Filmas: "Baleto šokėjas" / "Dancer"

 Sveiki,

 

Ketverius metus atidėliojau šią kino juostą. Vienu metu buvau apie ją visai pamiršęs. Savo facebooke Steven Cantor dokumentinį filmą „Baleto šokėjas“ (angl. Dancer) (2016) anuomet rekomendavo rašytoja Danutė Kalinauskaitė per „Kino pavasarį“. Filmas pasakoja apie iš Ukrainos kilusį ir visame pasaulyje išgarsėjusį baleto šokėją Sergejų Poluniną. Apie jo staigius karjeros šuolius ir nuopuolius šis dokumentinis filmas.

 

Pusę filmo prasigraudinau, nes esu ir dažnai papuolu į tokias savęs atmetimo ir ieškojimo pinkles. Aš ir S. Puluninas – vienmečiai, tačiau būtų sunku sakyti, kad galėčiau tapatintis su jo biografinėmis detalėmis, tačiau tam tikri nuopuoliai, užsidarymas, spaudimas, savęs paieškos visada buvo suprantami, gal dėl to šitaip jautriai ir sužiūrėjau šį filmą. Labai mėgstu dokumentinius filmus apie menininkus, po jų visada jaučiuosi toks įkvėptas kažką daryti, nepaisant savo įsitikinimų, visada norisi „išsimušti“ iš vėžių, patirti, pertransformuoti save patį. Tokių dokumentinių filmų visada pasitaiko, jie asmeniškai mane supurto.

 

Šiame filme pasakojama, kaip S. Poluninas, kilęs iš mažo miesto Ukrainos pietuose, papuola į Karališkąją britų baleto mokyklą ir beregint tampa pačiu geriausiu. 19 metų jis pradeda atlikti solo pasirodymus, o tai, kaip suprantate, itin didelis pasiekimas balete. Tiesą sakant, baletu ne tiek domiuosi, bet filme aiškiai iš artisto draugų interviu ir mokyklos atstovybės suprasite, kokio aukšto ir neįtikėtino temperamento ši asmenybė. Be to, galėsite regėti jo šokius įvairiais gyvenimo ir mokymosi periodais. Aišku, filme lyg ir bandoma pritempti prie to, kad Poluninas turėjo blogo berniuko įvaizdį, tačiau sunku pasakyti, kas ten tokio blogo ir kas, aišku, nutylėta: alkoholis, narkotikai, kad pamirštų fizinį skausmą? 22 metų jis meta Londoną ir bando savęs ieškoti. Staiga atranda Rusiją, bet ir ten ilgai neužsibūna. Tai ilgos kelionės tarp skirtingų disciplininių baleto mokyklų. Galiausiai baleto pasaulį štrichais papildo pasakojamai apie asmeninį šokėjo šeimos istoriją. Kaltinimai motinai dėl kontrolės ir skyrybų, bandymas atsiskleisti kaip geriausiu, grįžti ir vėl mesti baletą... Tai iš tikrųjų jauno menininko gyvenimą darko, bet kartu ir leidžia ieškoti savo vietos po saule bei nuolat keistis.

 

Puikus filmas, žavi asmenybė, puikūs šokiais, plastika, kūnas, aistra... Visko šiame filme rasite su prieskoniais ir kartu patirsite virsmą, kuris, manau, yra būtinas statant tokio tipažo dokumentinius filmus apie asmenybes. Paskutinis jo šokis pagal atlikėjo Hoizer „Take me to church“ buvo išties įspūdingas, jį galite rasti ir YouTubėje (pridedu!).

 

P. S. Filmą su lietuviškais titrais galite pasižiūrėti mokamoje platformoje www.zmonescinema.lt

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.9

 

Filmo anonsas:

 

S. Polunino šokis pagal „Take Me To Church“:

 

Jūsų Maištinga Siela

Išskirtinės knygos: Samanta Schweblin "Stiklo akys", "Pilna burna paukščių", "Prieraišumo laisvė"

 Sveiki,

 

Galiu tik pasidžiaugti savo sėkme, kad aptikau rašytojos Smantos Schweblin knygas Stiklo akys, Prieraišumo laisvė ir Pilna burna paukščių. Jaučiu, kaip šiai argentiniečių rašytojai, gyvenančiai Vokietijoje, patinka trumpieji literatūros žanrai. Stambiausias jos kūrinys, pasirodęs lietuviškai, yra neseniai išleista knyga Stiklo akys. Ją jau galima pavadinti romanu, bet ir jo kompozicija fragmentiška, tarsi sulipinta iš atskirų vienos temos apsakymų...

 

Nepaisant to, manau, kad S. Schweblin literatūra šiuolaikiškai bauginanti. Tai kafkiškai paslėptas bauginimas, keliantis nesmagumo ir nejaukumo jausmą. Didžiausią įspūdį tikriausiai padarė apsakymas Prieraišumo laisvė. Nieko nežinojau nei apie rašytoją, nei apie knygos turinį, todėl skaičiau tarsi koks stalkeristas – kažkas tuoj įvyks itin baisaus, tačiau pasakotojas niekada to neįvardija. Neįtikėtinas įspūdis. Nors knygos neįtraukiau į geriausių knygų topus, tačiau ji padarė nemenką įspūdį, kaip ir kitos rašytojos knygos. Ji savita, tarsi koks kai kam Murakamis, tačiau kartu aktualiai aštri, taupi, labiau aktualizuojanti. Visos mintys ir filosofija lieka paraštėse, neįvardytos.

 

Kuri jums Samantos Schweblin knyga paliko didžiausią įspūdį?

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip skaldyti ir valdyti žmones pandemijos metu? Priklijuok žmogui kvailio etiketę.

 Edženas Delakrua (pranc Eugène Delacroix) "Laisvė barikaduose" (1830)

Šių dienų paveikslo interpretacija. Memas iš internetinio vandenyno. Autorius nežinomas.

Sveiki,

 

Lietuvoje dingo pustoniai ir laisvo pasirinkimo, neprarandant nieko, galimybė. Vakarykščiai įvykiai prie Seimo, turiu galvoje rugpjūčio 10 dienos nakties riaušes, buvo tai, kas, sakyčiau, neišvengiama. Žmonės pikti, žmonės surūgę, žmonės nebetiki nei valdžia, nei skiepais... Nepateisinu prasidėjusio smurto protrūkio. Didžioji dalis ten dalyvavusių, pripažinkime, yra iš to paties liūdnai pagarsėjusio Šeimos maršo sambūrio. Dar dalis prisijungė, kurie negali pakęsti to baisaus gąsdinimo ir mobingo, kurį patiria paskutiniosiomis savaitėmis. Pastebėjote, kad niekas jau nebekalba apie kaukes, o dezinfekciniai skysčių pakuotės prie įėjimo stovi nebeliečiamos, nes ir kvailiui aišku, kad tik skiepas „išgelbės“ pasaulį – toks susidaro įspūdis. Pasakysiu taip: jeigu vakar ir būčiau dalyvavęs mitinge, tai su aiškia intencija ir protestu prieš valdžios ir žiniasklaidos suregztą gąsdinimą, Galimybių pasą, kuris iš tikrųjų turėtų būti Negalimybių pasu vadinamas, nes jis užkerta tam tikrus dalykus, o ne išlaisvina, kaip mėgsta teigti A. Armonaitė.

 

Nesu antivakseris. Kiekvieno valia skiepytis ar nesiskiepyti, eiti išvien su mokslu, arba juo abejoti, ir tai nėra nieko gėdingo, kaip bandoma mums įpiršti. Jeigu nesiskiepiji, vadinasi, esi antivakseris, lūzeris, atsilikėlis, sąmokslo teoretikas ir tas, kuris skaldo šalį. Ar tikrai aš neturiu teisės abejoti, kai man grasinama ribojimais, darbo netekimu? Ar tikrai neturiu pagrindo niekuo šioje situacijoje abejoti? „Vakar mirė du.“ „Mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė“... Internete pasipylė daugybė visokiausių skambių ir užgaulių citatų. Žmonės priešinasi tarp savęs. Facebooko ženklelis „I trust science“ ragina ir tave tokiu tapti, bet baisiausia, tos „diskusijos“ (nes diskusijomis jų nepavadinsi), ardo net šeimas, draugus. Žmonės atvirai linkę pasisakyti, kad su vienais ar kitokiais asmenimis nutraukia santykius, nekenčia sučipuotų, arba pasiskiepiję nenori savo artimoje aplinkoje matyti jokių antivakserių ar kitokių įsitikinimo asmenų. Egzistuoja tik juoda ir balta. Kvestionuoti kitaip labai rizikinga, nes atsidursi vis tiek vienoje ar kitoje pusėje.

 

Kas čia vyksta? Senas geras: skaldyk ir valdyk. Nedrįsk abejoti, nes pasirodysi lūzeriu. Nedrįsk prieštarauti, nes mes žinome gerai, o tu neturi daktaro laipsnio. Mokslas visagalis. Nedrįsk juo abejoti. Neturėk kitos pozicijos, nes šįkart, perfrazuosiu šiaip jau labai gerbiamą A. Maldeikienę, kuri nesiskiepijusius prilygina mokinukams maištininkams, kurie nepaklūsta klasės taisyklėms ir skriaudžia vidutiniokus bei pirmūnus. Aišku, jeigu visuomenė yra klasė, kuriai diriguoja maestro, tačiau mes nesijaučiame klasėje. Klasėje pakėlus ranką, mokinys yra išklausomas. Vakar mitinguotojai, (nors jų tikrai neginu, tik bandau iš jų perspektyvos suprasti) panoro būti išgirsti, tačiau jų neišgirdo. Įspūdis toks, kad laukinių gauja su Lietuvos vėliava paklykaus ir praeis, o mes toliau vykdysime tai, kaip mums atrodo geriausia. Valdžios sprendimai nekoreliuoja su žmonių nei nuomone, nei poreikiais, todėl tai primena diktatūrą. Aš mitinguotojus pradedu suprasti, dažnai atsiduriu jų vietoje. Aš negirdimas, nematomas ir reikalingas tik per rinkimus ir mokesčiams mokėti. Ar mano būsena ir protestas nepaklusti toms taisyklėms, dėl kurių nesitarta, o tiesiog atkišama, gali būti mano pilietiškumo skaudi išraiška? Ar galiu turėti balsą ne tik prie balsadėžės? Mūsų atstovai nebeatstovauja žmonėms, jie atstovauja ekstremalioms situacijoms ir saviems interesams, o mes liekame tik fone. Bet ar buvo kada nors kitaip?

 

Visgi mitinge skambėjo žiaurūs pasakymai. Vakar suimta baisioji V. Račkova, dar ankstyvą pavasarį raginusi sušaudyti seimo narį Raskevičių, vienos liūdnai pagarsėjusius partijos vedlė N. Černiauskienė. Nuo tribūnos, norėčiau sakyti, „bajerius skaldė“ Astra Astrauskaitė – visos trys Šeimų maršo aktyvistės, jų retorika, minčių dėstymo eiga ir argumentai mažai kuo skyrėsi nuo homofobinių mitingų. Labai liūdna, kad šiuo atveju viskas susiplakė į vieną putą, kad prie šių asmenų, kur švystelėjo dar liūdniau pagarsėję Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas. Mano įsitikinimai neleidžia dalyvauti šiame mitinge, kur šie aktyvistai reiškia savo pažiūras, nes tai reikštų jiems pritarti visais klausimais, o aš nepritariu. Jokiu būdu.

 

Nepritariu tik žmonių skirstymui į skiepytus ir neskiepytus bei ribojimams ir pasiskiepijusiųjų privilegijoms. Jau nesikartosiu, kad mokame PSD mokestį, o mums užkertamas kelias gauti sveikatos paslaugas. Kur tai matyta? Kiek beviltiškumo reikia turėti, kad žmonės šitaip mobinguotų? Baisiausia dar ne tie ribojimai, ne šis gaisras, bet įsiplieskęs ideologinis pozicinis tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių karas, į kurį įtraukiami, nori nenori, visi, nes visi turi ką pasakyti tiek vienai, tiek kitai pusei, nes visus tai liečia. Ir tai tikrai nėra pagarbos ir supratimo tonacijoje, tai pustonius praradęs reikalas, nes Lietuvoje vis dažniau mąstoma tik dviem kategorijom: gerai arba blogai. Jei abejoji, vadinasi, esi pilka masė, skystakiaušis (epitetų daugiau galite rasti daugelyje facebooko profilių). Todėl nesiveliu viešojoje erdvėje į jokias diskusijas šiais klausimais, stengiuosi kiek įmanoma tylėti ir ištylėti, kad nereikėtų bergždžiai draskytis, nes tai juk karas tarp žmonių įsitikinimų, juodos aistros, teisybių karai ir, deja, turiu pripažinti, kad prie to prisideda valdžia ir tai yra nepalankiausias jų laikas. Prie to prisideda plačioji žiniasklaida ir sąmokslo teoretikai, galimas daiktas ir, kaip teigė Bilotaitė, ir hibridinio karo organizatoriai.

 

Mes vis dairomės vieni į kitus, mėgdžiojame, atkartodami šokame, pykstame, įrodinėjame svetimomis tezėmis, reikšdami savo tiesą prieš kito tiesą, ir manome, kad tokiu būdu prisidedame prieš kažkokio pilietinio geresnio ir teisingesnio darinio, bet, deja, tikriausiai taip nėra; kiekvienas iš mūsų, apsupti tariamų ir dirbtinai sukurtų priešų, esame vienišos ledo lytys dideliame vandenyne, kur kartais labai skaudžiai susikalame ledinėmis kaktomis vien tam, kad iš tos susidūrimo inercijos dar vienas nuo kito labiau nutoltume.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paplūdimio žiurkės" / "Beach Rats"

 Sveiki, skaitytojai,

 Labai norėjau patikrinti dar kartą režisierę Eliza Hittman, kurios įspūdingai sukurtą dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (2020) teko pamatyti. Tai slogus filmas, apie paauglę, kuri pasidaro abortą, tačiau savitai, unikaliai ir puikiai perteikta istorija kino kalba. Nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisierės darbą, rodytą kino teatre „Skalvija“ pavadinimu „Paplūdimio žiurkės“ (angl. Beach Rats) (2017). Pastarasis filmas, kurio scenarijų parašė pati režisierė, pasakoja apie paauglį, gyvenantį miestelyje prie jūros. Jo tėvas miršta nuo vėžio, jis diena iš dienos trinasi su gauja prie paplūdimio, žaidžia žaidimus, vartoja narkotikus, vagia iš tėvo psichotropines medžiagas ir susiranda merginą, tačiau intymūs santykiai su ja nesimezga, nes vaikinukas vakarais, kai lieka vienui vienas, prisijungia prie interneto ir bendrauja sekso portaluose su gerokai vyresniais vyrais už savęs.

 

Frenkis, pagrindinis veikėjas, iš tikrųjų atsidūręs dvilypiame gyvenime: vieną gyvena dienos metu, o kitą – nakties. Tai prieštaringas jaunuolio gyvenimas, kurį bando Frenkis susiderinti, tačiau kaskart suvokia, kad meluoja sau ir aplinkiniams. Dėl to kenčia jo puiki ir jautri mergina, trūkinėja santykiai su motina, jis linkęs užsimiršti narkotikuose... Tiesa, filme nagrinėjama tema nėra nauja ir, tiesą sakant, jau matyta kituose nepriklausomo kino pavyzdžiuose, todėl tikėjausi, kad filmą pakylės režisierės kalbėjimo pasirinkta maniera, kuri leidžia atskleisti dar nematytus ir nepatirtus kine LGBTQ susipriešinimo su sunormintu pasaulio briaunas. Lyginant su ankstesniu filmu, šis šiek tiek šabloniškesnis, vietomis scenos gana neįtikinamos, sausokos, bet jų mažuma.

 

Iš tikrųjų „Paplūdimio žiurkės“ vykęs filmas ir tinkamas visiems žiūrovams, ne tik LGBTQ. Ypač negalintiems suprasti arba žmonėms, linkusiems skirstyti. Filmas nemoralizuoja, nepamokslauja, nesistengia padaryti taip, kad pritartumėte LGBTQ žmonėms, bet leidžia pasijusti ir mąstyti iš tos suskaldytos perspektyvos, pamatyti, kuo kartais gali gyventi homoseksualūs jaunuoliai, kurie marginalizuojami ryškiomis vaivorykštėmis ir aplipdomi genderizmo mitais. Frenkis visais atžvilgiais yra šiurkščių ir agresyvokų jaunuolių kompanijos dalis, jis su jais elgiasi hiper aktyviai heteroseksualiai, jų išvaizda chuliganiška – čia autorė šiek tiek erotizuoja, sakydama, kad homoseksualumas dar nėra vien tik švelnus ir vien tik perteiktas lyčių elgsenos stereotipais. Homoseksualumui negalima priskirti socialinių grupių, jų yra visur ir jie kai kur itin sunkiai atpažįstami. Šis filmas man priminė prieš porą metų „Kino pavasaryje“ matytą irgi tokį nestandartinį slovakų filmą „Pasekmės“, kurio centre – brutalus ir į chuliganišką veiklą linkęs homoseksualas, turįs savo skustagalvių gaują...

 

Pagrindinį vaidmenį atlikęs britų aktorius Harris Dickinson buvo įtaigus, drąsus ir apsinuogindamas ir atlikdamas tokį vaidmenį. Ši režisierė randa organišką kino kalbą, kuri būdinga nepriklausomam kinui ir geba išskleisti susipriešinimo problemą tarp to, kas iš tikrųjų esi ir to, ko iš tavęs tikisi pasaulis. O ką daryti, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad esi visiškai į tuos rėmus netelpantis? Pirminė ir žūtbūtinė kova pirmiausia vyksta su savimi, o kai ji įveikiama, aplinkiniam pasauliui dažniausiai belieka tik prisitaikyti, aišku, jeigu toje kovoje nepridarai kvailysčių.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Ką sekmadieniais veikia sraigės? Apie švaros būtinybę, arba kodėl man patinka tvarkytis

 Sveiki,

 

Sekmadieniais esu lėtai savo spalvą keičiantis chameleonas, o gal vien tik apie savo namus besisukiojanti sraigė? Sekmadieniais trokštu permainų, naujo stebuklo, įkvepiančių citatų iš knygų. Sekmadieniais negaminu valgyti, jį tik pasišildau. Sekmadieniais pirmiausia skalbiu šviesius, o po to tamsius drabužius. Šį sekmadienį ir užuolaidas! Ak, Dieve, kaip seniai jų neskalbiau, pilnos visų metų dulkių! Vaje, sraige, tu sraige!

 

Sekmadieniais, manau, esu geras. Rugpjūčiui esu dėkingas, nes jis nesibaigia, atostogos dar tęsiasi ir tęsiasi... Prie namų sekmadieniais po penktadienio ir šeštadienio šiukšlių konteineriai būna pilni, nes tokią dieną niekas neišveža. Ir dar viską šiandien, kaip tyčia, nuplovė ilgas ir monotoniškas lietus. Dabar geriu mėtų arbatą su žaliosios citrinos (laimas – nevartotinas žodis!) griežinėliu ir nepamenu, kada paskutinįkart gėriau arbatą.

 

Šiandien Jaunatis ir mano facebooke sąmoningi žmonės ūžia, kokia ši diena išskirtinė. Rimta nauja pradžia kažką pradėti, žaisti su savo vibracijomis, sukurti naują būvį ir to būvio jauseną. Sekmadieniais ilgai kuičiuosi, vaikštau iš kambario į kambario, šluostau dulkeles, nuolat perlipdamas įjungtą elektrinį dulkių siurblio robotuką. Tam tikra prasme švarinimasis ir yra sekmadieninis ritualas. Kai tvarkausi, jaučiuosi gerai, unikaliai save patį tarsi tvarkyčiau, nes jaučiu, kad per veiksmą ir veiksmo ritmą galima daug ką savyje susigeneruoti: prisukti išklerusius varžtus, atsikratyti nereikalingų minčių, nerimo, pykčio ir nesantaikos.

 

Sekmadieniais aš kaip popiežius. Ir šiek tiek povas.

 

Jaunatyje pasėju harmonijos grūdą. Nesiginčiju su homofobais, negalvoju apie skiepus, nebijau, kad baisis atostogos. Tarp darbelių paskaitau ramiai knygą. Bemedituodamas prisnūstų ir knarktelėjęs prabundu. Nesusigėstu, nes nėra dėl ko. Visiems būna, kai retkarčiais prisnūsta.

 

Pavakariais lietus baigiasi ir išlenda rugpjūčio saulė. Už lango medžių lajos tamsiais žalios ir kažkur tarp jų laukia įsiropščiusi juoda katė. Be jokios abejonės, labai geras ženklas. Tuk, tuk, tuk! Skalbimas jau pasibaigęs, laikas džiaustyti ir vėl kuistis. Protarpiais pasiklausau Juliaus Sasnausko per radiją, susiplaunu indus. Gerai, kai švaru ir labai gerai, kai tą švarą lyg koks ponas viešpataitis sukuriu savo dviem rankytėm, savo burtų lazdelėm. Lyg koks robotukas. Mano Jaunatis. Sraigės namelyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žudiko žmonos asmens sargybinis" / "Hitman's Wife's Bodyguard"

Sveiki,

Dar viena šios vasaros veiksmo komedija ir, galima sakyti, veiksmo filmų apie asmens sargybinius parodija pavadinimu „Žudiko žmonos asmens sargybinis“ (angl. Hitman's Wife's Bodyguard) (2021). Tai yra 2017 metų pirmosios dalies „Žudiko asmens sargybinis“ tęsinys, todėl, tikriausiai, jeigu jums patiko pirmoji dalis, tai nusprendėte ar nuspręsite žiūrėti ir naujausią filmo dalį, kuriame pasirodo tie patys pagrindiniai aktoriai: Ryan Reynolds, Salma Hayek, Samuel L. Jackson...

 

Mano viena didžiausių problemų yra ta, kad aš sunkiai atsimenu holivudinių populiarių filmų siužetus. Gal dėl to, kad per daug žiūriu kino filmų ir atsiminti visko neįmanoma? Gal dėl to, kad tie filmai daugiau ar mažiau vienas į kitą panašūs ir jų palikti emociniai įspaudai lieka blankūs, arba bent greitai išgaruojantys? Sunku pasakyti, bet tikriausiai tai yra viskas viename. Mirk, bet net keliais sakiniais negalėčiau atpasakoti, kas vyko pirmojoje dalyje, nors tikrai pamenu, kad žiūrėjau kino salėje ir aktorių šypsenėles bei grimasas pamenu lyg per tirštą rūką. Kodėl apie tai rašau? Nes tikriausiai greitu metu tas pats nutiks ir super kino kritikų prastai įvertinta antrąja filmo dalimi.

 

Istorija pasakoja apie asmens sargybinio licenciją netekusį asmens sargybinį, kuris paskatintas savo psichoterapeutės susiruošia atostogų į Europą. Žinoma, viskas išeis grynu šnipštu ir nors mūsų herojus nenorės imtis ginklo į rankas, jam teks suvesti sąskaitas su savo tariamu tėvu, susidėti su blogiukais, kurie bet ką išvestų iš proto ir galiausiai, kaip jau galite įtarti, išgelbėti pasaulį nuo masinės terorizmo atakos... Viskas tolygiai pagal šabloninius tokio tipažo filmus, tik šįkart viskas anekdotinių situacijų lygmenyje. Tiesą sakant, dėl humoro nesiginčysiu, buvo migdančių vietų ir buvo tokių, kuriose kikenau įsikandęs kumštį. Kad ir kaip komedija viską parodijuotų, ji negali iššokti aukščiau bambos, nes filmas absoliučiai neoriginalus, nudrožtas pagal kiek įmanoma atpažįstamus istorijos vyksmo šablonus, kad net žinai, ką veikėjai vienas kitam pasakys, kada bus kulminacija, kada bus paguodžiantis pasikalbėjimas prie sūpynių... Žodžiu, filmas kaip vienadienė meilužė: čia jis yra labai linksmas ir lengvai įtraukiantis, o kitą akimirką imi ir galvoji, o kas man iš to filmo?

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela  

Aktualijos: Ar aš turiu teisę pasirinkti skiepytis ar nesiskiepyti?

Sveiki,

 

Norėčiau šį įrašą pradėti taip: aš balsavau už „Laisvės partiją“, nes norėjau džiaugtis. Tačiau neįvertinau COVID-19 konteksto. Paskutiniu metu nusivyliau Aušrine Armonaite ir visa partija. Jiems nepavyko mūsų nudžiuginti, Partnerystės įstatymas nepriimtas (čia ne jų kaltė), o pirmininkės dabartinėje retorikoje laisvė ir galimybės yra tik žirgams, kurie peršoka barjerą, o tie, kurie lieka nepasiskiepiję – džiaugsis daaaaaaaug mažiau, nepriklausomai, ar balsavo už rožinius, ar ne. Šią retoriką ir su jais susijusius įstatymus palaiko Dulkys, Šimonytė ir šiandien jau užkukavo, kaip visada vėluodamas, bet būtinai prie daugumos gretindamasis Gitanas Nausėda. Populizmo viršūnėje Prezidento sostas nenutirpsta.

 

Aš nesiskiepiju. Aš pravardžiuojamas antivakseriu. Atsilikėliu. Nesvarbu, kad už progresiją, kad už žmonių teises, už Partnerystės įstatymą... Visa tai nublanksta, jeigu tu nesiskiepiji. Tu esi niekas. Tu nekeliausi lėktuvu, autobusu ar traukiniu, neįeisi į „Akropolį“, Juknevičienės paliepimu būsi išmestas net iš Facebooko draugų, nes trukdai atsidaryti kino teatrams... Man iki darbo 9 kilometrai, jei pėsčiomis, turėčiau keltis pusę trijų nakties bet kokiu oru. Aš nesiskiepiju, nors esu gąsdinamas, bauginamas, varomas tą padaryti. Kasdien įsijungus žinias girdžiu mobingą, priverstinį sąlygų išdėstymą, kas bus, jeigu nesiskiepysiu. Tai net nesusiję su sveikatos prevencija, tai susieta su skiepu – turi tai padaryti, kad tau leistų tiesiog... pramogauti ir gyventi? Kyla įtarimas. Man baisu skiepytis, nors buvau aiškiai nusprendęs tą padaryti dar prieš mėnesį. Dabar man ant kaktos lipdoma antivakserių ir sąmokslo teorijų šalininko etiketė. Tebūnie, bet šis įrašas ne apie tai...

 

Šis įrašas apie viešojoje erdvėje retai užduodamą klausimą: ar aš, spendžiamas diena iš dienos į kampą, turiu pasirinkimą? Ar galiu už valstybę nuspręsti, kas bus su mano kūnu? Fiziniu ir žemiškuoju? Ar turiu besąlygiškai paklusti, nes nesiskiepijęs pažeidžiu pasiskiepijusio teisę (į ką??)? Mano kas mėnesį mokamas sveikatos draudimas nieko nebevertas, nes man neapmokės, jeigu netyčia susirgsiu COVID-19? Aš dar jaunas. Aš dar mąstau. Kai kas aiškiai sakys, kad naivuolis. Tegu. Ar man galima atsisakyti sveikatos draudimo mokesčio, iš kurio negaliu tikėtis jokios kompensacijos ar toliau privalau būsi melžiama karvė, tik šįkart jau aptverta ganykloje? Ko verta toji mano (ir jūsų) išlaikoma sistema? Ar galiu būti pilietišku ir pasakyti: aš nesiskiepysiu ne dėl to, kad esu kitų laikomas antivakseriu, bet dėl to, kad tai mano atsakas į spaudimą ir politikų sprendimą mane įbauginti ribojimais? Cepelinai nebuvo geras gundymas man skiepytis Palangoje.

 

Armonaitė kalbėdama apie galimybes ir laisves mato tik Galimybių paso projektą, sumaltus ten milijonus, tačiau kur laisvė džiaugtis, už kurį balsavau? Balsavau už laisvę, o ne skiepą. Kontekstas iškraipo visų partijų tikslus, nemanau, kad su valstiečiais, Darbo partija ar Blinkevičiūtės socdemais, kurie kritikuoja dabartinius sprendimus, būtų buvę kitaip. Tai iliuzija. Dar nepasiektas nė vienas laisviečių plano punktas, kurio norėjau sau ir lietuviams. Laisvės partija tapo nūdienos kontekstinių įvykių auka, ji priversta klūpoti ir vykdyti ne savo nurodymus, o tuos, kurie, Dievas mato, yra ES kontekste. Latvija jau krito. Lietuvius dar tik smaugia ir jau galas labai labai arti.

 

Ar yra žmogui Lietuvoje pasirinkimo galimybė, toje demokratiją ir laisvę akcentuojančioje šalyje ir nebūti laikomu antivakseriu? Kaip vienas politologas šią savaitę apibendrino: tie, kurie dėl skiepų nebuvo apsisprendę ir patyrė žiaurų politikų mobingą, gąsdinimus per visas žiniasklaidos landas, metėsi staiga į nesiskiepijusiųjų pusę, nes... suprato, kad kažkas čia ne taip. Pernelyg norima tą skiepą sugrūsti, minint privilegijas ir bausmes. Ypač bausmes.

 

Kodėl ir aš? Ar aš tampu Šeimos maršistu? Ar man jau tinka ten su jais Vingio parke sėdėti?

 

Visų pirma, aš nesitapatinu nei su maršistais, nei su antivakseriais. Blaiviu ir realiu protu suvokiu, kad pasiskiepijimo programa yra planuota iš anksto ir sistemingai su politiniu mobingu. Na, negali, pavyzdžiui, Islandijoje, kurios ligoninėse guli COVID-19 beveik visi pasiskiepiję ir užsikrėtą virusu merdėti, o pas mus ligoninėse visi stebuklingai nepasiskiepiję. Kontrastas aiškus, jis buvo atskleistas (tikriausiai netyčia) per pagrindines žinias, tai net ne iš sąmokslo teorijų archyvų.

 

Galiu užsiminti apie sąmokslo galimybę, tačiau netikiu, kad Armonaitė ir Šimonytė apie tai mąstytų ar nagrinėtų, jos įniurkytos į sistemas, kur reikia daug valios ir mąstymo, tačiau tik tm tikrame valstybės valdymo kontekste. Mokslas yra progresyvus, tai ką turime šiandien, rytoj gali virsti nuodais ir tą ne kartą esame patyrę (prisiminkime gyvsidabrio naudojimą, kraujo nuleidimą, ar teflono naudojimą maisto pramonėje, kurie buvo negi skatinami, pagrįsti mokslu, kaip naudingi), todėl mokslu verta abejoti, nes jis evoliucionuojantis ir retsykiais nuperkamas. Nekviečiu nesiskiepyti. Jokiu būdu. Kviečiu mąstyti, ką su mumis daro politikai (kurie irgi galimos marionetės) per žiniasklaidos kanalus. Ką mes galime padaryti, kad išlaikytume laisvą pasirinkimą? Dabar Lietuva skyla dar kartą. Jeigu pavasario pabaigoje turėjome vaivorykštes ir Stambulo konvencijos karus, kur aiškiau jutau, kad turiu palaikyti įvairovę ir laisvę visų lyčių ir orientacijų žmonių atžvilgiu, taip šiandien jaučiu, kad turiu palaikyti liberalią asmens pasirinkimo valią skiepytis ar nesiskiepyti poziciją. Tai pilietinė pozicija, kad ir kaip beatgręžtų mano poziciją ir sakytų, kad aš nesiskiepydamas pažeidžiu skiepytų teises. Kodėl? Juk jie jau su imunitetu (bent jau turėtų, nes koks „tolkas“ skiepytis?), saugūs ir pasiskiepiję (aš dar grėsmė?)? Klausimų daugiau nei atsakymų. Kol kas visas žinias išjungiu, nenoriu nieko girdėti apie tą siaubingą mobingą. Bent jau dėl to turiu teisę pasirinkti, kol prie ausų nepririšo mikrofonų. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela