateikiami civilių ir protestuotojų užfiksuoti surėmimų kadrai, kuriuos žiūri ir aptaria ne vien tik policijos sistemą kritikuojantys politologai ir socialiniai kritikai, bet ir patys policininkai, ginantys savo pozicijas.

„Smurto monopolis“ iš tikrųjų kelia rimtą klausimą, kurio vengia didieji šalies žinių portalai t. y., kiek policija, kuri turėtų ginti ir tarnauti laisviesiems piliečiams, gali sau leisti smurtauti. Kai kuriais atvejais atrodo, kad viskas, kas vyksta Paryžiaus ir kitų didmiesčių gatvėse yra nusikalstama, o policija turi absoliučią teisę demonstruoti nepagrįstą fizinį smurtą. Ir tai nevyksta, kaip mes linkę matyti vaidybiniuose filmuose, kokiuose nors emigrantų ar kitos rasės pavojinguose Paryžiaus kvartaluose, kur dažniausiai policija bando kažką išspręsti ir demonstruoja jėgą kaip teisingumą. Tai vyksta prabangiuose didmiesčių senamiesčiuose, ypač paskutiniu metu „geltonųjų liemenių“ protestas ir policijos įsikišimas tampa akivaizdžiu liudijimu, kad kažkas su valdžioje naudojama jėga yra negerai. Įspūdis toks, kad iš piliečių sumokėtų mokesčių išlaikoma policija nusamdyta juos mušti, tramdyti ir žeminti. Valdžia uzurpavo policijos galią savo interesų ir galios svertams palaikyti. Ypač keistai dokumentiniame filme pateiktas Putino ir Macrono susitikimas. Net nebūčiau pamanęs, kad šitaip žmonės, prancūzai, yra nusivylę Macronu ir policija.

Tarp aiškinimo ir dialogų įterpiami gyvi liudijimai, šokiruojantys policijos sadistiniai „performansai“, pavyzdžiui, kai daugiau nei tris valandas liepė praklūpėti jaunuoliams laikant virš galvos rankas. Iš tikrųjų pilna kadrų, kai policija tiesiog žvėriškai pažeidžia įstatymus, bet dar blogiausia, kad nieko prieš ją negalima padaryti, nes policija „neliečiama“, o žiauriausi netgi nusagstomi medaliais ir pateikiami kaip didvyriais, jiems užmokama premijomis (iš tų pačių nuskriaustų mokesčių mokėtojų kaštų), viešojoje erdvėje policijos veiksmai nekvestionuojami, todėl Prancūzų žmonės, tam tikra prasme, tampa uzurpuotos valdžios ganomomis avimis. Situacija labai sudėtinga, filme ryškinama būtent policijos neteisėtoji forma ir ji šokiruoja, ypač tuos, kurie jautriai reaguoja į neteisingumą. Filme nesvarstoma teigiamieji policijos nuopelnai ir reikalingumas (jis juk irgi neginčytinas), bet svarstoma, kodėl taikūs, beginkliai žmonės šitaip žvėriškai talžomi šiuolaikinės demokratijos šalyje. Bandoma suvokti valdžios ir paprastų vidurinės klasės žmonių dialogą, tai retsykiais susidarydavau tokį įspūdį, kad pas mus tas dialogas dar yra labai švelnus ir geras.

Žiūrėdami šį filmą suvoksite, kas yra demokratija ir demokratijos vaizdavimas, kaip valdžia „nusisavina“ policiją ir galimai paverčia savo asmens sargybiniais. Kai pats smurto reiškinys teisiškai ir legaliai leidžiamas vieniems, o kitiems – ne. Kai kurie užfiksuoti gatvėse susirėmimai (kraujas, nutrauktos galūnės, išdurtos akys, policijos užpuolimai) šokiruos. Tai ne kažkur trečiojoje šalyje, tai pavyzdinėje šalyje, į kurią dažnas iš mūsų norėtų nuvykti ir pasivaikščioti Eliziejaus laukais, pasidaryti romantiškų asmenučių, tačiau šiame filme ryškinama ne tik kad neromantiški procesai, bet ir klibinami įsivaizduojamos demokratijos pamatai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Valchenzė amžiams" / "Walchensee Forever"

Sveiki skaitytojai,

Tęsiu savo apžvalgas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro.

Absoliučiai neplanavau žiūrėti vokiečių dokumentinio filmo „Valchenzė amžiams“ (angl. Walchensee Forever) (2020), kurį režisavo Janna Ji Wonders. Režisierė nusprendė papasakoti savo neįtikėtinai turtingą šeimos moterų giminės istoriją. Neapsigaukite, nors filmas apie moteris, visgi labai rekomenduočiau žiūrėti ir įsimylėjėliams, ir vienišiams vyrams, ir apskritai visiems, kuriems patinka unikalios ir suasmenintos istorijos, „išrišančios“ pasikartojančių arba labai kontrastingų pasirinkimų gijas. Pats „skaniausias“ dalykas žiūrint tokius filmus tikriausiai yra stebėti per padidinamąjį stiklą suaustus likimus, kurių žmogus nėra pajėgus nei sukontroliuoti, nei užbėgti lemtingiems įvykiams už akių, bet galima priimti kaip dovaną, neretai kaip traumuojančią patirtį, kuri mus sutveria naujiems gyvenimo sprendimams.

Istorija pasakoja apie režisierę, jos motiną ir 104 metų močiutę. Prabėgomis užgriebiami ir prosenelės filmuoti kadrai. Pagrindinis veiksmas vyksta nuostabiame Valchenzės gyvenvietėje, įsikūrusiame prie kalnų ežero. Čia nuo seno moterys dirbo kurortiniame viešbutyje tiek virtuvėje, tiek tvarkydamos kambarius. Istorija brėžia ryškias tris kartas, visapusiškai atskleidžia moterų charakterio bruožus, savivertės, seksualumo, santykių su vyrais peripetijas. Viskas kruopščiai ir gana apnuoginančiai dokumentuota nuotraukomis, išlikusiais senais filmuotais kadrais, gyvų moterų liudijimais. Ir iš tikrųjų, filmas toks neįtikėtinai jaukus, intymus ir pritraukiantis, kad net pats keliskart graudenausi.

Jeigu tikitės, kad šiame filme bus pateiktos santūros ir Veimaro politikos subordinuotų ir morališkai įspęstų moterų istorijos, jūs labai klystate. Iš tikrųjų per Valchenzės moteris papasakota ir vokiečių, ir viso pasaulio istorija. Pirmoji dalis skirta močiutei, kuri nuo mažumės visąlaik gyveno Valchenzės gyvenvietėje, patyrė vyro menininko meilę, jo karo paliktas žaizdas, pagimdė dvi dukras. Iš tikrųjų močiutė atspindi konservatyvią karo ir pokario moterų padėtį Vokietijoje. Bet labiausiai stebina viduriniosios generacijos Anos Werner gyvenimas, kuri su savo seserimi keliavo į Meksiką, domėjosi fotografija, etniniu dainavimu, psichodeliniais dalykais. Galiausiai Ana tapo ne tik į Indiją, Graikiją keliaujančia hipe, kuri pasninkauja ir medituoja nuo ryto iki vakaro, bet ir seksualinės revoliucijos rėmėja. Anai teko gyventi komunoje, su trimis moterimis dalytis vienu vyru, siekti dvasinių aukštumų ir tas hipiniškas gyvenimo būdas aiškiai atspindi Vietnamo karo su JAV epochą, kai visi norėjo ir tikėjo besąlygiškai meile. Kas įdomiausia, kad filme „tai“ nepraeina, moteris vis dar iš dalies tebėra tos epochos idealistė, nors tikrovė labai pasikeitė...

Norėčiau panagrinėti visus šiame filme jautriai perteiktus ir sumontuotus filmo aspektus, norėčiau kiekvienai užduoti tam tikrus klausimus. Po filmo ilgai galvojau, kaip man pasisekė, kad „netyčia“ teko pamatyti šį filmą ir tai gali būti vienas iš šio „Kino pavasario“ manųjų favoritų. Nes toji gyvenimo istorija, kad ir kiek ji buvo apgalvota, už kadro karpoma ir lipdoma, visgi pasakoja ne vien asmeninę giminės istoriją, man tai ir kontrastingų, prieštaringų epochų, filosofijų, gyvenimų būdų viena kitą generacijos jungtyje papildančių ir tuo pačiu neigiančių kontrastų liudijimai. Visgi, kaip atsakė Ana į vieną esminių užduotų klausimų, – kur yra tikrieji žmogaus namai? – lyg tikėdamiesi, kad atsakymas bus Valchenzė, iš tikrųjų Ana atsako: Pasaulis yra tik vieta, posūkis, o tikrieji namai laukia už jo ribų. Žiūrėdamas filmą galvojau, kad kartu su veikėjais savotiškai imu suvokti, kad skaudžiausia mūsų visų užduotis yra pripažinti, kad viską, ką mes tariamai manome, kad pažįstame ir yra apčiuopiamai tvaru, iš tikrųjų lemta vieną dieną išnykti. Gyvenimas gražus, nes jis kintantis, netvarus ir laikinas.

Mano vertinimas: 10/10

IMDb:6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela